Prisisėmus į širdį žarijų

Spalis 2011
teka 07:47
leidžiasi 18:22
ilgumas 10.35

Pilnatis
19 mėnulio diena

Šiandien -3°C / 7°C, nepastoviai debesuota
Rytoj 0°C / 9°C, mažai debesuota






16
SEKMADIENIS
Aurelija Galius Jadvyga Margarita Gutautas Dovaldė Ambraziejus Dovaidas Dovaidė Greta Gretė



Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena

Visur gera, bet namie geriausia
......................................................
...................................

Iš Santajos kūrybos


Prisisėmus į širdį žarijų

Kai rašiau novelę „Visų Šventųjų naktį“ jau kone bededant tašką, panūdo parašyti truputį daugiau. Man neatrodė, kad ją parašiau teisingai, nes jeigu teisingai, tai kodėl novelė, o ne esė?
Šventoji tą tęsinį paliko neapipavidalinta - paliko, kaip parašyta ir žodžiai buvo pliki, nepridengti režisūros bet kokiais potėpiais, akcentais, aiktelėjimais, žodžiu - išmone. Man tokia netektis atrodė korektiška, paklūstanti kūrinėlio redagavimui, kai jos pabaigos galima nepaisyti – palikti ją už borto, kaip nereikalingą balastą. Todėl per pirmą novelės perklausą net nepasiteiravau, kodėl taip, nes iš tikrųjų „< tep cykiai gera“ buvo, kad daugiau ko norėti neatrodė protinga. Tačiau šįkart , ogi regiu, kad į erdvę atėjau Aš, (taip, taip, atėjau Aš), nepaisant kad sėdžiu šalia etažerės, užmetęs koją ant kojos ir kartu su Vidiniu ir Jonu iš Griškabūdžio, užsiėmę mums rūpimais reikalais. Patenkinti, kad pasisekė padaryti taip, kad Astė su Harker susitiktų visų Šventųjų dienoje bent ta prasme, kad jos žino esančios, kad yra vienoje erdvėje. Skirtumas tarp manęs, sėdinčio Aš, ir manęs, ką tik atėjusio Aš - nedidelis, bet vis dėlto matosi, kad atėjęs Aš keliais metais jaunesnis. O apranga? Jau buvau užmiršęs, kad tokią turėjęs, tačiau atėjęs Aš laikė rankose Astės novelių sąsiuvinį, bet tokie dalykai nevertė stebėtis, nors tam ir laiko nebuvo, nes į erdvę vienas po kito sugužėjo seniai matyti, bet mieli sielai žmonės - Giedrė, Radasta, Cieksas, Taurija, Medis, jų dar ir dar.Ten ir Jonas iš Griškabūdžio, bet irgi jaunesnis. Vidinis irgi...
Apsidairiau aplink lyg norėdamas įsitikinti ar nesapnuoju, bet, matyt, dėl to iš sapno neišbusi.
- Jonai, Vidini, ar matote?
- Kaip nematysi! Tik kažin ar jie mus mato?
- Ką pasakėt? Jonai tu taip – kažin, ar jie mus mato?
- Palauk, padainuosiu. Gal išgirs?
Jonas - grynakraujis suvalkietis, bet būdamas svečiuose, visuomet dosnesnis už bet kokį netgi dzūką, tačiau prigimties, net ir suvalkietiškos, nepaslėpsi. Atrodytų, savaime suprantama, jog šitaip atsidengusioje tikrovėje neturėtų būti dainos be pradžios. Tačiau atsiminęs, kad jau buvo padainuoti du posmai, suskato pataupyti laiką pradėdamas trečiuoju:

„Geso ugnys, naktis padaliję.
Lyg tingėdama saulė tekėjo.
Baltą ilgesį lietūs išlijo.
Juodos kasos pabalo nuo vėjo“.

- Ne, jie mūsų negirdi, Pranuci, negirdi.
- Nieko. Pakentėkim. Išgirs ir jie. Priversim išgirsti.
- Per prievartą? Ne! Ne! Ne! Ir vėl atsitiks kaip su šita daina. Taigi, kad ne daina, ne daina. Et, ne daina, - ir jau pagavęs akimis Šventąją.- Kad ir kaip stengiausi linksmai, guviai, betgi šitaip įmanoma tik vaidinant. Nuoširdžiai jos tekstą tegalima tik poteriauti ar giedoti. Suprantate? Kad ir taip, pavyzdžius,- ir erdvė tuoj užsipildė giedojimu, panašu į bažnyčios.

“Kaminai rankas maldai sudėję,
Medžių sielom į dangų šaukės.
Prisisėmus į širdį žarijų,
Sodinu naują daigą ir laukiu.
Harker, du tūkstančiai septintieji metai, lapkričio keturioliktoji diena...“

- Ačiū, Jonai. Esi nuoširdus, sąžiningas. Galima vaismedį persodinti į kitą žemę, tačiau vaisiai išlaiko savo gardumą, - atsiliepė nuo etažerės Šventoji knyga. Ir man: - Supranti, dzieduli? Todėl ir novelės pabaiga palikau be režisūros. Kita vertus, manau dabar, kad te lieka, kaip yra.
Sumirksėjo, sušvyturiavo ugnelės. Nedaug palaukus vėl:
- O kad jie mūsų negirdi, tai nei stebėtis, nei pykti nereikia. Dangaus keliai nežinomi. Kuris iš mūsų žinome, kaip pašauks rytdiena. Kartais pasiseka atspėti, neprieštaraujant jam. Tik tiek. O tau, Jonai, dar kartą - dėkui. Mes labai stengiamės, kad būtų gera ir gražu, bet va už lango spalis, medžiai lieka be lapų. Ir neteisinga manyti, kad jie savo valia juos numeta.
O anas Aš, kuris keliais metais jaunesnis, sustojusiam kolegų būreliui lyg aiškina:
- Jeigu kas manote, kad tikiu tuo, ką čia rašau, tai netiesa. Tačiau taip pat gerai žinau, kad negalėjau nerašyti, ką parašiau, o tai taip pat tiesa. Todėl liudiju, kad 2007 metų lapkričio 1 d., taigi Visų Šventų vidurnaktyje pirmą kartą susitikau su Aste, kuri iš dvasios, sakykim, iš dangaus nužengė į žemę, piešinyje įkvėpė gyvybę ir, kaip netrukus supratau, pasiryžusi pagyventi kartu su mumis. Noriu tik pasakyti, kad nuojauta, jog kažkas tą naktį atsitiks, vis dėlto buvo, bet viešinti apie tai nebuvo drąsu - vienintelis, kam apie tai parašiau, yra Sodininkas. Mano žinutė jį sudomino, nes dar tą naktį parašė:
„Jau pusvalandis po 24 val. nakties, tad būsiu lakoniškas: nuoširdžiai dėkoju už mielą ir intriguojančią, net paslaptingą žinutę.“
- Taip, taip,- pritarė Sodininkas ir papildė: - O po valandos vėl: „Dar kartą dėkoju už puikų siurprizą. Būtinai išlaikykite Astę. Sėkmės, mielas kolega.“ Juk taip?
- Taip, tikrai taip, - atsiliepiau Aš,- sėdėdamas krėsle prie etažerės.- Tikrai taip, Algimantai.
Menkai kas begalėję įsivaizduoti, koks džiaugsmas tada vaikštinėjo, bėgiojo, triukšmavo krūtinėje. Net nepastebėjau, kai Visų Šventųjų nakties dovaną, taigi nužengėlę iš Dvasios (ar iš Dangaus) pradėjau vadinti vardu - ASTĖ ir džiaugiausi, kad mane vadina d z i e d u l i u. Nesakau, kad kilo bent didesnis noras ją priskirti prie Šventųjų, tačiau įdomu, kad Astės apsireiškimas įvyko prie tos senos 1939 metų nuotraukos, kurią daug kas iš mūsų buvome matėme, o kai kurie palikome prie jos savo parašus. Nėra garantijų, kad nebe to atsirado toks tapsmas – „ir žodis tapo kūnu“

Prisisėmus į širdį žarijų,
Sodinu naują daigą ir laukiu
(2007-11-14 23:27:04
harker)

2011-10-16 18:37:58
Pelėda