Tarp Žemės ir Dangaus

Delno žemynas vizijose

            

                                                            2. Suvokti save

     Nepamenu, kad būčiau skundęsis gyvenimu traukinyje. Būti kitur ir kitaip, man, regis, nė karto nepasinorėjo. Po pasikalbėjimų su Vidiniu apie persikėlimą į jo tėviškę – taip pat ne. Ne todėl, kad ji nežinia kur tarp Žemės ir Dangaus. Ne todėl, kad bodėčiausi jos ieškoti, manydamas kad jau  visos „amerikos“ surastos ir tik išsišokėliai, tik nenuoramos, tik keistuoliai,  žiū, tai vienur, tai kitur, kur atrodytų jau viskas išneršta, sugeba atrasti nuostabos vertų dalykų ir taip verčia galvoti, kad net iš nieko Dievo pasaulyje tveriasi daiktai ir reiškiniai. Bet tai nereiškė, kad pripratintas prie gyvenimo  traukinyje, pasilikau nepaslankus savo protu ir nežinojau, kad normalių žmonių faktiškai nėra.

Tarp dienoraščio puslapiuose primėtytų išrašų, akis užkliudo ir toks:

   Iš esmės visiškai normalių žmonių nebūna. Kai kažkas garsaus  vokiečių psichiatro  Ernsto Krečmero paklausė: „Kas, anot  jūsų, yra normalus žmogus?“ šis parodė į kabineto kampe stovinčią spintą. Tiesiog „vidutiniokų “ keistenybės nėra tokios pastebimos, be to, jie nėra taip matomi kaip genijai ir įžymybės. 

  Jau žinojau, kad žmogui tenka gyventi ne taip, kaip geriau ar blogiau, kaip norėtų, o taip, kaip reikia. Ir tai ne priežastis, kad kelias į Vidinio tėviškę nežinomas ir nesi tikras, kad jį surasi. Bet netgi ir suradus, kaip ten nusigauti? Daugiausia, ką turėjau, tai viziją, kad  pakeliui į  Dangų  kažkur yra materija (gal energija), sukaupta į  žmogaus delno pavidalą. Vaizdavausi  jį visaip, bet dažniau jis buvo atverstas plokščia puse, išraižytas giliomis rievėmis –  atrodė, kad toks palikimas yra kažkada tekėjusių upių paliktos ir užkonservuotos senvagės. Po Delno teritoriją pamėtytos  nuospaudos – jos aukštesnės, it kalnai  kalneliai, o gal  ir kalnai. Nesuvokiau, kaip aukštai Delnas pakeltas nuo Žemės ir gali būti, kad artėjant prie jo, jis vis didės, augs, plėsis ir galiausiai pasimatys kaip žemynas. Vizijose daiktai nebūna tapatūs: atsitinka, kad realybėje jie savo parametrais pranoksta jas, bet būna ir priešingai. Vizijose delną visuomet matydavau su išaugusiu ąžuolu ir senu gandralizdžiu, žaibų nutrenktoje jo viršūnėje. Tokia aplinkybė versdavo padūmoti, kad delno teritorija, artinantis prie jos, ne kažin kaip padidėtų, jeigu ąžuolai ir ten tokie,  kaip  Lietuvoje.. Kad ir tie, tūkstantmečiai, kaip Stelmužės, kaip Dionizo Poškaus  Bijotuose Baublys, užsiauginęs puspenkto metro skersmens kamieną ir taip paskatinęs žmogaus protą įrengti jame muziejų.

   Bet — ša! Apie tai mąstyt laiko dar bus. Labiau pradėjo rūpėti kiti dalykai, tarp kurių ir nenuovoka, kaip pasakyti Urtei apie užkritusį galvą užmanymą ir pasiryžti prašymui: Urte, dievų dukra, padėk mudviems su Vidiniu nusigauti TEN. Atrodytų, menkniekis, atrodytų, neduok dieve turėti didesnių rūpesčių, kaip tokie ir galima būti tikram, kad vaikų dėl to bus. Bet labiau pagalvojus  suvoki, kad reikalas gerokai keblesnis, negu atrodo. Regiu, kaip išgirdusi tokį prašymą, Urtė it stingsta, darosi nejudri. Paskui lėtai nuo akių nukelia akinukus, juos pavalo ir dar lėčiau sugrąžina atgal.

   — Ten? Tarp Žemės ir Dangaus? Kur tai yra, Pranuci?

  Ir ką pasakyti, ką? Bet mergina atkakli. Nepavargsta žiūrėti į senio akis ir man nepaprastai norisi, kad greičiau užsibaigtų toks pokalbis, bet  dar geriau būtų, kad Urtė iš mano akių  perskaitytų, jog nei Vidinis, nei aš nežinome, kur realybėje tai yra. Tik vizijose matome  žmogaus rankos delną, ant  kurio išaugęs ąžuolas, o Vidinis netgi  įsitikinęs, kad TEN yra jo tėviškė, ten  gimęs. Iš ten kažkada ir prie mano lopšio budėti atėjęs.

   Kitas dalykas, kuris pradėjo slėgti it reikalaudamas sau didesnės atidos, tai netikėtas, kaip šventųjų paveikslai nušvitęs supratimas, kad  kone nieko negaliu pasakyti apie savo būtį traukinyje. Vienas, kitas epizodas, bet tiek taip menka, kad priartėja prie nulio, kuomet netgi nežinai, kokie vėjai čia atpūtę, kada taip atsitikę ir kam reikėję. Kiek duonos suvalgyta, druskos sulaižyta, kiek vandens išgerta, kiek... Ir todėl, ar reikia Vidiniui stebėtis išgirdus, kad traukiniui vežti daromės per sunkūs?

   Stebėtis? O ne, ne. Tuo jis nesistebi; jis šį dalyką žino ir tyliai, neprasitardamas stebisi, kaip nesugebu  suprasti paprastutės, sakytum, nuogos tiesos. Va, būtent šį mintis, atkakliai sunkėsi į sąmonę, kad kiti reikalai pradėjo atrodyti ne taip svarbūs, kaip būtinumas suvokti save  traukinyje, o taip padarius, padėkoti jam už  suvalgytą duoną, druską, už išgertą vandenį.

   Nesmagu. Nuotaika niauri. Gal nemenka dalimi ir todėl, jog nedrįstu panašiai kaip į save parodyti ir į Vidinį, šitaip savo suvokimuose pasilikdamas  vienų vienas, kaip vilkas narve. Man atrodė, kad  Vidinio buvimo traukinyje priežastis yra aš — iki tol jis ne kartą bėgęs nuo manęs, o aš kvailai linkėjęs jam laimingo kelio, tačiau po pirmos žinios apie ištikusią —kad ir nedidelę mano nesėkmę — kuo skubiau pasistengdavo atsirasti šalia.

   Ar pabandydavau tokio elgesio motyvus suvokti  atidžiau?

   O taip, pasitaikydavo. Bet tai būta seniai. Mažiausiai prieš keletą metų arba bent prieš datą, kai dienoraštyje dialogo pavidalu atsirado  eiliuotas užrašas.

 
Sustok, Eilėrašti, 
Nebūki traukinys, 
Vienodai dunksantis į pakraštį pasaulio. 
Štai ji, pirma diena: 
Žiema, 
Vandenis vaikšto po žvaigždyną 
Ir pirmą kartą akyse 
Švieselės žiba. 

Kada tai? 
Nežinau, bičiuli mielas. 
Savim jau saulę pridengiu ir suprantu — 
Dabar nakties jose daugiau. 
Pasaulis gūžiasi, 
Ir Dievas jau netoks. 
Net užmirštu, 
Išėjęs į negrįžtamą kelionę, 
Gimtais namais 
Nuplauti širdį ir rankas. 

Nebūk man traukinys, Eilėrašti, 
Sustok!

   Šį kartą  žodį sustok ištariau pikčiau, negu pirmą kartą ir tai, matyt, suerzino Eilėraštį. Tačiau man reikšmingiau buvo, kad jis apsireiškė ne dvasioje, ne smegenyse, jausmuose; Eilėraštis pasirodė akims: aš jį mačiau. Galėjau ištiesti ranką ir patapšnoti jam per petį, ar paduoti šukas ir paprašyti, kad jis pasišukuotų galvą, kuri man panašėjo į Šklėrių raistą. Pereiti jį nuo rytinio iki vakarinio pakraščio reikėję kantrybės, ištvermės ir, žinoma, bet šiek tiek beprotystės.  Ėjau pro jį, šitokį skersą, ir kartą, ir kitą, ir būdavo baugiai reikšminga (gal didvyriška) kartu su krūmais pasisupti raisto kemsynais, o neretai iki bambos dribti į surūdijusio vandens properšas. Žinojau, kad  Eilėraštis išmiglos, išnyks, gal po trumpesnio - ilgesnio laiko jo užimta  vieta pasiliks tuščia, bet svarbiausias dyvas būtinai išliks;  jis negalėjo išnykti ir neišnyksta atmintyje – regiu, atsimenu ir kai pajaučiu, kad  susitikimai su juo neatsitiktiniai, kad reikia jį prisiminti, rašau jo vardą didžiąja raide: Eilėraštis.  Būna, kai jis it myma, be jokios kalbos, bet tą  kartą  į mano prašymą sustoti,  atrėžė:  

Taip visuomet — 
Kai kelyje, 
Kai sankirtose bėgių dunda ratai: 
— Sustok, Eilėrašti! 
Mat, užmiršau kažką. 
Bet kol, žmogau, yra galva, 
Užmiršti neturėtum. 
Juolab, jog net manai, 
Kad ši galva poeto. 
Tegu nedidelio. 
Tegu tik vietinės reikšmės, 
Bet vis dėlto burnoj netuščia — 
Putoja žodžiai it alus 
Ir kelia girtuoklėlių triukšmą. 
Ką užmiršai, sakyk! 
O gal skaudu, kad žodis nenuplautas? 
Kad širdį ėda maudulys? 
Tas jausmas greitai dings. 
Ramus keliauki į pasaulio kraštą, 
Dėkodamas, kad veža traukinys. 
Nebent pro langą 
Mesk žodelį  „amen“, 
Jog nemanytumei, 
Kad galima sugrįžt. 
 

   Paskutinieji jo žodžiai krestelėjo taip, kad  bejėgiškai, verkšlendamas, net nesuspėjęs pračiaupti burnos:

Tu —ką? 
Išties traukinyje esu? 
O mama! mama! maaaam... 

   Bet tai tuomet, prieš trejus metus, ką patikimai liudija dienoraštyje palikta data: 2011-02-01. Ar galėjau tada pamanyti, kad man jos prireiks. Kita vertus, turbūt net nepagalvota, kad įmanoma užmiršti išvykimo į kelionę datą, kuri ryžtingai kitokia. Bet gali būti, kad tuomet  net nesuvokta, kad kelionė būtent tokia. Ir vis tik jau netenka abejoti, kad jeigu ir ne tų metų vasario pirmą dieną, Eilėraščio palydėtas, atėjau į traukinį, tai jokiu būdu ne vėliau. Prieš porą dienų, būtent sausio 29 d., atskaičiavęs 72, kalendorius pradėjo dėlioti  dar vienus mano gyvenimo metus. Tai neypatingai geras laikas, nes po didesnių švenčių, deja, man visuomet nelengva atsigauti ir gali būti, kad dar neblaivia galva, kažkokiu būdu pasitelkęs palydovu Eilėraštį, išėjau prie geležinkelio laukti traukinio.

  „Tai šit tokios tokelės, — tariu pats sau, nepakildamas nuo kupė suolo, — kad ir kaip savo metus bekilnotai, o faktas akivaizdus, kad jau ketvirti metai, kai esu traukinio keleivis. Įsimink, Pranuci, įsimink: ketvirti, kad juos dzievulis  gražiai prisimintų“.

   Po minutėlės ir vėl pats sau:

   „ Dzievulis, žinoma, atsimins, o pats? Ką galėčiau pasakyti apie tokį savo gyvenimo gabalą  traukinyje?“

   Iš rankų išslydęs dienoraštis nukrito ant grindų, tačiau pasilenkt jo pakelti  atrodė per sunku. O tai padaręs, užverčiau jį, ir viršeliais spustelėjęs jo puslapius, padėjau  ant  staliuko. Tačiau  dėl to galvoje nenušvito, tačiau ir taip buvo aišku, kad apie trijų metų gyvenimą traukinyje nedaug tegaliu pasakyti. Bet ar tai priežastis be atodairos paremti Vidinio pastangas ir skubėti persikraustyti ant  Delno, esančio kažkur tarp Žemės ir Dangaus, kur auga ąžuolas su žaibų nutrenkta  viršūne ir įkeltu joje senu gandralizdžiu. Ar verta? Bent jau -  ar  verta  skubėti? Juolab, kad pradeda  sparnus sklęst ir pamąstymas, jog dezertyravimas iš  traukinio, kai jame jau tiek laiko praleista, vis tik yra nešvarus poelgis.

   Neiškart pamačiau, kad pakeliant nuo grindų dienoraštį, iš  jo išslydo Urtės laiškutis su nupieštais keturiais paukštukais.

    „Ar bent nutuoki, Urte, kokie rūpesčiai užpuolė Pranucį. Ech, nepyk, kad neduodu ramybės. Bet yra taip, kaip yra“ , — pakalbėjau mintimis, kartu atsimindamas Vidinio įtarimą, kad gali būti, jog ir traukinys yra išvažiavęs ne be Urtės valios. Pasakė netgi  ryžtingiau: „Labai įtariu, ar tik mūsų traukinys ne iš Urtės rankų“.

   — Gal pasiutai? — tariau

   — Pasakiau, kad įtariu. Bent kol kas, — atsiliepė ir nebuvo sunku numanyti, kad apie tai  jis pamąstydavęs neretai. Dabar pasirodė, kad į tuos pačius spąstus pakliūnu ir aš. Žinoma, tuo atvirai patikėti neįmanoma, bet  kuomet pasilieki su savimi, kuomet atsimeni, kad Viešpaties keliai nežinomai, tai nedaug pastangų reikia, kad tokioje jo dalioje paregėtum ir šventuosius su nežinomais jų keliais. O tarp jų ir Urtę. Tai kas, kad nesinori tuo patikėti, bet  nepaisant to, nesugebi pasilikti kategoriškas ir neigti tai, kas žmogaus protui  neįtikėtina. Įdomu (bent  man) ir tai, kad, neretai matydamas laiško lape Urtės  nupieštą mergaitės atvaizdą, netyčia , nepastebimai pradėjau ją vadinti Urtės vardu, o dabar  jau negebu apsispręsti, kuri iš jų tikresnė — ar  anoji, kuri piešė, ar šita, kuri  nupiešta. Bet tokioje neapibrėžtoje būsenoje,  regisi, kad ne aš vienas, nes štai galiu perskaityti, ką parašiusi Urtė - piešėja:

   Įdomu , kaip taip būna: aš galiu tylėti, o mano piešiniai tarsi atskiros būtybės ima su  kažkuo, net nepažįstamais, šnekėtis ir va...  

   Ir va piešėja pajaučia, kad kaip tokia, kaip Urtė Šegždavičiūtė ji yra tik dalis Urtės, kuri piešiniais išsivaikščiojusi po pasaulį. Ech, ką jie ten  ir kaip šneka, kaip sugeba su pasauliu susišnekėti? 

   Ir ūmai matau, kai nuo nupieštos Urtės rankų pašoko  vienas iš keturių nupieštų paukštukų ir  nustriksėjo prie pasisveikinimo: Labas, Pranai, o paskui šoktelėjo žemyn į laiško pirmosios eilutės pradžią, prie  žodelio Dar. Stabtelėjo ir tuoj it žvirbliukas nušokavo pirmosiomis laiško eilutėmis taip, kad jas labai nesunkiai  galėjau perskaityti net  be akinių.

    Dar tokio didelio laiško, kiek pamenu, gyvenime negavusi. Kol kas dar tik nedrąsiai varčiau, nes visada saugau „panirimo“ akimirkas. Bet galbūt ne svarbesnę „misiją“ atlikote tiesiog  šitaip pasielgdamas — dalindamasis. Būtent tokie  veiksmai vis atbudina žmogų ir sušildo daug labiau nei radiatorius, ar keturios kojines ant kiekvienos kojos — būtent su tokiu skaičiumi jų ir  esu.

  Tiek nustriksėjęs laiško eilutėmis, paukštukas  sugrįžo atgal, kur buvo  nupieštas. Aš gi, netikėdamas savo akimis, pašaukiau:

    — Vidini, man vaidenasi!.

   Neiškart, o gal net negreitai, vietoje  pašaukto Vidinio, vėl išgirdau Eilėraštį:

Nešauk! 
Žinau, kad riksmas ima, 
Bet suprantu, kad jo dar bus. 
Kelionė tolima, 
Bet aiški kaip dangus žvaigždėtas. 
Mokėk ir gerklėje 
Pasergėti save, 
Ir nemanyk, 
Kad man tave smagu lydėti, 
Tačiau kažkam reikėjo - 
Ir... prašau — 
Žvalgaus po tavo pirmą dieną. 
Ne kaip atrodanti, deja, 
Bet traukinys 
Iš Šklėrių išvažiavo, 
Todėl ir vaizdas kaip tada: 
Žiema. 
Vandenis vaikšto po žvaigždyną, 
O nežinia 
Baltesnė negu sniegas 
Pusnynais kaip kalnais 
Patvoriuose išaugęs. 

   „Apie ką  jis? Į kurią dieną rodo? Į tą, kuri pirma traukinyje ar tą, kuri pirma lopšyje?“ — negebėjau suvokti, bet nesiaiškindamas pasistengiau padėkoti:

Eilėrašti, kaip gera, kad tu čia. 
Ką be tavęs daryčiau? 
O vis maniau, kad gal ne tu, 
O varnas Golius ar Vidinis 
Lydės mane. 
Sakyk, kuriais gi metais atsitiko, 
Kai atvažiavo laukti traukinys? 
Dabar vasaris. 
Dar įšalęs, 
Bet jau plasnoja vyturys, 
Keliaudamas į  gimtą šalį. 
Nejau manai, kad traukinys, 
Kaip vyturys 
Atgal sugrįžt negali? 

Eilėraštis: 
Dar pakalbėsim apie tai. 
Dabar gi lipk į lopšį, mielas vyre, 
Ir būki toj žiemoj tikru. 
O traukinys?.. 
Vagoną po vagono 
Praeisim kaip kadaise ejomm per metus--- 
Mokėkim būti, kuo privalom, 
Kad ne vien traukiniui 
Tačiau ir mums būtų gerai. 
-----------------------------
 
Ir pamačiau, 
Kai mano „amen“ 
Nukrito užu lango 
Sniego pusnyje. 
Einu į lopšį - 
Gal ir vėl kažkas pasups 
Ir traukinys sustojęs ūktelės: 
— Aūūūū! Tau sekasi, Pranuci... 

Tarp Žemės ir Dangaus

                       1. Reikalinga Urtė 

   Neretai pažiūriu į delno su ant  jo išaugusiu medžiu piešinį ir niekuomet nebūna nuobodu. Galbūt todėl, kad mintys nesikartoja. Kaip bitės spiečiasi į kamuolį ir suprantu, kad  kitaip jos nemoka —  net ir sugrįžusioms į avilį joms reikia darbymečio. Ir gėda, kad niekaip neįstengiu atsiminti piešinio autoriaus bent vardo, bet tai irgi darbas, nes įsitikinęs, kad kurią dieną man tai pavyks padaryti. Tačiau dabar su prieš save atkištu tuščiu, giliai subraižytu delnu, kurio rievėmis jau nutekėjo jubiliejiniai 75, išeinu į naują laiką, bandydamas atsiminti būtąjį ir galvoju, ar verta laukti ir tikėtis, kad dar kas nors ant taip ištuštėjusio delno galėtų išaugti. 
  — Kodėl ne? Kryžius auga, kapo kauburėlis keliasi. Ir gali būti, kad viena kita nuskinta gėlė prie jo nukris, — neiškenčia Vidinis. 
  — Kvailys esi, brolau. Ne apie tai galvoju ir prašau netrukdyk man. 
  — Netrukdau. O tiesa yra toks dalykas, kurios visomis upėmis nenuplausi. Ypatingai tokiomis, kurios teka žmogaus delnais, — pakalbėjo ir  netikėtai paklausė, ar man neatrodo, kad šio  paveiksliuko autorė galėtų būti panelė Šegždavičiūtė? 
  — Urtė? Tu ką! Iš dangaus nukritai? Kaip 
galėčiau jos neatsiminti, jeigu net užsimerkęs 
regiu? Kartu su jos piešiniais. 
  Vidinis neskubėjo atsiliepti. 
  — Taip pamaniau. Neseniai. Tik dabar. Tai ir komentarų tavo kalbai nėra. Bet kai tokia mintis ateina, matyt, kažkur ir priežastis yra. 
  — Priežastis, priežastis, — truputį paspirgėjau, — Ar manai, kad imsimės jos ieškoti? 
  — Aš tikriausiai, kad ne, bet visaip gali atsitikti. Va, ar kada nors tikėjau, kad kartu teksią ateiti nuo tavo lopšio iki lazdos. Tai neatrodė įmanoma. 
  Dėbtelėjau į Vidinį. Toli tas lopšys, oi toli. Ir, žinoma, netiesa, kad pažįstu ir atsimenu laiką, nutįsusį nuo jo iki lazdos, bet tiesa, kad daugsyk  bandyta užrašais jį prisiminti. Deja, nepaisant, kad raštų prikurpta nemenkai, o padėti juos į atsiminimų knygą nesugebėta. Ar neišdrįsta. Tarp jų ir „Kakariekū“. Atsirado jis irgi, kai buvo gegužė, žydėjo sodai.    

Jau nemažai priporinau niekų, 
viliodamas svajonėmis save — 
gražu į jas žiūrėti iš toli 
ir liūdna, kai išnykę. 
Keliai per delną grįžta į namus 
ir tyli, nemokėdami kalbėti, 
tiktai lig kaulų įsiėdė sopuliai 
ir pirštų sąnariai 
kaip svirtys šulinių sugirgžda. 
Už šimto metų stoviu, 
nepasiekęs jo, 
svajonėmis dabinto horizonto... 
Tik nekalbėkit, žmonės, 
kad giesmė liūdna — 
pritrūko laiko pasinert į paukštį 
ir iškeltais sparnas 
aukščiau kalnų, 
aukščiau savęs 
aukščiau skaudžių likimų, 
kažkur ties Viešpačiu, 
ties jo altoriais paplasnoti. 

... ir girgžda pirštų sąnariai 
kai svirtys šulinių... 

Plasnoki savo laktoje, gaidy, 
kakariekū!.. 

  Atsimindamas eilėraštį, mintyse perskaičiau  vieną, kitą kartą, gerai žinodamas, kad mano  skaitymą girdi Vidinis. Mudu abu savo dalia  priklausome, kaip suprantu, dar vis nedidelei žmonių grupei, kurie įvairiausių ligų paveikti, neretai  per kažkokį stebuklą keliasi iš mirties patalo ir pradeda jausti, girdėti, matyti dalykus, kurie aplinkiniams atrodo nesąmonėmis. Tačiau  mudviem tai natūralu ir pasikalbėjimai, nepaisant kaip nearti vienas nuo  kito bebūtume, tokie, lyg  šalia vienas kito būtume, galbūt net pakilnodami po taurę vyno ar stiklą degtinės. Beje, dažniau  atsitikdavo taip, kad mano rankose  atsirasdavo degtinė, o Vidinio rankose  - taurė su vynu. 
  Ir per mano „deklamaciją“, ir po jos kurį laiką abu tylėjime, bet gerai jutau, kad tyla neužtruks. 
  — Kai atsirado „Kakariekū“, irgi žydėjo sodai. Irgi gegužė 
  — Taip, tada irgi, — neprieštaravo Vidinis, — bet tuomet, Pranuci, gegužė tik prasidėjusi, — ir tiksliai įvardijo eilėraščio atsiradimo datą: gegužės 1 d. Tačiau tokie jo atminties dalykai manęs jau nestebino. Klausiamas, iš kur tokie jo gebėjimai, atsakydavo, kad jam, deja, tenka  atsiminti ir už mane. Tačiau ir po to, kai mane ištikusi amnezija po truputį nyko ir jau pats gebėjau atsiminti vis daugiau, Vidinio atmintis nemenko.  
  — Urtė galėtų mums padėti, — sudrumstė tylą Vidinis . 
  — Vėl Urtė. Palikime ją ramybėje. Te dirba savo šventus darbus ir jais, kartu su mumis, grožisi pats Dievas. 
  Tokie mano žodžiai sujudrino jį. Atrodo, Vidinis atgijo, o jo lazda, pakelta aukščiau galvų, antgaliu baksnojo lubas. 
  — Dangus dar mudviems, Pranuci, per aukštas.  Neverta  per prievartą belstis, bet faktas, kaip blynas, kad traukiniui esame per sunkūs. Jam vis sunkiau ir sunkiau mudu vežti. Todėl neverta ir jo varginti. Juk neverta,  a? —  sužiuro į akis Vidinis, nesiliaudamas baksnoti lubas. O man užtrukus atsiliepti į jo žodžius, net  pyktelėjo; esą,  ko tyliu it liežuvį prarijęs. 
  — O tu netrankyk savo lazda. Tuomet ir  traukiniui bus lengviau. Veš. Kur jis bepasidės. 
  — Rodau į vietą, kur mums dabar derėtų būti. Ji  kažkur ten, tarp Žemės ir Dangaus. Supranti? — paklausė ir pakartojo: — Kažkur ten, tarp Žemės ir Dangaus.  
  Pabandžiau bent apytikriai susigaudyti apie ką Vidinis taip pašnekėjo. Tačiau tikimybė, kad pavyks, buvo menka. Žiūrėjau į lazda beldžiamas traukinio lubas. Minčiai pasikelti aukščiau jos netrukdė. Supratau, kad ten, už lubų, kažkur yra Vidinio nužiūrėta vietovė, o joje tikriausiai ir bustas, kur mums derėtų dabar būti — ne  traukinyje, o būtent „kažkur ten“. Taigi,  koordinatės lyg nežinomos. Bet argi bėda, kuomet žinai, kad ir Amerikos kontinentas iki Kolumbo Europai buvo be koordinačių, nežinomas, bet tai nesutrukdė jam būti, jį surasti ir pakrikštyti italų keliautojo  Amerigo Vespučio vardu. Beje, Vidinio beldimas lazda į vagono lubas teikė informaciją, kad intuicija suvokto „kažkur ten“  esančio objekto ieškoti reikia ne geografinėse platumose, o persikėlus į  astronomiją. 
  Į astronomiją? Dar to betrūko, — dvasioje nusistebėjau ir tuoj pat  nelauktai ausis užgulė daina. Girdėjau ją  pirmą kartą, bet pasirodė, kad ji it specialiai pasiusta, nepaisant, kad daina užklydo pavėluotai ir girdžiu jos paskutinį posmą: 

Tarp žemės ir dangaus 
Yra pilis svajų 

    Dainavo vyras. Balsas ir dainavimas neleido manyti, kad girdžiu Vidinį, bet tai nesutrukdė dėbtelėti į jo burną: o gal? O gal, pasak rusų patarlės, kol Dievas miega, чем черт не шутит Vidinio lazda  jau  buvo  nuleista  ant  žemes ir  suspaustos lūpos  atrodė plonesnes. 

Slepiesi tamsoje, 
Bijodamas jausmų, 
Galbūt galėsiu rast 
Tą pilį tavyje, — 

  dainavo Edgaras Lubys. Iš balso galėjau  suvokti, kad tai jaunas dainininkas, kelis kartus jaunesnis už mudu su Vidiniu ir manyti, kad turi nemenką gerbėjų auditoriją. 
  — Girdi? O gal ir pažįsti? 
  — Anksčiau jis Amberlife. Slaptažodžiu į save rodė. Ir tik neseniai Edgaras Lubys, - burbtelėjo Vidinis ir jau pats klausė: —  Bet kokio velnio jam čia prireikė? 

Nes tu pasauly šiam 
Esi viena to verta, 

  — aiktelėjo daina ir nutilo. 
  Dabar neįtikėtina, kad tokia banali situacija galėjusi pračiaupti man burną. Bet buvo taip, ji prasičiaupė ir pro ją prasikošė purkštis kikenimo, kuris dusino, pūsdamasis pilve ir krūtinėje, ir kurio niekaip negebėjau sutramdyti. Ir vieną kartą  prunkštelėjau, ir kitą, ir tračią. Iš tikro nežinai žmogus, kada verksi, o kada  juoksiesi ar va šitaip kikensi. Norėjosi kuo greičiau išsilaisvinti nuo taip dusinančio priepuolio, kol dar Vidinis nenutaikė lazdos į  pilvą. O kai pagaliau išsikikenau iki ašarų,  pats negebėjau suvokti, kodėl toks priepuolis. Gal ir juokinga, kad neretai ieškome  seniai kitų surastus dalykus, bet toks  juokas, atsiradęs  žmogaus stichijoje, paprastai  ten ir  ištirpsta. Niekas svetimas nei mato, nei girdi, nei jiems to reikia. 
  — Gerai dar, kad oro nepagadinai. Maniau, kad  atsiriš ir užpakalis. Pfui! Tikrai — pfui! — nesupykęs buvo Vidinis.  
  — Ko gero mus abiems pasisekė. Tu lazda vagono lubų nepradaužei, aš gi, kaip sakai, oro nepagadinau. Bet, deja, taip ir  nežinau, kuris  teisus:  ar tu, ieškantis teritorijos „tarp  Žemės ir Dangaus “ viršum lubų, ar Edgaras Lubys. Jis, kaip suprantu, rodo ne  į  lubas... 
  — ne į lubas ir rodo ne lazda, — pasigavo mano kalbą Vidinis: — O kikenti, kad va tokie esame, vis dėlto nedera. Mudviejų pilys jau apkerpėję. Vaizduotė irgi ne ta. Ne dykai kalbu, kad reikia  Šegždavičiūtės paramos. Tuomet nereikėtų terliotis, kur ir kaip surasti, ir net kaip patekti į teritoriją tarp Dangaus ir Žemės, ir pasilikti vietoje, kuri būtent skirta mudviems. 
  — Kalbi apie pilį? 
  — Kalbu apie delną. O geresnės pagalbininkės kaip Urtė net atsiminimuose nesurandu. 
    Urtė. Per trumpą laiką jau kelintą kartą Vidinis taria jos pavardę, vardą, o aš negebu suprasti, kodėl  jis taip daro, bet kad nedaro šiaip sau, lyg  pramogautų, lyg įdomiau norėtų praleisti laiką, tuo abejoti neteko. Vidinis vengė man priklausantį laiką užimti tuščiomis kalbomis. Ir geriau negu „Tėve mūsų“ žinojo ir kalbėjo citatą, paimtą iš Lucijaus Anėjaus Senekos laiško Lucilijui: 
  Daryk taip, mielas Lucilijau: atsikovok save ir taupyk bei saugok laiką, kurį iki šiol iš tavęs pagrobdavo arba pavogdavo ar kuris pats pranykdavo. Patikėk, iš tiesų yra taip, kaip rašau:  dalį laiko iš mūsų išplėšia, dalį atimą, dalis  dingsta  savaime. Tačiau gėdingiausia švaistyti jį per apsileidimą.   
  Kitas Vidinio bruožas man irgi patrauklus, puošiantis jį kaip personą. Tardamas jam mažiau pažįstamo žmogaus vardą ar pavardę, visuomet ištaria pagarbiai. Esą, tai dar vienas dievų priesakas jam, esą, taip augindamas kitus, kartu  pasijaučia ir pats paaugintas. Bet kad ir taip, tačiau daug  mudviejų pašnekesių po ilgesnio laiko pasirodydavo sunykę, apgailėtini, verti užuojautos. Prie jų nemokėdavome anė sugrįžti, anė norėdavome prisiminti. Gal ir todėl neatsirado ryžto bent patikinti save, kad šis kartas išvengs panašios lemties, nors pašnekesys išsiskyrė iš anksčiau būtų. Jis buvo netikėtai kitoks, tačiau man įdomu, kad jame išgirstu Urtės vardą ir kad  jį dažniau taria Vidinis. Toks Vidinis man pasirodė net įdomesnis, netgi apšepęs mažiau, nors spėjome, kad už mane jis bent trejais- keturiais  metais vyresnis. Jau ir man darėsi smagų tęsti pradėtą pašnekesį.  
  — Pradžioje išgirdęs tave, pamaniau, Vidini, kad suradai teritoriją, kur mudu dar vestuves švęsime. Paskui pagalvojau, kad — ne, tu ne apie tai, tačiau dabar ir vėl kalasi ankstesnė mintis. Sakyk, kuo gi mums galėtų padėti Urtė? Garantuoju tūkstančiu  procentų, kad nei už tavęs, nei už manęs ji netikės. Manau, kad  jau ir Amberlife jai ne jaunikis. Perkopus per keturiasdešimti, geriau kokią našlę pasiieškot su bent pora vaikučių. 
  — O ne! Dar jis, taigi Edgaras Lubys, Kristaus  metų nesulaukęs. Šeimos žmogus. Jau tėvas. O apie Urtę kalbu ne kaip Urtę - nuotaką, o kaip Urtę - dailininkę, su Dievo jai duotomis dovanomis, —  pasakė Vidinis ir sužiuręs į akis, pabarė: — Bet kas tau darosi, Pranuci? Kodėl vis abejingesnis? Jau net ir į  mintį mintimi neatsakai. Tai kikeni nežinia ko, tai ant  grabo lentos vestuves dar taikaisi suruošti. Negi leisimės, kad traukinys nusavintų paskutinę mudviejų būtį. Tai nebūtų gerai. 
  — Yra, kai turėję būti. 
  — Nekarksėk! Jeigu atsitiktų taip, kaip sumanęs traukinys su jo konduktoriais, visa jo tarnyba, karksėjimams laiko dar pakaks. Mums reikia juos aplenkti. Būtinai. Tą žinau. Netgi puikiai žinau, bet neįsivaizduoju, kaip tai galima padaryti  be Urtės paramos. Jos  parama leistu  manyti, kad  ir Dievas su mumis. 
  — Oho! Net taip! 
  — Tu stebiesi? 
  — Ne. Nesistebiu. Aš, Vidini, suklusau. Siela  sukluso. 
  Ir tai buvo tiesa, nes ir pats, žiūrėdamas į Urtės  kūrybą, dažnai pamanydavau, kad šios jaunos kūrėjos lemtyje atsigyvenęs nemažas gabalas dangus. Tikriausiai tas, kuriame kaip Vilniaus Turniškėse,  spiečiasi aukščiausieji jo valdovai. Pasakytum, tautos  grietinėlė. Tačiau šį kartą mane labai palepino ir atmintis; atsiminiau prieš keletą  metų gautą Urtės laiškutį, kurį iki šiol budriai saugau, o  atsiradęs arčiau jo, dažnai nepatingiu paskaityti. Kartais visą, kartais jo didesnę- mažesnę dalį, fragmentą. Skaitydavau, kartu matydamas jos nupieštą mergaitės paveikslą ir keturis  paukštukus  — po du ant dešinės ir kairės peties. Man nesunku buvo transformuotis sąmonėje ir vietoje savęs skaitančio, girdėti Urtę kalbančią. Ji gerokai ne tokia, kokią matęs nuotraukose, bet vis tiek labai tikra, su stora stora ir toli toli per pavasarį  nudrikusia kasa, kurioje žydi jo gėlės. Dabar nupieštoji laiške Urtė taip: 
  Man regisi, jog  gyvenimas pilnas paslaptingų, žaismingų, labai šviesių  jėgų, kurios sklinda, lyg  gimsta iš kiekvienos gražios žmogaus  minties  ir  būtent  dėl to man pasaulis atrodo toks įdomus ir keistas. Labai tikiu Dievu, esančiu visur, o šį tikėjimą  turėti yra didžiulė laimė, kurios niekad, manau, neapleisiu vien dėl tokių žmonių kaip Jūs. Išties  keista — juk nepažįstu, bet šiais laikais užtenka  gražaus, atviro, nuoširdaus gesto. Tad  esu labai dėkinga.  Tik pamanykite — stiprinate  Tikėjimą! 
  Tai netrukdė man girdėti ir Vidinį. Neabejodamas žinau, kad Urtę Šegždavičiūtę irgi matęs tik nuotraukose. Bet iš jo kalbos taip neatrodo ir, beje, neįmanoma nepatikėti, kad šitaip sakydamas aš, žinoma, klystu. 
  — Regis, ne dirba, o juokauja, žaidžia, bet šit regi, kad iš po jos teptuko (ar pieštuko) į pasaulį ateina  būti daiktavardžiai. Įvairiausi – ir  gyvi, ir negyvi. Labai įtariu, ar tik mūsų traukinis ne iš Urtės rankų. 
  — Gal pasiutai? 
  — Pasakiau, kad įtariu. Bent kol kas. 
  — Na taip, įtarti galima, — atsidusau ir pasidarė liūdna. Reikėjo dar laukti, kol supratau, kokios paramos  mudviems reikėtų paprašyti Urtės.    
  Reikėtų?  
  Atrodo, kad taip — reikia, bet asmeniškai mano toks sutikimas labai atsargus.  Man jau neatrodo, kad reikėtų draskytis, stengtis iš paskutiniųjų persikraustyti iš traukinio ir savo bustą kurti tarp Dangaus ir Žemės. Juolab, kad ir Vidinis, ir aš gerai žinome, jog savo jėgomis to padaryti neįstengsime. Dar blogiau, kad išskyrus Urtę, nežinojome pas ką dar galėtume paprašyti tokiam užmojui reikalingos paramos. Tačiau nepaisant  to, puikiai jaučiau, kaip labai tai reikalinga Vidiniui: ta erdvė, joje išnokęs Žmogaus delnas, ant kurio išaugęs drūtas, daug kartų žaibų trenktas ir viršūnę praradęs ąžuolas su nežinia kaip seniai iškeltu gandralizdžiu. Ir va aušta diena, kai pagaliau ten ir jis, Vidinis, o su juo ir aš, Pranucis. Viešpatie, negi? 
  Regiu, kaip Vidinis sunkiai atsiremia į lazdą, kad klaupdamasis lengviau sulenktų kojų kelius, o paskui žegnoja ąžuolą su gandralizdžiu.    
  — Tai mano gimtinė, — sako jis, o tu, Urte, esi jos Dievas.  Be tavęs, o ne... Be tavęs  jau niekuomet jos nebūčiau pamatęs. 
  — Tai jau taip, — sakau ir aš, vizijose matydamas, kaip pildosi gražiausioji Vidinio svajonė.

Tepasidaro knyga (3)

Šv. Dvasia, ar  girdi? 

      Taigi, jau didelis gabalas laiko, kai su Vidiniu lyg nesiskiriame. Protinga net pamanyti, kad prisimiršo ir balius, į kurį, sugrįžęs iš Vatikano, rodydamas kalbėjo, esą, visas Šilinių kraštas prie jo stalų susės. Tačiau begalybės tyriuose vienas po kito plaukė mįslingi žvaigždynai, o balius su prie jo stalų susėdusiais šiliniais dar vis nepasirodė. Pagaliau priartėjo ir Ožiaragis su ant ragų iškeltais Naujaisiais...
  — Vidini, — pagautas geresnės nuotaikas ir gal truputį ironiškai šypsodamasis retkarčiais primindavau netesėtą pažadą, teištardamas tik vardą. Išgirdęs jį Vidinis irgi dažniau šyptelėdavo, bet komentarais nesišvaistė, nors nesunku buvo jausti, kad dviejų tūkstančių tryliktųjų (13) metų kovo mėnesio tryliktosios (13) dienos nepamiršęs. Bet vis tiek buvo netikėta, kaip vienąkart, įsitaisydamas ilgesniam poilsiui, įkrito pasėdėti fotelyje. Baldas senas, liulantis, girgždantis, bet, regis, užsilikęs nuo neatmenamų laikų būti kartu su manimi. Net ten (ir tuomet), kur atrodė, kad tai neįmanoma.
  — Pasikalbėkim, popiežiau be mitros, — prabilo jau iš fotelio.
  Pakėliau akis.
  — Jau dalį savęs buvau palaidojęs, kaip šit girdžiu, kad ji sugrįžo. Ir netgi daugiau, negu tikėjausi. Iš tikrųjų, niekada nesakyk niekada. 
  — Bet jeigu sumanei kažką pakalbėti, tai reikia pasistengti, kad  būtų aiškiau pasakoma.  Manai, kad  suprantu, apie ką tu?
  — Hm. Nėra dienelės, kad neprisimintai Lucijaus Senekos, o dabar girdžiu, kad tau neaiškiai pasakoju. Ir tuomet juk netuščiai vietai kalbėjau, kad atėjau čia tik ta savęs dalimi, kuri buvo Vatikane pasitinkant ten popiežių Pranciškų, — pasakė Vidinis ir pakėlęs akis į mano akis: — Ar gal vėl galvoje temsta? Vėl papūgos tiltus, geležinkelius ar dar kažką ten susprogdina. O! tai jau būtų paskutinis kartas, kai dar bent galėtume tikėtis, kad kažkam reikalingi. Kad ir „Lietuvio kalendoriui“ atsirasti.
  — Ir vis dėlto, Vidini, klausau.
  — Nemanyk, kad man smagu tave girdėti: Vidini, kada, velniai griebtų, pakviesi į žadėtą balių? It užmiršęs būtum, it neišgirdęs, kad prašiau palaukti, kol visas pareisiu. Supranti? Visas, — priekaištingai pakalbėjo, o palaukęs jau atlaidesniu balsu: — Beje, ir iki šiolei visas neparėjęs, tačiau ta dalis, kuri labiausiai reikalinga baliui paruošti, ji jau čia. Taigi, priimk pakvietimą, — pasakė ir laimingai šypsodamasis padėjo ant staliuko kvietimą ir prie jo lankstinuką. — Bus balius, bus.
  — Greit?
  — Per gimtadienį. Savo.
  Žodį „savo“ ištarė beveik pašnabždėdamas. Vos išgirdau.     
  Suvokiau, kad skubinti kalbos nereikia. Apie savo gimtadienį jis nekalbėjęs. Niekada. Ne todėl, kad jį pagerbdavome kartu su manuoju, būtent sausio 29 dieną, bet todėl, jog jam buvo skaudu nežinoti, kad gyvena be žinojimo, gyvena net be fiktyvaus dokumento, liudijančio tokią datą, kuri vis dėlto kiekvienam žmogui yra  reikalinga bent jau kaip jo gyvenimo matmenų pradinis atskaitos taškas.
  — Na taip, dar laiko yra, — turėdamas mintyse sausio dvidešimt devintą dieną, pasakiau it neišgirdęs šnabždesiu  ištarto „savo“. — Dar yra, bet labai abejoju ar tiek jo užteks, kad  baliuje pasimatytume su visais šiliniais. Bet tiek to, tarkim, kad su talkomis, tai dar galima apdalinti juos pakvietimais. Tačiau turto tokiam baliui surengti netgi daugiau reikia negu laiko. Iš kur, Vidini, jį gausime?
  Stengiausi neišsiduoti, kad ir man asmeniškai labai norisi  tokiame baliuje pamatyti visą šilinių dzūkų kraštą. Kad ir su Čepkeliais ir Ūla. Ir argi nuostabu, jeigu jis užbaigia  septyniasdešimt penkerių metų sukakties riba?
    — Aš čia kalbu apie savo gimtadienį. Tikrą. Jis po Žuvų žvaigždynu, jis jau pavasaryje.
  Vidinis žvilgtelėjo į mane, aš į jį, bet akys nesusitiko. Taip buvo jaukiau. Ir kalbėjau jau jo nematydamas, lyg iš pavasario.
  — Taip. Gražu. Jau ir gėlės kai kurios žydi, ir paukščiai suskridę. Gražu, Vidini, tačiau bėda, kad mes savo gimtadienių pasirinkti kalendoriuose negalime.
  — Aš juose jo neieškau. Kovo tryliktoji yra mano gimtadienio diena. Buvo sekmadienis.
  Neklausiau, kaip ir kada jis sužinojo savo gimtadienį. Tai  neįsivaizduojama, bet  būti kategorišku irgi nesinorėjo. Krūtinėje įsiruseno ugnis. Pradėjo kaisti, nes pajaučiau, kad mano jubiliejinis gimtadienis bus  kur kas liūdnesnis, negu iki šiol tikėjausi.
  — Nežinau, Vidini. Tikrai nežinau, ką tau pasakyti.  Neseniai net tavo gimimo metų nežinojome, o dabar? Ūmai sužinome ir gimtadienio dieną, ir kad taip buvo sekmadienis. Na, ką  tau pasakyti? Jaučiuosi taip, kaip pirmą kartą galvoje išgirdęs papūgas. Internacionalą giedojo.
  — Bet suprantu, kad jos ir dabar ten komunistinėmis statybomis užsiima. Ir sėkmingai.
  — Tu žinai apie mano papūgas, apie Nadeždą ir Potjė? 
  — Tai va, paklausyk, — nusprendęs neatsakyti į mano klausimas pasakė Vidinis ir, pakilęs iš fotelio, pasiramsčiodamas lazda, smulkiais žingsniais patrepseno ten - atgal, ten – atgal. O aš galvojau, kad, o Viešpatie, kaip galėję atsitikti, kad tokiu „transportu“ jis taip greitai gebėjo parsirasti iš Vatikano.  Bet faktas toks, kad apie tai niekuomet  nevėlu galvoti post faktum ar rašyti post sciptum. Betgi, betgi vis dėlto— kaip tai gali atsitikti?
  Galvoje švystelėjo dar daugiau atminties ir aš labai nesunkiai atsiminiau, kad tą dieną krikščioniškasis pasaulis išgirdo apie naujo, jau 266 savo popiežiaus atsiradimą. Būtent Pranciškaus I atėjimą.
  — Tebūnie taip, kaip yra. Suprantu, kodėl tau kilo pagunda vadinti mane Pranciškumi. Bet galai nesueina, kodėl kilo noras pasirinkti kitą gimtadienio dieną. Galėjo juk taip ir pasilikti, kaip kad  buvo. Po poros mėnesių būtume kartu šventę 75 metų jubiliejų.
  — Nevaidink, Pranai. Viską puikia supranti. Jeigu galvoje priėmei papūgas, tai, sakyk, kaip aš galėjęs nepriimti balandžio. Aš ji pažinau, kaip ir jis mane. Tik aš ji išgirdau, pamatęs nutūpusį ant Siksto  koplyčios kamino. Supranti? Tačiau jis mane susirado anksčiau: kažkas it snapu į viršugalvį. Ir girdžiu: sveikinu, Vidini, su gimtadieniu. Po minutės kitos turėsime  naują popiežių. Ačiū, kad su bažnyčia savyje. 
  — Palauk, palauk... Tu apie ką?
  — Dzieduli, — išgirdau galvoje papūgos Nadeždos kuždesį, — dėdė Vidinis apie balandį, kurį pamatė Vatikane nutūpusį ant Siksto koplyčios kamino. Visa pasaulio spauda rašė: prieš pasirodant dūmui ant kamino nutūpė balandis. Baltas.
  Akyse pradėjo temti, bet gerai jaučiau, kaip Vidinis sunkia  it švino pripilta ranka, ėmė mane už peties ir lydėjo kelių žingsnių keliu iki fotelio.
  — Eik, eik, pasėdėk truputį. Seniams daug nereikia. Vienas gurkšnis oro, kitas gurkšnos ir jie vėl kaip vinys. Nors tvoras jais kalk...
    Bet sėsti man neprireikė:
  — Pasakok, Vidini. O vietoje gurkšnio oro paduok gurkšnį vandens — prašiau jo.
  ... Istorija buvo be fantazijų, bet negera. Dar tuo XX a. laiku, kai beišgalėjęs bent truputį pasilaikyti ant kojų, tuoj vėl dribdavau ant sėdynės ir šitaip šliauždavau kur kas greičiau, negu dėliodamas kreivus vaiko žingsnius. Vidinis irgi dar ne kažin kiek didesnis vaikas, bet imdavo mane į glėbį ir tempdavo ar nešdavo ten, kur atrodė, kad man bus saugiau gyventi. Iki šiol negeba atsiminti, kad nors kartą pasilikę tik dviese. Dar būdavo du balandžiai. Pasak jo, balti. Labai labai balti. Ir katinas. Juodais, baltais lopais. Dar buvo šunelis. Atrodė, kad ištikimesnės kompanijos negalėjo būti. Šunelis paamsėdavo, katinas pakniaukdavo, karveliai paburkuodavo, sparnais paplodavo. Bet tą kartą negirdėtai skaudžiai sulojo šunelis, skaudžiai sparnais suplakė balandžiai, paskleisdami ore skraidyti iškritusias baltos plunksnas, o katinas kaip sugebėdamas greičiau nešdinosi lauk. Neiškart Vidinis suprato, kad su juo dingo ir balandis su panašia į kryželį dėme ant krūtinės. O gal ten ir buvo kryželis?
  — Neišsaugojau balandžio. Nesugrįžo ir katinas. Balandis negalėjo sugrįžti, o katinas turbūt  bijojo. O juk jį, bjaurybę, mylėjom.  Va, pasakiaubjaurybė ir jaučiu, kaip suskaudo  liežuvį. Iki šiol prisimenu. Dažnai, beje. Vis murkiantį, vis poteriaujantį. Dažniau sapnuose, bet ir taip... Kaip va šiandien.
  — Tu taip greitai sugrįžai iš Vatikano, kad niekaip negebėjau  suvokti, kaip tai galėję atsitikti. Protingiausia buvo manyti, kad ten nebuvai.
  — Tu netiki? Juokauji?
  — Gink Dieve. Bet pavargai. Aš irgi.
  — Taip, labai pavargau, o tu irgi
  Vidinis  sunkiai kėlėsi iš skaudžia dejone  sugirgždėjusio fotelio, bet  neatrodę, kad jam reikėtų paramos. Man jos turbūt daugiau reikėjo. Neatsisveikinęs išėjo pro duris, bet greitai sugrįžo pasiimti užmirštos lazdos. Buvome bekalbiai. Ir jis, ir aš. Tačiau pasiėmęs lazdą, jos galą užkėlė ant staliuko, ant ten palikto pakvietimo į balių ir lankstinuko. Ir tuomet tarė taip, kad pradžioje pasirodė, jog  tariami  jo žodžiai adresuojami man.     

Šventoji dvasia, jei girdi,
tai atsiliepk į mano šitą žodį —
didžiausiai įvairovei savyje talpi,
net tai, kuri mums pramanais atrodo.
Aš vis giliau į šitą būtį įeinu
ir kaip tyloj,
kaip begalybėje dangaus po ją klajoju,
regis, iš nieko į bažnyčią marmurą dedu,
regis, iš nieko sodus įveisiu,
regis, iš nieko žodį ištariu
ir pats, regis, iš nieko
Žmogumi tarpstu,
atėjęs čia, apsuptyje žvaigždynų.

Sakyk, Šventoji
kaip tave turėčiau šaukti,
kurią kadais kaip baltą paukštį
mano rankos glostė?

2014-03-04 22:17