Pelėdos uoksas

Prano Karlono kūryba

Nėra sunkesnio darbo kaip laukti (tai varno Goliaus žodis)



  – Jeigu dar galėtum pusdienį palaukti, mums, keturiems, būtų geriau, – kitos dienos ryte, truputį mįslingai, pasakiau mielam svečiui.
  – Nėra, Vidini, sunkesnio darbo, kaip laukti. Dėl to, žmogau, net nežinai, neįsivaizduoji, kaip užjaučiu akmenį.– neskubėdamas atsiliepė varnas Golius.   
   Neužkibo, nepaklausė, kas tie keturi. Ir tuomet jam:
   – Tai dėl avižų taip. Pražioplinau. Galėtume apsieiti  ir be jų, tačiau kad nereikėtų dairytis po pašales, trenktis dėl jų į svetimus kiemus, bent nemenką pusmaišį avižų gerai būtų turėti.    
   Varnas akių guzikėliais (sagomis) sužiuro į mane. Pamaniau, kad –ak! – kiek gražių nuotraukų, paveikslų išnyksta neužfiksavus tuoj pat reiškinio foto aparato spragtelėjimu ar nesugebant būti dailininku. Ar ne dėl šios priežasties daug personų, ypatingai jaunumėje, nusitaiko patapti menų išpažinėjais tikėdamiesi, kad būtuosius dalykus bent panašiai įmanoma atgaivinti ateities laike. Vargu. Tačiau įbristi į pažįstamą upę niekuomet nevėlu.
   Iš štai toks dialogas.
   – Tikiuosi, kad avižomis pasirūpinti suskatai ne dėl manęs. Man jos  buvo  nebuvo.
   – Niekuomet, varnai, nesidomėjau tavo  mitybos racionu. Ir  manau, kad bet kokios mėsos kąsnis tavo skrandžiui labiau vertingesnis negu bet koks grūdas. O štai mūsų žirgams, deja, deja...
   – Pasakas pradėjai sekti. Kaip ir visi seneliai. Man jau irgi smagu jas išgirsti.  
  – Kelias mudviejų neartimas. Žirgams jį įveikti irgi prireiks laiko ir  poilsio kelyje. Don Kichotui ir jo ginklanešiui, kovojusiems su malūnais, avižų  problemėlė nebuvo iškilusi. Mums tai aktualu.
   – O paspirtukas? Kam jis čia? Ar avižoms gabenti?
   – Paspirtukas? Ak tu, juodasis, – per šypseną papriekaištavau Goliui. Prisėdau prie palangės. Užmiršęs avižas ir kitką, mintimis nučiuožiau į ten, kur karo laike Vilnius ir kur nuo Tauro kalno prožektoriai šlavinėja po vakaro ir nakties padangę, ieškodami ten taikių. Kitokių ten tokiu laiku tuomet nebuvo. Tik karo lėktuvai. Savi prožektoriams nerūpėję, bet pasitikėti padange, net esant toli nuo frontų, nebuvo priimta. Pasitaikydavo, kai suspragsėdavo zenitiniai  ginklai. Gal pasidrąsindami, gal iš tikrųjų suradę taikinį.
   – Jau ir metai, ir kiti, Goliau, kai ruošiuosi paspirtuką padovanoti  Pranui. Nė  karto neišgirdau, kad kada nors prisimintų. Būtent paspirtukas buvo jo pirmoji  transporto  priemonė, kuriam jis pats ir benzinas, ir keleivis, ir  vairuotojas.
   – Karas. Vilnius. Skaičiuokim, kiek jam metų tuomet? O ir vyras toks, kad labiau panašus špygulę saujoje – po netrumpos tylos tęsiau pasakojimą iš savo tolimų regėjimų, bet  varnas ir šįkart  neatsiliepė. Tik paskui:
    – Sakyk, Vidini, kas atsitiko, kad  Pranas taip ir  neišleido  antros knygos. Nors jos rankraščių tekstai paruošti, net sudėlioti į puslapius. Versk puslapį po  puslapio  ir  skaityk, kaip  kad  dabar aš padarysiu. Beje, nesupyk, kad pasirinkau tekstą, kur Pranas tave mini taip lyg ieškodamas. Kaip dabar mudu jį. Būk atidus ir paklausyk.
   – Nagi, nagi,– dar tepasakiau, kai iš varno Goliaus skaitomo  teksto išgirdau Praną. Pasakojo,  mąstė, šaukė  mane:   
  – Vidini, kur tu? - pagaliau atsigavau iš neįprastos savijautos, kurioje atrodė, kad  niekuomet netekę būti. Atrodė, esu lengvas kaip dūmas, bet nekartus, – Vidini, kur tu?  
   Vidinio nebuvo. 
   Paėmiau mintyse dar nė karto rankose nelaikytą „Eilėraščio sėją“, verčiau įsivaizduojamus lapus, ieškodamas „Karietos giesmės“, bet ir jos nebuvo. Ir nemokėjau suvokti – kodėl? Puiki giesmė gi. Tik, žinoma, ją reikia mokėti pagiedoti. Kaip aš kad dabar ir mintyse. Ir, žinoma, sutariant su choru. Pagaliau, ir giedoti reikia ne bet kur,  kad  būtų  va taip:
 
Kai nusipelniau kiek geriau 
Trispalvėj Lietuvoj gyventi, 
Bažnyčia pasiuntė mišias – 
Kviečiu visus į šventę. 

Choras: 
Dzingul dzingul – kojomis į priekį 
Dzingul dzingul - ačiū už gėles 
Veža baliun Dievo avinėlį 
Kryžium padabinta 
Aukso karieta. 
  
  Šį kartą man neatrodė, kad varnas Galius blogiau gieda negu Pranas, o ir pats nebuvau tikras, kad gebėčiau už varną geriau. Giedojimas jo santūriai linksmas, Tačiau nuotaiką reikšmingiau kūrė ne giesmė ir jos giedojimas, o prozos teksto skaitymas. Atrodė, jog imk ir nepatikėk, kad girdi varną ir esi  čia, kur esi.. Labiau tikra buvo, kad esu ten ir tada:
      
   Diena namuose šlaistėsi, trepsėdama keliais laikrodžiais, bet greitesnė nebuvo, nepaisant kad laikrodžiai atvežti iš Kinijos. Įsiklausiau į juos nesuvokdamas, kad jie taip „trepsi“ ir manydamas, kad taip kažko kažkur kuičiasi mano ieškomas Vidinis.
„Eik, Vidini,- paraginau mintyse. – O tavo kepurė, kaip mano tėvo. Labai panaši. Dėk ją ant galvos ir eik. Aha, tėvo kepurės jau irgi, beje, nėra.
  O laikrodžiai trepsėjo: nė - ra, nė - ra...
  Jis ten. Vidini. Tuomet irgi buvo ruduo ir tėvas laukė gimtadienio. Nedaug beliko laukti. Kelių dienų. O jau tuomet... oho! Jau devyniasdešimt ketveri tuomet. Tačiau gal ne tiek daug, jeigu jau man per septyniasdešimt“
Mintys plaukiojo, klajojo, kamuoliavosi, pasiekdamas Kiniją ir net tolimesnius kraštus. Greitas žmogus, kai užmiršęs fizinį save, persimeta į dvasinį save, Galiausiai pajutau, kad tai aš, Pranas, Pranucis, Pranciškus,  kitose  auditorijose dar vadinamas  Pelėda, Tai aš šitaip trepsiu, šlaistausi, tik ne po pirkią, po namus, o po savo galvos smegenis. Tai aš su kepurė  ant  galvos, labai panašią į  tėvo
 
   – Palauk, Goliau. Dabar reikia patylėti, – neiškentęs įtampos dvasioje, paprašiau Goliaus.  Jo skaitymas toks, kad  regėjosi, jog būtasis  laikas išstūmė esamą ir  atsirado jo  vietoje. Nėra čia avižų, nėra  ruošos kelionei, nėra  net Goliaus ir net  manęs, koks dabar. Užtat yra  Pranas, skaitinėjantis  tekstą  būsimai  knygai. Ir pasirodė it  būčiau iš  dangau  nukritęs, kai pagaliau  vėl prakalbome apie būtą  laiką iš esančio.
   – Suprantu, kad  tu čia  skaitinėji tekstą iš neišleistos  Prano  knygos.
   –  Būtent iš  parašytos, bet neišleistos.
   – Seniai reikėję ją turėti. Tuoj po to, kai iš spaustuvės išėjo jo „Eilėraščio sėja“, Pirmoji knygelė.  
   – Kodėl, Vidini, taip atsitiko? Įsitikinęs, kad priežastis  žinai, tačiau, jeigu  pasakysi, kad  nežinai.  aš  patikėsiu. Visąlaik gerbiu, kaip tiesą  žodyje  gebanti ištverti žmogų, o  tai  labai  daug. Tačiau mano, seno  varno Goliaus  nuojautoje, kaip  dvasioje:  tu, Vidiniai  tai  žinai.
  – Gal padainuokime,  a? Abu.
  – Tyliai.  Savyje,– pakėlė sparną varnas  kaip dirigentas batutą. – Kad vaizdams  būtų erdviau... 

Telepatijos „baterijai“ išsenkant (nepavykęs užrašas)

Vidinis

Taip ilgai su Pranu  seniai bebuvome išsiskyrę.  Tačiau ir tuomet, kai  išsiskirdavome, neatrodė, kad tai trukdo mums bendrauti. Lemties palepinti telepatijos dovana, vienas apie kitą žinojome tiek, kiek reikia ar netgi daugiau – kiek  nepatingėdavome žinoti. Tai buvo natūralu, kasdieniška, savaime suprantama ir net nemokėjome tuo nei pasidžiaugti, nei pajausti, koks tai nemenkas turtas  žmogaus gyvenime. Nei ant kupros, nei kišenėje ar kitaip jo nešioti nereikėję. Net ir telefonų – ne. Panašiai  kaip žinojimo, kaip mokslo, kuomet ir patarlė priversta  prabilti: ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Tačiau pasirodė, kad ir tokie dalykai mums baigėsi anksčiau, negu manyta.
  Neiškart patikėjau, kad  telepatijos „baterijos“ išsenka ir atsitinka, ko anksčiau nebūta. Ir štai prieš akis rankoje laikau išdarkytą, duobėtą, gurkšniais iškalbėtą, nepilnai užrašytą jos paslaugų dėka atsiradusį tekstą.
             
Kai metai jau už odą storesni
ir pajauti, kad greit gali nebūti,
nei nuoskaudų dėl to,
nei nerimo,
kad šitaip atsitinka, –
                      išgirdau Savęsp erdvėje padeklamavusį Praną ir tuoj pat pašaukusį:
  – Vidini, ar girdi? Aūūū!
  – Aūūū, aūūū! Girdžiu, Pranai. Kalbėk
  – Išroviau paskutinį dantį. Ech, velnias! Kur dingai? Negirdžiu, tavęs, Vidini. Sakau, paskutinį dantį išroviau. Neskaudėjo. Sakau tik, kad „išroviau“, o iš tiesų pats iškrito.
  Netyčia žvilgtelėjau į Grigaliaus kalendorių.
  Iš atversto jo  lapo įsišvietė 2016 metų gegužės devynioliktoji.  Dabar ji pasilikusi atmintyje kaip diena, kuomet mudu dar bandėme susiekti sau įprastu telepatijos būdu.
  Jis manęs jau negirdėjo, aš jį iškarpomis, citatomis.

Kažkas nežinomo,
tačiau labai svarbaus
išeina iš lemties,
o vietoje savęs
nei dievo, nei šėtono nepalieka.

    – Ar girdi, Vidini? Aūūū!...
    – Ne kaip, bet girdžiu. Sakyk, kas atsitiko? – tačiau atsako iš Prano neišgirdau. Užtat atsirado kitas darbas, būtent: kuo toliau nuo savęs nuvyti nesmagią mintį, kuri, net ir bežode būdama, atrodė, kad Savęsp tyloje griaustiniu griaudžia. O pamatęs ant palangės atskridusį varną Golių, net nedavęs laiko pasisveikinti, ištariau:
  – Negali taip būti, kad jau...  Ne, ne, dar – ne!
  – Žinau, kad judu ir per atstumus susiuostydavote,  susikalbėdavote, bet  pamaniau, kad gal ne visuomet  taip, – atsiliepė Golius. – Nesmagu  buvo skristi, bet, kaip regi, jau čia.
  – Labas, Goliau. Taip, taip, pastaruoju metu jautėsi, kad mudviejų susižinojimo priemonė darosi vis labiau įtartina, it suskaudusi, ligota, o šiandien Pranas manęs visai negirdi. Aš jį irgi nuotrupomis.
  – Suprantu, kad jis karietoje.
  – Va tau! Tai bent naujieną tari. Pirmą kartą girdžiu.
  – Abejodamas taip kalbu. Tačiau  jeigu tai ne Pranas, tai jo muliažas karietoje. Kaip vežėjo.
  – Goliau, iš proto išėjai? Kaip čia taip? Pas tave jo niekuomet nepritrūkdavo. Ateidavome skolinti ir, ačiū, bent man niekuomet neatsakei.
  – Ne skolos atskridau. Mačiau karietos pasostėje jį. Praną gi. Negi  manai, kad galėčiau nepažinti. Iš išvaizdos, kaip nupieštas. Betgi tai ne piešinys ir ne portretas. Apkūnus. Sunkus. Ne bet ant kokių svarstyklių tokį užkelsi. Šaukiau: Pranai, Pranai, bet jam it tuščia  vieta  būčiau. Gieda ir tiek...
  – Gieda?
  – Aš gi nekrankiu, Vidini, o  žmogaus balsu kalbu. Ir manau, kad ne taip blogai, kad reikėtų vertėjo, – pyktelėjo varnas Golius. –  Taip, gieda  ir būtent:

          Ji ieško uosdama kaip šuo,
          Tačiau kitų neklausia kelio.
          Ir atvažiuoja karieta
          Parvežt Dangun į balių.

  – Stop, Goliau, stop. Giesmininkas iš tave ne geriausias, bet  ne todėl tariu „stop“, bičiuli. Tai sena giesmė. O jai žodžius padovanojo būtent  jis, Pranas. Gal ne prieš dešimt, gal prieš mažiau metų, bet laikas dabar greitesnis ir giesmės, kaip ir visa kas,  sensta kur kas greičiau.
  – Kad judu su Pranu nesusikalbate telepatijos būdu, jau ir tamstos neturėtų stebinti. Va, mudu vienas prieš vieną sustoję dantimis žaibuojame, o nesusikalbame.
  – Turbūt skrisi  pranešti, kad atskridęs  pas Vidinį suradai ne jį patį, o jo iškamšą arba, tarkim, jo muliažą. Linksmos tavo kelionės, Goliau. Sakei,  Prano muliažas dainavo. Aš irgi padainuosiu. Ir, tikiuosi, geriau negu  tu, – pasakiau, ko gal nereikėję, o juolab dainuoti.

          Dzingul dzingul – kojomis į priekį.
          Dzingul dzingul – ačiū už gėles.
          Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
          Saugoki darželį,
          Būk ištikima.

  – Nepeikiu, nepeikiu. Giedoti dar aš taip nesugebu, bet pasakiau, ką maniau, kad reikia pasakyti, - ramiai atsiliepė varnas. – Aną karietą atsimenu iš tų laikų ir giesmės neužmiršęs. Netgi  žinau, kad esate jos žodžių bendraautoriai. Tačiau nei tu, Vidini, nei Pranas ta karieta niekuomet nevažiavote. O šį kartą mačiau joje Praną kaip vežėją. Lyg  būtų pasišovęs mirusių sielas išvežioti kažkuri į Ten, į Anapilį.
  – Nepatikėti tavimi, Goliau, nemoku, bet gal  šį kartą pavyks. Taip, tokia karieta nei jis, nei aš nevažiavome, bet šitą dainą nė kartą dainavę ir visuomet būdavo smagu. Net labai. Ir juoktis gebėjome, neretai kažkodėl pažvengdami kaip kumeliai. Dabar gal supranti ką pasakiau? – įsisegiau akimis į varno Goliaus akių žirnelius.
  – Žinai, Vidini, kad pas ligotus labai  retai nuskrendu, o ir tuomet tik taip, kad niekas  nepamatytų. Spalva neleidžia būti pas ligotus viešumoje, nes jeigu giltinė jų neapleidžia, tuoj visi prisimena juodą varną. Kaip žmogaus lemtį padiktavusį pranašą. Todėl ne pas jį, o pas tave atskridau. Rūpi ir man, kad šitaip, kodėl šitaip...
  Nutilom. Dar kartą Savęsp tyloje pabandžiau pasišaukti Praną. Neabejojau, kad yra, kad ir jis stengiasi prisikviesti mane, bet jam nesiseka ir jis nežino, kad nors ir  nuotrupomis, tačiau dar  jį išgirstu. Stebint varnui, dar užrašiau jo mintį:
  „ Negi girtas? Antai, ir „Rašyke“ juodu ant balto ekrano: Na prablaivėk „poete“. Sakė, nugriūvi prie kompo pergėręs.
Seilinuką paduot? “

  Aūūū, Vidini...

          Kai katastrofos  laikas jau atlėgęs buvo
          negreit atsiminiau
          kad net eilėraščius rašiau,
          burnoj kaip akmenėlis nugulė liežuvis
          ir aušo protas, kaip diena
          į darganą ar snaudulį įkritusi.

          Nejaugi vėl reikės sugrįžt atgal
          girdėti, kai aplink visi meluoja
          ir aš kartu su jais...

  – Viskas? – pasidomėjo varnas, pamatęs nutilusi šratinuką.
  – Ir nė žodžio apie karietą. Anksčiau taip pat – ne.
  – Ką gi, ačiū. Galvoju, kad gal reikia nuskristi ir pas jį.
  – Tikrai? Tuomet neskubėk, Goliau. Keliausime kartu.
  – O užrašą reikia pastudijuoti, – atsiliepė varnas Golius.

2.Tebūnie knyga

                                                                     
  Kai Kandžius dar šunelis





1939 – 2019




Nežinojau ką pasakyti 
  
  


    – Cogito ergu sum, – ne pirmą kartą išgirstu Kandžių. 
   Žodžių trijulė man  žinoma  ir tikiu, kad  jų tikrasis  savininkas yra Dekartas (mąstau, vadinasi

 Kovas, 2016,
         21
PIRMADIENIS
 egzistuoju). Panūdau užsimerkti, nes jau egzistuoju įnikau Savęsp ertmėje atsirandančius dalykus apžvelgti atidžiau. Galbūt net įtikėjęs, kad lašelis po lašelio persimetu gyventi į šitą erdvę. Ji man darosi vis labiau sava ir suprantu, kad ji niekuomet man nebuvo visai nežinoma, nes daug kas būtent iš jos atsinešta į pasaulį, kurį Dievas tvėręs per šešias dienas. Beje, šitaip parašęs žinau, kad būsiu parodytas kaip, neva, leptelėjęs nemenką kvailystę, bet – ar reikia skubėti vertinti? Iš tiesų sakau, kad ir anksčiau neabejojau, kad daug kas iš Savęsp atnešta į paveikslus, knygas, pasakas, dainas, eilėraščius... Tačiau, bet, o, vis dėlto neskubėkime. Pasak Servito ir Birutės Gugų: dramblio, Pranuci, neapžiosi, neprarysi; jį reikia valgyti po truputį, valgyti kąsneliais. 
  Taigi užsimerkiau... 
   Kai sunkiai įsivaizduojamos arba net  neįsivaizduojamos   tiesos  sužiūri į akis, kai jų negali  atsikratyti ir esi priverstas kalbėti apie buvusio šuns sumanymą persitvarkyti į žmogų,  o  die, kaip  tai nepaprasta savijautoje, bet... gyvenimas dėl to nesidaro kitoks. Jau be nusistebėjimų įpratau dairytis ir po Savęsp. Užsimirštu jame  ir nelabai paisau atsiminti, kur esu su savo raštais  – ten, kur laikas matuojamas Grigaliaus  kalendoriumi,  ar Savęsp, kur jis nelabai rūpi ir dvasiniai vaizdai protingai persimeta  į atvaizdus, regėjimus, mistiką, kur jiems  nesunku  būti visur ir visokiais pavidalais. Bent pats manau, kad  jau  išmokau Savęsp surasti  po užmerktų  akių vokais ir, atėjus ten,  būti jo piliečiu. Jau nėra  reikalo įtaigoti save, kad gal  ne taip suprantu, kai  reikėtų. Taip,  žinau, tokia  tiesa  neįtikėtina. Ji netgi, sakyčiau  perauga supratimą, kai netgi neišmokus ją įtikėti, o prisieina apie ją kalbėti, eiti dėl  jos į viešumą ir  prisiimti  patyčias. Net  nenusistebėčiau, jeigu ir  popiežius Pranciškaus nebūtų palankus. Matyt, yra valia, kuri  pasiryžusi ir nuo kryžiaus kalbėti į kryžių. Mano daliai tenka  nedaug, bet žinok, kad kreipiuosi į Aukščiausią Esatį Tavyje.
Aukščiausioji Esatis          
          Tavyje
Kas JI? Iš kur išgirsta?

  – Tu jau čia Kandžiau? –  klausiu  buvusio šuns.
  – Ar reikia stebėtis? 
  – Nesistebiu. Džiaugiuosi, kad įnikai mokytis kitų kalbų. 
  – Posakius, dzieduli, lotyniškus posakius gliaudau: ultra posse nemo obligatur (niekas neįpareigotas tai, ko negalima) 
  – O kaklaraištį pasirišti išmokai? 
  – Ai, dzieduli, šioje erdvėje reikalingiau būti toks, koks esi. Čia kitokiu būti nepriimta. Esi toks, tai ir būk juo. Argi nežinai?
  – Betgi  tavęs labai prašiau ir prašau. Sakiau, kad jis mums reikalingas ne dėl šios erdvės. 
        Kandžius atsiduso it verčiamas ant savęs Puntuką užsikelti. Vėl, prisiminęs save kaip šunį, ir unkštė, ir amsėjo, kad tik neversčiau jo pertvarkyti būties, sukauptos per penkiolika šuns gyvenimo metų. Tačiau man regėjosi, kad šaukštai po pietų. Ne dėl klounados kažkokios galybės padaryta, kad Kandžiaus organizmas persitvarkytų į žmogų. Kita vertus, ne mano sumanyta, ne mano pasapnuota, kad kažkur toli, kitoje šalyje ar nežinia  kur, atsisagstęs,  atsilapojęs švarką, vaikštau miesto gatvėmis su įaugusiu ties krūtine Kandžiumi. Kuomet tokią žinią išgirdau iš Dainos K., šypsojausi ir nežinojau, ką jai pasatyti. Betgi ar reikėjo stengtis, jeigu ir pats žinau, kad kokių tik sapnų nesusapnuojama. Ir toks, kaip šis, atrodė vienas keistesnių, bet vis dėlto – tik sapnas. Tačiau būtent  tuomet  ir atsitiko, ko jau nepavadinsi sapnu. 
 
  – Kandžiau, girdi, ką Daina pasakoja. Gal atsimeni, kur mudu  buvome ir kaip atrodėme. Ateik. Kur dingęs?  – Ir tai vėlgi pirmas kartas, kai pašauktas ateiti, Kandžius visu kūnu atsistojo ant užpakalinių kojų ir nepaskubėdamas drabnais (smulkiais) žingsneliais atėjo prie manęs. 
  – Sapnai, dzieduli, visuomet  pranašiški. Tik ar kas iš  žmonių juos supranta? Aš irgi  tik dabar ryžtuosi  pasirodyt,  kad  sugebu ne tik šuniu būti. Sakoma, gera vieta laisva nebūna. Pažiūrėsim, kaip man seksis. 
  – Bet aš turbūt užsimerkęs, vėl po Savęsp bastausi, o į galvą papūgos sugrįžo? 
  – Ne, dzieduli. Dabar tu neužsimerkęs. Girdi tai, ką ir matai: mane, savo Kandžiuką, Kandžių, savo šunį, –  pasakė jis, o atsigręžęs  į Dainą, irgi: – Prašau, paliudyk dzieduliui, kad yra kaip yra. 
  – Taip,  taip, Kandžiau, – atsiliepė Daina. –  Liudiju. Tai šventa  tiesa,  tai yra tai, kas akivaizdu, bet neįtikėtina. Tačiau tik pradžioje taip. Tik pradžioje neįtikėtina. 
  O Kandžius  ir vėl man: 
  – Džiaugiamasi, kad  beždžionė padovanojo žmogų ir kažkodėl  nematoma, kad labai netobulą. Tikiuosi, dzieduli, kad man pavyks geriau. O akys tavo atviros atviros... Kelk prie krūtinės. Glausk. Dešimt kilogramų sveriu. 
  – Ir loti moki? 
  – Moku. Bet ne laukinis gi. Kai labai reikia. Kai prisieina gintis nuo laukinių. 
  Paėmiau Kandžių, kėliau prie krūtinės, o jis ir vėl: 
  – O eilėraštis tavo, dzieduli puikus. Nebijok, kai prie kryžiaus kals. Nereikia būti Kristumi, kad nebijotumei savęs. 
  Apie kas jis? – nemokėjau suprasti jo, tačiau pagalbos paprašyti neprireikė.
  – Dzieduli, Kandžius kalba apie tavo eilėraštį, - pasakė  Daina
  – Ar dar vis nesuprantamai kalbu? – sunerimo Kandžius, – Taip, taip, kalbu apie eilėraštį:

Vis moko, moko 
Ir eilėraštį rašyti moko 
Lyg kam kitam skaudėtų už mane. 
Štai ta kelionė, kai sutikęs žmogų 
Bijausi pažinties ir, Dieve gink, užuojautos 
Labiau negu akmens. 

  – Aš skaitysiu tavo (ar Poe) eilėraščius ir mokysiuosi juos suprasti sąžiningai. Kad ir jie patys, ir aplinkiniai žinotų, kam jie reikalingi, iš  kokių paskatų atsiranda. Ir nereikia, dzieduli, nereikia va taip: 


Nuleidęs galvą, 
Nueinu nelyg nematęs. 

  Čia  priėjo dar kažkas (turbūt Kindzulis): 
  – Eilėraštis, dzieduli, toks, kad būtų dar geresnių. Gerai, kad skauda dėl jo, bet vis dėlto jis pagirtas tarp moterų. Kita vertus, Jėzus irgi  buvo prikaltas, o ne pats prisikalė. Mes esam būtent čia, kur atsiradusi valia perkurti žmogų. Tačiau  kodėl tokio ryžto imasi Kandžius, imasi šuo, tarkime, kad bent kol kas to nežino ir Kindzulis.. 

O akmenys jau iš po kojų 
Prašo, kalba į akis: 
– Tik neskubėkite, tik atsargiau, 
Kad vėl dėl pasekmių 
Nebūtume kalti...







1. Tebūnie knyga (pertvarka)


Tėviškės ( Šklėriuose) kiemas




 (1939 - 2019)



  Tai buvo nauja



  – O aš rašau knygą...
  – Ką? Knygą?
  – Ar lietuviškai nesupranti? Rašau knygą. Kad pasijuoktų. Kad  pajuoktų, nepatikėtų. Kad pavydėtų. Tačiau tai darau visų akivaizdoje. Te mokosi, kaip reikia rašyti geras knygas, šunie... Oi! – pagaliau žioptelėjau susivokęs, kad mudviejų padėtis kardinaliai pasikeitusi, – Oi...
      Kandžius, pritūpęs  priešpriešiais, rudomis, nemirksinčiomis  akimis žiūrėjo man į veidą. Kokios jos gilios, a? Jo akys. Švarios kaip dangaus lašas. Ir drėgnos kaip ankstyvas gražiai išaušusio pavasario rytas. Kokios jos patiklios, a? Kandžiaus  akys. Šiltos. Ištikimos. Ir kas pasakys, ko reikia, kad jos tokios būtų. Ir ko reikia, kad visa tai persimestų į mane?  Kaip? Kokiu  būdu? Kokių dievų galia taip sukauptą dvasios turtą įmanoma perteikti į  mane? Ko reikia, kad visa tai taip jautriai pajaustum?
   O Kandžiau!  Kandžiau! Mielas mano bičiuli. Matyt, tik vienas ir težinai, kaip labai  man  norisi kilstelėti tave aukščiau. Ir petys į petį, žingsnis į žingsni, išeiti į pasalį, parodyti jam tave, koks iš  tiesų tikras, gražus esi. Ne, ne... Jau ne šuva tu man, ne...
   Kandžius nenuleidžia akių. Ištiesiu  delną,  dedu  jam  ant  galvos. Kalbu:
      – Atsiprašau, mielas  Kandžiau. Iš tikrųjų dar neseniai 

Atsiprašymas Kandžiui: nepyk, brolau...
(turėtum atsiminti) tu šuo, šunelis, bet šiandieną tu Kandžius ir mudu vienas į kitą labai panašūs. Nepyk, brolau, kad šunimi  pavadinau. Netyčia. Tai įpročio reikalas.
  – Nepyk ir tu, jeigu pasirodys, kad man loti smagiau. Kad ir iš įpročio, – atsiliepė Kandžius, sėsdamasis į šalimai prie stalo pastatytą fotelį. Tai buvo, kai tikėtasi išgirsti geros būsimos knygos gerą pradžią. Pats sau buvau ją skaitęs kelis kartus, bet tik sau. Dabar vaizdas atrodė kilnesnis. Iš dviejų – manęs ir Kandžiaus – publikos  nesukurpsi, bet tai daugiskaita; buvome du, dviese. 
   – Pats skaitysi, ar man? – jaučiau pareigą paklausti.  Mudviejų kalba irgi dvasių  išnešiota, išausta ar kitaip  sumegzta,  bet tikra. Labai tikra 

    – Na jau! Kažkada paskaitysiu ir aš, bet ne dabar. O jeigu beklausydamas snūstelėčiau, tai irgi budink, – giliau ir patogiau fotelyje būti įsitaisė Kandžius. – Kai šuo, kai vakar ir visąlaik, specialiai ateidavau pasiklausyti tavo skaitymų, kad miegas būtų prasmingesnis. Snūduriuoju ar  miegu ir sapnuoju ką skaitai 

Snūduriuoja ar miega ir sapnuoja, ką skaitau
  
 Sapnuoja, ką skaitau? Betgi tai prabanga,– pamąsčiau imdamas į rankas būsimos knygos įvadinį tekstą. Kaip čia taip atsitikę, kad apie tokį turtą tik dabar išgirstu.
  – O gal tu miegok ir sapnuok, a? – palaukęs valandėlę abejodamas teiravausi. – Tik kaip sužinoti, ką tu sapnuoji? Ar tikrai tai, ką skaitau?
  – Manau, kad tai, ką skaitai.
  – Manai ar žinai?
  Kandžius  neiškart  atsiliepė.
  – Niekuomet apie tai negalvojau. Nebuvo svarbu žinoti iš kokių paskatų formavosi sapnų turinys – pamąstęs pakalbėjo kaip apie įprastą dalyką Kandžius. – Tingu buvo ar gal neatrodė prasminga gaišti laiką, kapstantis smegenyse dėl žinojimo neesminių dalykų..
  Tai buvo nauja, ko nežinojau apie Kandžių, kaip buvusį šunį. Jau netrumpas laikas, kai mane domina erdvės, atsirandančios po užmerktų akių vokais ir ten susispietusi fiziškai neapčiuopiama būtis. Tiesa, kol kas tik spėlione, tik įtarimu, tik nuojauta, tačiau pajaučiau, kad netikėtai atsiranda proga plačiau pasidairyti po dvasinio pobūdžio būtį (egzistenciją). Atrodė, kad šis  fiziškai neapčiuopiamas dalykas tarsi pats rodo iniciatyvą, rodo pastangas materializuotis, išsivystyti, subręsti  į reiškinį, kai darosi labiau akivaizdu, kaip žodis tampa kūnu. Ir atvirkščiai: kai kūnas vėl sugrįžta į žodį. Dėl tuomet  dar nesuvoktų priežasčių man labai pasinorėjo, kad Kandžius greičiau užmigtų. Todėl delsiau, tempiau laiką kaip gumą, vis laukdamas, kol jis tai padarys ir iš savęs siunčiau bebalsį prašymą: užmik, Kandžiau,  užmik, bičiuli. Galbūt šis tavo miegas visą likusį mudviejų gyvenimą keis.. Užmik, miegok, brolau. Per visą gyvenimą tik šuo, šuo, šuo ir  vis dėlto... pagaliau... prisikėlimas. Iš šuns į žmogaus  apraišką kaip į dangų 
  Tekstas, paruoštas skaitymui, nedidelis, bet tikėjau, kad tai labiausiai įsimintinas, kokį kada turėjau prieš akis. Pagaliau paregiu, kad  Kandžiaus  ausys  aplepo – aha, .užsnūdo. Tekstą skaičiau irgi taip lyg nemokėčiau kvėpuoti.
  
 ,                                   Labas,
Tekstas ir jo skaitovai: aš
  Tai aš, Pranas, dažniau Pranuciu vadinamas. 
  – Žinok: jei esi dzūkas, tai ir būki juo. Ar Marcinkonių – Druskininkų kraštų šiliniuose, ar Vilniaus Naujininkuose ir Balsiuose. Šaukinyje – irgi. –  atrodytų, seniai, gal jau prieš šimtą metų, pakalbėjo Algirdas Kratulis, tuomet dirbęs „Kalba Vilniaus“  savaitraščio vyr. redaktoriumi. Kažin, kur jis dabar? O aš va dar vis būnu. Ir Vilniuje, ir Dzūkijos šiliniuose, ir šaukinyje, ir, žinoma, Savęsp., Čia man  jaukiausia,  saugiausia. Ir jeigu dar pagiedu, tai tik iš čia: 


Sakyčiau, nesistenk, 
neužgesinsi jos. 
Ji visata, Savęsp vardu, 
ji tai, ko iki pakraštėlių nežinau – 
tiesiausia  linija į begalybę skuodžia, 
palikus kūną nuošalėje 
kaip laikrodį ant sienos laikas. 
Čia daug nežinomo, tačiau 
neskubinu į piešinėlį įsisprausti. 
Dažnai svarbiau paklausti 
ir nežinot iš kur atėjęs, kur eini. 

   
Tekstas ir jo skaitovai: Kandžius
Atsikvėpiau. It pauzė  atsirado,bet nustebti nesuspėjau, kai išgirdau lyg  turguje būčiau dėl kažko susiderėjęs:
   – Na, gerai, gerai. Pabūsiu ir tavimi, Pranuci, – iš sapno atsiliepė Kandžius ir netrukus skaitė žodžius lyg jie būtų sulesioti iš mano teksto ir nunešti į jo burną.

Ji visata, ji – visada 
Savęsp vardu. 
Jos būsenas vis rankioju ir medyje, ir akmeny, 
 terankioju Visur, 
ir žodyje –  taip pat. 

  Smagu, kad Savęsp būdamas, ir ten išgirstu mane pašaukiantį Pranuciu. Tačiau tai nereiškia, kad neišgirstu, kai mane šaukia Pranu, Pranciškumi ar Františeku. 
  Va toks šis mano pasisveikinimas, mano „Labas“. Iš tikrųjų manau, kad  jeigu dar gebu į kažką parodyti, kažką įdomaus pamatyti, tai tik dairydamasis po Savęsp. Beje, kokia šiandien diena pagal Grigaliaus kalendorių? Tačiau neabejoju, kad labiau reikšminga ir nuostabu, jog esu, nes Savęsp erdvėje tai reiškia, kad ir būsiu. 
                  --------------------------------------
     – Tu buvai persikūnijęs į mane? – paklausiau vos pajautęs atsibudusį Kandžių.
     – Truputį sapnavau.
     – Tu taip manai?
     – O kaip man kitaip manyti? Sapnavau. Panašiai kaip tada, kai aš dar šuo. Pasitaikydavo, kai sapne juo nebūnu. Pasitaikydavo, kai savo vietoje tave, Pranuci, mačiau...

    Taip, taip... Ko tik nepasitaiko  žmogaus  gyvenime. Šįsyk galbūt  abudu  mudu snustelėjome, – pamaniau, tačiau su Kandžiumi savo pamanymu  nepasidalijau.Jeigu ir taip, vis tiek  buvo gera manyti, kad šventas darbas  prasidėjo.

16. Po Savęsp (4)




                 Kai liga nepagydoma 


  Atrodytų, kad niekas neverčia taip mąstyti, kaip mąstau, tačiau šis procesas išsiliejo ir man nepavyksta jo sulaikyti. Baugu? Nesakau, kad – ne, tačiau baigiau, kad nežinai, kaip ilgai taip bus? Ar neatsitiks taip, kai susitaikius su tokiu (nauju) savimi,  kažkas ir vėl nepatvenks mąstymų tėkmės, nepakels jos potvyniu ir tuomet  –  ką  bedaryti? Ar ir vėl, atsiradus toli nuo krantų, plūduriuoti tikintis, kol jie priartės ir būsi jų priglaustas, būsi išganytas.
  Kelintą kartą taip?
  Šį kartą jau atrodė, kad save kaip šieno kupetą sukrovęs į vežimą, parvažiavau namo. Iki kiemo vartų beliko nedaug ir galima pašaukti:
  – Petrai, atidaryk.
  Petras krustelėjo, sušmėkščiojo taip pasirodydamas, kad  jis yra, bet vartai pasiliko uždaryti.
  – Atidaryk. Aš rašau knygą.
Matyt, pagalvojo: aha, dar rašo. Tegu, tegu... Tačiau tokį knygos „rašymą“ pats sau  aiškinausi labai ne taip, o savo aplinkos žmonėms patikėjusiems, kad ją rašau kaip įprasta, irgi atviresnis ir pasakau panašiai kaip, pavyzdžiui, Mintautei:
  –Tai nerimtai, Mintaute. Rašau, kad, ot, pirštais pabaksnočiau į klaviatūrą ir neužmirščiau abėcėlės. Kartu tai užsiėmimas stebėti save saulėlaidoje“
  – O iš tiesų? –  vėl iš smegenų paklausia lyg būtų Kindzulis priėjęs. Jo neieškau, nesidairau, nes suprantu, kad tai jau aš pats savęs teiraujuosi ir tai darau iš kitos būties. Iš Savęsp.
  Kas ji (ar jis)?
  Buvo laikas, kai Vidiniui taip kalbėjau:
  – Nežinau, Vidini, kada tai atsitiko, bet Savęsp (i) vardą išgirdau vienąkart atsivertęs lietuvių kalbos žodyną. Ko man ten prireikė, net nežinau, bet atsimenu, kad akis užkliudė įrašo eilutė: savęsp (i) prv. psn. prie savęs, į save. Neabejok tuo, ką čia cituoju. Į šią eilutę žodyne daug kartų žiūrėjau. Sapnuose ją ir dabar pasapnuoju
  – Manau, kad supratai, jog tas savęsp reiškia prieveiksmį. Dargi pasenusį, – pasiteiravo.
  – Tačiau aš nepatikėjau, Vidini, kad tai prieveiksmis. Suvokiau, kad tai klaida, kad šį neva „prieveiksmį“ reikia rašyti didžia raide ir priskirti prie daiktavardžių. Galbūt tai reiškia net didžiausios šalies pavadinimą. Kol kas ją vadinu šalimi, bet nenustebčiau, jeigu kas Savęsp įvardintų, sakykime, planeta, pasauliu, galbūt kosmosu.
  – Taip, taip,  skaičiau ir net atsimenu, –  pasakė tuomet  Vidinis ir padeklamavo eilėraščio „Šalis Savęspi“ paskutinį  posmą:

Tiek daug surinkusi
Ir nieko nepraradus,
Žmogaus būtyj kaip amžinybė
Dvasingai spindi, virpa
Ta šalis didi –
Nuo lopšio, kryžiaus
Lig žvaigždėtos begalybės...

  Tai buvo laikas, kai dar bent truputį tikėjau, kad, ko gero, galėčiau parašyti knygą. Kaip Vidinis taip ir aš anuo metu mėgau savo eilėraščius panešioti mintyse. Prisiėjus atsimeni tą, kuris tai progai reikalingas ir girdi kai jis išsipasakoja nesibaimindamas, ar kam patinka, ar – ne. Man šis patikęs. Ir dabar jį išgirstu be užrašų:

Štai ji, Savęspi!
Žodynas neužmiršęs jos,
Nors iš toli atėjus – iš toliau nei raidė.
Ji man kaip didelė valstybė, kaip šalis,
Gyventi į kurią įkėlė
Dievas ir lopšys..

Meldžiu, Savęspi,
Nepradinki toliuos praeities!
Lukštenkis iš savęs, jei molio neužtenka –
Iš supratimo ir pasaulio dieviškos būties,
Kuri įkritusi į žmogų

  Buvo 2010 metų laplritis, kai istorikas ir rašytojas Agricola, išgirdęs tai, palepino mane:
  – Pranuci, daraisi  patriotas. Sveikintina.
  Neprisimenu, kaip tuomet jam atsiliepiau, tačiau dabar norėčiau, kad težinotų bent tiek: iš tikrųjų, mielas žmogau, darausi tos Savęsp būties patriotas, vis didesniu savęs  kiekiu pereidamas į ją.   Tai viena. Kitas man nemenkiau svarbus dalykas, kad ir dabar, kad ir  netyčia pasakęs, jog rašau knygą, esu neįgalus sumeluoti. Rašau savimi. Rašau ir tuomet, kai nei popierius, nei rašalas, nei spausdinimo mašinėlė ar  kitoks raštininko instrumentas  tokiame procese nedalyvauja. Maža to. Manau, kad ir visi kiti, kas net nepagalvoja apie savo  knygą, vis dėlto rašo ją.
  – Sakyk, Pranuci, kaip tas Savęsp pas mudu atsirado? Plaukioju lyg miglose. Jokios atminties. Lyg ne tave, o mane būtų ištikusi amnezija, – prisėsdamas prie palangės paklausė Vidinis ir kilstelėjęs akis į mano akis: – Kaip beįvardintume, visgi tai ypatinga šalis – visuose linksniuose tik Savęsp.
  Susitikusios akys tyliai nusišypsojo.
  – Ai, Vidini, – mostelėjau ranka. – Aš nesėkmes galiu priskirti mane ištikusios amnezijos ligai. Tau sunkiau.
  – Sunkiau?
  – Sunkiau, bičiuli. Apie mane bent galima pasakyti: Pranucis sirgo. Liga visiškai neišgydoma, todėl bent truputį visuomet esu ligonis. Apie tave taip nepasakysi.

15. Kelionėse po Savęsp





Nežinojau ką pasakyti 
  
  – Cogito ergu sum, – ne pirmą kartą išgirstu Kandžių. 
  Žodžių trijulė man žinoma ir tikiu, kad jų tikrasis savininkas yra  Dekartas (mąstau, vadinasi, egzistuoju). Panūdau užsimerkti, nes jau įnikau Savęsp ertmėje atsirandančius dalykus apžvelgti atidžiau. Galbūt net įtikėjęs, kad lašelis po lašelio persimetu gyventi į šitą erdvę. Ji man darosi vis labiau sava ir suprantu, kad ji man niekuomet nebuvo visai nežinoma, nes daug ko būtent iš jos atsinešta į pasaulį, kurį Dievas tvėręs per šešias dienas. Beje, šitaip parašęs žinau, kad būsiu parodytas kaip, neva, leptelėjęs nemenką kvailystę, bet – ar reikia skubėti vertinti? Sakau gi, kad ir anksčiau neabejojau, kad daug ko iš Savęsp atnešta į paveikslus, knygas, pasakas, dainas, eilėraščius. Tačiau, bet, o, vis dėlto neskubėkime. Pasak Servito ir Birutės Gugų: dramblio, Pranuci, neapžiosi, neprarysi; jį reikia valgyti po truputį, valgyti kąsneliais
  Taigi užsimerkiau... 
  – Tu jau čia, Kandžiau? 
  – Ar reikia stebėtis? 
  – Nesistebiu. Džiaugiuosi, kad įnikai mokytis kitų kalbų. 
  – Posakius, Pranuci, lotyniškus posakius gliaudau: ultra posse nemo obligatur (niekas neįpareigotas tai, ko negalima) 
  – O kaklaraištį pasirišti išmokai? 
  – Ai, Pranuci,  šioje erdvėje reikalingiau būti toks, koks esi. Čia kitokiam būti nepriimta. Esi toks, tai ir būk juo. 
  – Betgi  tavęs labai prašiau ir prašau. Sakiau, kad jis mums reikalingas ne dėl šios erdvės. 
  Kandžius atsiduso it verčiamas ant savęs Puntuką užsikelti. Vėl, prisiminęs save kaip šunį, ir unkštė, ir amsėjo, kad tik neversčiau jo pertvarkyti būties, sukauptos per penkiolika šuns gyvenimo metų. Tačiau man regėjosi, kad šaukštai po pietų. Ne dėl klounados kažkokios galybės padaryta, kad Kandžiaus organizmas persitvarkytų į žmogų. Kita vertus, ne mano sumanyta, ne mano pasapnuota, kad kažkur toli, kitoje šalyje, atsilapojęs švarką, vaikštau miesto gatvėmis su įaugusiu ties krūtine Kandžiumi. Kuomet tokią žinią išgirdau iš Dainos K., šypsojausi ir nežinojau, ką jai pasatyti. Betgi ar reikėjo stengtis, jeigu ir pats žinau, kad kokių tik sapnų nesusapnuojama. Ir toks, kaip šis, atrodė vienas keistesnių, bet vis dėlto – tik sapnas. Tačiau būtent  tuomet  ir atsitiko, ko jau nepavadinsi sapnu. 
  – Kandžiau, girdi, ką Daina pasakoja. Gal atsimeni, kur mudu  buvome ir kaip atrodėme. Ateik. Kur dingęs?  – Ir tai vėlgi pirmas kartas, kai pašauktas ateiti, Kandžius visu kūnu atsistojo ant užpakalinių kojų ir nepaskubėdamas drabnais (smulkiais) žingsneliais atėjo prie manęs. 
  – Sapnai, dzieduli, visuomet  pranašiški. Tik ar kas iš  žmonių juos supranta? Aš irgi  tik dabar ryžtuosi  pasirodyt,  kad  sugebu ne tik šuniu būti. Sakoma, gera vieta laisva nebūna. Pažiūrėsim, kaip man seksis. 
  – Bet aš turbūt užsimerkęs, o į galvą papūgos sugrįžo? 
  – Ne, dzieduli. Dabar tu neužsimerkęs. Girdi tai, ką ir matai: mane, savo Kandžiuką, Kandžių, savo šunį, –  pasakė jis, o atsigręžęs  į Dainą, irgi: – Prašau, paliudyk dzieduliui, kad yra kaip yra. 
  – Taip,  taip, Kandžiau, – atsiliepė Daina. –  Liudiju. Tai šventa  tiesa,  tai yra tai, kas akivaizdu, bet neįtikėtina. Tačiau tik pradžioje taip. 
  O Kandžius  ir vėl man: 
  – Džiaugiamasi, kad  beždžionė padovanojo žmogų ir kažkodėl  nematoma, kad labai netobulą. Tikiuosi, dzieduli, kad man pavyks geriau. O akys tavo atviros atviros... Kelk prie krūtinės. Glausk. Dešimt kilogramų sveriu. 
  – Ir loti moki? 
  – Moku. Bet ne laukinis gi. Kai labai reikia. Kai prisieina gintis nuo laukinių. 
  Paėmiau Kandžių, kėliau prie krūtinės, o jis ir vėl: 
  – O eilėraštis tavo, dzieduli puikus. Nebijok, kai prie kryžiaus kals. Nereikia būti Kristumi, kad nebijotumei savęs. 
  Apie kas jis? – nemokėjęs suprasti jo, akimis paprašiau paramos Dainos. Ji gi kaipmat suprato ir paaiškino atviru tekstu: 

Vis moko, moko 
Ir eilėraštį rašyti moko 
Lyg kam kitam skaudėtų už mane. 
Štai ta kelionė, kai sutikęs žmogų 
Bijausi pažinties ir, Dieve gink, užuojautos 
Labiau negu akmens. 

  – Aš skaitysiu tavo (ar Poe) eilėraščius ir mokysiuosi juos suprasti sąžiningai. Kad ir jie patys, ir aplinkiniai žinotų, kam jie reikalingi, iš  kokių paskatų atsiranda. Ir nereikia, dzieduli, nereikia va taip: 

Nuleidęs galvą, 
Nueinu nelyg nematęs. 

  Čia  priėjo dar kažkas (turbūt Kindzulis): 
  – Tavo (ar Poe) eilėraštis, dzieduli, toks, kad būtų dar geresnių. Gerai, kad skauda dėl jo, bet vis dėlto jis pagirtas tarp moterų. Kita vertus, Jėzus irgi  buvo prikaltas, o ne pats prisikalė. Mes esam būtent čia, kur atsiradusi valia perkurti žmogų. Tačiau  kodėl tokio ryžto imasi Kandžius, imasi šuo, tarkime, kad bent kol kas to nežino ir Kindzulis.. 

O akmenys jau iš po kojų 
Prašo, kalba į akis: 
– Tik neskubėkite, tik atsargiau, 
Kad vėl dėl pasekmių 
Nebūtume kalti...

14. Kelionėse po Savęsp



        14. Tai buvo nauja


 – O aš rašau knygą...
  – Ką? Knygą?
  – Ar lietuviškai nesupranti? Rašau knygą. Kad pasijuoktų. Kad  pajuoktų, nepatikėtų. Kad pavydėtų. Tačiau tai darau visų akivaizdoje. Te mokosi, kaip reikia rašyti geras knygas, šunie... O! – žioptelėjau atsiminęs, kad mudviejų padėtis kardinaliai pasikeitusi: – Atsiprašau, mielas Kandžiau. Iš tikrųjų, dar vakar (turėtum atsiminti) tu šuo, šunelis, bet taip vakar. Šiandieną tu Kandžius ir mudu vienas į kitą labai panašūs. Nepyk, brolau, kad šunimi  pavadinau. Netyčia. Tai įpročio reikalas.
  – Nepyk ir tu, jeigu pasirodys, kad man loti smagiau. Kad ir iš įpročio, – atsiliepė Kandžius, sėsdamasis į šalimai prie stalo pastatytą fotelį. Tai buvo pirmas kartas, kai tikėtasi išgirsti geros būsimos knygos gerą pradžią. Pats sau buvau ją skaitęs kelis kartus, bet tik sau. Dabar vaizdas atrodė kilnesnis. Iš dviejų – manęs ir Kandžiaus – publikos  nesukurpsi, bet tai daugiskaita; buvome du, dviese.
  – Pats skaitysi, ar man? – jaučiau pareigą paklausti.
  – Na jau! Kažkada paskaitysiu ir aš, bet ne dabar. O jeigu beklausydamas snūstelėčiau, tai irgi budink, – giliau ir patogiau fotelyje būti įsitaisė Kandžius. – Kai šuo, kai vakar ir visąlaik, specialiai ateidavau pasiklausyti tavo skaitymų, kad miegas būtų prasmingesnis. Miegu ir sapnuoju, ką skaitai.
  Sapnuoja, ką skaitau? Betgi tai prabanga, – pamąsčiau imdamas į rankas tekstą. Kaip čia taip atsitikę, kad pirmą kartą apie tokį turtą  girdžiu.
  – O gal tu miegok ir sapnuok, a? Tik kaip sužinoti, ką tu sapnuoji? Ar tikrai tai, ką skaitau?
  – Manau, kad tai, ką skaitai.
  – Manai ar žinai?
  – Nebuvo svarbu žinoti iš kokių paskatų formavosi sapnų turinys – pakalbėjo kaip apie įprastą dalyką Kandžius. – Tingu buvo ar gal neatrodė prasminga gaišti laiką, kapstantis smegenyse dėl tokio žinojimo.
  Tai buvo nauja, ko nežinojau apie Kandžių, kaip buvusį šunį. Jau netrumpas laikas, kai mane domina erdvės, atsirandančios po užmerktų akių vokais ir ten susispietusi fiziškai neapčiuopiama būtis. Tiesa, kol kas tik spėlione, tik įtarimu, tik nuojauta, tačiau pajaučiau, kad netikėtai atsiranda proga plačiau pasidairyti po dvasinio pobūdžio būtį (egzistenciją). Atrodė, kad šis  fiziškai neapčiuopiamas dalykas tarsi pats rodo iniciatyvą, rodo pastangas materializuotis, išsivystyti, subręsti  į reiškinį, kai žodis tampa kūnu. Ir  atvirkščiai: kai kūnas vėl sugrįžta į žodį. Dėl tuomet  dar nesuvoktų priežasčių man labai pasinorėjo, kad Kandžius greičiau užmigtų. Todėl delsiau, tempiau laiką kaip gumą, vis laukdamas, kol jis tai padarys ir iš savęs siunčiau bebalsį prašymą: užmik, Kandžiau,  užmik, bičiuli. Galbūt šis tavo miegas visą likusį mudviejų gyvenimą keis.. Užmik, miegok, brolau. Per visą gyvenimą tik šuo, šuo, šuo ir  vis dėlto... pagaliau... prisikėlimas... Užmik. 
  Tekstas, paruoštas skaitymui, nedidelis, bet tikiu, kad tai labiausiai įsimintinas, kokį kada turėjau prieš akis. Pagaliau sulaukęs, kada Kandžiaus ausys aplepo, tekstą skaičiau irgi taip lyg nemokėčiau kvėpuoti.

Labas. 
  Tai aš, Pranas, dažniau Pranuciu vadinamas. 
  – Žinok: jei esi dzūkas, tai ir būki juo. Ar Marcinkonių – Druskininkų kraštų šiliniuose, ar Vilniaus Naujininkuose ir Balsiuose. Šaukinyje – irgi. –  atrodytų, seniai, gal jau prieš šimtą metų, pakalbėjo Algirdas Kratulis, tuomet dirbęs „Kalba Vilniaus“  savaitraščio vyr. redaktoriumi. Kažin, kur jis dabar? O aš va dar vis būnu. Ir Vilniuje, ir Dzūkijos šiliniuose, ir šaukinyje, ir, žinoma, Savęsp., Čia man  jaukiausia,  saugiausia. Ir jeigu dar pagiedu, tai tik iš čia: 

Sakyčiau, nesistenk, 
neužgesinsi jos. 
Ji visata, Savęsp vardu, 
ji tai, ko iki pakraštėlių nežinau – 
tiesiausia  linija į begalybę skuodžia, 
palikus kūną nuošalėje 
kaip laikrodį ant sienos laikas. 
Čia daug nežinomo, tačiau 
neskubinu į piešinėlį įsisprausti. 
Dažnai svarbiau paklausti 
ir nežinot iš kur atėjęs, kur eini. 


Atsikvėpiau. It pauzė atsirado, bet nustebti nesuspėjau, kai išgirdau lyg  turguje būčiau dėl kažko susiderėjęs:
  – Na, gerai, gerai. Pabūsiu ir tavimi, Pranuci, – iš sapno atsiliepė Kandžius ir netrukus skaitė žodžius lyg jie būtų sulesioti iš mano teksto ir nunešti į jo burną.

Ji visata, ji – visada 
Savęsp vardu. 
Jos būsenas vis rankioju ir medyje, ir akmeny, 
 terankioju Visur, 
ir žodyje –  taip pat. 

  Smagu, kad Savęsp būdamas, ir ten išgirstu mane pašaukiantį Pranuciu. Tačiau tai nereiškia, kad neišgirstu, kai mane šaukia Pranu, Pranciškumi ar Františeku. 
  Va toks šis mano pasisveikinimas, mano „Labas“. Iš tikrųjų manau, kad  jeigu dar gebu į kažką parodyti, kažką įdomaus pamatyti, tai tik dairydamasis po Savęsp. Beje, kokia šiandien diena pagal Grigaliaus kalendorių? Tačiau neabejoju, kad labiau reikšminga ir nuostabu, jog esu, nes Savęsp erdvėje tai reiškia, kad ir būsiu. 


  – Tu buvai persikūnijęs į mane? – paklausiau vos pajautęs atsibudusį Kandžių.
  – Truputį sapnavau.
  – Tu taip manai?
  – O kaip man kitaip manyti? Sapnavau. Panašiai kaip tada, kai aš dar šuo. Pasitaikydavo, kai sapne juo nebūnu. Pasitaikydavo, kai savo vietoje tave, Pranuci, mačiau...

Pelėda


Moderatorius (-ė): Pakeleivis
Sukurta: 2016-03-07 15:51:01

Jau netrumpas laikas, kai mane domina erdvės, atsirandančios po užmerktų akių vokais, ir ten susispietusi fiziškai neapčiuopiama būtis. 

Viena iš tokių erdvių – pasikalbėjimas-sapnas.
Kas sapnuoja, kas gyvuoja, aiškiau nušviečia  šios transpersonalinės apžvalgos baigiamasis dialogas.

Man irgi pasitaiko prisijungti prie panašių sferų, tai dabar lyg girdėjau, kaip per miegus Kandžius murmėjo (o gal regėjau kažkur kitur?), kad Poe intarpai labai pažįstami.
Viskas vėl draugėj: iš karietos į palėpę, palėpėj paveikslas su išplaukusiu rėmu, užtat privažiuoja fotelis, į kurį sėda Kandžius, ir lydint Pro bei Poe giesmėms prasideda kosminė kelionė po ir už Savęsp.