SKAITAU SAVE (5)

Dideli, aukšti, sunkūs tie 77

          o  žvelgiant  iš jų papėdės netgi atrodo gerokai aukštesni, sunkesni, negu vėliau sužinai. Kažkokios aplinkybės keičia  supratimą, kalnų paveikslą, jų peizažą. Va, atsigręžiu  atgal. Argi seniai ugnis kūrenta  76 papėdėje? Ar net gerokai anksčiau, tikintis prieiti 75, kai jie toli ir, atrodytų, protingiau apie juos negalvoti, bet reikalai  klostėsi taip, kad ėmiau į rankas sąsiuvinį ir ant jo viršelio masyvaus šrifto raidėmis užrašau:

Pakeliui į 75
(1939 – 2014)
 
  Prisimenu, kaip išraiškingai šyptelėjo dienos varduvininkas Galindas.
  – Nieko naujo po šia saule, bet pirmyn, Pranuci, pirmyn.
  – Sakai, nieko naujo? Ar manai, kad neateisiu?
  – Ai, taip priimta sakyti. O kas tau užkliuvo mano žodžiuose?
  – Kai tuose savo jubiliejiniuose slampinėsiu, tarkim,  po tavo vardadienį, tai akivaizdu, kad sekmadienio mišios nerūpės. Bus eilinė darbo diena –  antradienis. Net ir saulė tekės minute vėliau. Leisis irgi anksčiau ir dienos ilgumas  sumažės keliomis minutėmis. Tačiau tai ne taip svarbu, nes aš greitesnis, nes aš jau radijo karietoje.
  – Juoktis ar ką daryti? - atidžiai į veidą pažvelgė Galindas.
  – Sufleriai, kaip ir kuštukai, namus gadina. Elkis kaip patinka, o  mano reikalas užrašyti, ką matau. Taip reikalauja programa: “Pakeliui į 75“. 
  – Betgi iš kur toks įsitikinimas, kad tiek sulauksi?
  – Dėl to nesijaudinki, mielas varduvininke. Kiekvieno žmogaus mirtis irgi tik pakeliui.
  – Tik?
  – Ar manai, kad būna ar galėtų būti kitaip? – dabar jau aš įsibedžiau akimis į varduvininką.
  Ir šit jau nemažai laiko praėjo, tačiau didesnio vargo neturiu kai kuriems atsiminimams, nes nemažai jų perskaitau iš ano sąsiuvinio: 
  –Taip, taip, mielas Galindai, - kalbėjau jam, – žmogaus  mirtis tik pakeliui, nes tuo ji nesibaigia.
  – Tai gal netrukdysiu, – užsidedamas ant  galvos lengvą kaip nosinaitė vasaros  kepurėlę, pasakė Galindas ir, padavęs ranką: – Laikykis,  Pranuci. Žinau, kad seni žmonės nerangūs. Jie net mirti tingi.
    Iki 75 buvo belikę  dar apie pusantrų  metų:  buvo birželio 10 diena ir saulė tekėjo  04: 43 
    – Galbūt, Galindai, gal, – vangiai pasakiau jam iš paskos. Regis, nepykau, bet tai buvo pretekstas atsirasti pirmam užrašui sąsiuvinyje, tačiau nelauktai išgirdau Savyje klegesį.
  – Man senatvė kažkuo patinka. Aišku, bepigu man kalbėti, kai iki jos dar labai toli. Tačiau kad pagyvenę žmonės įdomesni už jaunus bendraamžius, tai faktas, – kažkas sako ir, matyt, kad sako ne prie alaus.
  – Šita mintis gera: tingi numirti. Bet tokie yra ne seni, o jauni. Jų kūnas stiprus, bet jis miega, o mirti tokie kūnai  tingi.
  „Ką? ką? Kas čia taip? “ – suklustu?
  –Ta mintis gera, kad galima mirti tingėti ir netingėti, būti budriam ir išgyventi šį reiškinį, kuris žmogaus gyvenime yra  paskutinis.
  „O  m o t e r i e, kas tu? Būk mano angelu, “– atsiliepiau  mintyse, menkai sugebėdamas giliau suvokti išgirstų žodžių  prasmę,  kartu nepalikdamas ramybėje ir  nuėjusio Galindo. Jam tiesiai iš burnos it  oro paštų  siunčiau dar keletą žodžių ir nebuvo svarbu, ar  tokia siunta jį pasieks.
  – Galbūt, Galindai, gal. Aš dar girdžiu tave. Ir pažadu, kad  tikrai laikysiuosi įsikibęs ir rankomis, ir kojomis, ir dantimis. Girdi? Laikysiuosi, Galindai. Bent stengsiuosi, – neatlyžau žadėti ir nuleidęs šratinuką ant sąsiuvinio viršelio, užbraukiau  ankstesnį jo įvardijimą ir parašiau naują: |

PAKELIUI į 100
  ArbA
Kalnais užgriuvęs
 
    Sąsiuvinis jau apglamžytas, nudėvėtas, apsitrynusiais, nelengvai perskaitomais  tekstais, tačiau tokia intensyvi jo eksploatacija vyko  per pirmuosius pusantrų jo metų, būtent iki 2014 metu sausio mėnesio 15 dienos. Šis laiko tarpsnis man buvo  ilgesnis, negu jį liudija tokiu esantį Grigaliaus kalendorius. Mat, nekantriai laukiau tų metų sausio vidurio ir iš anksto jį dabinau didele švente. Neatrodė, kad jos galėtų nebūti, kad pradingėlė karieta neatsigaus iš prapulties, savo pasirodymu per visas bažnyčias skambindama dvidešimties metų sukaktuvėmis.
      Kai kitą  kartą naują sąsiuvinio įvardijimą pamatė Galindas, tai ir vėl suskato nustebti:
  — Kaip, kaip? Kalnais užvirtęs? Dzieduli, tu? – ir atsidusęs: – Tai jau tikrai taip, — o rodydamas savo bičiuliui  dar ir taip: — Girdi, Nikai, kokiomis aukštomis natomis mūsų dziedulis sumanė pagiedoti.
  — O ką? Te gieda. Ausys dėl to nenukris, — atsiliepė abejingu, tiesiog mieguistu balsu Nikas.
  — Bet tu įsivaizduok, kokie tie kalnai turėtų būti. O! nuo jų viršūnių net svaigu žvilgtelėti žemyn. Bet, žinoma, giesmė graži. — Ir jau man: — Giedok, dzieduli, kad toks ūpas. Tik va pagalvojau, ar nereikėtų pridėti dar bent metų ar kelių, kurių prireiktų tokiam jubiliejui atšvęsti. Įsivaizduoju stalą kaip kelią — per visą Šklėrių sodžių, apspitusį svečiais ir dainuojantį „Ilgiausių metų linkime“. 
  — Smagu, Galindai, su tavimi šnektelėti. Ir svarbu, kad ne niekus malam. Apie savo jubiliejinę puotą nepagalvojau. Dėkui, mielasis.

SKAITAU SAVE (4)

  

         Jau nepastebiu, kad mano  rankos

   vis dažniau užimtos  popiergaliais. Va ir šį kartą pakeliu tokį, dedu ant delno, palyginu ir neregiu nieko, kas ant jo. Nors –  ne:  atrodo, kad ant delno laikau baltą, žiemos prisnigtą lopinėlį: sniegas sniegas, balta balta... Tačiau užsidėjęs akinius pamatau, kad kažkokie pėdsakai, raštai per popieriaus skiautelę kaip per dieną, per gyvenimą. Nagi, nagi,  įsižiūrėsiu geriau. 

Iki Joninių oi, kaip nearti! 
Papėdėje Septyniasdešimt Septintų, (77) 
sušlavęs žarijas, dar rusenu – 
neįsidegs, neplykstelės į laužą. 
Atskridę žvirbliai, palesa iš delno – 
Sausis atšyla, darosi šilčiau... 

Ak jūs, kalnai Žmogaus  ir paukščio, 
ak tu, į kliedesį išėjusi tikrove, 
kaip būti man prie šitokio savęs, 
papėdėje Septyniasdešimt Septynių? 

  Štai tiek ant to popieriaus. Ir jeigu kas tuokart būtų taręs, jog ant delno laikau niekutį, būčiau, žinoma, truktelėjęs pečiais ir, suglamžęs popierėlį, į rusenančią ugnelę metęs – te bent mirksniui labiau įsidegs, įsikurs. Betgi ir be patarimų, be suflerių dažniausiai būtent taip ir atsitikdavo.  Tačiau šįkart net nepastebėjau, kad ant delno laikau žiemą su jos besibaigiančio sausio giliu sniegu, išvaikščiotu pėdomis, iščiuožtą, išvažinėtą keliais, išvinguriuotą takais. Laikau ant delno kalnus. Visą jų virtinę. Kaip Alpes.  Ir šit, sukūręs ugnelę 77 papėdėje, dar ant delno laikau ir save. 
    Gyvenimas ant  delno? Pasaulis – irgi?  O, Nesąmone, ar  bent pamanai, kaip per tave  tokią atrodau... kad ir pats sau? 
    – O kaip aš per tave tokį atrodau? – išgirstu Eilėraštį. – Vis rodai į kitus kaip tokio savęs priežastį, o kad pats esi kažkieno būties priežastis lyg nežinai.  Tai va, Pranuci, žiema, – pritūpęs prie rusenančių ugnelės žarijų pakalbėjo Eilėraštis. Kartas nuo karto, giliau įkvėpęs oro, lenkėsi prie ugniavietės pado ir, stengdamasis atgaivinti ugnį, pūtė į atauštančias žarijas. 
  Žiūrėjau į tokį, atrodytų,  mažytį, nekaltą paveiksliuką ir mačiau jį gyvą, be popieriaus. Mačiau jį kaip ant savo delno gimtadienio priešaušryje. O popiergalis?  Kaip miela, kad jį kažkoks likimas atpūtė ir šitaip priminė į praeitį nuklystantį tikrovės  paveiksliuką. Sakyčiau, pasakišką paveiksliuką, nes antai,  regiu, kai šalia  atsiradus  Dalijai. 
Eilėraštis, kurstęs  ugnį, nežinia kaip išnyko. Manęs  tai nestebino, nes jau ne vieną kartą  buvau matęs jį persikūnijusį į kitas personas. Į Salomėją Nėrį  irgi ir šit dabar – į Daliją. 
  – O, Dalija! Kuo nudžiuginsi? – priėmiau ją prie ugnelės kaip eilinį Eilėraščio pokštą. Tačiau jie visuomet būdavo prasmingi, įdomūs ir tokie jo pasirodymai  laukiami. 
  – Tai gal nelabai kuo. Bet stengiuosi: pati savo ranka užrašiau: 
  Ryt Pranucio gimtadienis. Verkiant reikia eilėraščio. Ne bet kokio – už širdies griebiančio. Tik iš kur tokį gauti? Išsigraibstė juos visus tikrieji poetai, anie – poetai iš Dievo malonės. O man ką daryti? 
  – Oho! Pasirodo, kad šį kartą savo žodyje netgi kuklus, Eilėrašti. Net savikritiškas. Girdi, ne poetas iš Dievo malonės esu. O kad man tokią pagarbą rodai, tai žinoma,  ačiū. Jeigu teks  šliaužti  toliau, bus dar sunkiau, – nužvelgdamas  iš papėdės į aukštai iškilusius 77,  pasakiau Dalijai, dar vis neįtardamas, kad realybę priimu už Eilėraščio išdaigą. 
  Atsiliepė. 

Būk pasveikintas, Pranai, kantrus filosofe! 
Ką šį rytą veiki, ką mąstai? 
Tai, sakai, vis primygęs tą pačią mintelę šlifuoji... 
Ir ateinant bičiulių dairais?                

Nebijok, nenuvils – susirinks tavo metai – 
Ir bus gera draugėj kaip kadais, 
Kai pripilsit taures svaigaus vyno. Neišseko 
Bičiulystės upeliai... 

  Nušliaužiu akimis nuo aukštų, sunkiu kaip Alpės 77.  Atsisukau veidu į Eilėraštį, pozuojantį Daliją ir nežinau ką pasakyti. Niekuomet nekalbėjome apie jo, kaip poeto talentus. Juolab, kaip  artisto. Niekuomet  nemaniau, kad poezijoje galėčiau neklysdamas parodyti  į jo sukurtus posmus, tačiau galvoje kilo nedrąsus įtarimas, kad  Eilėraštis deklamuoja ne savo raštus. Betgi taip daro rodydamasis kaip aktorius scenoje. Vadinasi, ne vagiliauja, ne  privatizuoja, prisiskirdamas juos sau, o Dalija, man labiau žinoma kaip rašytoja, ačiū Die, ir poezijai nesvetima, nestokojanti  Dievo malonės poetinei kūrybai. Ir panašu, kad Eilėraštis ją žino geriau negu aš. 
  – Ne, ne taip! -  savo deklamavimą nutraukia mįslinga persona. 
  Pasirinkimo didelio nebuvo, reikėję rinktis iš dviejų - Daliją ar Eilėraštį. Rodyklė nežymiai kryptelėjo Dalijos pusėn Galbūt todėl, kad per netrumpą pažintį su Eilėraščiu nė karto neteko išgirsti, kad  pats save neigtu. Pasakė ir ša, turgus baigtas. O čia? Ne, ne taip. Ir tuoj išgirstu:  

Mielas Pranai! 
Būk pasveikintas šventinį rytą 
Apsupty mylimiausių draugų. 
Tau sveikatos linkiu ir ramybės. Ir meilės... 

  Ir vėl savimi nepasitenkinimo pauzė. Ir vėl tai, ko  Eilėraštis neišdrįstų pasakyti, rodydamas į padeklamuotą posmą.  O čia? 

Banalu! 
Neišeina! 
Nemoku! 

  Ir tuomet  kaip paauglys, nežinodamas  ko tvertis,  apsidairau ir šaukiu Jį, Edvardą, šaukiu dalininką Munką: kur tu, Edvardai Munka, su savo pieštuku, iš po kurio atsiranda  portretai. Būna, lyg ir neraiškūs, be gilesnių, lyg paviršiumi nuslydusių, suveltų linijų, paliktų lyg užsimiršus, lyg... Argi žodžiu  pasakys taip, kaip iš tikrųjų atrodo tokie paveikslai? tokie portretai? Todėl ir šaukiu. Kur tu?  Reikalinga nupiešti Daliją. Reikia, kad  tokie žmogaus paveikslai neužsimestu.  Ir šis, kokį dabar matau, irgi kad neužsimestų. 
    Jau nebejoju, kad tai ji, Dalija. Tačiau laikas  buvo jautrus ne tik sveikinimuisi, bet ir krustelėjimui, nes Dalija žiojosi dar vienai  deklamacijai, o mano  ausys  didelės didelės. Nei vieno žodelio, nei  vienos sumeluotos raides į jas neimsi. 

Pasiimki, Pranuci, Seneką, 
Atsiverski pradžioj ar gale – 
Paskaityk. 
Pamąstyk. 
Patylėk. 
Paklausyk mintyse, kaip čiurlena 
Šaltinėliai papėdėj Punios 
Ir ką ošia tau pušys keružės 
Ant kalvelių gimtos Dzūkijos, 
Kaip skardena ten paukštė lygutė – 
Lygi, lygi diena su naktim... 

Ir tebūna tau visko po lygiai, 
Na, o laimės truputį pervirš. 
  
  Atsimerkiu... 
  Betgi tu tikrai čia. Dalija. Tikrai it iš Edvardo Munkos paveikslų atėjusi. O Eilėraštis irgi kaip anksčiau kursto iš įsirusenusių žarijų įsišvietusią ugnelę. Tik gal kažkiek  mįslingesnis. Maža  ugnelė apšviečia jo veidą ir suprantu, kad dabar ir man veidrodžių nereikia.


          

SKAITAU SAVE (3)

Maniau, kad  Eilėraštį pažįstu

neblogai, nes ir laiko nemenkai užtruko bendraujant nuo tada, kai iš pokario elementoriaus perskaičiau apie du gaidelius ir dvi vištytes.

Du gaideliai, du gaideliai

Baltus žirnius kūlė...

Todėl išaugus, subrendus, jau nemaniau, kad Eilėraštis mane  galėtų kuo nors, kaip  nors stebinti. Tačiau pasirodo, kad  klydau. Ir nemenkai, beje. Būtent tapus suaugusiu,  sunokusiu pirmą kartą buvo lemta žvilgtelėti į jį kaip personą, sutvertą  iš kūno ir pasirėdžiusia drabužiu.   Atrodė, kad mano akys, „pamerktos“  į išrašytą popierių, sugėrė jį akių vyzdžiuose. Raidynas nyko, popierius irgi. Tačiau prieš akis neskubėdama kerojosi  persona, pradžioje labiau panaši į  Darvino beždžionę, bet jos gyvasties kontūrai, figūros apibrėžtis pilnėjo ir netrukus priešpriešiais sustojęs prakalbo Jis, Eilėraštis.

   – Iš žodžio tveriasi  pasaulis. Labas, vežėjau.

   – Hm.

   – Sakau, labas, vežėjau. O dėl mano išvaizdos  nesistebėk. Pasirinkau pabūti panašų į... Betgi matai, pats spręsk, į ką labiausiai panašus. Gal į Aleksandrą  Puškiną. Gal į Alighierį Dantę, Viljamą Šekspyrą  ar Džordžą Baironą. Gal į Justiną Marcinkevičių ar Eduardą Mioeželaitį.. Gal į Vidinį, dar ką.  Pavyzdžiui į tave.

   – Mane? Seniai į save žiūrėjau.

   – Tuomet , matyt, verta labiau ir dažniau pasistengti panašiu į tave pabūti. Žmogui reikia save kuo dažniau matyti.

  – Ir taip gali?

  – Kai netingiu. Tačiau protingiau mano išvaizdas  priimti kaip iliuzijas. Manau, kad šitaip ir atsitiks. Iliuzijos per žodį, pasakytą  mano  burna.. 

   Tai  buvo tas suaugusio laikas, kuomet  dar nežinojau Amnezijos, nors, kaip vėliau prasitarė, mane ji buvo nužvelgusi dar lopšyje.  Ar žinojo apie tai Eilėraštis, neužklydo noras  klausti, tačiau smagu, kad mintyse iš man tuomet  neįprasto  susitikimo su Eilėraščiu išliko (ar atgijo) jo sakymas:

Tik negesink savęs,

ir pasakyk kitiems, kad

kokie bebūtume –

galbūt net ir nušovę paukštį,

jis būtinai – anksčiau vėliau  - ir vėl atskris,

ant vamzdžio šautuvo nutūpęs,

papasakos, kodėl jam šitaip skauda.

Dar giesmę pagiedos... 

Ir suskaudėtų paukščiui dar labiau,

jeigu tavęs atskridęs nerastų.

   Man  tiek pakako, kad per šią, sakyčiau, nesušukuotą, atrodytų, mažai civilizuotą būtybę į dvasią įsineščiau gražų   lobį. Jis, regis, visą laiką buvo čia pat, tik reikėję  pasikapstyti, suklusti ir nepabijoti savęs tokio, koks esu. Nėra padėties be išeities, jeigu ir nušautas paukštis išmoksta  ir atskristi, ir pagiedoti.

   Tai, ką čia į posmą užrašęs, yra gerokai mažiau, negu tąkart pakalbėjęs Eilėraštis, pasirodydamas kaip kūno ir dvasios  darinys.. Šis posmas nei pradžia ar pabaiga. Tai ne specialiai parinkta ištrauka; užrašiau todėl, kad iš tikrųjų drįstu parodyti kaip citatą, kurį parašyta taip, kaip buvo pasakyta. Tokios drąsos pritrūksta rodant kitas Eilėraščio to sakymo vietas, nes nesu  tikras, kad jos nebūtų atskiestos ir mano vienu kitu žodžiu. Todėl nesiimu atsakomybės liudyti, ar taip užrašytais žodžiais mintis būtų tapati anai, ką tik išgirdus Eilėraštį. Pasakyta gi, kad ir mažas akmenėlis didelį vežimą verčia. Panašiai ir žodis, įkritęs į ne savą tekstą , neretai sujaukia jo natūralią, pirminę mintį. Todėl, kaip suprantu, ir citatų prigimtis yra neįsileisti į jų globojamus tekstus nieko, kas ateitų iš pašalės – iš svetimų lūpų, svetimų galvų. Tačiau tai nereiškia, kad kada buvau apleidęs norą pasiglaustyti ir prie Eilėraščio ano sakymo kitų nuotrupų, kurias atrodo, kad gal atsiminti. Kad ir netiksliai, apytikriai. Suprantu, kad per netrumpą laiką jos apsineša nuosėdomis. Bandau iki šiol atgaivinti jų originalo žodžius ir netgi galiu padeklamuoti, tačiau – kaip jau sakiau – nesu tikras, ar jie neatmiežti ir mano  kokiu žodžiu. Pasilieku teisę tolimesnei nuotrupų restauracijai, tačiau šiandien jas perskaitinėju nesidžiaugdamas, kad yra taip, kaip yra.

(...) jei ką atsimeni, ar bent išgirdęs sužinai,

tai nemanyki, kad tenai tavęs nebuvo

ir nesiteisinki, kad gal ne tu,

o už tave  piktesnis

tą mažą  mielą paukštį šovė,

atskridusį į medį

pagiedot giesmių (...)

Dar tiksliai žinau, kad aname savo  sakyme  Eilėraštis dukart pakartojęs:

Tik nemeluoki  savimi.

Ir nemeluok, kad  nemeluoji.

   Po to jį matydavau (ir kol kas matau) visokį, taip pat neretai panašų į mane. Atrodo, taip elgiasi todėl, kad iš tiesų stengėsi man  suteikti progų dažniau pasižiūrėti  į save. O  man pradėjus  šliaužti  per 77 išgirdau jį pasakiusį lyg sau, lyg  man, lyg visiems ar niekam. Taip su juo  atsitikdavo ir  anksčiau, kuomet  pasako, kas jam aišku, suprantama, reikalinga  pasakyti, o man tai pasilikdavo paslaptimi, bet vis  dėlto ne tokia  reikšminga, kad daužyčiausi  po ją ieškodamas geresnio supratimo. Eilėraštis gi! ir panašūs sakymai jam būdingi.

Ne ąžuolas esu.

Eilėraštis, taigi stipresnis, negu jis.

Bet kas supras

ir ar supras,

kad net ir paukščiui giedant

pavargstu?

SKAITAU SAVE (2)

Nejau irgi taip  gyvenčiau, jeigu

     su karieta kartu? - krustelėja galvoje mintis, o primerktos akys atsiveria plačiau, it vartai, laukiantys jos, nesulaukiamos. Jau praėję nutolsta ir tie sukaktuviniai dvidešimt, kai jį išvyko į man neįprastą kelionę. O kur žadėtoji  proginė knyga?

   Tyliu, žinoma, nes jau priverstas tylėti, kadangi suprantu, jog nereikia kartotis, nepriimta taip. Tačiau kai kalbu apie karietą, ši nuostata man tarytum negalioja. Daug kartų į ją tiesiau rankas, bandydamas bent truputį apglostyti, susitikti su ja ir jos keleiviais – bent tame laike ir bent ten, kur su jais būta – tačiau rankos per trumpos: nepasiekia. Manau, kad tai pagrindinė priežastis, kodėl man prireikė save įtikinti, kad reikia sulaukti – ir aš būtinai sulauksiu – devyniasdešimt devintas savo Velykas su jų kiaušiniais. Sulauksiu dar, žinoma,  būdamas, veiklus, dar, žinoma,  čepsėdamas  ne tik žodį,  bet ir aktyviai atsiliepdamas į skrandžio poreikius, nes nuo jų prasidės šimtamečio sukaktuvėmis skirtas balius, kurį sąlyginai vadinu Vakariene. Beje, įsidėmėkite, sakau: pra si dės. Ir tiesa, kad nepaisant kur, kokiame krašte būnu nusidanginęs, tačiau atsiminęs Radijo karietą it kompaso rodyklė tuoj akimis nusitaikau pietų kryptimi, viršugalvį palikdamas šiaurei. Reikia man jos, karietos, reikia. Dėl jos turbūt ir toks įniršis kaip nors, kur nors – kad ir šimtamečio baliuje – susitikti su ja. Juolab, kad pajautos atkakliai įtarinėjai, jog jį pagaminta šio krašto meistrų. Į jokią kitokią šalelę nesu taip dažnai iš arti ar toli širdimi nusitaikęs, kaip į Lietuvos pietinį pakraštį, apgyvendintą šilų dzūkais. Apie juos gan trumpai tariu: š i l  i n i a i. Ir kaip jau įpratęs, rodau juos nuo pasienio su Baltarusija, kur miškuose, smėlynuose, balose kaip paukščių gūžtos sutūpė jų didesni - mažesni sodžiai, girdėdami Marcinkonių, Druskininkų, Ratnyčios ir Kabelių parapijų bažnytinius varpus. Merkinės, beje, taip pat.  Man smagu, kad ir labai būdamas pavargęs, tačiau atsiradus šiliniuose, tokį save greitai užmirštu. Dvasia atsigauna ir, matyt, todėl įsitikinęs, kad prasmingiausia šio krašto ypatybė yra ta, kad čia nesunku būti laimingam, priklausyti tokių žmonių kategorijai ir tuomet nebūna neįmanoma šį kraštą priglausti prie savęs ir kažką paniūniuoti, padainuoti, paeiliuoti, paprašyti Eilėraščio, kad  jis, prisėdęs šalia, paskaitytų iš senesnių laikų užrašų, bet nebūtinai. Šis kartas irgi ne toks; jis šviežias ir gal neišnešiotas kaip derėtų, bet:

O nemanyk, Žmogau,

kad nenorėčiau būt gražus,

nenuodėmingas,

su knyga kaip sėtuve

javams ir medžiams sėti.

Dejuoja manyje legendos, pasakos, dievai,

dejuoja varnas Golius, žirgas Ygaga,

dejuoja karieta, 

O aš, beje, taip pat. Gal net skaudžiau,

nes šitiek daug turiu –

net šilinius.

O ne, nereikia man kalbėti, kad

nuo čia prasideda tėvynė.

Bet ar tik tiek?

O žodi,

kilstelėk aukščiau

ir būk nelengvas akmenėlis:

labiau nepaprasta,

kad  č i a   p r a s i d e d a  Žmogus –

šilinių kraujas, jų bažnyčios,

šaltiniais suteka į sielą

ir vieškeliai, išeinantiems negrįžti.

nelyg žalčiai sušalę

ant krūtinės susirango.

ieškodami sau šilumos.

Ir nesmagu, kai veidrodis aptemsta,

atėjus pažiūrėti  į save

Na, taip. Matau: yra Pranucis.

O Žmogus?

Žvalgausi, ieškau, ir...

Dieve, apsaugok!

Nesakau, kad nesurasiu jo,

bet vėjas pučia į akis,

žalia pušis atsiremia į petį.

Žinau, miške negieda vieversys,

bet iš po kelmo galvą kilsteli žaltys

ir neskubėdamas žodį po žodžio šneka...

   – Ir taip, – žvilgtelėjęs man į į veidą ištaria Eilėraštis ir aš  suprantu, kad savo darbą jis baigia, o man reikia „surasti“ iš po kelmo galvą kilstelėjusį žaltį ir išgirsti iš jo tuos daug kartų girdėtus ir gerai įsimintus žodžius:

    „Ir taip, 1994 m. sausio 15 d. 10 val. 30 min. eteryje  pirmą kartą pasigirdo Radijo karietos šaukinys“.

   Pradžioje tiek ir užteko. Tačiau kartas po karto ir ogi, žiū, Žaltys įgavo kvėpavimą, iš Eilėraščio ištarto žodžio atėjo į dvasinę būtį, tapo aktyvus šio pasaulio dalyvis, savo egzistencija liudijantis pasaulio kūrimą iš žodžio. Dabar jau  man  nereikia atsiminti, kas atsitikę anų metų sausio viduryje. Šią  žinią išgirstu iš Žalčio ir tai visuomet  būna graži proga  šnektelėti  ir apie kitus mūsų būties dalykus.

  – Prisimenu, irgi kilstelėjau nuo galvos karūną ir palinkėjau Dženei (suprask, karietai) laimingos kelionės ne tik pas žmogų, bet ir į žmogų – pajudino atsiminimus šliužas. – Prisimenu, Pranuci. Kaipgi kitaip? Man Amnezija  ne į porą. Prisimenu, kaip kranktelėjo varnas Golius, sužvengė žirgas Ygaga. Taigi, buvo taip, buvo... Gal dar nesakiau, kad  tuomet ir dainą išmokau.

   – Dainą? Va tau! Tu dainuoji?

   – Neapsimesk kvailiuku. Aš ją ir dabar neretai padainuoju. Ne dėl aplodismentų. O Žmogus, kaip  suprantu, irgi išeina iš miško. Iš šilinių. Išeina, Pranuci, – pakalbėjo pagonių dzievulis ir, apsivyniojęs apie lazdą ir kilstelėjęs galvą, uždainavo į ten, kur karieta. Uždainavo į praeitį.

Yra  pasaulyje dalykų

Labai tikrų, bet daug  - ir ne,

Kaip atmintis apie jaunystę

Galvoj girgždena karieta. 

SKAITAU SAVE (1)

Antrą knygą buvau sumanęs

įvardinti „Skaitau save“. Neatrodė, kad būtų sunku ją turėti. Manėsi, kad ten, kur tekę ilgiau būti, iš po pakampėse išmėtytų rašinių atsirinksiu pažymėtus kelionių karieta tematika, ir –  valio! Ir  prašom,  skaitykite, piliečiai, dar vieną Prano  Karlono knygelę. Taikiausi ją  turėti paminint dvidešimtmetį, kai ji, Radijo karieta, neretai pravardžiuojama  „Džene“, išvažiavo į pirmą kelionę. Pradėjęs šį darbą pleptelėjau: 
   – Dar iki to laiko toloka, tačiau jau dabar pasijaučiu jame, kaip nūdienoje. Et, gera pasijausti atsiradus ten, kur pažiba įgeidžiai.

  – Aha,  aha , – pašaipiai atsiliepė Vidinis, – Štai jau girdžius tave  iš 2038 metų apsivalgiusį Velykų kiaušiniais. Sveikinu.

   – Ar manau, kad nesulauksim?  Nepaistyk  niekų, Vidini. Beje, kodėl būtent  į tokius  metus  rodai? Tai  būsią devyniasdešimt  devintosios mano Velykos.

   Vidinis užjaučiamai atsiduso,  o aš  iš tikrųjų savijautoje pasijaučiau, kaip karietoje.  
   – Devyniasdešimt devintosios? Betgi iki jų dar laukti ir laukti, – kranktelėjo varnas Golius. Raukydamas nosį po ją kažką paburbėjo Eilėraštis. Tačiau manęs tai neveikė, nes, regis, buvau pasiryžęs organizuoti save pagal neparašytą instrukciją: nesibodėti  gyvenimu – gyventi  paglostant jame kiekvieną laiko lašą, o ir patį laiką performuoti į darinį, į materiją panašią vaškui ir lipdyti, lipdyti. Ir metus, ir dešimt, ir šimtą, ir dėl to nesikuklinti, nepaisyti, kaip kas rodys į tokį užsiėmimą. Laikas mintyse kažkuo darėsi vis labiau panašus į Dievą, galbūt net reikalingesnis už jį, kad ir dabar neužmirštu pakalbinti:  

Nerimsta Laikas, 
nors ką daryk, 
ar nieko nedaryk. 
Net tyloje, net naktyje 
po akimis užmerktomis, 
net dvasioje, kuomet išgrynintas esi. 

Vis atidžiau įsiklausau 
į šitokią neramią būtį, 
be priekaištų priimdamas į savo dalią. 
Kartais klampus būnu kaip ir Čepkelių balos. 
Kartais gilus, patvinęs ežerais, 
undinėmis pragydęs kaip legendos, 
o kartais toks sunkus, kalnais užaugęs 
kur Bakanėlis  – už visus aukščiau. 
Ir vaikšto Laikas manimi tokiu, 
kad regisi, 
jis visa ko didžioji priežastis, 
be jo išties net plaukas nenukritęs nuo galvos. 

Save žymiu juo užrašydamas datas, 
per jį stebiu kitus, 
matuoju praeitį ir ateitį planuoju juo. 
Per jį išgrynintas dvasia šliaužiu, 
net nemokėdamas suvokti, 
kas būtų (ir ar būtų?), 
jeigu be Jo? 

Prie raidės pasilenkęs, 
skaudžiai pamąstau, 
kad Visagalio vardas būtent jam priklauso,  
o Dievas jau paskui. 
Galbūt kaip parankinis? 
Trejybėje gal paskutinis: 
Laikas – Visata ir – Jis? 
Kaip įnagis jų erdvėse 
įvardinti būties pasaulių įvairovę 
daiktais, gyvybe, mirtimi 
pragaru ir dangumi, 

drąsa ir baime...  

  Dabar apie devyniasdešimt devintąsias savo Velykas vis tingiau pamąstau, nors žinau, kad taip nereikėtų. Po savo ateitį žvalgytis, kad ir mintimis,  irgi aptingau, nors irgi žinau, kad taip nederėtų. Bent kiek reikšmingesnis šis reikalas pasidaro, kuomet  pasklidęs kaip eteris po milijardinę Žemės žmonių minią, atsikvepiu jos visuma kaip vienetu ir pajaučiu, kad nors gyvasties  akimirkoje esame visokie, bet užsibūti tokioje jos formoje niekam nelemta. Štai akimirka, kad ir šimto metų trukmės ar kelis kartus jos daugiau, bet... tik tiek.  Laiko ir Visatos mastais tai akimirka. Tačiau suprantu, kad man jos pakanka, jog žinočiau,  kad Laikui ir Visatai tokie mano reikalai nerūpi.  
  ... o už lango gegužė ir sninga, sninga. Visa sodo žemė balta, bala.  Prisnigo vyšnių žiedais. Greit ištirps, sunyks. Kaip sniegas, bet ne visiškai taip. Sniegas į vandenį, žiedas į puvinį. Ir nuo vieno, ir nuo kito žemė darosi derlesnė.  
  O devyniasdešimt  devintosios  Velykos? 
  Jos  dar gali palaukti. Jos netgi nebuvo priežastis pabandyti parašyti knygą. Tiesiog kaip šiandien, knaisiojantis makulatūroje atsirado poreikis atidžiau pasižiūrėti į kai kurią savo rašybą ir pasiimti ją  atminčiai. Laimingi laiko nepaiso, todėl kaip tuomet, taip dabar nemanau, kad šliaužiant per septyniasdešimt septintuosius tai galėtų būti priežastimi manyti  kitaip. O kad  geriau įsisąmoninčiau, dar ir taip atsimenu:

Aš nekaupiu  savęs

į atmintį didesnę,

jei kas kišenėj sutalpintų –

AČIŪ Jiems.

O Dievas vaikščioja po smegenis, po sielą

ir net nemirkteli, kad Laikas stabtelėtų prie  manęs.