???
Su Vidiniu nereikia
susitikti akis į akį, kad sužinotume, kaip kuris jaučiamės, ką ir kaip apie
kažką manome. Nereikia erzintis telefonų skambučiais, rašyti tekstus ir
siuntinėti juos laiškais ar žinutėmis. Tačiau ne kartą būta, kai toks įgimtas
aktyvios dvasios (ar materijos) substratas išnykdavo – dažniau palaipsniui,
pajaučiant nykimo procesą, bet būta, kai išnykdavo ūmai, it žaibu kirstas ir
uždusintas griaustiniu. Tuomet atrodydavome, kad vienas kitam esame mirę. O
susirasti nebuvo paprasta, kadangi dingdavo ir atmintis, savo vietoje palikdama
neryžtingą, abejojančią nuojautą. Ir būdavo taip, kad nors esame vienas arti
kito: tik už posūkio, tik už kampo, tik kitame namo ar vagono gale, tačiau
apsižvalgyti plačiau neatrodė, kad reikalinga. O busdavome ar keldavomės
iš „numirusių“, atsimindami vienas kitą, irgi labai įvairiai.
Štai pavyzdys, kuomet eilinį kartą susitarėme būti kartu ne per nuotolius, o čia pat, vienas arčiau kito, būti kartu viename kieme, kuomet tai kasdien liudija ir ausys, ir akys.
*****
— Sveikas, Pranciškau. Kaip drūtas?
— Pranciškau? — perklausiau sudvejojęs, kad gal kažkas kitas įsilaužė į mudviejuose sukonstruotą telepatijos susisiekimo liniją. Vidinis manęs niekuomet taip nevadinęs; tik Pranu, o dažniau Pranuciu.
— O kodėl ne Pranucis? — klausiu. — Suvokiu, kad mano sveikata geresnė negu tavo.
— Ir mano nebloga, Pranciškau. Bet neginčiju: tavo turėtų būti geresnė.
— Atsiprašau. Bet norėčiau kalbėtis su Vidiniu.
— Bandau įsivaizduoti, kaip atrodai su popiežiaus kepure ant galvos. Kaip ji ten vadinama? Mitra? Regisi, kad taip.
— Ačiū. Pasikalbėjime, — pabandžiau atsiginti nuo nežinia kaip atsiradusio įtartino pašnekovo ir nepatikėti, kad šitaip galėtų kvailioti Vidinis. Bet jis dar ir poetas. Kad ir vietinės reikšmės, tačiau mielai priimdavau pasiūlymą paskanduoti psichologinėje erdvėje. Man atrodė, kad tokie esame vieninteliai ir tai kėlė vertę. Susireikšminimą. Ir štai girdžiu:
Dairaus po žvaigždynus,
Apglostau žvaigždes,
Net manau, kad kažkur ten
Būtų gera sau sostą turėti,
Bet ir čia
Iš visur į mane
Eina Dievo dovanos:
Šliaužia druska,
Plaukia, ošia vanduo,
Duona ateina...
— Išgirdęs tiek, ryžtingiau tęsti tardymą, įsitikinant ar kalbuosi su Vidiniu, jau nebuvo prasmės. Patikėjau ir net tikėjau, kad šitokį eilėraštį, ko gero, tik tokiu būdu ir tegalima parašyti — nuklydus toli nuo kasdieninės būties, kurioje niveliuojiesi iki supanašėjimų su kitais ir negebi bet kiek kitaip, savaip ją pajausti ir išgiedoti. Pirmą kartą pamačiau, kaip tyliai, sunkiai, vos paeidama, sakytum, šliauždama ieško manęs druska. Kartais suošdamas vandenynu, bet dažniau išvingiuodamas upėmis – irgi ieškodamas manęs, plaukia, ošia vanduo. Ir duona neužmiršusi. Irgi ieško manęs. Norėjosi, kad Vidinis giedotų ir giedotų, tačiau jis buvo ištikimas kūrybinės bendraautorystės tradicijai.
— Na, o toliau? Kaip toliau? Tavo žodis, Pranciškau.
Ir nepaisant, kad nesiliovė vadinti Pranciškumi, negalėjau nežinoti, kas toliu, negalėjau nepriimti šitaip gaunamų dievo dovanų, kurias sudėjus į krūvą, atsiranda kažkas panašaus į eilėraštį.
Kas, sakykite, jas suskaičiuos?
Kas žino, kokio aukso
Karūnos jos vertos?
Paremiu galvą delnais tartum dangų,
Kur viskas sueina pabūt lig mirties.
Regis, taip neseniai ketinau:
Pastatysiu bažnyčią Žmogaus,
Jei ne širdy,
Tai bent šalia jos
Iš duonos,
Iš druskos,
Vandens...
Mintis atrodė išsemta. Pasijaučiau sunkesnis ir žodžiai jau nebuvo tokie lengvi. O Vidinis džiugus:
— Regis, sugrįžom dar kartą, sugrįžome į save ir todėl manyti, kad taip atsitinka savaime, o ne, taip manyti neprotinga.
— Oi, Vidini, — atsidusau. — Šitas traukinys jau mane iš proto veda. Kartais pagalvodavau, kur dingęs. Beje, iš tiesų: kur tu?
— Kad pats nebežinau – kur? Kažkokia dalimi traukinyje, kita – šiliniuose, dar kita lanko pažįstamus, draugus, stengdamasi įsiminti tai, kas lengviau įplaukia į smegenis, kaip, pavyzdžiui: mums savęs pažinti iki galo niekaip neišeina — klaidžiojam po save kaip po dykumas, nerasdami savęs.
— Bet koks kipšas tampo tavo liežuvį vadinti mane Pranciškumi? Ir dar su popiežiaus mitra ant galvos.
— Atrodo, kad reikėtų susitikti. Akis į akį. O dėl Pranciškaus, tai manau, kad pakalbėjau beveik rimtai. Matyti tave Pranciškumi nesunku. Ir gerokai sunkiau matyti tokiu esantį popiežiumi.
— O aš jau seniai girtas buvau, - dar kartą stebiuosi jo mįslinga kalba.
— Ar manai, kad galėčiau patikėti? — atsiliepė Vidinis. Ir vėl: — Taip, mums jau reikia susitikti akis į akį, nes jau ryt nebus taip svarbu, kaip šiandien.
Neabejojau, kad kažkas svarbaus atsitinka. Galvoje švito, blaivėsi, tirštos ūkanos draskėsi skutais ir tirpo, nyko. Mestelėk į taip išgiedrėjusį jos dangų vyturėlį, kad užgiedotų kaip kadaise, kai dar Šklėriai neužaugę mišku, ir jis virpės, giedos, čirens ir augins piemenį, kol užaugins pusbernį, išeinantį pasibastyti toliau nuo Čepkelių.
„Regis, sugrįžom dar kartą, sugrįžome į save ir todėl manyti, kad taip atsitinka savaime, o ne, taip manyti neprotinga“— prisiminiau pasakytus Vidinio žodžius ir pačiam parūpo sužinoti, kur esu: negi vis dar traukinyje? Poreikis žinoti, jausti save darėsi aktualus, reikalingas, gal net būtinas. Ir Vidinio žodžių prasmė — reikšminga.
Žiūrėjau į duris it laukdamas, kad jos tuojau atsidarys ir pro jas įeis apie šešių pūdų masės vyras, bent kiek vyresnis už mane. Nors taip jau buvo lemta, kad nežinojome anė jo gimimo metų, anė gimtadienio, tačiau įpratę, kiek beatmename būti kartu, Vidinis savo gimtadienį dėdavo šalia mano ir sausio dvidešimt devintojoje dienoje jis būdavo it dvigubas. Tačiau tai mums buvo įprastas dalykas ir neatrodė, kad galėtų būti kitaip. Tačiau šį kartą buvo svarbu, kad galvoje pradėjo šviesėti. Ir net norėjosi žinoti, kokia metų dieną vyksta toks savęsp nubudimas. Įdomu, beje, kad ir žinia jau skubinosi ateiti, nes duryse pasirodęs Vidinis, tuoj iškalbėjo visus kalendoriaus lapelio užrašus:
Buvo 2013 metų kovo mėnesio 13 diena. Trečiadienis.
— Labas, Vidini. Regis, seniai matė...
— Neskubėk, Pranciškau, neskubėk. Tai dabar svarbu nesvarbu ar seniai neseniai matėmės. Aš čia dar ne visas. Tik tiek, kiek manęs Vatikane. Luktelėkim, kol visas ateisiu. O tada jau... Tada jau balius per visą traukinį. Visas šilinių kraštas prie jų stalų susės. Supranti?
—???
Štai pavyzdys, kuomet eilinį kartą susitarėme būti kartu ne per nuotolius, o čia pat, vienas arčiau kito, būti kartu viename kieme, kuomet tai kasdien liudija ir ausys, ir akys.
*****
— Sveikas, Pranciškau. Kaip drūtas?
— Pranciškau? — perklausiau sudvejojęs, kad gal kažkas kitas įsilaužė į mudviejuose sukonstruotą telepatijos susisiekimo liniją. Vidinis manęs niekuomet taip nevadinęs; tik Pranu, o dažniau Pranuciu.
— O kodėl ne Pranucis? — klausiu. — Suvokiu, kad mano sveikata geresnė negu tavo.
— Ir mano nebloga, Pranciškau. Bet neginčiju: tavo turėtų būti geresnė.
— Atsiprašau. Bet norėčiau kalbėtis su Vidiniu.
— Bandau įsivaizduoti, kaip atrodai su popiežiaus kepure ant galvos. Kaip ji ten vadinama? Mitra? Regisi, kad taip.
— Ačiū. Pasikalbėjime, — pabandžiau atsiginti nuo nežinia kaip atsiradusio įtartino pašnekovo ir nepatikėti, kad šitaip galėtų kvailioti Vidinis. Bet jis dar ir poetas. Kad ir vietinės reikšmės, tačiau mielai priimdavau pasiūlymą paskanduoti psichologinėje erdvėje. Man atrodė, kad tokie esame vieninteliai ir tai kėlė vertę. Susireikšminimą. Ir štai girdžiu:
Dairaus po žvaigždynus,
Apglostau žvaigždes,
Net manau, kad kažkur ten
Būtų gera sau sostą turėti,
Bet ir čia
Iš visur į mane
Eina Dievo dovanos:
Šliaužia druska,
Plaukia, ošia vanduo,
Duona ateina...
— Išgirdęs tiek, ryžtingiau tęsti tardymą, įsitikinant ar kalbuosi su Vidiniu, jau nebuvo prasmės. Patikėjau ir net tikėjau, kad šitokį eilėraštį, ko gero, tik tokiu būdu ir tegalima parašyti — nuklydus toli nuo kasdieninės būties, kurioje niveliuojiesi iki supanašėjimų su kitais ir negebi bet kiek kitaip, savaip ją pajausti ir išgiedoti. Pirmą kartą pamačiau, kaip tyliai, sunkiai, vos paeidama, sakytum, šliauždama ieško manęs druska. Kartais suošdamas vandenynu, bet dažniau išvingiuodamas upėmis – irgi ieškodamas manęs, plaukia, ošia vanduo. Ir duona neužmiršusi. Irgi ieško manęs. Norėjosi, kad Vidinis giedotų ir giedotų, tačiau jis buvo ištikimas kūrybinės bendraautorystės tradicijai.
— Na, o toliau? Kaip toliau? Tavo žodis, Pranciškau.
Ir nepaisant, kad nesiliovė vadinti Pranciškumi, negalėjau nežinoti, kas toliu, negalėjau nepriimti šitaip gaunamų dievo dovanų, kurias sudėjus į krūvą, atsiranda kažkas panašaus į eilėraštį.
Kas, sakykite, jas suskaičiuos?
Kas žino, kokio aukso
Karūnos jos vertos?
Paremiu galvą delnais tartum dangų,
Kur viskas sueina pabūt lig mirties.
Regis, taip neseniai ketinau:
Pastatysiu bažnyčią Žmogaus,
Jei ne širdy,
Tai bent šalia jos
Iš duonos,
Iš druskos,
Vandens...
Mintis atrodė išsemta. Pasijaučiau sunkesnis ir žodžiai jau nebuvo tokie lengvi. O Vidinis džiugus:
— Regis, sugrįžom dar kartą, sugrįžome į save ir todėl manyti, kad taip atsitinka savaime, o ne, taip manyti neprotinga.
— Oi, Vidini, — atsidusau. — Šitas traukinys jau mane iš proto veda. Kartais pagalvodavau, kur dingęs. Beje, iš tiesų: kur tu?
— Kad pats nebežinau – kur? Kažkokia dalimi traukinyje, kita – šiliniuose, dar kita lanko pažįstamus, draugus, stengdamasi įsiminti tai, kas lengviau įplaukia į smegenis, kaip, pavyzdžiui: mums savęs pažinti iki galo niekaip neišeina — klaidžiojam po save kaip po dykumas, nerasdami savęs.
— Bet koks kipšas tampo tavo liežuvį vadinti mane Pranciškumi? Ir dar su popiežiaus mitra ant galvos.
— Atrodo, kad reikėtų susitikti. Akis į akį. O dėl Pranciškaus, tai manau, kad pakalbėjau beveik rimtai. Matyti tave Pranciškumi nesunku. Ir gerokai sunkiau matyti tokiu esantį popiežiumi.
— O aš jau seniai girtas buvau, - dar kartą stebiuosi jo mįslinga kalba.
— Ar manai, kad galėčiau patikėti? — atsiliepė Vidinis. Ir vėl: — Taip, mums jau reikia susitikti akis į akį, nes jau ryt nebus taip svarbu, kaip šiandien.
Neabejojau, kad kažkas svarbaus atsitinka. Galvoje švito, blaivėsi, tirštos ūkanos draskėsi skutais ir tirpo, nyko. Mestelėk į taip išgiedrėjusį jos dangų vyturėlį, kad užgiedotų kaip kadaise, kai dar Šklėriai neužaugę mišku, ir jis virpės, giedos, čirens ir augins piemenį, kol užaugins pusbernį, išeinantį pasibastyti toliau nuo Čepkelių.
„Regis, sugrįžom dar kartą, sugrįžome į save ir todėl manyti, kad taip atsitinka savaime, o ne, taip manyti neprotinga“— prisiminiau pasakytus Vidinio žodžius ir pačiam parūpo sužinoti, kur esu: negi vis dar traukinyje? Poreikis žinoti, jausti save darėsi aktualus, reikalingas, gal net būtinas. Ir Vidinio žodžių prasmė — reikšminga.
Žiūrėjau į duris it laukdamas, kad jos tuojau atsidarys ir pro jas įeis apie šešių pūdų masės vyras, bent kiek vyresnis už mane. Nors taip jau buvo lemta, kad nežinojome anė jo gimimo metų, anė gimtadienio, tačiau įpratę, kiek beatmename būti kartu, Vidinis savo gimtadienį dėdavo šalia mano ir sausio dvidešimt devintojoje dienoje jis būdavo it dvigubas. Tačiau tai mums buvo įprastas dalykas ir neatrodė, kad galėtų būti kitaip. Tačiau šį kartą buvo svarbu, kad galvoje pradėjo šviesėti. Ir net norėjosi žinoti, kokia metų dieną vyksta toks savęsp nubudimas. Įdomu, beje, kad ir žinia jau skubinosi ateiti, nes duryse pasirodęs Vidinis, tuoj iškalbėjo visus kalendoriaus lapelio užrašus:
Buvo 2013 metų kovo mėnesio 13 diena. Trečiadienis.
— Labas, Vidini. Regis, seniai matė...
— Neskubėk, Pranciškau, neskubėk. Tai dabar svarbu nesvarbu ar seniai neseniai matėmės. Aš čia dar ne visas. Tik tiek, kiek manęs Vatikane. Luktelėkim, kol visas ateisiu. O tada jau... Tada jau balius per visą traukinį. Visas šilinių kraštas prie jų stalų susės. Supranti?
—???
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą