Kupe su Dzyvu
Šviesa iš kalendoriaus lapelio nesiliovė švietusi ir jau žinojau, kad galiu bet ką kviesti parodyti į ją kaip stebuklą, bet tokio poreikio nebuvo. O tai, ką žvalgydamosi po kupė matė akys, atrodė, kad mato tik dalį to, kas čia yra ir ką galima, ar net reikia pamatyt. Vėl, kaip jau ne sykį, prisiminė konduktoriaus žodžiai: Augink ją, augink, žmogau. Kokią išauginsi, tokią turėsi. Ilgam, neilgam — kas pasakys? Bet tikra, žmogau, kad šios rūšies patalpos traukinyje turi neįprastą savybę augti, keistis, paklusti valiai.
„Žinoma, — galėjau tuomet pritarti, — laužysi — sulaužysi, plėšysi — suplėšysi, deginsi — sudeginsi. Žmogaus valiai daug kas paklūsta, — bet pasigodojo, kad gal ne taip supratau, ką sako konduktorius, knietint sulaukti prisipažinimo, kad jis ne Anupras, o dėdė Kazys. Nebuvo sunku jo mintį apie valiai paklūstančius daiktus argumentuoti ir kitaip, būtent, kad pagal kažkieno valią ne tik išnyksta, bet ir atsiranda visi daiktai. Štai kad ir šį kupė. Tačiau išsišvietus kalendoriaus lapeliui konduktoriaus žodžiai įgavo kitokią prasmę. Labai kitokią, kuomet net kupė po kojomis gali pajausti pasapnuotą duobę ir neabejoti, kad kalendoriaus šviesa yra tos pačios prigimties, yra tapati anai šviesai. Pagaliau gi ne iš tuščio puodo ir mintis įrašyti lapelyje naują varduvininką. Ir ar galima buvo manyti, kad atsitiks taip, kaip atsitiko?
— Dėkoju, Pranuci. Niekam ne paslaptis, kiek daug pasaulyje žmonės apturi dyvų, tačiau nei vienam į galvą netopteli mintis nors vieną turėti kalendoriuje. Ir štai pagaliau — Dzyvas.
Atrodo, kad tai išgirdęs turėjau nustebti. Nors truputį, bet — ne.
— Kas tu?
— Ne iš mergelių darželio. Bet man dabar smagu atlape nešioti šitą gėle. Matei ją daug kartų. Ir savo darže, beje. Bet ar pastebėjai jos grožį? Prisipažink, kad ne. Manau, kad net nežinai, kaip ji vadinama. Na kaip?
Tik dabar pamatau, kad nežinia iš kur ant sienos nukritęs žmogaus šešėlis, o jo švarko atlape įsegtas gyvas, atrodytų, tik ką nuskintas gėlės raudonas žiedas.
Instinktyviai paieškau žmogaus, bet, pasirodo, neteisus Josifas Visarionovičius, kad, girdi, nėra žmogaus — nėra problemos. Žmogaus nebuvo; buvo jo šešėlis, pasipuošęs krūtinę gyvos gėlės žiedu ir keliais žaliais jos lapeliais, išvaikščiotais gyslelėmis it baltais takeliais.
— Manęs klausi? Bet iš tikrųjų, deja, nežinau, — prisipažinau, kaip per išpintį.
— O dainuot moki?
„Va, va, ir vėl kažkas prasideda“, — pagalvojau. Šešėlis buvo jautrus. Bet irgi kitaip. Judinau ranką — jis nereagavo, krutinau galvą — jis taip pat — ne, mirksėjau akimis — šešėlyje jos nemirksėdamos žiūrėjo į mane ir negebėjau suprasti, ar tokios jos pašaipios, ar smalsios. Bet vos padūmojau, kad kažkas ne taip. Nedelsdamas atsiliepė.
— Tu jau beveik žinai, Pranuci, kas tas K a ž k a s? O gėlės vardas Didžioji nasturtė, bet ją galima išgirsti ir kitaip:
Ateik, mergyte, pavasarėly
Kai dyvai žydės močiutės darže.
— Tavo vardas Dyvas?
— Kalendoriuje parašei, kad Dzyvas. Labai patinka, Pranuci. Matai, nuo to šviesos kupė nesumažėjo, o mano paties akyse jos net daugiau.
O tai dzyvai, dzidzi dzyvai buvo
Ir ušalo ežers vasarėlėj, —
vėl uždainavo šešėlis.
— Taip, Dzyvai, net pats nežinau, kaip tai atsitiko, bet parašiau, — tariau šešėliui, o nusileidęs giliau į save, jau iš Savęsp ir be balso, tik pamąstydamas: Bet gal tik atrodo taip, kad nežinau. Jau ilgokas laikas, kai iš galvos, net nekrapštelėjusios atsisveikinimui, buvo dingusios papūgos Nadežda ir Potjė, bet šit vos įėjęs į kupė išgirdau, kad krebžda. Argi ne dyvas? Tai nuostabus dalykas, tai stebuklas ir nors labai keista, gal net nesuprantama, bet tikėk — netikėk, o pačiam sau meluoti nesinori. Išgirdęs Nadeždą ir Potjė, pasijutau, kad su jų sugrįžimu atėjo permainų metas — kad gebu ne tik „Internacionalą“ giedoti, bet gebu ir į gerklę kibti bet kam. Supranti?
Šešėlis pradėjo vaikščioti kupė sienomis — nuo vienos, ant kitos, vėl atgal it ieškodamas kažko. Tačiau regėjosi, jog ne dėl to, kad žvalgytųsi, kas kur kupė padėta. Kartu su juo kupė sienas išvaikščiojo ir ant krūtinės nešiojamas Didžiosios nasturtės žiedas. Ir šit regiu, kai stabtelėjęs, nusegė žiedą iš švarko atlapo ir paliko jį kaboti ant išorinės sienos. Vieną. Kai ugnies liepsnelę.
— Mano supratimu, geresnės vietos — bent kol kas — kalendoriui nėra. Kaip manai, Pranuci? Sakyčiau, kad ši geriausia.
— Bet ir kalendoriaus nėra. Tik jo lapelis. Ant delno telpa.
— Taip. Bet jame pirmą kartą kaip varduvininkas įrašytas Dzyvas. O, kokia didelė erdvė. Tik pagalvok, tik pamąstyk. Ir ją reikia įkelti į kalendorių kaip paveikslą. Kaip tai padaryti, nežinau, bet... bet šioje erdvėje net ir Vatikanas varduvininkas kartu su popiežiumi Pranciškumi. Taip juk? — galiausiai mano nuomonės papašė šešėlis, o nesulaukęs greitesnio atsakymo, patikino, kad nuo jo nepasislėpsiu net ir nusileidęs į Savęsp.
— Nesislepiu nuo tavęs, Dzyvai. Bet kuomet nusileidžiu giliau į Savęsp, jaučiuosi natūralesnis. Ot, klausei, ar moku dainuoti. Kai nusileidžiu giliau, kai pasijaučiu esąs Savęsp erdvėje, atrodo, kad moku. Ne taip, kaip Virgilijus Noreika, bet... Betgi paklausyk.
Čia šešėlis ant sienos.
Nebijoki, žmogau —
Vaikšto mirusių sielos,
Tyli žodžiais dangaus.
Jis toks geras, mažytis —
Jo nebauskim tamsa.
Už langų ima švisti
Neatėjus žiema.
O ugnelė kūrenas —
Šilta, gera, ramu.
Snaudžia kaminas senas,
Dūmai kvepia mišku.
O tave aš mylėsiu,
Gal tu mano sūnus?
Ir malda palydėsiu
Į Aukščiausio namus.
Neskubėki, šešėli,
Grįžt iš žemės dalios.
Pailsėki, pabūki
Tu prie savo mamos.
Verpsiu šiltą tau šalį
Iš vienatvės dienų
Ir numirus, sūneli,
Aš tave auginu.
— O toliau?
— Toliau? Bet, regis, kad viskas. Ar aš kažką užmiršau?
Šešėlis neskubėjo atsiliepti. Pasimuistė, pasirąžė, pavaikščiojo po sieną, o sugrįžęs prie gėlės žiedo, prisėdo prie jo kaip žėruojančios žarijos ar plazdančios nedidukės liepsnelės ir:
Iš žvaigždės spindulėlis
Ir lemtis – iš žvaigždės.
Klauso žodžių šešėlis
Šilumoj prie ugnies.
Ir labai patikėjo,
Kad mamos jis sūnus.
Mažas, mažas šešėlis
Lanko ilgesiu mus...
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą