Traukinys kitaip (9)

                             Rėmelis tuneliui

   Reikia labai gerai įsiklausyti, kad išgirsčiau praeinančius pro kupė nr.1939 traukinio keleivius. Juos dažniau išgirsdavau iš burnos garsų— tariant žodžius, pašvilpaujant, kosėjant, atsikrenkščiant ir geroki rečiau iš jų žingsnių aidesio. Traukinio keleiviai mokėjo vaikščioti tyliai, net ir senių lazdos nebumbsėjo remdamosi į vagono grindis, tačiau —  bent kol kas — jie man nebuvo įdomūs: buvau įsitikinęs, kad dažniausiai juos sutikęs, sveikinęsis, šnekučiavęs, ginčijęsis ar atsargai tapšnojęs per pečius. Svarbu buvo jausti, kad esi ir nedaug rūpėję, kada ir kaip čia atsiradęs. Supranti, kad kol judi, tai tik į rytojų. Nebuvau įsitikinęs, kad kažkas iš keleivių stengęsis grįžtelėti ir atsiminęs pabandyti pajudėti priešinga  kryptimi — į vakar. Šia prasme filosofija man neatrodė tiksli, jog, esą, senatvėje  daugiau laiko  skiriama nugyventų metų vertinimui ir apmąstymui.  

   O dabar?

   Šioje kupė laikas tarsi atgijo, sužadindamas poreikį jį matuoti ne tik viena kryptimi, bet net pjaustyt kaip duoną riekėmis. Ne tuoj pat, bet greitai pasijutau, kad laikas žmogų peni. Kaip duonai jam, žinoma, burnos pražioti nereikia, nereikia, kad jį pro gerklę kištum į skrandį, bet...

   Mintys maišėsi, plakėsi, glaudės viena prie kitos. Jokios rikiuotės, jokios tvarkos. Ir ūmai pasijutau, kad norėčiau pabūti vienas, visai vienas, galbūt net grįžti į sapnuotą akliną duobę ir išžvalgyti ją, nebijodamas tokios atskirties su bet kuo, net su  traukiniu ir suprasdamas, kad nieko dėl nieko neatsitinka.

   Man jau prireikė vis žvilgtelėti į kupė išorinę sieną su ant jos padėtu Didžiosios nasturtės raudonu žiedu. Keista ją matyti laisvai besilaikančią, juolab, kad žemiau ant staliuko padėta rašalinė pritvirtinta nemenka grandinę, o kyšanti iš jos ertmės žąsies  plunksna irgi teikia nepatirtą jauseną. Prireikė atsiminti nugirstus, mano galva, gan taiklius žodžius, kuriuos išgirdau iš konduktoriaus  Anupro Taigi, pakilnojo iš rašalinės paimtą žąsies plunksną ir  atidžiai į ją  išsižiūrėdamas:

   — Gerai pasaulio pastebėta, girdi,  senovėje žąsies plunksna rašėme auksines mintis, dabar gi auksine plunksna rašome žąsies mintis.  

  — Ką? — švystelėjau akimis, pakeldamas  antakius.

  Bet taip išgirsti Anupo žodžiai dabar nedaug ką sakė , netgi jo  beveik  įsakmus paliepimas:

   — Išmesk iš galvos Izraelį. Lyg jo nebūtų. Pasidairyk, ir greit pamatysi, koks nemenkas ponas.  Vien kupė ko verta. O plunksną rinkis pats —

gali rašyti žąsies, gali rašyti auksine arba pakaitomis. O Izraeliu nei sau, nei kitiems galvos nekvaršink...

   Ir elgiausi kaip pasakyta, nes iš tiesų, nebuvo laiko kažką daugiau atsiminti, o juolab suprasti mįslėmis kalbėtus žodžius. Mano dėmesys susitelkė ant tos pat, taigi išorinės kupė sienos atsiradęs rėmas. Kurį laiką spoksojau tylėdamas, tačiau nesumąstęs nieko protingiau,  tariau:

  — Dzyvai, išdaigininke, prisipažink, kad tai tavo numeris. Tikras cirkininkas esi. Iš kur tai?  Ir kam  šie rėmai skirti. Kalendoriaus lapeliui?

   Dzyvas neatsiliepė.

   Nežinia kaip atsiradęs ant sienos rėmas buvo  apvalios formos, išpuoštas ornamentais ir įspūdingas atsiveriančioje kiaurymėje gilia tuštuma. Suprantu kaip nesunku, parodant į kiaurymę ir  tuštumą  ištari, kad sviestas sviestuotas. Bet čia  šios dvi sąvokos raiškesni savarankiškai: susitekusios (ar susikaupusios) tarp skritulio formos  rėmų slydo kaip į tuneli, ir slydo gilai, toli, nepalikdamos jame ne lašelio tamsos. Neabejojau, kas savo išvaizda jis tapatus ar kone tapatus duobei, kurioje buvau užsikasęs. Nors visiška  belangė, nors ji aklina, tačiau šviesa laikėsi, švietė, nebuvo užgesinta. Ir šit dabar it įrėminta. Tačiau prisipažinti šitokį dalyką man atrodė baisu. Nesinorėjo, kad pasirodęs dainuojantis sanitaras paplotų per pečius ir pasidžiaugtų:

  — Ačiūdie, palata ir vėl kaip palata, gyva ir, vadinasi, darbo bus. Ir, žinoma, dainų taip pat.

   — Dzyvai, atsiliepk, krustelėk, pavaikščioki  šešėliu bent sienos krašteliu, — mintyse prašiau pašaukiau naują dienos varduvininką ir priekaištavau: — Tai jau, Dzyvai, ne triukai. Ne išdaigos ir aš nežinau, kaip tai įvardinti.

   Galvoje tyliai, atsargiai it kažko sergėdamosi sujudo papūgos Nadežta ir Potjė.

  — Dzieduli... O, dzieduli, toks pasaulis. Kupė jis truputį kitoks, negu Šklėriuose, bet pamatytum, kaip jis atrodo tavo galvoje. Oi, oi!— neiškentė nusistebėjusi Nadežda. — Suprask, dzieduli, kad ilgą laiką niekaip negalėję tavęs surasti dėl tokios betvarkės. O išgirdę, kad esi, jau nenorėjome patikėti, kad tu.

 — Nenorėjom, dzieduli. Nes ko čia tik nesutiksi.  

Čia tiek visko, tiek daug visko, kad... Mes su Nadežda dabar irgi ilsimės. Kartu su  prisiminimai. Ir įspūdžiais.

   — Dzieduli, pabark Potjė, kad jis mažiau meistrautų, — į kitą ausį pakuždėjo Nadežda. — Geras, mielas jis, bet prancūzas ir anarchistas. Supranti? Tik ne dabar, ne dabar...  

   Vėl apsikabinau akimis ornamentais išpuoštą apvalų rėmą, stengdamasis jo erdve nuslysti kuo toliau...Taip, labai panašu į tunelį, bet koks beprotis  jo gale sumanytų žvalgytis šviesos? Bet ir pasilikti, nereaguojat į tokį apsireiškimą, irgi neįmanoma. Instinktyviai pakėliau nuo sienos nasturtės žiedą, paėmiau vienintelį kupė esantį spalio 4 d. kalendoriaus lapelį, norėdamas pasitikrinti, ar kokiu nors būdu neišsitrynė naujausio varduvininko Dzyvo vardas. Ne, neišsitrynė, bet dabar jau ir man pasirodė, kad varduvininkų sąraše yra daug dieviškos galios, kurioje išskirtiniu AŠ reiškiasi  šv. Pranciškus.