 |
| Didžioji nasturtė |
— Ema tavo dukra? — pasisukęs veidu į mane, dar kartą pabandė klausti Jonas, bet balsas išsilydė burnoje, o pravėrus ją, tik dūmelis garavo. Aš irgi nemokėjau suvokti, kad šviečiant kalendoriaus lapeliui, kupė atsirado kažkas naujo, neįprasto, negirdėto. Kupė erdvė persimainė, prisipildydama būtos tikrovės turiniu. Kaip Jono burnoje balsas, panašiai taip išsilydė kupė ir dosniai „garino“, sakytum, dokumentinio kino kadrus.
— Pagaliau vėl saulė. Sveikas drūtas, Pranuci, — sveikinasi teta Santa iš po juodo vienuolės rūbo, kuris negeba slėpti jos moteriško žavesio ir malšinti vyrišką trauką bent prisiliesti prie jo. Turint kad ir vieną tokią vienuolę bažnyčioje, vyriškosios giminės dėmesys altoriui apnyksta, bet bažnyčioje gaiviau, šviesiau.
— O aš tau pasiunčiau karveliuką, — sako visų galų meistras Viktoras, „karveliuku“ pavadinęs išleistą knygą „Esmė“.
— Taip, taip, Viktorai. Ačiū. Jis jau lesioja iš mano rankų. Ir net mėgdžioja „Esmės“ redaktorę Sandrą Kungytę - Naunčikienę, esą: rašytojo vardo jis nusipelnė.
Beje, tarp kitų Viktoro darbų yra nemažai puošniai išdrožtų kryžių. Tačiau ar jie dėl to lengvesni — kažin, nes va, girdžiu, kad ir Laura lyg skundžiasi:
— Nešu, sunkiai nešu savo kryžių. Ir nors kartais pamirštu, kaip gera gyventi, paskui staiga vėl atsimenu, — sako bibliotekininkė ir apsižvalgiusi teiraujasi, iš kur čia tiek šviesos?
Dokumentinio kino kadras užkliūva, stabteli, bet Laura žvalgosi, ieško priežasties:
— Bet šita šviesai... Na, nežinau kokia. Ne saulės, ne žvaigždės, ne...
— Ir, žinoma, ne mėnulio, — tariu Laurai, kuri pasireiškia tik kaip praeivė, nes Emos ir Jono iš Griškabūdžio laikysena, jų išvaizda neskatina stabtelėti ilgesniam pašnekesiui, tačiau man ji, kaip ir kiti praeiviai, tokia, kad nors griebk už rankos ir stabdyk, kaip ir kiekvieną kitą praeinantį. Net ir tuomet, kai jie gerokai nutolsta, dar vis puikiai juos matau ir nesistebiu, kad šitaip atsitinka, nes žinau, kad šit k a i p š v e n t ų j ų paveikslai šviečiasi k a l e n d o r i a u s l a p e l i s, kurio šviesa įkvėpta kitokiomis galimybėmis, negu saulės, žvaigždės, mėnulio, negu, tarkim, užkurto Joninių laužo ar amžinybei uždegtos žvakės. Bet kaip tai įtikinamai pasakyti? Ir kam pasakyti, jeigu manoma, kad dar nedaug turime taip smegenimis subrendusių piliečių, gebančių priimti šitokią tiesą?
— Tai va, Jonai iš Griškabūdžio, pasakyk mano tėvužiui, ką daug kartų jam sakiusi, pasakyk, — užsispyrusiai reikalauja Ema.
— Ką jam pasakyti, Ema? Apie ką tu kalbi? — atsigauna šnektai Jonas iš Griškabūdžio, nors jo galvoje vis dar nesiliauna skambinti: Ema dziedulio duktė? Ir bumbt it bažnyčios varpas: nejau? nejau? Bet netrukus bumt kitas: O kodėl – ne? O kodėl – ne?
— Nežinai ką jam pasakyti? — neperdėtai stebisi Ema. —Taigi išgirsk dar kartą ir atsimink kaip „Tėve mūsų“, kaip žegnonę, — taria ji, nežinia kodėl prilaikydama Joną, bet lyg pabijojusi, kad neatsitiktų, kaip užrašyta: žegnonėm ir ražančium išbaidė iš vežimo katę, o kita ranka priartindama mane prie jo. Ir jau truputį žemesniu balsu, jau taip it skaitytų mintinai išmoktą naujausią savo eilėraštį:
Tėve, žinok, kad 75 yra svarus amžius, bet Izraelyje žmonės tik ima bruzdėti — keliauti ir gyventi sau. Ten vidurkis 95 -100. Girdi? Ten vidurkis prišliaužia prie šimto. Nagi pakartok, ką tau sakau.
— Dukra, nebūk akiplėša. Jis jau seniai ne amnezija; jis varnėnas, špokas, šnekutis.
— Šnekorius, tėve, Šnekorius jis, bet kai svarbu pasakyti, kas reikia, tai tyli. Todėl ir prašau, kad nepatingėtų kalbėti, jog tau, tėve, reikalingas Izraelis. Nejau nežinom, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Jeigu taip neatsitiks, tai Izraelį, kaip savo ausis matysi.
—Ji teisi, Jonai, — ištariau, bet tuo šnekta ir pasibaigė. Dokumentinio kino kadrai dingo. Matyt todėl, kad neatsargiai krustelėjus, suvirpo iš kalendoriaus lapelio skleidžiama šviesa ir aš pasibijojau, kad ji neišnyktų, nes supratau, žinojau, kaip labai ji man reikalinga, taigi šviesa, į kurią kažkas ateina jau iš būto laiko.
Po kupė grindimis dunksėjo traukinio ratai.
Šviesa išliko, o aš jau pradėjau įtarti, kad ji man pažįstama, kad galiu ją atsiminti.
„O, ne! ne!. Bent jau dabar — ne“ — prašau, sakau, jaučiu suvokdamas, kad vėl reikėtų sugrįžti į sapnuotą duobę, kurioje aklinai užsikasęs. Dabar jau tektų įstrigti joje ir kaboti, kuomet žemai po kojomis — dugnas, aukštai viršum galvos — smėliu užklota dangtis. Laimingas tik tuo, kad duobės sienos tvirtos kaip šulinio rentinys ir kad kažkada, kai dar jaunas, įgijęs nemenką patirtį išsliuogti iš tokių gilumų. Kitokio pasirinkimo, beje, ir nebūna: arba, surinkus sveikatą iki paskutinio jos lašelio, išsliuogti į viršų, į dienos šviesą, arba, pritrūkęs jos, atpalaiduoji raumenis ir garmi į dugno tamsą. O štai sapno duobėje ir dugnas švietė. Ir atsimena, kaip pagaliau viršum galvos išgirstu žmones. Kalba. Belieka tik kažkokių būdu prasimušti pro smėlio dangtį. Nesunku numanyti, kad duobė gali būti uždengta kapo kauburiu. Bet argi tai svarbu, kai jau girdi, kad žmonės kalba. Gal poteriauja, gal gieda...
(...) Galvoje pakrebžda ir išgirsti Nadeždą ir Potjė:
— Pagaliau vėl saulė. Sveikas drūtas, Pranuci, — sveikinasi teta Santa iš po juodo vienuolės rūbo, kuris negeba slėpti jos moteriško žavesio ir malšinti vyrišką trauką bent prisiliesti prie jo. Turint kad ir vieną tokią vienuolę bažnyčioje, vyriškosios giminės dėmesys altoriui apnyksta, bet bažnyčioje gaiviau, šviesiau.
— O aš tau pasiunčiau karveliuką, — sako visų galų meistras Viktoras, „karveliuku“ pavadinęs išleistą knygą „Esmė“.
— Taip, taip, Viktorai. Ačiū. Jis jau lesioja iš mano rankų. Ir net mėgdžioja „Esmės“ redaktorę Sandrą Kungytę - Naunčikienę, esą: rašytojo vardo jis nusipelnė.
Beje, tarp kitų Viktoro darbų yra nemažai puošniai išdrožtų kryžių. Tačiau ar jie dėl to lengvesni — kažin, nes va, girdžiu, kad ir Laura lyg skundžiasi:
— Nešu, sunkiai nešu savo kryžių. Ir nors kartais pamirštu, kaip gera gyventi, paskui staiga vėl atsimenu, — sako bibliotekininkė ir apsižvalgiusi teiraujasi, iš kur čia tiek šviesos?
Dokumentinio kino kadras užkliūva, stabteli, bet Laura žvalgosi, ieško priežasties:
— Bet šita šviesai... Na, nežinau kokia. Ne saulės, ne žvaigždės, ne...
— Ir, žinoma, ne mėnulio, — tariu Laurai, kuri pasireiškia tik kaip praeivė, nes Emos ir Jono iš Griškabūdžio laikysena, jų išvaizda neskatina stabtelėti ilgesniam pašnekesiui, tačiau man ji, kaip ir kiti praeiviai, tokia, kad nors griebk už rankos ir stabdyk, kaip ir kiekvieną kitą praeinantį. Net ir tuomet, kai jie gerokai nutolsta, dar vis puikiai juos matau ir nesistebiu, kad šitaip atsitinka, nes žinau, kad šit k a i p š v e n t ų j ų paveikslai šviečiasi k a l e n d o r i a u s l a p e l i s, kurio šviesa įkvėpta kitokiomis galimybėmis, negu saulės, žvaigždės, mėnulio, negu, tarkim, užkurto Joninių laužo ar amžinybei uždegtos žvakės. Bet kaip tai įtikinamai pasakyti? Ir kam pasakyti, jeigu manoma, kad dar nedaug turime taip smegenimis subrendusių piliečių, gebančių priimti šitokią tiesą?
— Tai va, Jonai iš Griškabūdžio, pasakyk mano tėvužiui, ką daug kartų jam sakiusi, pasakyk, — užsispyrusiai reikalauja Ema.
— Ką jam pasakyti, Ema? Apie ką tu kalbi? — atsigauna šnektai Jonas iš Griškabūdžio, nors jo galvoje vis dar nesiliauna skambinti: Ema dziedulio duktė? Ir bumbt it bažnyčios varpas: nejau? nejau? Bet netrukus bumt kitas: O kodėl – ne? O kodėl – ne?
— Nežinai ką jam pasakyti? — neperdėtai stebisi Ema. —Taigi išgirsk dar kartą ir atsimink kaip „Tėve mūsų“, kaip žegnonę, — taria ji, nežinia kodėl prilaikydama Joną, bet lyg pabijojusi, kad neatsitiktų, kaip užrašyta: žegnonėm ir ražančium išbaidė iš vežimo katę, o kita ranka priartindama mane prie jo. Ir jau truputį žemesniu balsu, jau taip it skaitytų mintinai išmoktą naujausią savo eilėraštį:
Tėve, žinok, kad 75 yra svarus amžius, bet Izraelyje žmonės tik ima bruzdėti — keliauti ir gyventi sau. Ten vidurkis 95 -100. Girdi? Ten vidurkis prišliaužia prie šimto. Nagi pakartok, ką tau sakau.
— Dukra, nebūk akiplėša. Jis jau seniai ne amnezija; jis varnėnas, špokas, šnekutis.
— Šnekorius, tėve, Šnekorius jis, bet kai svarbu pasakyti, kas reikia, tai tyli. Todėl ir prašau, kad nepatingėtų kalbėti, jog tau, tėve, reikalingas Izraelis. Nejau nežinom, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Jeigu taip neatsitiks, tai Izraelį, kaip savo ausis matysi.
—Ji teisi, Jonai, — ištariau, bet tuo šnekta ir pasibaigė. Dokumentinio kino kadrai dingo. Matyt todėl, kad neatsargiai krustelėjus, suvirpo iš kalendoriaus lapelio skleidžiama šviesa ir aš pasibijojau, kad ji neišnyktų, nes supratau, žinojau, kaip labai ji man reikalinga, taigi šviesa, į kurią kažkas ateina jau iš būto laiko.
Po kupė grindimis dunksėjo traukinio ratai.
Šviesa išliko, o aš jau pradėjau įtarti, kad ji man pažįstama, kad galiu ją atsiminti.
„O, ne! ne!. Bent jau dabar — ne“ — prašau, sakau, jaučiu suvokdamas, kad vėl reikėtų sugrįžti į sapnuotą duobę, kurioje aklinai užsikasęs. Dabar jau tektų įstrigti joje ir kaboti, kuomet žemai po kojomis — dugnas, aukštai viršum galvos — smėliu užklota dangtis. Laimingas tik tuo, kad duobės sienos tvirtos kaip šulinio rentinys ir kad kažkada, kai dar jaunas, įgijęs nemenką patirtį išsliuogti iš tokių gilumų. Kitokio pasirinkimo, beje, ir nebūna: arba, surinkus sveikatą iki paskutinio jos lašelio, išsliuogti į viršų, į dienos šviesą, arba, pritrūkęs jos, atpalaiduoji raumenis ir garmi į dugno tamsą. O štai sapno duobėje ir dugnas švietė. Ir atsimena, kaip pagaliau viršum galvos išgirstu žmones. Kalba. Belieka tik kažkokių būdu prasimušti pro smėlio dangtį. Nesunku numanyti, kad duobė gali būti uždengta kapo kauburiu. Bet argi tai svarbu, kai jau girdi, kad žmonės kalba. Gal poteriauja, gal gieda...
(...) Galvoje pakrebžda ir išgirsti Nadeždą ir Potjė:
Tai jau yr paskutinė
Sprendžiamoji kova...
Sprendžiamoji kova...
Priešais akis, nuo staliuko viršaus, šviečia kalendorius lapelis su varduvininkų sąrašu:
4
PENKTADIENIS
Pranciškus Mąstautas Eivydė Pranas
ir jo šviesa vaikšto po traukinio kupė, smelkiasi į sąmonę, plėtojasi į visas puses, kaip mano supratime, kosmosas, nežinatis savyje ramybės, šviečiasi, kaip šventųjų paveikslai, kaip dyvai...
— Turbūt norėjai pasakyti, kd šviečiasi, kaip Dievas— kažkas pakužda į ausį, bandydamas apsaugoti nuo apsirikimo, bet šį kartą neklystu:
— Ne, ne. Šviečiasi kaip dyvai, — ir paskubu į kalendoriaus lapelį įrašyti naują varduvininką, būtent: Dzyvą. Suprantu, kaip tai rizikinga, bet... bijai vilko — neik į mišką.
— Ne, ne. Šviečiasi kaip dyvai, — ir paskubu į kalendoriaus lapelį įrašyti naują varduvininką, būtent: Dzyvą. Suprantu, kaip tai rizikinga, bet... bijai vilko — neik į mišką.
2013-11-10 15:18:51
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą