Leonardas Grudzinskas
Aukščiau bažnyčių
— Nepyk! Visą kelią apie tave galvojau. O štai atvažiavau ir... Na, nepyk. Būna, kai pats savimi pasibjauriu, kad užsimirštu. Bet dėl to ši nelaimė nuo manęs neatstoja. Ė, bėda yra bėda, — nuoširdus buvo Ypata, paėmęs nuo etažerės viršaus kažkada jam priklausiusią, o vėlai man ir Vidiniui padovanotą, kaip jis sakydavęs, Knygą – segtuvą. Arba atbulai. Dabar ji nebuvo panaši į aną, tačiau ir anuomet Ypata nujautė didžias jos veiklos galias, tačiau išvaizda nesirūpino – buvo svarbu neįprasti jos sugebėjimai. Šįkart netikėtai jam gražiausią įspūdį padarė jos išvaizda: išraizgyta, išmegzta, išskobta mįslingais raštais, prisagstyta žiburiuojančiais kalneliais, išpaišyta žmonių ir gamtos paveikslais ... Nuotraukos, paveikslai, piešiniai, kad — o Viešpatie! — žiūrėk ir neatsitrauki ir, regis, niekuomet nepavargsi, o sieloje atsiranda judėjimas, gyvastis, pajauta pulsuojančios didingos kosminės erdvės. Dieve, koks tu neaprėpiamas net ir mažuose daiktuose!
— Ačiū Jums, ponas Ypata. Jus irgi prisimindavau, bet, regis, ne taip dažnai, kaip mums skiriantis atrodė. O dabar man šventė,- sužiburiavo etažerės viršus.
— Žiūriu ir linksma sielai. Tebūnie ji pas kiekvieną ir tebūnie visuomet šventa. Beje, kaip vadina? kaip šaukia? kokiu vardu?
—Įvairiai. Tačiau pastaruoju metu dažniau Šešiasdešimt Septintąja Biblijos knyga.
—Va kaip! Prisimenu girdėjęs šaukiant Ypatos knyga. Žinau, kad dar pašaukdavo Gražuole. Dabar tiktas, kad šis vardas pats tas, pats tikriausias. Gražuolė.
—Kartais pašaukia Elektronine ar Elektronika. Dar Šventoji. O pasitaiko, kad kaip kadaise jūs šaukdavote Knyga – segtuvu ar Segtuvu — knyga.
— Taip neįmanoma arba labai buka. Elektroninė ar Elektronika? Irgi nei vienas, nei du. Šešiasdešimt Septintoji knyga? Sakyčiau, įdomu, bet to nepakanka. Šventoji? Gal. Bet vis dėlto tebūnie tavo vardas Gražuolė. Girdi? Dabar ir visada. Dabar ir visada, —kartojo Ypata Gražuolės vardą ir, atsargiai paėmęs nuo etažerės ant rankų, nunešė į sceną, kur šalia karietos, persimesdamos vienu kitu žodžiu, stoviniavo teta Santa ir Harker, taigi Sigita, atsitiktinai užpildžiusios savimi sceną ir tapusios veiksmo dalyvėmis. Dabar abi it susitarusio ištiesė rankas pasiimti gražuolei, bet ši:
— O ne, mielosios,o — ne. Man smagu prisiglausti prie pono Ypatos. Dar ne taip seniai jis buvo vienintelis vyras, kuris per nepasižiūrėjimą pasakydavo man komplimentą. Pavyzdžiui,betgi tu, raganiuke, tik forma panaši į knygą ar į segtuvą... Kas tu? Na, sakyk, kas tu? Ne ragana juk, bet gi ir ne angelas. Arba vėl: jeigu tu, manai, raganiuk, kad žinau, iš kur tu ir kodėl čia tokia, tai esi didžiausia neišmanėlė, esi anti – alfabetas
— Betgi nebūk tokia piktavalė. Iš kur galėjau žinoti, kad po tiek metų tu štai kokia! It Dievo akiai skirta. O kas pasakys, kokia būsi dar po metų kitų?
Bet dabar į sceną išėjo Vidinis. Neskubus. Susikaupęs. Matyt, jam labai rūpėjo, kad visa tai, kas vyksta, ūmai, staiga neišnyktų, nes vis dėlto, nors darbas nepabaigtas, bet kažin, ar be jo tylių rūpesčių Palėpės apartamente būtų tai, kas dabar yra? Net ir politiniai kaliniai ar jie būtų čia atėję iš 1939 metų Lukiškių kalėjimo spalio 9 d. kuomet jau ne tik jie laisvi, bet ir Vilnius, o netrukus „Lietuvio kalendoriuje“ bus rašoma:VILNIAUS DIENA. 1939m. Lietuva atgavo 1920 m. lenkų okupuotą Vilnių ir Vilnijos kraštą.
Matėsi, kad senukas jaudinasi ir rankos dreba ne tik nuo senatvės. Ir vis tik jis vaidino patį save — ramų, pasitikintį, tikrą... Regis, dviejų knygelių jo rankose buvo per daug, todėl vieną pakišo po pažastimi, o kitą kaip altorių laikė savo virpančiose rankose. Atvertė tepasakęs: puslapis 146 ir skaitė:
"Kaime, apie netikėtą žvėrių, paukščių pasirodymą arti žmonių, sodybų ar namų įvairiausiai šnekama. Va, žiūrėk, čirškavo, siautė diemedžio krūme linksmai, per vasarą, per rudenį gardumynų prisiragavę, įvairiausių grūdų grūdelių prisilesę žvirbliai. Tik staiga jie lyg dūmas išgaravo: į žabus sulindo ar į tuščią varnėno inkilą šmurkštelėjo", — paskaitė Vidinis ir, paglostęs knygos puslapį su nupieštu jame vištvanagiu, pakosėjo į saują, paskui dar į tą pačią saują ir:
— Girdėjot? Taip, tai jis, Leonardas Grudzinskas. Bet turbūt girdėjote ir kitus apie jį dalykus: kad, girdi, jo nėra. Esą, mirė. Ir net į datą rodo – gimė 1939 m. gegužės 15 d., mirė 2006 m. sausio 26 d. Nemiela, bet, deja, net ir ant antkapių taip parašyta.
Suėjusieji į Palėpės apartamentą šį mielą žmogų, iš kažkokių tolybių atėjusį gyventi iš nežinai kur Utenos krašte esantį Dumbravos kaimą, žinojo geriau negu tai išgirdo ir Vidinio informacijos. O jis:
— Jūs turbūt gerai darote, nesuprasdami ką noriu pasakyti. Aš, beje, irgi nelabai suprantu, ką noriu pasakyti, todėl, ponios ir ponai, ši scena tik todėl ir atsiranda, kad mirusių nebūtų, kad susitikimuose būtume kaip dvasioje. Nebūtinai, kad ji šventa. Pajauskime bent tiek, kad turime ją.
Tiek pakalbėjęs Vidinis vėl pakėlė rankose turėtą knygelę. Skaitė, nežvilgterėjęs į ją, skaitė, matyt, taip, kaip tikėjosi, kad ir po dešimt, ir po daugiau metų, skaitysime kaip kad jis skaitė:
"O vienas žvirblis, pats jauniausias, su gražia šokoladinės spalvos kepuraite į priemenę pro atviras trobos duris įnėrė — ant aukšto užskrido. Iš ten – vėl žemyn, į priemenę, iš priemenės – į seklyčią. Tupi ant senovinio paveikslo kampe, kol jo kas, nors iš namiškių nepamato, neatveria lango ir į lauką neišleidžia. Pamanykit, didelis nuotykis!"
— Taip, čia Leonardas Grudzinskas. Ir iš tikrųjų, pamanykim, ar tai didelis nuotykis. Ir gal kartu apie tai: ar tai didelis nuotykis, kad kažkokioje palėpėje atsiranda dramos teatras? — beveik sau pakuždėjo Vidinis ir bemaž jau akimis nematydamas, ausimis negirdėdamas: nežinau, nežinau, kodėl prireikia pasakyti būtent tai, ką dabar išgirsit,— paėmė iš po pažasties laikytą knygą, vartė ją ir buvo girdėti, kaip iš jos verkauja moters žodžiai, prie jos užrakinų svajonių:
Ėjo gatve. Ji ėjo. Gatve ėjo. Viena ėjo. Ir nešė savo lemtį. Vėjas plaikstė juodą abitą. Sunešioti sandalai iki kraujo trynė kojas. Ji nejautė to skausmo kojose, nejautė šiurkščios aprangos nutrintų žaizdų, nes moteris laikė rankoje ugnį — savo sielą, dalino ją, kad būtų šviesiau. Žinojo, kad nėra šventoji ir žinojo, kad tik ugnį ir tegali duoti kaip dovaną, todėl ir dalino ją .
Ėjo ji. Neskubėdama ėjo. Ant rankos kabėjo kraujo raudonumo karolių vėrinys. Kiekvienas karoliukas — jos gyvenimo dalis. Dabar ji įvėrė dar vieną karoliuką. Kraujo raudonumo karoliuką...
Tyli Vidinis. Nemoka pamąstyti Pranucis. Bet scenoje ne tik teta Santa. Šalia jos iš karietos išlipusi dar ir Harker (Sigita). „Te pabus ne tik scenoje, bet ir dvasioje, eik,“ — akimis paliepė Vidinis, viso šito tvėrėjas ir aš paklusniai atėjęs prie dvejų moterų — prie į abitą įmestos tetos Santos ir iš karietos išlipusios Sigitos. Sustojau ir pasijutau, kad esu aukščiau bažnyčių:
Aš:
Ilgiau negu maniau,
Bet atkakliai vis laukiau
Ir suvokiu galop,
Kad ir poezijoj kaip pasakose būna –
Jau daug dienų tavo eilėraštį skaitau,
O pasilieka kaip ore pakibusi neįveikta tvirtovė –
Nelyg iš debesies, ar net vaivorykštės spalvų,
Bet siela alkana ir siunčia žinią
Dar kartą paskaityt „Atsiprašau“.
Vėl išgirstu, kaip stingstu nežinioj,
Vis nesuprasdamas, [i]kam šito reikia? [/i] –
Išėjo Harker, Dievas priėmė į dangų,
Anapilis nudžiugęs, kad poetė
Bet iš tiesų – ATSIPRAŠAU!
Antai, jinai po žolę vaikščioja ir gieda,
Pati pavirtus žolele:
Harker:
Šok, jei skauda
Aš:
Griežiu kaip girnomis dantim –
Nejau manai, kad šokt nemoku?
Jeigu ne taip gerai, kaip tu
Vis tiek ateik...
Tavo jaunystėje buvau prieš daugel metų,
Tačiau prašau –
Paduoki ranką,
Pašoksiu, kaip tada...
Harker:
Eik, jei griūni
Aš:
Griūnu?
Atleisk. Jau pasitaiko,
Bet niekuomet nebuvo taip, jei kito akys mato.
Užmiršk ir niekuomet daugiau neatsimink.
Manyk – vaidenosi.
Duok ranką ir... bėgte iš ten,
Kur griūvantį mane matei.
Taškenas Trakų ežerai
Ir džiūgauja jaunystė negalvodama,
Kad ji neamžina.
O būna, - ir liga
Kaip pašinas į kūną lig širdies įauga.
Harker:
Jei matai, geriau apak!
Aš:
Nematau.
O gal tik sugebu nepasakyti
Ir nežinoti, kad ir ryt kitaip nebūsią...
Pailsėk, žolele,
Nelengviausioje žmogaus lemtyj.
Ligi šiol maniau, kad tu eilėraštį kuri:
„tylą buką savo juoku
tartum deglu tu uždek“
Štai kodėl abudu šokam,
Štai kodėl išėjome į kelią,
Kai atrodo, reikia griūti...
Noriu, žmonės, pasakyti jums –
Gera su gražiais ir mums gražiems pabūti.
Harker:
Eik atgal, nors reik į priekį
Aš:
Žinoma, atgal, atgal...
Lig motinos krūtų, jų pieno,
Lig lopšio,
Paniekinę senas tiesas ir netgi tą –
Į šitą upę neįbrisi antrąkart.
Harker:
Jei springsti
žodžius nuryk,
pastovėk, jei trokšti bėgti.
Aš:
Nespringstu, nuryt nereikia,
Bet dabar sustojus, paklausyki ir manęs –
Kai ne tau žvakutė dega,
Tai eilėraštį, parašiusį Tave,
Po velnių, pati skaityk!
Harker:
verk, sapnuok,
paleisk pavėjui
tas eiles, kurios pasmaugs...
tegu sau ramiai
parėjęs
iš dienos
jų nesulauks.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą