 |
| Palėpės apartamende |
Nauji potyriai
Nebuvo lengva suvokti, kas vyksta Palėpės erdvėje. Joje visąlaik yra kitaip negu bet kur kitur, tačiau ypatingesnių pastangų iki šiol neprireikdavo dalykus suvokti taip, kaip jie to verti. Dabar netgi pasirodė, kad tie keli, kurie čia esam kaip senbuviai, vienaip ar kitaip rūpinamės tapti vienas už kitą viršesni. Kurį laiką irgi dar laukiau, kad gal išgirsiu kažkokių paaiškinimų iš Vidinio, bet senis buvo prisirpęs veikla ir net atrodė, kad jis gerokai jaunesnis už mane. Štai stabteli prie tetos Santos:
– Tai sakai, kad net sunku tau pačiai save atsiminti? Mano galva rodo, kad ne taip, – pasakė jai ir lyg skaitydamas iš „Užrakintos moters svajų“:
Šiandien noriu tavo nusilenkimo ir bučinio į kojas. Būtent šiandien. Ryt jau viso šito nebereiks. Šiandien noriu nuolankaus tavo žvilgsnio ir žinojimo, kad niekada manęs neišduosi. Nenoriu mokyti ištikimybės. Nereikalausiu pagarbos, jei neverta. Tad, jei nors sekundei suabejojai ar aš – Ta, kurios ieškai, kurios šešėliu nori tapti, eik šalin ir... būk laimingas. Aš – ne ta ir tu ne tas, kurio man reikia.
– Sakyk, o kodėl būtent šiandien, o ne vakar? – Mano galva tai būtų mieliau. Tuomet vilties daugiau.
– Ai, mielas Vidini. Kai moteris kalba apie kažką, konkrečiai neparodydama apie ką, tai kiekvienam vyrui atrodo, kad kalbama apie jį. Paprastai kalbama apie konkretų vieną, o jeigu yra tie keli, kurie šalia jo, tai jai gėdos nedaro. Galimybė rinktis arba paįvairinti kasdienybę yra jos užgaidų reikalas. Bet, regis, pradėjai klupčioti. Dirbi ir užsimiršti, ką dirbi. Scena reikalinga. Vaidinimas laukia.
– Betgi ne skubos tvarka. Nors, regis, jau paskubėjau su vėliavomis ir vėliavnešiais. Nelabai išmanau, ką su jais turėtume daryti. Kodėl man jų scenoje prireikę.
– Ar tau neatrodo, kad šitos vėliavos nebus numestos man prie kojų. Vienas gal koja išspardysiu, bet gali būti, kad kuriai nors pati kaip vėliava šyptelėsiu. Tai, ką turime scenoje, suprantu, kad negali būti aplenkta vaidinimu.
– Ak štai kaip! Šiandien noriu tavo nusilenkimo ir bučinio į kojas. Būtent šiandien. Ryt jau viso šito nebereiks. Ar manai, kad galėčiau suabejoti? Blogiau, jog aš pats pasiruošęs patalkinti, kad šitos vėliavos būtų numestos tau po kojom. Turint tokį pagalbininką kaip Kūdzavaris tai netgi įmanoma.
– Na gerai, pajuokavome ir užteks, – pasakė teta Santa, o Vidinis pašaukė: - Dzieduli, žvilgtelėk. Ne į tetą Santą, o į sceną... į sceną žvilgtelėk.
Kartu su juo scenoje buvusi teta Santa tuoj ištrūko iš mano akių. Visai nelauktai pamačiau, kaip ten atsiranda palėpės pietinis langas su už jo matoma rudenėjančia Balsių sodu panorama. Šioje jo pusėja nemenka dalis ankstesnės Palėpės su jos, nors ir mažai pasikeitusia, bet vis dėlto ankstesne apystata.
– Kaip čia taip? Vidini, fokusais užsiimi.
– Tai kad ne aš. Ė, ne aš. Scenovaizdis ne mano valioje. Pats stebiuosi, kad viskas lyg savaime.
– Tai ne taip paprasta, kaip atrodo. Tekstas yra, bet kaip padaryti, kad jis įsikūnytų, kad atsikartotų jo vaizdas natūroje taip, kaip aprašytas.
Pasirodė, kad Vidinis šitokiu būdu sumanęs ir pats pamatyti, ir kitiems parodyti kaip čia buvo atgabenta erdvė, gebanti raiškiai išsiskirti savimi ir išlaikyti tik jai būdingus ypatumus. Nelengva dabar pasakyti, kaip dėl tokio sumanymo būčiau sureagavęs anksčiau, kol šaukštai dar ne po pietų, bet nemanau, kad jis būtų sudominęs. Kitą vertus, įdomu gi pamatyti, kaip atrodo vaidinimu tapęs esė, kažkada parašytas savo ranka ir pavadintas „Su Dievu pro langą“.
Tuomet rašiau:
Labiau nusistebėti nebuvo laiko.
Už lango, priešais jo stiklus, pakibo masyvus balionas ir beveik į veidą išgirdau pažįstamą varno Goliaus balsą...]
Bet dabar taip ir buvo, kaip rašyta: už lango pakibo balionas ir išgirdau kaip anuomet varną Golių.
– Kvarkt, kvarkt. Imkit žagres art, art, art.
– Tu čia, juodasis? Iš kur? Net nesusapnuotas. Ir kodėl taip? Dar nepasisveikinai, o jau art, art, art. Kokie vėjai tave atpūtė? Kas atsitiko? Ar sparnų neturi, kad baliono prireikė? – barsčiau klausimus, nelaukdamas ką kranksės Golius. Atrodė, kad man svarbiausia buvo netylėti. O Golius išdidus tupėjo baliono viršūnėje ir, pakėlęs sparnus, pamojavo, matyt, rodydamas, kad juos turi.
– Varškė, varškė! – kranktelėjo.
– Ką?
– Langą atidaryk! Laikas suprasti, vežėjau, ką kalba tavo mielas bičiulis, – nuo etažerės mestelėjo žodį Gražuolė.
– Gražuolė? Blakė? – betgi iš kur ji čia? – neiškarto mokėjau suprasti ir atsiminti, kad mano esė toks personažas yra. Dabar, kai esė likimo valia tapo vaidinimo scenarijumi, kuris stengiasi dekoracijomis ir personažais pakartoti anksčiau būtą realybę, toks etažerės atsiradimas su Blake ant jos buvo natūralus, tikras. Bet netikėtai suprantu, kad ir aš dvigubėju: į aną Pranucį, kuris dabar scenoje, kaip personažas ir tokį Pranucį, kuris stebi save buvusį, regi ir prisimena.
Atidariau langą. Ir tik dabar pastebėjau, kad baliono pakabuke (kabinoje) stovi stiprus oreivis. Taip sprendžiau pagal jo galvos apdangalą, panašų į šalmą, kuomet juo apdengta visa galva. Tačiau jautėsi, kad šalme nė žiupsnelio plieno ar plastmases. Lyg jis būtų pagamintas iš gumos ar kitos tamprios tamsios medžiagos, gebančios, aptempus kūną, išryškinti visas jo linijas. Buvau įsitikinęs, kad šitaip uniformuotą žmogų esu kažkur matęs. Tačiau kaip dažniausia – kai labiausia reikia, dievai neleidžia atsiminti.
Nelaukdamas kol pasisveikinsiu, oreivis kilstelėjo ranką.
– Labas, labas, – atsiliepiau. O varnas, stryktelėjęs nuo baliono kupolo, tuoj atsirado ant mano (personažo) peties ir kaip visuomet po ilgesnio nesimatymo:
– Mano vaiks, mano vaiks!..
Truputį pasiglostėm, pasišildėme vienas kito artuma. Kažką palesė iš barzdos ir, šuneliui Kandžiui leptelėjęs sparnu per uodegą, perskrido ant etažerės pas Gražuolę. Nelabai galėjau suvokti, kodėl toks pasimatymas, tačiau Golius nebuvo ramus, o Blakės šviesos etažerėje irgi sumirksėjo įvairiomis spalvomis. Paskui netikėtai varnas pasiėmė Gražuolę į snapą ir pro langą sugrįžo atgal ant baliono.
– Jūs – ką? Juokaujate?
– Ne, ponas vežėjau. Kai tiek daug darbų, juokams pritrūksta laiko, - pasakė oreivis. – Beje, o kur ponas Vidinis?
– Vidinis? Jūs pažįstate Vidinį?
– Na taip. Dievas leido pažinti. Tačiau ir jus pažįstu. Taip, ponas Pranai. Pažįstu.
– Vadinasi, esate ne tikras oreivis. Neatsimenu nė vieno oreivio, su kuriuo būčiau pažįstamas.
– Jeigu nematyčiau šalia šunelio Kandžiaus, turbūt ir aš jūs nepažinčiau. Bet man pasisekė. Jeigu dar paimtumėte šunelį ant rankų, tai neliktų jokių abejonių, kad tai jūs, karietos vežėjau. Tiesa, buvęs.
Ir išgirstas tekstas, kaip parašyta esė, o vaizdas irgi kaip anąkart. Bet iš kur vaidintojai?. Iš kur aš, kokiu anąkart buvau? Iš kur varnas Golius ir Blakė? Iš kur kiti?
Pasaulis švystelėjo kažkokia iki šiol mažai matyta ar juntama savo dalimi ir reikėjo net didžiulės vaizduotės, kad scenos veikėjus suvoktume kaip šešėlius, pasilikusius praeitame laike. Kita vertus, galima manyti paprasčiau – kažkas rodo anksčiau susuktą panoraminį filmą ir štai esame tokie, kokie buvom. Ar verta stebėtis, jei žinai, kad tokie dalykai yra, kad jie galimi. Tai faktas, kurį pats savo rankomis, akimis protu čiupinėji ir suvoki, todėl kažkokie kitokie paliudijimai nereikalingi.
Asmeniškai man tapataus pobūdžio apsireiškimai yra nutikę anksčiau, nors dabar labiau įtikėtina, kad tai sapnų atminties dalykai, tačiau – ne. Atsisakyti nesuprantamų apsireiškimų kaip realybės arba perkvalifikuoti juos į kitokios egzistencijos pavidalus visuomet yra neprotinga.
Jau nelabai gebėjau suvokti, kur vaidinimas, kur tikrovė. Tai, kas buvo scenoje, persimetė ir į mano vidų. Regis, nereikėjo jokių pastangų ateiti į beveik prieš penkerius metus prasidėjusį rudenį. Atrodė, esu kaip prieš tą laiką, o esė „Su Dievu pro langą“ dar reikės parašyti.
– Atsiprašau, ponas Mundi, – išgirstu Vininį, bet nesiryžtu spręsti, ar jis kaip vaidinimo personažas, ar... Bet tai truko neilgai, nes greit suvokiu, kad tvarkomi neišspręsti nūdienos reikalai. Scenai it kryptelėjus pasikeičia scenovaizdis, kuomet žiūrovų dėmesys sutelkiamas į vėliavas ir vėliavnešius su jų lyderiu bei jį egzaminuojančiu Vidiniu. Akys ieško tetos Santos, bet jos nematyti. O Vidinis nesmagiai iškalba:
– Taigi, atsiprašau, ponas Mundi. Jūs teisybę sakėte. Jokių abejonių dėl jūsų asmenybės neliko. Smagu jus matyti po penketo metų.
– Beveik po tiek. Bet kodėl tokia prievarta? Su šunimis genate nežinia kur. Kodėl neleidžiate būti su mūsų vėliavomis, kur mums patogiau?
– Ak, gerbiamas Mundi, – papriekaištavo Vidinis, – sakai, su jūsų vėliavomis, o esate nežinia kur. Bent aš taip suprantu, kad kiekvienai vėliavai nevalia būti „nežinia kur“. Jūsų vėliavos, regisi, šito nežino...
– Jos ir neprivalo to žinoti. Kita vertus, jūs, pone Vidini, irgi klausiate bet ko, tik ne to, ko reikia. Būtent: kas gi mes, vėliavnešiai, esame? Kokio sukirpimo.
– Tai kad ir taip aišku. Pagal šitas vėliavas aišku, kas esate, – tarė Vidinis ir neskubiai atėjęs prie sumestų vėliavų ir paspirdamas vieną jų koja: – Ateiki, mielasis, o aš tau jau dabar sakau, kad esi rudmarškinis.
Tai buvo tas momentas, kuomet jau ir aš praplyšau:
– Vidini, baik komedijas!
– Tau tai komedija? – sudirgo jis. – Bet tuomet ne į mane žiūrėk, o į tikresnius komediantus. – Ir aukštai pakėlęs galvą, dar aukštesniu balsu pakvietė: – Ponai politiniai kaliniai, prašau, kviečiu – ateikite! Eilute, pagal sąrašą...
Sujudo masė žmonių. Beveik visi, kas buvome Palėpės apartamento erdvėje. Kitaip nebuvo įmanoma, nes pirmoji sujudo daina:
Augo kieme klevelis,
Augo kieme žaliasai,
Po tuo klevu po žaliuoju
Gul bernelis jaunasai, -
šiltai, jaukai jau pirmu savo posmu iki pilnaties, pripildžiusi ir dangų, ir mirusių ir gyvų sielas, ir Palėpę su jos neįprastos sandaros scena.
Viens, du, trys... graži Lietuva
Kaip gėlelė žydi visada, –
galingai aiktelėjo priedainis, regis, prilipdytas prie dainos posmų jau vėlesniais laikais.
Pirmasis, nešdamas trispalvę, į sceną išėjo studentas Silva Blaževičius. Mano tėvas Vincas Karlonas pasirodė devintuoju, o paskutinis vorą užbaidė 157 numeriu sąraše pažymėtas Aleksandras Ceska.
– Kelkis, kelkis, berneli,
Gana ilgai miegoti,
Laikas joti į karužę,
Ginti laisvę Lietuvos.
Nesinorėjo, kad daina nutiltų, bet ji jau artėjo prie pabaigos. Buvę Vilniaus krašto politiniai kaliniai išsitempė, išsilygiavo it kareiviai ir atrodė, kad didžiausia likimo jiems dovana yra tai, kad buvo tuo, kuo buvo ir yra, kuo yra. O kai nutilo paskutinis posmas, iš scenos gilumos išbėgo teta Santa ir apsivijusi rankomis aplink Veronikos Valinčienės kaklą:
– Betgi iš kur tu čia, moteriške!..
– Klausi lyg būčiau viena. Dar dvi Veronikos, dvi Onos ir Antosė. Ščesnulevičienė Antosė šiame sąraše, – išsilaisvindama kaklą iš apsikabinimo kalbėjo Veronika pirmoji, o paskui pašaukė kitoms moterims: – Nagi aiktelėkime! – Ir anos kaip susitarusios:
Viens su puse, du su puse graži Lietuva
Kaip gėlelė žydi visada.
– Tark žodį, ponas Mundi... Tark jiems žodį apie vėliavas.
– Apie vėliavą. Mes ją vieną tik ir teturime, - kažkuris atsiliepė iš buvusių politinių kalinių.
– Girdi, ponas Mundi? Tik vieną ją teturi.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą