Kabelių bažnyčia
Iš ten — į čia, iš čia —į ten
— Kas tau, Pranuci? — girdžiu Vidinį.
— O ką?
— O tą, kad arba tu dar vaikas, arba nusišneka ponas Ich und Du parašęs, kad kai eisi užkasti į žemę pirmąjį savo dantį, // raudok stipriai, vaike, nes paskui nebemokėsi. Tu jau paskutinius rauni. Ką ten „rauni“! Barstai, - atsiliepė į nelengvas mintis Vidinis, bet tuoj guodė: — Paverk. Iš tikrųjų turbūt smagu, kai dar moki paverkti.
— Gerai, Vidini. Ačiū. Nesirūpink mano ašaromis. O! kad tai padėtų, nebūtų sunku paverkti dažniau.
Priėjau prie pietinio lango palangės ir jau nuo ten:
— Seniai buvau prie tėvo kapo. Prie tėvų. Ir, deja, ne taip paprasta nueiti. Gerai, kad dar ši erdvė yra. Gal būt ne tokia, kokios norėčiau, bet yra. Tik gaila, kad vis pasitaiko, jeigu ką ir padarom ką, tai – ne taip.
— Ne taip? — pasiteiravo varduvininkas Dionyzas, o nesulaukęs atsakymo vėl priminė: — Sakei, kad jeigu kažką ir padarom, tai ne taip, — tačiau dėjausi, kad jo irgi it neišgirdau. Buvo jautru matyti, kad vaizduotėje viena prie kitos išauga pušelės. Jos šviesios, neužgožia viena kitos išskėtriotomis šakomis. Auga nesikreivindamos ir žino, jog nepaisant kad sakoma, esą, dangaus visiems užteks, bet – ne: kai augi mišku, giria, reikia ir šviesą, ir dangų taupyti ir jais dalintis.
Ėjau girion giriausion,
Kirtau pušį pušiausią, —
skambėjo mintyse, matyt atsišaukiant į pastangas užrašyti, įsiminti gražesnį žodį iš praeities, apglostyti jį ir palikti prie savęs.
— Dzieduli, o ar aš kada nors išmoksiu verkti? — nuo etažerės sužybsėjusi žiburėliais paklausė Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga. Pasirodžius tetai Santai, atrodo, vengėme ją vadinti Šventąja, lyg pabijodami, kad neatsirastų pavydas. Toks jos šaukimas atrodė gan gremėzdiškas, tačiau ne dykas – nežinia kaip, kokiu būdu ji savyje buvo sukaupusi daug tekstų, užrašydama bet kokius garsus ir kaip archyvas priimdama mūsų jai teikiamus raštus — prireiks neprireiks, bet, girdi, jeigu nesunku, priimki, priglauski, palaikyki juos, Šešiasdešimt Septintoji. Man atrodė, kad teisinga ją vadinti Elektronine, bet toks vardas neprigijo, tik gan retais atvejais prasižiodavome ją šitaip pašaukti, nors jinai jo nesikratė. Mielai atsiliepdavo ir tuoj pat suteikdavo prireikusią talką.
— Va, radai ko norėti! Verkti! Džiaugtis mokykis.
— Džiaugtis jau moku. Ir mylėti moku. O verkti... Prisimeni, dzieduli, kad Harker mokėjusi verkti net medinėmis ašaromis...
— Taip, jinai mokėjo. Bet juk ir jai jų nelinkėjau. Nors jas galima buvo sudeginti.
Surinkusi palauksiu, kol atsėlins vakaras
Nepaprastai gražiai jas išdėliosiu ir padegsiu
— Taip, atsimenu. Bet mes ją jau vėl užmirštame. Tyčia - netyčia, bet...O juk dėl jos, regis, ir sugrįžome, kad neskubėdami, kad protingai ateitume iš naujo.
— Kas su tavimi čia darosi! Nebūk karkianti višta, — sudraudė Vidinis.
„Dabar jau neatrodo, kad tik dėl jos, dėl Harker“ — pagalvojau girdėdamas atsivėrusią kalbai Šešiasdešimt Septintąją ir net užjausdamas, pratariau:
— Išmoksi ir verkti, ir dainuoti...
— O dainuoti aš moku. Girdėk, dzieduli, kaip tavąją reikia dainuoti. Ne taip, kaip ant seilės užeina. — Ir pašaukė: — Teta Santa, padėk! — o teta it to tik ir telaukusi. Ir suskambo, nuvilnijo, nuaidėjo:
Kad aš jojau per girelę
Per šį žalią pušynėlį
Išgirdau girdėjau
Ką močiutė šneka...
„Močiutė“ — nelauktai skaudžiai galvoje dingtelėjo. — Žinoma, gera būtų išgirsti, ką ji šneka. Bet, bet... kaip bent parodyti į tavo močiutę, Elektronine. Kur jos ieškoti? Kurioje girelėje?
Sužiurau toli toli, kartu su daina tikėdamasis padangėje kažkur viršum miškų pamatyti bent mažą taškelį, suvokiant jį kaip atskrendantį varną Golių. Ilgesyje atrodo, kad vis rečiau atskrenda ir jis. Ir ar galima priekaištauti, jeigu ten, iš kur jis dar neužmiršta atskristi, samanoja kapų kryžiai, rūdija ir trupa antkapių cementas, išdyla raidės mirusiųjų varduose ir pavardėse, o skaičiai — datose... Tyli Šklėrių sodžiaus kapinės susiliedamos su tėvų ir senelių tyla. Kada buvau ten, a? Kada būsiu? Bet yra ir daug kitų kapų, kur dar nė karto nenueita. Vievyje prie Sigitos kapo — taip pat ... Ir vis tik stabtelėk, minute, sustok, atmintie, joje, nes dėlto jūs buvote ten. O, vadinasi, ir aš su jumis...
Daugiau apie dar kažką galvoti jau nebuvo laiko. Ir gal gerai, nes sulaukus tokio žilo amžiau nelabai rūpi dairytis po puotas, kelti tostus, kalbėti šviesias kalbas. Bent man vis įdomiau darosi pasibūti atsiminimuose ir, deja, taip jau atsitinka, kad reikia persižegnoti prie artimų žmonių kapų. Prie jų kryžių, išmėtytų plačiai po Lietuvą. Ir net ne tik po Lietuvą.
— Gražios, mielos tos mūsų senovinės dainos. Kad ir kaip iš toli atskamba, o vis į siela, į širdį, - pakalbėjo dienos varduvininkas ir patylėjęs ir kreipdamasis į vienuolę: — Net nelabai suprantu, iš kur, bet tavęs čia, teta Santa, daug kartų daugiau negu vienuolės. Daug gražaus pasaulio jumyse, ir, ak, kaip miela, kad jo vienuolės abatas neaptemdo, nesuvaržo. Galbūt Dievas dar leis ilgiau pabūti jums su mumis. Ačiū, teta Santa. Lyg ir nedainuojate dabar, o iš tikrųjų dar vis girdžiu jus, klausiausi, aikčioju.
— O kas mane pagirs? Tai bent konkurentės susilaukiau! – linksmai patriukšmavo Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga.
— Apie tave daug kartų kalbėjome. Tu — mūsų progresas, — teisybę sakė Dionyzas. Ir, beje, kiek beprisimenu, taip nuoširdžiai nebuvo pakalbėjęs, kad man panūdo iš praeities priėmus gražią protėvių dainą, pasiųsti jiems kažką savo, tikintis, kad nepapriekaištaus, jog mūsų dovana kuklesnė, tačiau ja irgi taikomasi į širdis, į sielą pasistengiant, kad nepraeitų pro šalį.
Pasiėmiau Elektroninę ant rankų. Tie keli eilėraščiai, kuriuos dėliojau į pluoštelį, skirtą Harker (Sigitai) atminti, buvo patikėti jai, Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knygai, kurie bet kurio momentu galėję išeiti į erdvę taip, kaip jie ten įrašyti ir apipavidalinti.
— Gerai, dzieduli, Valio! Tai jau bus ketvirtas?
— Taip, tai jau bus ketvirtas iš tos puokštės,— pasakiau, o netrukus išgirdau patį save ir Harker.
Aš:
Atsiveria, atrodo, jau iš Nieko —
Nei žodį tars, nei prisilies ranka,
Tačiau ir praeitis išlieka -
Sukrauna turinį į atmintį kaip į dėžes,
Jos pajuda it burlaiviai, stiebus iškėlę,
Įtempę vėjams gauduti bures
Iš kur jie? Kaip, iš ko gaminti vėjai?
Kas įkvėpė jų esmėje jėgos?
Klausausi ir girdžiu — vėl švilpia
Bet — ne!
Šį kartą Harker išgirdau:
Harker:
nesakyk, kad vakar,
nemeluok, kad ryt...
pakartok dar kartą
maldą
šiandien...
po velnių,
ką nors daryk... —
AŠ:
Jaučiu tą VAKAR.
Iš savęs lipdau ir baisiai skauda —
Atrodo, imk ir savo rankom žvakę užsidek.
Ak, būna gi ženklai žmoguj mirties,
Kuomet žinai, kad jokios viltys nepadės
Jaučiu ir RYT.
Jis negesina žvakės, bet vis tiek
Harker:
po velnių,
ką nors daryk...
Aš:
Sužiūri į akis eilėraščiai ne šventei
Kas pasakys, kad jų mažai ar daug?
Kai kryžius sutelpa į mažą raidę,
Kai į bures įskridę vėjai plukdo laiką
Nors ir be kompasų, tačiau –
Pirmyn!..
— Taip, taip, taip, - pirmasis atsiliepė dienos varduvininkas. - Taip, taip, taip... Ir vėl kažką padarėm. Tai negi ir vėl ne taip? Bet tuomet, Viešpatie, kaip reikėtų padaryti, kad būtų — taip.. Teta Santa, gal Jūs žinote?
— Reikėtų pagalvoti. Gal būti, kad žinau, bet sakau: dar reikia pagalvoti. Tačiau įdomu išgirsti ne tik kaip atrodo trejybėje Dievas: Tėvas, Sūnus ir Dvasia. Įdomu matyti ir Laiką esant trejybėje: Būtasis, Esamas ir Būsimas. Susiėjo, pasilabino ir jiems smagu ir reikalinga pasibūti žmoguje. Net dabar neįsivaizduoju, kaip jie galėtų tai padaryti be žmogaus. Vienas padainuoja apie pušį pušiausią, kitas džiaugiasi, kad yra Vilniaus diena, trečias pasakoja pasakas apie ateitį. Įdomu, labai, ponai, įdomu būti ŽMOGUMI ir stebėti laiką visoje jo trejybėje.
— Tu čia, teta Santa? O aš pagalvojau, kad gal Seneka. Lucijus Anėjus Seneka, gimęs 4 mūsų eros metais.
— Betgi aš jau sakiau, kad man čionai gera. Sakiau gi. Ir paplepėti gera. Net jeigu ne taip. O sakyk, mano džiaugsme, ar mane įgarsinsi kaip dziedulį su Harker? - pajuokaudama rūpinosi savimi vienuolė teta Santa, paimdama iš mano rankų Šešiasdešimt Septintąją Biblijos knygą.
Iš ten — į čia, iš čia —į ten
— Kas tau, Pranuci? — girdžiu Vidinį.
— O ką?
— O tą, kad arba tu dar vaikas, arba nusišneka ponas Ich und Du parašęs, kad kai eisi užkasti į žemę pirmąjį savo dantį, // raudok stipriai, vaike, nes paskui nebemokėsi. Tu jau paskutinius rauni. Ką ten „rauni“! Barstai, - atsiliepė į nelengvas mintis Vidinis, bet tuoj guodė: — Paverk. Iš tikrųjų turbūt smagu, kai dar moki paverkti.
— Gerai, Vidini. Ačiū. Nesirūpink mano ašaromis. O! kad tai padėtų, nebūtų sunku paverkti dažniau.
Priėjau prie pietinio lango palangės ir jau nuo ten:
— Seniai buvau prie tėvo kapo. Prie tėvų. Ir, deja, ne taip paprasta nueiti. Gerai, kad dar ši erdvė yra. Gal būt ne tokia, kokios norėčiau, bet yra. Tik gaila, kad vis pasitaiko, jeigu ką ir padarom ką, tai – ne taip.
— Ne taip? — pasiteiravo varduvininkas Dionyzas, o nesulaukęs atsakymo vėl priminė: — Sakei, kad jeigu kažką ir padarom, tai ne taip, — tačiau dėjausi, kad jo irgi it neišgirdau. Buvo jautru matyti, kad vaizduotėje viena prie kitos išauga pušelės. Jos šviesios, neužgožia viena kitos išskėtriotomis šakomis. Auga nesikreivindamos ir žino, jog nepaisant kad sakoma, esą, dangaus visiems užteks, bet – ne: kai augi mišku, giria, reikia ir šviesą, ir dangų taupyti ir jais dalintis.
Ėjau girion giriausion,
Kirtau pušį pušiausią, —
skambėjo mintyse, matyt atsišaukiant į pastangas užrašyti, įsiminti gražesnį žodį iš praeities, apglostyti jį ir palikti prie savęs.
— Dzieduli, o ar aš kada nors išmoksiu verkti? — nuo etažerės sužybsėjusi žiburėliais paklausė Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga. Pasirodžius tetai Santai, atrodo, vengėme ją vadinti Šventąja, lyg pabijodami, kad neatsirastų pavydas. Toks jos šaukimas atrodė gan gremėzdiškas, tačiau ne dykas – nežinia kaip, kokiu būdu ji savyje buvo sukaupusi daug tekstų, užrašydama bet kokius garsus ir kaip archyvas priimdama mūsų jai teikiamus raštus — prireiks neprireiks, bet, girdi, jeigu nesunku, priimki, priglauski, palaikyki juos, Šešiasdešimt Septintoji. Man atrodė, kad teisinga ją vadinti Elektronine, bet toks vardas neprigijo, tik gan retais atvejais prasižiodavome ją šitaip pašaukti, nors jinai jo nesikratė. Mielai atsiliepdavo ir tuoj pat suteikdavo prireikusią talką.
— Va, radai ko norėti! Verkti! Džiaugtis mokykis.
— Džiaugtis jau moku. Ir mylėti moku. O verkti... Prisimeni, dzieduli, kad Harker mokėjusi verkti net medinėmis ašaromis...
— Taip, jinai mokėjo. Bet juk ir jai jų nelinkėjau. Nors jas galima buvo sudeginti.
Surinkusi palauksiu, kol atsėlins vakaras
Nepaprastai gražiai jas išdėliosiu ir padegsiu
— Taip, atsimenu. Bet mes ją jau vėl užmirštame. Tyčia - netyčia, bet...O juk dėl jos, regis, ir sugrįžome, kad neskubėdami, kad protingai ateitume iš naujo.
— Kas su tavimi čia darosi! Nebūk karkianti višta, — sudraudė Vidinis.
„Dabar jau neatrodo, kad tik dėl jos, dėl Harker“ — pagalvojau girdėdamas atsivėrusią kalbai Šešiasdešimt Septintąją ir net užjausdamas, pratariau:
— Išmoksi ir verkti, ir dainuoti...
— O dainuoti aš moku. Girdėk, dzieduli, kaip tavąją reikia dainuoti. Ne taip, kaip ant seilės užeina. — Ir pašaukė: — Teta Santa, padėk! — o teta it to tik ir telaukusi. Ir suskambo, nuvilnijo, nuaidėjo:
Kad aš jojau per girelę
Per šį žalią pušynėlį
Išgirdau girdėjau
Ką močiutė šneka...
„Močiutė“ — nelauktai skaudžiai galvoje dingtelėjo. — Žinoma, gera būtų išgirsti, ką ji šneka. Bet, bet... kaip bent parodyti į tavo močiutę, Elektronine. Kur jos ieškoti? Kurioje girelėje?
Sužiurau toli toli, kartu su daina tikėdamasis padangėje kažkur viršum miškų pamatyti bent mažą taškelį, suvokiant jį kaip atskrendantį varną Golių. Ilgesyje atrodo, kad vis rečiau atskrenda ir jis. Ir ar galima priekaištauti, jeigu ten, iš kur jis dar neužmiršta atskristi, samanoja kapų kryžiai, rūdija ir trupa antkapių cementas, išdyla raidės mirusiųjų varduose ir pavardėse, o skaičiai — datose... Tyli Šklėrių sodžiaus kapinės susiliedamos su tėvų ir senelių tyla. Kada buvau ten, a? Kada būsiu? Bet yra ir daug kitų kapų, kur dar nė karto nenueita. Vievyje prie Sigitos kapo — taip pat ... Ir vis tik stabtelėk, minute, sustok, atmintie, joje, nes dėlto jūs buvote ten. O, vadinasi, ir aš su jumis...
Daugiau apie dar kažką galvoti jau nebuvo laiko. Ir gal gerai, nes sulaukus tokio žilo amžiau nelabai rūpi dairytis po puotas, kelti tostus, kalbėti šviesias kalbas. Bent man vis įdomiau darosi pasibūti atsiminimuose ir, deja, taip jau atsitinka, kad reikia persižegnoti prie artimų žmonių kapų. Prie jų kryžių, išmėtytų plačiai po Lietuvą. Ir net ne tik po Lietuvą.
— Gražios, mielos tos mūsų senovinės dainos. Kad ir kaip iš toli atskamba, o vis į siela, į širdį, - pakalbėjo dienos varduvininkas ir patylėjęs ir kreipdamasis į vienuolę: — Net nelabai suprantu, iš kur, bet tavęs čia, teta Santa, daug kartų daugiau negu vienuolės. Daug gražaus pasaulio jumyse, ir, ak, kaip miela, kad jo vienuolės abatas neaptemdo, nesuvaržo. Galbūt Dievas dar leis ilgiau pabūti jums su mumis. Ačiū, teta Santa. Lyg ir nedainuojate dabar, o iš tikrųjų dar vis girdžiu jus, klausiausi, aikčioju.
— O kas mane pagirs? Tai bent konkurentės susilaukiau! – linksmai patriukšmavo Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga.
— Apie tave daug kartų kalbėjome. Tu — mūsų progresas, — teisybę sakė Dionyzas. Ir, beje, kiek beprisimenu, taip nuoširdžiai nebuvo pakalbėjęs, kad man panūdo iš praeities priėmus gražią protėvių dainą, pasiųsti jiems kažką savo, tikintis, kad nepapriekaištaus, jog mūsų dovana kuklesnė, tačiau ja irgi taikomasi į širdis, į sielą pasistengiant, kad nepraeitų pro šalį.
Pasiėmiau Elektroninę ant rankų. Tie keli eilėraščiai, kuriuos dėliojau į pluoštelį, skirtą Harker (Sigitai) atminti, buvo patikėti jai, Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knygai, kurie bet kurio momentu galėję išeiti į erdvę taip, kaip jie ten įrašyti ir apipavidalinti.
— Gerai, dzieduli, Valio! Tai jau bus ketvirtas?
— Taip, tai jau bus ketvirtas iš tos puokštės,— pasakiau, o netrukus išgirdau patį save ir Harker.
Aš:
Atsiveria, atrodo, jau iš Nieko —
Nei žodį tars, nei prisilies ranka,
Tačiau ir praeitis išlieka -
Sukrauna turinį į atmintį kaip į dėžes,
Jos pajuda it burlaiviai, stiebus iškėlę,
Įtempę vėjams gauduti bures
Iš kur jie? Kaip, iš ko gaminti vėjai?
Kas įkvėpė jų esmėje jėgos?
Klausausi ir girdžiu — vėl švilpia
Bet — ne!
Šį kartą Harker išgirdau:
Harker:
nesakyk, kad vakar,
nemeluok, kad ryt...
pakartok dar kartą
maldą
šiandien...
po velnių,
ką nors daryk... —
AŠ:
Jaučiu tą VAKAR.
Iš savęs lipdau ir baisiai skauda —
Atrodo, imk ir savo rankom žvakę užsidek.
Ak, būna gi ženklai žmoguj mirties,
Kuomet žinai, kad jokios viltys nepadės
Jaučiu ir RYT.
Jis negesina žvakės, bet vis tiek
Harker:
po velnių,
ką nors daryk...
Aš:
Sužiūri į akis eilėraščiai ne šventei
Kas pasakys, kad jų mažai ar daug?
Kai kryžius sutelpa į mažą raidę,
Kai į bures įskridę vėjai plukdo laiką
Nors ir be kompasų, tačiau –
Pirmyn!..
— Taip, taip, taip, - pirmasis atsiliepė dienos varduvininkas. - Taip, taip, taip... Ir vėl kažką padarėm. Tai negi ir vėl ne taip? Bet tuomet, Viešpatie, kaip reikėtų padaryti, kad būtų — taip.. Teta Santa, gal Jūs žinote?
— Reikėtų pagalvoti. Gal būti, kad žinau, bet sakau: dar reikia pagalvoti. Tačiau įdomu išgirsti ne tik kaip atrodo trejybėje Dievas: Tėvas, Sūnus ir Dvasia. Įdomu matyti ir Laiką esant trejybėje: Būtasis, Esamas ir Būsimas. Susiėjo, pasilabino ir jiems smagu ir reikalinga pasibūti žmoguje. Net dabar neįsivaizduoju, kaip jie galėtų tai padaryti be žmogaus. Vienas padainuoja apie pušį pušiausią, kitas džiaugiasi, kad yra Vilniaus diena, trečias pasakoja pasakas apie ateitį. Įdomu, labai, ponai, įdomu būti ŽMOGUMI ir stebėti laiką visoje jo trejybėje.
— Tu čia, teta Santa? O aš pagalvojau, kad gal Seneka. Lucijus Anėjus Seneka, gimęs 4 mūsų eros metais.
— Betgi aš jau sakiau, kad man čionai gera. Sakiau gi. Ir paplepėti gera. Net jeigu ne taip. O sakyk, mano džiaugsme, ar mane įgarsinsi kaip dziedulį su Harker? - pajuokaudama rūpinosi savimi vienuolė teta Santa, paimdama iš mano rankų Šešiasdešimt Septintąją Biblijos knygą.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą