Tėtis (Vincas Karlonas)
 |
Senatvė atima raidę po raidės — atrodo rašai, bet parašai ne daug. O ir tos raidės, kurios pasilikę tarnyboje – apsunkę, lyg švino prikrėstos. Ir pradedu manyti, kad gal mano atkaklus pasiryžimas sutelkti savo gyvenimą vienoje Vilniaus dienoje sąlygotas energijos stoka, nes juk seniai galvoje žinoma: gražus, Martynai, dangus, bet jis jau ne tau, jis jau ne tavo, mielasis..
Skambutis.
Atidariau duris. Už jų surandu stovintį žmogų.
Žiūrim vienas į kitą.
Nepažįstu.
O paskui — ką besakyti? Padavė knygelę, Mano gimtinė — Lukštiniai ir perskaičiau užrašą:
Kur ežerai, kur ežerėliai,
Kur Aukštaitijos kalvų slėniai
d. gerbiamiems Karlonams
Alfredas Ališauskas
30 gruodžio 2011 metų Onutė iškeliavo pas Dievą.
2012 m. 8 gruodžio
Širdingai dėkoju už atsiųstas knygutes.
Ką daugiau pasakyti. Bent jau tuo kartu – nieko. Mačiau kaip verkia vyras savo moters. O aš, regis, jam padėjau...
Pažinojau Onutę. Išleidęs knygelę „Eilėraščio sėja“ ilgai ieškojau pamesto jos ir Alfredo Ališauskų adreso, o paskui iš Jeruzalės pašto išsiunčiau numanoma kryptimi, prašydamas paslaugos, kad jeigu kas šiuos žmones žino, kad bent praneštų man.
Kažkas jiems perdavė knygeles. Ir štai susitinkame su Alfredu po 10 metų vienas kito negebėdami pažinti. Susitinkame jau be Onutės. Abu už mane jaunesni – Onutė šešiais, Alfredas – trimis metais.
Dabar jau ir vieną, ir kitą, ir daug kartų paimu į rankas storulę, beveik 500 puslapių knygą su nuotraukomis ir, apglostydamas jos viršelius rankomis, vis paniūniuoju:
Kur ežerai, kur ežerėliai
Kur Aukštaitijos kalvų slėniai...
Ne, tokios knygos jau aš neparašysiu. O ir tai, ką rašau, vis ne taip, ne taip, ne taip... Betgi:
P. s.: Labai patinka skaityti tai, ką rašai. Jau karštligiškai laukiu kas bus kitame kūrinėlyje. Sėkmės Tau ir Vidiniui.
Teta Santa
„O kur Harker? Kur Sigita? Kodėl jį vis dažniau dingsta? – bandau susivokti savyje Sodo namelio palėpės erdvėje, bet pasirodo, kad ir vėl ne tas laikas atidžiau jos paieškoti, nes skaudžiai į akis iš senos nuotraukos sužiuro tėvas. Ne vienas. Iš jos dar šeši vyrai, kuriuos sergi užrašas: 1939 metai Vilniuje išlaisvinti politiniai kaliniai. Pirmas iš kairės Vincas Karlonas.
Po 71 metų, kai Vincas Karlonas atsirado šioje nuotraukoje ir po beveik 12 metų, kai Šklėrių kapinėse ant nedidelio antkapio iškalta jo mirties data, Emilija Liegutė „Vorutoje“ (2012 -07-19) parašė:
„Šklėrių kaimo „maistra“ Vincas Karlonas gal nelabai prisiminė, kas nutiko vakar. Saulėlydy pasaulis visada susiaurėja – jo yra tiek, kiek matome pro langą, žingsnių tiek, kiek nuo lovos iki stalo, tačiau kas dėjosi lenkmetyj, prieš septyniasdešimt ir daugiau metų – viskas kaip ant delno.
— Žiaurūs buvo okupantai. Apie lietuvybę ir neužsimink. Kumščiu burną užkiš, bizūno gausi ar daboklėn uždarys…
Bet mes buvom pasiryžę už Lietuvą paskutines kelnes atiduot, kad tik jai būtų gerai, o dabar jaunimas atvirkščiai – ant džinsų Lietuvą išmainytų“, – liūdnai savo pasakojimą užbaigė V. Karlonas, buvęs Šklėrių kaimo Šv. Kazimiero draugijos skyriaus pirmininkas.
Svetimų užrašai apie tėvą. O mano?
— Dėde Karlonai, ar galėtumėt prisimint, kaip ir kodėl būtent jus užverbavo dirbti Lietuvai, - dar ano šimtmečio pabaigoje (1996) paklausė tėvo žurnalistas Ferdinandas Kauzonas.
— Nu, žinoma, atsimenu, — atsiliepė tėvas, — dėl to, kad Lietuvą mylėjau. — Ir toliau taip:
Reiškia, mano mama, gimusi Noruliuose, tai lenkų laikais buvo Lietuvos pusėn. A tėvas, reiškia, iš šitos, iš lenkų pusės. Ir žemės buvo ir vienoj rubežiaus pusėj ir kitoj Tai tiems, katrie turėjo apdirbamas žemės lietuvių pusėj, tai lenkai duodavo leidimų per rubežų. Tai dažnai vaikščiojau in Lietuvą ir, žinoma, susipažinau, su lietuvių pasienio policija. Tai jau kap einam atgalios, tai policinykai vis, būdavo, insiūlina lietuviškų laikraščių ir knygų in Šklėrius ar in Margionis parnešt. Bet su knygom jau viešai neisi — lenkai nepralais ir dar areštuos. Už tokius dalykus galėjai 10 ir daugiau metų gaut. Ale aš turėjau pusbrolį. Alponsas Kiela nuo Dubinykų. Tai jis žinojo kiekvieną takucį, kiekvieną pušėlaitį. Ir aš jį užverbavau. Ir būdavo jei be knygų, tai einu su leidimu per Randamonių punktą, o jei priskrovis laikraščių ir knygų, tai su Alponsu per krūmus. Tada aš dar buvau ne kaipo agentas, o kaipo Šv. Kazimiero draugijos, katra rūpinosi lietuviška spauda, narys. Bet sykį, kap buvau Lietuvoj, Merkinėj prisistatė lietuvių saugumo karinykas Šaknys ir pasiūlė jam dirbt. Ir pradėjau visokias slaptas žinias apie lenkų kariuomenę in Lietuvą nešiot. In Lietuvą – žinias, iš Lietuvos – knygas. Bet jei su knygom, tai dar nešdavomės sakarinos ar ko. Jei lenkai pamatys – knygas metam. Rodom sakariną ir in mus jau žiūri į kaipo špekuliantus, o už šmūgelį jau mažiau metų duoda.
Šaknys nespyrė nešiot literatūrą. Bet ar sunku knygas pernešt. O po antra galėjau ir nenešt, ale pas mus Šklėriuose ar Margionyse taigi jokios lietuviškos knygos ar laikraščio nėra. O žmonės tai suveina ir man, kaipo Šklėrių Šv. Kazimiero pirmininkui tų laikraščių ir knygų baisiai reikia...
— O kas mes be praeities? — išgirstu pažįstamą balsą, bet neieškau, kad ir akimis galėčiau pamatyti klausimo savininką, tačiau netrukus klausimas lyg persiformuoja, įgauna kitokį pavidalą, būtent: o kas mes be kapų? —Ir jau suprantu, kokia nemenka prasideda griūtis, atrodytų, jau susiformavusiuose supratimuose. Niekuomet praeities nelyginau su kapais ir šit...
O gal tik taip atrodo, kad — niekada? Gal kai save išbarstai trupinėliais po Visur, tai ir mintyse neaptinki savęs jau buvusio ir čia, ir ten, ir daugelyje vietų. Gal ir aš kažkur šalia tėvo, šalia nuotraukoje susėdusių jo likimo draugų, bet dabar jie nugalėtojai – visi apsirengę, pasirėdę kostiumais, iš po kurių gražiai rankogaliais ir apykaklėmis išsišviečia tvarkingai sulyginti marškiniai, po kaklais parišti kaklaraiščiai. O jie patys pasitempę, išdidūs, ramūs ir atrodo, kad nedaug ką reiškia užrašas: 1939 m. Vilniuje išlaisvinti kaliniai. Pirmasis iš kairės Vincas Karlonas.
Vėl žvelgiu į septynių žmonių nuotrauką ir, regis, jau girdžiu, kaip jie vienas po kito išeina iš jos ir labai neskubėdami, labai lėtai mediniais, siaurais laipteliais kyla į Palėpės apartamentą. Žingsniai, žingsniai, žingsniai... O ne! Jie jau ne septyni, jie jau net ne iš nuotraukos, o iš Lietuvos centriniame archyve surasto Vilniaus krašto lietuvių, buvusio politinių kalinių sąrašo kuriame pirmu numeriu įrašytas studentas Silva Blaževičius, nuteistas iki gyvos galvos ir iškalėjęs septynis metus, o paskutinis sąraše, taigi 157 Aleksandras Ceska nuteistas septyniems metams ir tiek iškalėjęs...
— Prašom, prašom, ponai kaliniai, prašom... Čia jau ne kalėjimas, o...
— Čia tavo tėvas, Pranuci? Betgi kodėl klausiu. Ir taip aišku, kad tėvas. Tik jis gerokai jaunesnis, bet judu labai panašūs. Labai.
— Tu čia, teta Santa? Atsiprašau. Įsižiūrėjau į nuotrauką. Nedažnai pabūnu su tėvu. Tik dabar, kai jau jo nėra, truputį dažniau. Bet tai netiesa, kad nėra... Netiesa. Žinau, kad nesupranti, ką kalbu, bet tau, deja, padėti negaliu. Va, žvilgterki, koks sąrašas... Būtų nesuprantama, jeigu pasakytume, kad jų nėra.
— Tai jau nuo mūsų priklauso yra ar nėra, — pasakė teta Santa ir kilsterėjusi nuotrauką arčiau akinukų: — Tėvui jau, regis, trisdešimt
— Trisdešimt trys...
— Kristaus metų. Dvigubai už tave jaunesnis...
— Daugiau, teta Santa. Gerokai daugiau. Dar dešimtį su kaupu prie šito „dvigubai“ pridėk. Beje, ar tu žinai, kas yra Pilsudskis? Juzefas Pilsudskis?
— Lyg.
— O ar žinai, kas yra Želigovskis?
— Tu apie jo generolą Liucijų? Taigi lenkų tautos didvyris. Ano amžiaus dvidešimtaisiais metais vadovavo kariuomenei, užėmusiai Vilnių ir jo kraštą.
— Na, taip. Liucijų Želigovskį žinai. O Vincą Želigovskį?
— Ir toks buvo?
— Buvo, teta Santa. Taip kaimo žmonės pravardžiavę mano tėvą, o neretai ir mane. Jį už lenkų kalėjimus, o mane, kad labi panašūs. Dar vaikas, dar be kelnių, o jau generolas Želigovskis.
O kodėl klausei, ar žinau Juzefą Pilsudski?
— Padėk, teta Santa, priimti svečius. Maniau, kad jie tik iš vienos nuotraukos, o čia jie pagal sąrašą.
Ir vėl išgirstu, kaip kildami į Palėpe apartamentą, siaurais mediniai laipteliais suaidėjo daugybė žingsnių. Šitaip ateiti iš ano laikmečio jau tegalima tik per kapus...
Erdvu čia, šilta.. Gera prisiminti, matyti, susitikti.
Skambutis.
Atidariau duris. Už jų surandu stovintį žmogų.
Žiūrim vienas į kitą.
Nepažįstu.
O paskui — ką besakyti? Padavė knygelę, Mano gimtinė — Lukštiniai ir perskaičiau užrašą:
Kur ežerai, kur ežerėliai,
Kur Aukštaitijos kalvų slėniai
d. gerbiamiems Karlonams
Alfredas Ališauskas
30 gruodžio 2011 metų Onutė iškeliavo pas Dievą.
2012 m. 8 gruodžio
Širdingai dėkoju už atsiųstas knygutes.
Ką daugiau pasakyti. Bent jau tuo kartu – nieko. Mačiau kaip verkia vyras savo moters. O aš, regis, jam padėjau...
Pažinojau Onutę. Išleidęs knygelę „Eilėraščio sėja“ ilgai ieškojau pamesto jos ir Alfredo Ališauskų adreso, o paskui iš Jeruzalės pašto išsiunčiau numanoma kryptimi, prašydamas paslaugos, kad jeigu kas šiuos žmones žino, kad bent praneštų man.
Kažkas jiems perdavė knygeles. Ir štai susitinkame su Alfredu po 10 metų vienas kito negebėdami pažinti. Susitinkame jau be Onutės. Abu už mane jaunesni – Onutė šešiais, Alfredas – trimis metais.
Dabar jau ir vieną, ir kitą, ir daug kartų paimu į rankas storulę, beveik 500 puslapių knygą su nuotraukomis ir, apglostydamas jos viršelius rankomis, vis paniūniuoju:
Kur ežerai, kur ežerėliai
Kur Aukštaitijos kalvų slėniai...
Ne, tokios knygos jau aš neparašysiu. O ir tai, ką rašau, vis ne taip, ne taip, ne taip... Betgi:
P. s.: Labai patinka skaityti tai, ką rašai. Jau karštligiškai laukiu kas bus kitame kūrinėlyje. Sėkmės Tau ir Vidiniui.
Teta Santa
„O kur Harker? Kur Sigita? Kodėl jį vis dažniau dingsta? – bandau susivokti savyje Sodo namelio palėpės erdvėje, bet pasirodo, kad ir vėl ne tas laikas atidžiau jos paieškoti, nes skaudžiai į akis iš senos nuotraukos sužiuro tėvas. Ne vienas. Iš jos dar šeši vyrai, kuriuos sergi užrašas: 1939 metai Vilniuje išlaisvinti politiniai kaliniai. Pirmas iš kairės Vincas Karlonas.
Po 71 metų, kai Vincas Karlonas atsirado šioje nuotraukoje ir po beveik 12 metų, kai Šklėrių kapinėse ant nedidelio antkapio iškalta jo mirties data, Emilija Liegutė „Vorutoje“ (2012 -07-19) parašė:
„Šklėrių kaimo „maistra“ Vincas Karlonas gal nelabai prisiminė, kas nutiko vakar. Saulėlydy pasaulis visada susiaurėja – jo yra tiek, kiek matome pro langą, žingsnių tiek, kiek nuo lovos iki stalo, tačiau kas dėjosi lenkmetyj, prieš septyniasdešimt ir daugiau metų – viskas kaip ant delno.
— Žiaurūs buvo okupantai. Apie lietuvybę ir neužsimink. Kumščiu burną užkiš, bizūno gausi ar daboklėn uždarys…
Bet mes buvom pasiryžę už Lietuvą paskutines kelnes atiduot, kad tik jai būtų gerai, o dabar jaunimas atvirkščiai – ant džinsų Lietuvą išmainytų“, – liūdnai savo pasakojimą užbaigė V. Karlonas, buvęs Šklėrių kaimo Šv. Kazimiero draugijos skyriaus pirmininkas.
Svetimų užrašai apie tėvą. O mano?
— Dėde Karlonai, ar galėtumėt prisimint, kaip ir kodėl būtent jus užverbavo dirbti Lietuvai, - dar ano šimtmečio pabaigoje (1996) paklausė tėvo žurnalistas Ferdinandas Kauzonas.
— Nu, žinoma, atsimenu, — atsiliepė tėvas, — dėl to, kad Lietuvą mylėjau. — Ir toliau taip:
Reiškia, mano mama, gimusi Noruliuose, tai lenkų laikais buvo Lietuvos pusėn. A tėvas, reiškia, iš šitos, iš lenkų pusės. Ir žemės buvo ir vienoj rubežiaus pusėj ir kitoj Tai tiems, katrie turėjo apdirbamas žemės lietuvių pusėj, tai lenkai duodavo leidimų per rubežų. Tai dažnai vaikščiojau in Lietuvą ir, žinoma, susipažinau, su lietuvių pasienio policija. Tai jau kap einam atgalios, tai policinykai vis, būdavo, insiūlina lietuviškų laikraščių ir knygų in Šklėrius ar in Margionis parnešt. Bet su knygom jau viešai neisi — lenkai nepralais ir dar areštuos. Už tokius dalykus galėjai 10 ir daugiau metų gaut. Ale aš turėjau pusbrolį. Alponsas Kiela nuo Dubinykų. Tai jis žinojo kiekvieną takucį, kiekvieną pušėlaitį. Ir aš jį užverbavau. Ir būdavo jei be knygų, tai einu su leidimu per Randamonių punktą, o jei priskrovis laikraščių ir knygų, tai su Alponsu per krūmus. Tada aš dar buvau ne kaipo agentas, o kaipo Šv. Kazimiero draugijos, katra rūpinosi lietuviška spauda, narys. Bet sykį, kap buvau Lietuvoj, Merkinėj prisistatė lietuvių saugumo karinykas Šaknys ir pasiūlė jam dirbt. Ir pradėjau visokias slaptas žinias apie lenkų kariuomenę in Lietuvą nešiot. In Lietuvą – žinias, iš Lietuvos – knygas. Bet jei su knygom, tai dar nešdavomės sakarinos ar ko. Jei lenkai pamatys – knygas metam. Rodom sakariną ir in mus jau žiūri į kaipo špekuliantus, o už šmūgelį jau mažiau metų duoda.
Šaknys nespyrė nešiot literatūrą. Bet ar sunku knygas pernešt. O po antra galėjau ir nenešt, ale pas mus Šklėriuose ar Margionyse taigi jokios lietuviškos knygos ar laikraščio nėra. O žmonės tai suveina ir man, kaipo Šklėrių Šv. Kazimiero pirmininkui tų laikraščių ir knygų baisiai reikia...
— O kas mes be praeities? — išgirstu pažįstamą balsą, bet neieškau, kad ir akimis galėčiau pamatyti klausimo savininką, tačiau netrukus klausimas lyg persiformuoja, įgauna kitokį pavidalą, būtent: o kas mes be kapų? —Ir jau suprantu, kokia nemenka prasideda griūtis, atrodytų, jau susiformavusiuose supratimuose. Niekuomet praeities nelyginau su kapais ir šit...
O gal tik taip atrodo, kad — niekada? Gal kai save išbarstai trupinėliais po Visur, tai ir mintyse neaptinki savęs jau buvusio ir čia, ir ten, ir daugelyje vietų. Gal ir aš kažkur šalia tėvo, šalia nuotraukoje susėdusių jo likimo draugų, bet dabar jie nugalėtojai – visi apsirengę, pasirėdę kostiumais, iš po kurių gražiai rankogaliais ir apykaklėmis išsišviečia tvarkingai sulyginti marškiniai, po kaklais parišti kaklaraiščiai. O jie patys pasitempę, išdidūs, ramūs ir atrodo, kad nedaug ką reiškia užrašas: 1939 m. Vilniuje išlaisvinti kaliniai. Pirmasis iš kairės Vincas Karlonas.
Vėl žvelgiu į septynių žmonių nuotrauką ir, regis, jau girdžiu, kaip jie vienas po kito išeina iš jos ir labai neskubėdami, labai lėtai mediniais, siaurais laipteliais kyla į Palėpės apartamentą. Žingsniai, žingsniai, žingsniai... O ne! Jie jau ne septyni, jie jau net ne iš nuotraukos, o iš Lietuvos centriniame archyve surasto Vilniaus krašto lietuvių, buvusio politinių kalinių sąrašo kuriame pirmu numeriu įrašytas studentas Silva Blaževičius, nuteistas iki gyvos galvos ir iškalėjęs septynis metus, o paskutinis sąraše, taigi 157 Aleksandras Ceska nuteistas septyniems metams ir tiek iškalėjęs...
— Prašom, prašom, ponai kaliniai, prašom... Čia jau ne kalėjimas, o...
— Čia tavo tėvas, Pranuci? Betgi kodėl klausiu. Ir taip aišku, kad tėvas. Tik jis gerokai jaunesnis, bet judu labai panašūs. Labai.
— Tu čia, teta Santa? Atsiprašau. Įsižiūrėjau į nuotrauką. Nedažnai pabūnu su tėvu. Tik dabar, kai jau jo nėra, truputį dažniau. Bet tai netiesa, kad nėra... Netiesa. Žinau, kad nesupranti, ką kalbu, bet tau, deja, padėti negaliu. Va, žvilgterki, koks sąrašas... Būtų nesuprantama, jeigu pasakytume, kad jų nėra.
— Tai jau nuo mūsų priklauso yra ar nėra, — pasakė teta Santa ir kilsterėjusi nuotrauką arčiau akinukų: — Tėvui jau, regis, trisdešimt
— Trisdešimt trys...
— Kristaus metų. Dvigubai už tave jaunesnis...
— Daugiau, teta Santa. Gerokai daugiau. Dar dešimtį su kaupu prie šito „dvigubai“ pridėk. Beje, ar tu žinai, kas yra Pilsudskis? Juzefas Pilsudskis?
— Lyg.
— O ar žinai, kas yra Želigovskis?
— Tu apie jo generolą Liucijų? Taigi lenkų tautos didvyris. Ano amžiaus dvidešimtaisiais metais vadovavo kariuomenei, užėmusiai Vilnių ir jo kraštą.
— Na, taip. Liucijų Želigovskį žinai. O Vincą Želigovskį?
— Ir toks buvo?
— Buvo, teta Santa. Taip kaimo žmonės pravardžiavę mano tėvą, o neretai ir mane. Jį už lenkų kalėjimus, o mane, kad labi panašūs. Dar vaikas, dar be kelnių, o jau generolas Želigovskis.
O kodėl klausei, ar žinau Juzefą Pilsudski?
— Padėk, teta Santa, priimti svečius. Maniau, kad jie tik iš vienos nuotraukos, o čia jie pagal sąrašą.
Ir vėl išgirstu, kaip kildami į Palėpe apartamentą, siaurais mediniai laipteliais suaidėjo daugybė žingsnių. Šitaip ateiti iš ano laikmečio jau tegalima tik per kapus...
Erdvu čia, šilta.. Gera prisiminti, matyti, susitikti.
2012-12-13 07:49
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą