Vasaris, 8

Tėviškės langas

Vasaris 2011
teka 07:58
leidžiasi 17:09
ilgumas 09.11

Jaunatis (pilnėja)
5 mėnulio diena


Šiandien 0°C / 1°C, krituliai, vėjuota
Rytoj -3°C / 0°C, gali pasnigti

8
ANTRADIENIS
Aldona Jeronimas Dromantas Daugvilė Saliamonas Honorata Salys

Maža piktybė didele pavirsta

Dienos citata

Palik ramybėje verslininkus, nedidink bedarbių, gražink Lietuvos jaunimą, bijok bent Dievo. Krizė! Kabinkimės už rankų, o ne už kasos aparatų!
Mojavo plakatais su tokiais užrašais susirinkę mitinguojantys turgininkai
*************************************************
************************************

10. Raidė B iš tikrųjų,

kaip tarė, taip padarė. Pargabenti atgal į Naujininkus eilėraščių tekstai pasiliko jos globoje. Neatrodė, kad man ar - kaip supratau - Vidiniui jie reikalingi, tačiau gan aštrokai dėl jų pasiginčijo Šventoji primindama, kad jos tikroji paskirtis yra rinkti, tvarkyti savyje ir saugoti tekstus, nenurodant laiko terminų.
- Neužmirškite, kad atėjau pas jus kaip segtuvas - knyga. Ar manote, kad blogai savo darbą atlieku? Iki šiol jokių dėl to priekaištų nesu girdėjusi. Nebent jie kažkur kitoje knygoje surašyti, bet net ne dziedulio dienoraštyje, kuris taip pat neretai paliekamas mano saugai.
- Ne todėl, Šventoji, tikrai ne todėl. Tu esi nuostabi, esi Šventoji su stebuklais ant savo delno, bet nepyk ir patikėk, jog mums visiems labai reikia, kad sukrautą krepšyje poeziją laikyčiau prie savęs. Raidės irgi turi savo paslaptis, o kalbėti apie ją dabar būtų labai neprotinga. Dzieduli, - prašė paramos raidė B, - paprašyk Šventosios, tegu ji nepyksta. Tai, ką paimame, gražinsime atgal. Garbės žodis, kad gražinsime. Kartu su krepšiu.
- Brangute, betgi kodėl manęs nenori suprasti? - spyriojosi Šventoji: - Ar tokiu būdu nevaroma manęs lauk, esą, susiprask, nereikalinga, apsieisime be tavęs.
Šios derybos vyko su pertraukomis, bet vienąsyk supratau, kad susitarimas pasirašytas, nes ir krepšys su rankraščiais kažkur dingo. Neklausiau kur, nes pajaučiau, kad paslaptis, apie kurią kalbėjusi B, pasiliko tik man paslaptimi, o kitiems ji – ir Šventajai, ir Vidiniui, ir Jotui su A - ji atsivėrė ir būtent dėl tos priežasties Šventosios pasipriešinimas apnyko, apmenko, o tai reiškė, kad daugiau- mažiau savigraužos dėl tokio reikalo užsiliko.
- Maniau, kad tie mano gimdymai tėra visiems gerai suvokiamas humoras ir tik. Reikalingas dėl savo pačių sveikatas,- lyg sau, lyg kažkam pasakydavo Šventoji.
- Betgi taip ir yra, Šventoji,- kartą atsiliepiau, tačiau ji dėjosi manęs neišgirdusi. Aš irgi nelabai norėjau pradėti tokį pašnekesį, nes visuomet būdavo miela paimat iš jos jau užmirštus raštus, jaustis taip, jog ji būtų juos pagimdžiusi. Ir, žinoma, tiesa, kad be nieko niekas neatsiranda. Tarpusavio apyvartoje atsirado sakymai, girdi, Šventoji pagimdė, nepaisant ar tai būdavo menkas raštas, ar didesnis ir prasmingesnis kūrybinis užrašas. Tarp šitaip Šventosios „pagimdytų“ buvo visi eilėraščiai, vėliau sužerti į poezijos knygelę, „Eilėraščio sėja“ ir visi tie, kurie nepatekę ten, atrodė, kaip broku pažymėtos atliekos, Astos ir Dainos sukrautos į netikėtai reikšmingu tapusi krepšį. Nedaug iš krepšyje buvusių eilėraščių tegaliu atsiminti, bet vieną atsimenu iki šiol, tik priežastis to kita ir, manyčiau, verta, kad neužmirčiau, todėl gal nebus nekuklu užrašyti ir jo tekstą:

Štai delnas jo,
Štai mano delnas,
Išvaikščiotas rievėm
Ne lyg arimai.
Ir kalbasi abu
Suėję saujon
Dar –bi –nin – kai

- Norėjau išauginti kalną
Ir švyturį ant jo užkelti,
Šviesiom akim,
Skardžiu balsu
Išvaikščioti pasaulį
Ir ne iš prakaito,
O iš šaltinių atsigerti.
Bet, Dieve mano! - pats matai—
Arimai tik,
O kalno vietoj -
Nuospaudos kuprotas
Pa – si – li - ko.

- Tai ko liūdi
Turtų tiek įsigijęs?
Kiekvieną akmenį rytais paglostau,
Kad buvo paklusnus,
Iš rankų neiškritęs.
O! kaip šaunu,
Kad buvom darbininkai! –
Net akmenys
Ta – šy - ti žy - di.

Štai delnas jo.
Štai mano delnas.
Kas kalną išaugins?
Kas švyturį statys?

Vis kalbasi abu
Suėję saujon darbininkai.
Ir – ak, kaip jiems skaudu,
Kad delnuose darbų
Daug ne – su – til - po.
   (Nedaug sutilpo“2008-01-16)

Man ir dabar smagu girdėti, kad šį eilėraštį viduržiemyje perskaitė Želvos miestelio pilietis, Antanas Guzelis. Tačiau tokių dalykų man galima ir nepasakoti, nes eilėraštį skaitė prie sodybos, kur ilgai išgulėjusiame ąžuole buvo skobiamas šventasis. Dabar jau atsikėlęs nuo žemės ir žvalgos, šventojo galva mąstydamas apie žmones, kaip ąžuolus ir ąžuolus, kaip šventuosius. Ir ten Antanas ir mano atsiminimui užrašė: “tegu tik pasako kas nors, kad tai banalu, kad nuvalkiota“.
Buvo sausio vidurys. Lauke net ir prie šventojo šalta, o mano sieloje jau ne pirmus metus laikosi iš Žalvės siunčiama šiluma ir man tai svarbiau negu eilėraštis. Net kažkodėl labai tikiu, kad Antano tėvas buvo kalvis. Toks įspūdis gal net stipriau išsilaiko negu išskobti ąžuoluose šventieji. Ir dabar, kai dienoje daugiau vėjo ir pučia nuo Želvės, atsigręžiu veidu prieš vėją ir pašaukiu:
- Antaaaanai vėėėėėjyje!, būk drūūūtas!...
Ne taip svarbu, kuris jų pirma išgirs ir net nesvarbu, ar išgis. Svarbiau, jog tikiu, kad išgirs ir, ko gero, pirmiau sūnus Antanas ir tik vėliau šventasis, išskobtas jo ąžuole.