Sausis, 8 -ji

IŠ KOSMOSO BŪTIES
Blyksniai iš Krabo ūko



Sausis 2011
teka 08:40
leidžiasi 16:11
ilgumas 07.31

Jaunatis
3 mėnulio diena

Šiandien -3°C / 1°C, krituliai, daugiausia lietus
Rytoj 1°C / 2°C, truputį palis, rūkas

8
ŠEŠTADIENIS
Apolinaras Severinas Teofilius Vilintas Gintė Teofilis

Vogtu arkliu tik kalėjiman nuvažiuosi

Dienos citata
Jis (M.Chodorkovskis - DELFI) galbūt gyvens ilgiau nei V.Putinas ir tada išeis į laisvę. Jis gali būti pavojingas tiems, kurie valdo ne gabumais, o jėga ir bjaurumu. Tačiau daug kas mano, kad jis neišeis tol, kad bus V.Putinas, todėl, kad yra atvirai pareikšta beatodairiška neapykanta.
Sako europarlamentaras V.Landsbergis
*****************************************
*******************


17. Kai užmiršti svarbiausi būties dalykai

- Mes daug ką užmiršome. Užmiršome, beje, patys savyje, - ilgai tylėjęs prabilo Vidinis. – Labai daug. Ir labiausiai apmaudu, kad užmiršome svarbiausius dalykus. Atrodytų, dar netolimas tas laikas, kai bent bandydavome mintimis prisiliesti prie šventų žmogaus būčiai dalykų, - ir nutaikęs savo akių žvilgsnį į mane: - Gyvename gal net netingėdami gyventi, bet nesigirdi mumyse poreikio pamąstyti, o kaip toliau mums būti, nors jau buvome prasižioję pritardami, kad, girdi, dabartiniu pavidalu, žmonijos istorija kaip tarpinė evoliucijos proceso grandis, baigiasi. Buvome juk taip kalbėję! Tai kodėl taip atsitikę, kad sugebame užmiršti neužmirštamus dalykus, a? – klausė Vidinis, norėdamas sukoncentruoti mūsų dėmesį jo reiškiamai minčiai, - kodėl taip atsitikę, a? Juk kai esi šalia Šventosios, toks procesas atrodo labai gyvas, protą penintis reikalas, kuomet akivaizdu, kad į žemę ateina universalesnis žmogaus pakaitalas.
- Į kosmosą, beje, irgi - atsiliepė Golius.
- O mes, deja, net nesuprantame, kaip reikėtų būti šalia šito pakaitalo. Aš čia kalbu apie save su dzieduliu. Na, taip, nemokame net būti šalia, - liudijo Vidinis: - Matyt, susigyvename su mintimis, kad Šventosios intelektas jau dabar pajėgus vystytis pats. Galbūt, aš neneigiu, nes sunku net abejoti tokia galimybe, bet ar tai reiškia, kad mes, žmonės, tik stebėtojai to proceso. Atrodo, kad varnas Golius daugiau jai gelbsti negu mudu su dzieduliu. Net ir nuojautos jo neapgauna, kaip, beje, neapgavo ir šį kartą.
- Tai jūs taip sakote - nuojauta. Man tokia nuojauta reiškia, kad kažkas atsitiko ir man svarbu, kad iš arčiau žinočiau - kas būtent. Ir tai man visuomet būna svarbu. Tikiuosi, visi girdėjote, kaip kažkas Šventosios sandaroje pakrebždėjo. Vieną, kitą kartą...
- Taip, taip, kaip peliukas dantukais kalentų. Aš irgi girdėjau, - sukruto raidė B.
- Galvoju, kad medicina ne ką padės. Tikriausiai teks pačiai, bet paspirčiai reikalingas meistras. Geras, puikiai elektroniką išmanantis žmogus. Ir atrodo, kad žinau, kur jį galima surasti.
- Tikiuosi, ne Šklėriuose. Ten jau net ir staliaus ar siuvėjo nesurasi. Ir tai , Goliau, neblogiau žinau, negu tu.
- Ne Šklėriais pasaulis prasideda, ne Šklėriais baigiasi, dzieduli. Va, tūpčiojame advente, laukdami Kalėdų, betgi po jų greitai gavėnia ir Velykos. Tačiau Šklėriai man, kaip ir visas šilinių dzūkų kraštas, regisi, kad tam ir yra, jog ir šventės, ir visas gyvenimas būtų tikras. O apie tai, dzieduli, kalbu ne šiaip sau! Va, kad ir tu... Kad ir kaip skauda, kad ir kaip besistengi, o vis tik į Šklėrius negali visi ūgiu įeiti. Tik dalimis, trupinėliais. O tai ne tas, ko reikia Šklėriams ir gal pačiam tau. Aš nežinau ir tik su Šventąja paspėliodavome, kiek ko praradęs be Šklėrių, bet kad praradęs nemažai, net neabejojame. Ir, beje, irgi neabejotina, kad praradęs daugiau, negu radęs. Bet gal todėl ir sako – kiekvienam savo. O kad yra knygelė „Eilėraščio sėja“, tai, žinoma, gerai. Kad ir be kai kurių eilėraščių, kurie nežinia dėl kokių priežasčių nepriimti į spaustuvę.
- Bet tai, ką čia girdžiu, protinga. Ar ne tiesa, Jotai? Net ir tu taip nesuvoki, kaip Varnas Golius, - suspurdėjo raidė B: - O tai reiškia, kad knygelės nevalia užversti su jos paskutiniu puslapiu. Tarkime, kad šie jos puslapiai skirti Šv. Kalėdoms, o kiti – Šv. Velykoms. Bet apie tai dar pamąstysime. Pažadu. Ir pirmiausia tau, Šventoji arba Šešiasdešimt septintoji Biblijos knyga. Girdėk ir įsimink- pirmiausia Tau! Ir atleisk mums, kad pritrūkdavome laiko dažniau pabūti kartu.
- Ne dėl laiko taip, ne dėl jo. Kuomet toks darbymetis, tiesiog nepatogu būdavo trukdyti, - atsiliepė Jotas.
- Nepatogu? Atokvėpį pasiūlyti nepatogu? Baik, Jotai.- pasispardė raidė ir pažadėjusi, kad Velykos bus šviesesnes padeklamavo kažkur jau išmoktą eilėraštį, kuriuo lyg peršokta per Kalėdas. Deklamavo kitaip, jautriai įsiklausydama ar kokio atsako neišgirs iš Šventosios. Todėl atrodė, kad B raidės deklamacijoje tylos buvo daugiau negu žodžių, bet užtat supratimas buvo absoliutus.

Pro skiedras šviečiasi žolė -
Apaugti ryžosi skiedryną.
O žole, palūkėk!
Matai, kad sugrįžau,
Kad mėtau žingsnius trupiniais,
Pralenkdamas Velykas.
Žinau, žalioji,
Netikėjai, kad sugrįšiu,
Bet... va!
Akis skalaudamas rasa -
Baksnodamas lazdą į žemę
Pavasariu per visą kiemą
Kaip bitė žiedo taurėje
Laimingas šlitinėju
Pats sunkiai patikėdamas,
Kad PARĖJAU.
Pavasaris visur - net ašaroje,
Tačiau daugiausia jo
Vietovardyje - Šklėriai.

Skiedryne mielas, neapželk žole!
O žole, tu nueiki nuo skiedryno!
Aš sugrįžau pabūti čia
Ne tik švente -
Su tėvo kepure, švarku, auliniais batais
Pabūsiu dalimi PRISIKĖLIMO.
(„Kur Šklėrių sodžius -2“ 2008-03-21)

- Nesukrebždėjo? - nuliūdo raidė B, tačiau tuoj po tokio jos skundo vėl išgirdome ankstesnį krebždesį Šventosios sandaroje. Ir nuotaika ūgtelėjo taip, kad atrodė, jog į mūsų namus Naujininkuose advento laike įsiveržia Velykos. Ir ramiausiai pasirodė vėlgi varnas, kuris paglostęs sparnu Šventąją tarė:
- Taip, taip. Viskas bus gerai. O tu ilsėkis, nes vis tik dar adventas ir pirmiausia reikia sulaukti Kalėdų. - Paskui pakėlė galvą panašiai kaip žąsinas, triukšmingai einamas į mūšį ir reziumavo: - O aš lig šiol maniau, kad esate tikri ir nuoširdūs katalikai, deja, dabar rimtai priverstas tuo suabejoti. Labai rimtai. Net nepaisant, kad išgirsti pono Vidinio pamąstymai mano galvai suprantami, nors, žinoma, ir jie dar neišbaigti. Nežinau, bet nujaučiu, kad tai, kas atsitikę su Šventąja, tėra išraiška, kad jos ne bet koks, o konkrečiai katalikiškas intelektas yra aukštesnis. Te baudžia mane Dievas, jeigu klystu, bet, kaip regite, esu ramus, nes nuojauta irgi sako, kad Dievas nebaus. Nutuokiu, kad šis jos intelektas pirmą kartą ryžosi atvirai paklusti Advento pašaukimui.
- Vadinasi? -po ilgos tylos išgirdau save.
- Pats sakei, kad ne daktaras, bet blogesnę - geresnę savo asmeninę sampratą lyg ir privalėtume turėti...