SAUSIS, 13

Sausis 2011
teka 08:36
leidžiasi 16:19
ilgumas 07.43

Priešpilnis
8 mėnulio diena


Šiandien -2°C / 0°C, krituliai, daugiausia sniegas
Rytoj -7°C / -3°C, nepastoviai debesuota

13
KETVIRTADIENIS
Veronika Dargaudas Gilvydė Iveta Raimonda Vera Hiliaras


Laisvės gynėjų diena

Pirkta meilė greit atvėsta

Dienos citata
Tai, kas vyksta dabar - nušluotas žmonių nuoširdumas ir žmogiškumas. Daug žmonių, kurie jaučia viduje galį stoti prieš tankus, eiti ir laimėti rinkimus, šiandien jaučiasi nustumti nuo aktyvaus gyvenimo.
Tvirtina Sąjūdžio aktyvistė
***********************
*************



Mintys buvo aiškios

ir jas savyje girdėjau kaip putojantį alų, esą, ne tą laiką Jėzus pasirinko gimimui. Ne tą. Tiktai ne tą.
- Bet ar jis galėjo rinktis? - klausiau pusbalsiu, žiūrėdamas į papilkėjusius spalio pabaigos Balsių sodus.. Atsakymo, žinoma, nelaukiau, nes tai visai nesvarbu. Sodo sezonas baigiasi, užmigdydamas jo gyvastį ir ištrindamas dar neseniai šviesiai žydėjusias spalvas nepaisant, kad žmogaus gyvenimas pasilieka. Tiesa, jo gerokai mažiau, negu vasarą ar rudens pradžioje, bet daugiau, negu užbaigiant ankstesniuosius sezonus, nes ir vėl ne viena šeima soduose įsikuria nuolatiniam gyvenimui. Truputį pavydu, o zylės glaudžiasi prie gyvenamų namų ir vėl lyg pirmą kartą matau, kokie tai gražūs, nuostabūs, laimingi, linksmi paukščiai. Suvokiu, kad apie mane kažką galvoja Vidinis ir net atsimindamas deklamuoja“

Per tūkstantmečio vardą – LIETUVA –
Pavargę vyčiai grįžta į namus.
Iš šimtmečių visų,
Iš mūšių pralaimėtų ir laimėtų.
Iš pragaro.
Net iš dausų.

Ant sienos – surūdijus pasaga.
Ir lyja lietūs į akis
Stiklais sudužusių langų.

Man ne tvis vien –
Mylėsim? Nemylėsim?
Pats ašaras erškėtrožių surinksiu...
Tiktai prašau surast padėkit
Jų – vyčių – motinas,
Kad grįžtančius
Namo priimtų.
(„Prašau“, 2008-01-20)

- Hė, ko jis knaisiojas? Bet kad jau toks esi, tai būk! Ateis laikas ir pažiūrėsim, kaip atrodo vaikas,- burbteliu, bet mintis subruzdo, pagyvėjo ir jau ne taip paprasta ja atsikratyti. Net ir senatvė paliko galią jausti mielą bičiulį ten, kur jis yra, nepaisant toli ar arti. O kuomet Vidinis tampa poetu, norėdamas, kad jį išgirsčiau, nesunkiai išgirstu ir beveik niekuomet neateina noras, paimti telefoną ir paskambinti. Nesistengėme pasiaiškinti, kokie dievai mudu apdovanojo tokia pajautos galia. Tai tikriausiai todėl, kad lyg žinome, jog dangaus žmones ir jų gyvenimas dėl kažkokių priežasčių pridengtas ir saugomas paslapties ir nevalia kaišioti nosis ten, kur saviškiams jos nereikalingos. O mudviems šis reikalas įprastas kaip akiniai ant nosies ar kepurė ant galvos. Tai jau nuo lopšio laikų.
„ Betgi jis ruošiasi paskambinti ir telefonu“ – suvokiau.- Nagi, nagi! Skambink, brolau.“
Ir jau girdžiu:
- Laukiam ir nesulaukiame. Negi pasiliekate žiemoti?
- Kas atsitiko?
- Knygutė atiduota spaudai ir dabar reikia laukti. Atrodo, kad neilgai. Panašu, kad „Eilėraščio sėja“ aplenks Kristaus gimimą.
- Betgi ne dėl to skambini.
- Ė, neklausk. Pavargau. Tiesiog neišeina iš galvos tai, ko nei pats suprantu, nei kitam moku paaiškinti.
- Gal žinai, kiek metų zylė gyvena?
- Kas, kas gyvena? Zylė? Na, ačiū, regis, pasišnekėjome. Beje, suskaičiavau, kad knygutėje būsią beveik pusantro šimto eilėraščių. Vadinasi, per metus vidutiniškai rašai du eilėraščius.
- Oho, kokia sparta! Jeigu ne tavo parama, ko gero, ir vieno nebūčiau gebėjęs vidutiniškai parašyti.
- Baik! Vyriškai sutarėme, kas apie tai nekalbam. Reikėjo matyti, kaip atrodžiusi Asta su Daina. O ir raidžių trijulė, ypatingai raidė B! Ė, man regisi, kad paliktus už knygos borto eilėraščius išmokome greičiau ir geriau, negu sutalpintus „Eilėraščio sėjoje“.
-Tai todėl dabar ir deklamuoji, kad žinočiau, kas už borto palikta? Ačiū, bet nesistenk!
- Kaip suprantu, tai neilgai truks, bet visi dabar baiminasi, kad leidyba tave sunaikins. Ir dvejų eilėraščių per metus negebėsi parašyti. Patikėk, kad ir aš baiminuosi.
Atsikvėpiau ir:

Per tūkstantmečio vardą – LIETUVA –
Pavargę vyčiai grįžta į namus.
.