Sausis, 16

Sausis 2011
teka 08:34
leidžiasi 16:24
ilgumas 07.50

Priešpilnis (pilnėja)
11 mėnulio diena


Šiandien -14°C / -2°C, krituliai, galima lijundra
Rytoj -1°C / 2°C, krituliai, daugiausia lietus

16
SEKMADIENIS
Marcelis Norgailas Norgailė

Prausk neprausęs varną, vis tiek ji juoda

Dienos citata
Aš visiškai sutinku su prezidente Dalia Grybauskaite, kad ankstesnės pastangos izoliuoti Baltarusiją buvo neveiksmingos, nedavė jokių rezultatų ir buvo neproduktyvios.
Įsitikinęs analitikas Vladimiras Socoras
*****************************************
****************************


Vis esam gražesni -28

Nepaisyki, jei kartais
Pamatysi abejingą.
Dienas skaičiuodamas
Ir vos ne šimtmečio sulaukęs,
Galėčiau negirdėti kaip ir ką
Sonetais viešumai kalbi.
Tačiau - o ne!
Netgi prašau -
Priglausk ir mano žodį -
Tegu kaip dulkę sėdusią,
Bet vis dėlto...
Kiti jau juokiasi:
- Pašėlo senis!
Vos į moterį parodai
Ir jis tuoj pat it bitė prie medaus.
Bet, Viljamai, ji, Moteris,
Ir mano amžių laiko.
Galbūt per atmintį dažniau,
Tačiau tiesa ši įkvėpia gyventi –
Nėra pasaulyje ne vieno senio,
Kuris anksčiau, vėliau
Nebūtų Moteries bučiavęs...
Tai patylėtum gal su savo dainele:

“Bedalei našlei bent vaikų veiduos
Brangus jos vyras gyvas pasilieka“

Galbūt sergu.
Tačiau nesu kapuos.
Ir aš ja, Moterim šita, žaviuos,
Kad ašarotoje našlės dalioj
Dar gali atsiminti ir galvoti apie jį,
Tačiau ne tas juk karžygys,
Kuris, išlepęs mylimos glėby,
Skaičiuoja palikuonis savo
Ir niurzgia, kad kiti ne taip gyvena:


"O tu prastumsi amžių be naudos
Ir atminimui nepaliksi nieko."

Net jeigu taip,
Nedaug bėdos,
Nes savo lemtimi
Nenoriu ženklint ateities –
Te palikuonys patys už save kalbės.
Ar neatrodo tau, o Viljamai Šekspyrai,
Kad nuo beždžionės toldami,
Su kiekviena karta
Vis esam gražesni?
2011-01-16 12:12:20
Pelėda

*************************

3. Užverčiau „Lietuvio kalendorių“,

norėdamas įsiminti, kas jie, tie besarmačiai. Ne, nesakau, kad sielą temdė kitaip nušvitusi diena, bet truputį peršėjo, kad rytas apsiėjo be įprastumo, kuris jau regėjosi, kaip tradicija. Kalbu apie varduvininkus, kuriuos juodu ant balto mini „Lietuvio kalendorius.“ Neprisimenu, jog per sodo sezoną buvo diena, kad jie neužklystų bent pasilabinti ir štai... Ar nebesarmačiai? Žiūriu į atversto kalendoriaus spalio 28 d. lapelį, perskaitau vardus, o varduvininkų kaip nėra, taip iki pat vidurdienio, kol pagaliau užrakinome namų duris ir sodo vartus. Matyt, kažkokiu būdu patyrė, kad susiruošėme išvažiuoti. Argi nebesarmačiai, a?
- Atsipūsk, prisėsk! Matai kiek pagalbininkų! Ir Gaudrimas, ir Judas, ir Tadas, ir Simas... Visas Simajudas, - pašaipiai gelia žmona, matydama, kaip dūsaudamas tampau į automobilį nelengvus kraustulius. Atrodytų, tos mantos lyg nebuvo, bet va susiėjo į krūvą puodai, indai, kambarinės gėlės, patalinė, dėžės su vaisiais, stiklainiai su uogienėmis ir kompotai, visokie kitokie rakandai, smulkmenos ir nelabai, ir, prašau - visas sunkvežimis.
- Juokias gerai tas, kas paskutinis juokiasi, maman,- vos neprancūziškai žiopteliu, vis pridedamas tą daug kartų sakomą: argi nebesarmačiai, a?
- Kai žmogus su anuo pasauliu pradeda kalbėtis jokie daktarai nepadės. Sarmata juolab.
- Kaip nors, maman! Kai nors ir šį persikraustymą ištversim. O jeigu atvirai, tai ir man nesinori į Naujininkus. Niekas nelaukia. Erzelynė dabar ten - ir raidžių trijulė, ir Vidinis, ir Šventoji ir - net nesinori tikėti – abi dukros lyg kažkuo dalijasi ir nepasidalija.
- Iš kur žinai?
- Anas pasaulis dosnesnis informacijomis. Bet juk netrukus pamatysime, kaip iš tikrųjų. O man apmaudu, kad į knygutę nepateks tau skirtas eilėraštis. Nežinau priežasties, bet jaučiu, kad, esą., nelietuviškai parašytas. Vienas žodis – „bukietas“ ir prašau - nelietuviškai! Nors ne aš sugalvojau ir ne aš pirmas parašiau. Netgi Lietuviu kalbos žodyne išgirsti, kaip dainuoja: „ Še tau, sese, vainikėlį, turi aukso bukietelį“.
Žmona žiūrėjo į mane gal net truputį nustebusi, nors gerai žinojo, kad savo žinias neretai gaunu per Vidinį. Kai jo gerklėje atsiranda mūzos, tiesiog jaučiu, žinau, kur jis yra, o pasitaiko, kad net žinau – su kuo. Ir šįkart neabejojau, kad Naujininkuose yra būtent taip, kaip kalbu.
- Neskubėkite, ponai. Mano laikas už pinigus net tuomet, kai aš darbe miegu,- pravėręs kabinos duris, pasakė vairuotoja. - Tačiau jeigu reikėtų, galėčiau padėti.
- Sveikata brangiau, negu pinigai, - atsiliepė žmona ir timptelėjusi už skverno: - Prisėsk gi. Ar ir vėl ruošiesi į Santariškes? Per tokį prakaitą neužtruksi.
- Ir tada nesiruošiau, ir dabar - ne. Bet Viešpaties keliai nežinomi. Gerai bent, kad atėjo laikas, kuomet nelabai svarbu, kokiais kelias jis vaikšto. Vis tiek ateis.
- Atsimenu tą bukietą, atsimenu, - ir prisėdusi, ir nepaleisdama mano puspalčio skverno:

Štai Tau gražių gėlių bukietas
Iš Ožiaragio rankų ir manų,
Lietuvišku dangum žvaigždėtas,
O aš juk irgi truputį poetas,
Atėję sveikinam Tave abu.

Tegu palikę metai leis Tau pailsėti
Ir Dievas bus jų talkoje.
Mes mylime Tave,
Dangaus ir Žemės sūnūs,
Net ir tuomet,
Kai nusileidžiam pragare.

Laiminga būk!
Ir visuomet šviesi,
Gėlė gražiausia mūsų šio bukieto -
Prisiglaudžiam ir lūpom, ir širdim,
Žvaigžde žmogaus, daina poeto...
Ir tikime Tavo kasom sulig juosmens -
Jos nukirptos dar niekuomet nebuvo —
Banguoja laikas, pamojuoja jom
Ir vėl matau per Gilšę plaukiat gulbę...
( „Bukietas žmonai“) 2009-01-01

Klausiausi it būčiau girdėjęs pirmą kartą. Ir tikrai taip ir buvo - iš jos burnos šio eilėraščio nebuvo tekę išgirsti. Pabaigoje palikusi tarpelį pauzei, ištarė:
- Ačiū.
- Ką?
- Sakau, ačiū. Juk matai, kaip būna. Dar neseniai čia tiek gėlių, tiek daug gėlių, Ir kokios jos nuostabiai gražios. O dabar sunku patikėti, kad jų čia tiek buvo, kad tiek gali būti. Taip ir norisi pašaukti – sugrįžk, akimirka, bet jeigu taip atsitiktų - irgi prapultis. Nebūtų kam melstis Dievui, o tuomet jau ir jis pasauliui nebūtų reikalingas.
-Iš kur tokie tavo raštai? - Ir norėdamas suprasti, ką pasakiusi:- Nežinau, kas atsitiktų, jeigu sustotų laikas, bet jeigu bent akimirkai stabtelėtų pasaulis, ėgi tikrai nuslystume nuo žemės paviršiaus nežinia kur. Bet tu turbūt ne apie tai, a? - pasakiau ir jaučiau, kad kažkokie neapčiuopiami supratimai maišosi, kliedi, kažko nesuranda pasąmonėje. Atrodo, užklystų į reikalingą smegeninės vietą ir praturtėčiau kitokiu žmogaus būties paskirties suvokimu. Ten išgirdau ir anksčiau jau kalbėtus žodžius, kad, girdi, Jėzus savo gimimui pasirinko ne tą laiką. Tačiau dabar jau nesinorėjau galvoti, ar turėjo jis tokią pasirinkimo galimybę.
- Ar neatrodo, kad mudu senokai vienas su kitu nesusikalbame? O taip arti vienas kito. Greit keturi dešimtmečiai, kai po vieno stogu.
- Bet gal ne po viena antklode? - atsiliepė mudviejų šnektą girdintis automobilio vairuotojas.
-Tu – ką? Ar mane vyru nelaikai?
- Aš ir pats dažnai, pone, pagalvoju, kad žmoguje yra labai daug, ko mes neišgriebiame. Žvejojame savyje. Regis, net kantriai, bet su meškere. Argi ne juokinga? Beje, ar ją turite?
- Meškerę? Na, žinoma.
- Bet, regisi, kad jau ji jums nereikalinga.
- Ko gero,- pagalvojęs atsakiau, nes žmogus nebuvo aklas ir matė, kad į Naujininkus išvažiuoju be meškerės, nors labai tikėtina, kad žuvų teks skanauti daugiau.
- Teisingai darote, - pagyrė vairuotojas, - ten nebloga Maksimos parduotuvė.
- Na, gerai, motin. Nedaug beliko krauti ir... aida su šitais Simajudo kraustuliais! Ten, Naujininkuose ir pailsėsime.
Linksmais nusiteikęs į talką atėjo vairuotojas.
*******************