Alyvmedžių sėja
Žiūrėjau į Viktorą, girdėjau jo atėjau padėti, Pranuci, tačiau nepamačius molberto, dažų, drobės, tuoj šmėstelėjo abejonė: kažin, ar atėjo kaip dailininkas? Kitokios profesijos žmogaus paramos man nereikėjo, o todėl ir Viktoras darėsi neįdomus. Netrukus, žinoma, stebėjausi, kaip galėję atsitikti, kad ir jo atsineštas kastuvas nepatraukė dėmesiu.
— Na, taip, ačiū, Viktorai, — atsiliepiau į žinią, — dėkui, kad atėjai, tačiau nelabai suvokiu, kaip galima didelius paveikslus piešti be įrankių. Kaip ten? Ir geriausias meistras be įnagių durnas.
— Pilnos rankos sėjos, dzieduli. Vos kastuvą sutalpinau. Sėsim, sodinsim. Pats matai, kad vienu ypu neapžiosim. Ir net nemanyk: menkas vyras, menkas ypas, — Mestelėjo kastuvą ir šis įsmigo arčiau manęs.
Apžiūra jo buvo greita, bet pusėtinai kruopšti, perskaitant net kai kurias biografijos eilutes. Ne iš parduotuvės jis čia atneštas, nes apnešiotas ir supranti, kad ašmenimis į žemę smigęs ir metus, ir kitus. Kastuvo kotas kreivokas, gumbuotas. Suprask — kažkada atneštas iš miško ir nušlifuotas delnais.
— Hm. Na taip, sėsim, sodinsim... Ak, Viktorai, būtum tik poetas, tiek to. Jie nepataisomai naivūs, betgi tau dievulis ne tik tai davė. Žinai gi, apie ką kalbu. O tu — sėsim, sodinsim. Gal alyvmedžių giraitę?
— Betgi, Viešpatie, iš kur žinai? — nustebo Viktoras, regis, ketinęs tokia žinia mane nustebinti. Apsidairė aplinkui, ieškodamas supratimo, iš kur tokią informaciją gavęs, tačiau akys už nieko neužkliūva. Aš irgi paseku jo pavyzdžiu: taip, ir mano akims tuščia, bet girdžiu, kaip teka, srūva, pulsuoja... erdvė. Smarkiau, jautriau negu bet kada, o todėl ir priekaištai sau skaudesni, nes pažadai padėkoti jai kaip dievybei, vis neištesėti. Norėta, bandyta, neužmiršta taip padaryti, bet.. Kaip tai padaryti, a? Na kaip?
Paimu Viktoro mestelėtą kastuvą, čiuožinėju delnais jo kotu... O, būčiau ekstrasensas, daug šventovių galėčiau atrasti žmoguje. Bet — stop. Kodėl tik šventovių? Ir ar reikia būti ekstrasensu, kad...
— Sakyk, Viktorai, ar daug šituo kastuvu iškastų duobių palikęs būti tuščias.
— Tai kad taip nebūna. Taip negali būti.
— Viktorai, aptinku tavyje dar vieną talentą. Juokdario.
— Betgi aš nejuokauju. Tuščios duobės neįmanoma iškasti.
— Kaip neįmanoma! Juokdarys, Viktorai, esi. Tikras. Ne iš pasakų, ne iš anekdotų. Tikras, tikras, kokį štai matau, — ir pagautas gero, linksmo ūpo šelmiškai pradėjau kasti. Iškasęs gal dešimtį kastuvų žemės vėl Viktorui, su šypsenėle stebėjusiam mano darbą: — Va. Jeigu tokiu tempu bent pusvalandį paprakaitavus, didelė tuštuma atsivertų. Tokią galėtum net savo pikčiausiam priešui dovanoti. Neišsikapstytų.
— Tai kad ir šį tavo duobutė netuščia. Ji irgi užimta erdve, — dar plačiau nusišvietė šypsena Viktoras, negalėjęs net įtarti, kad taip ištarti jo žodžiai iš naujo sujudins atmintį ir pašiaus priekaištus prieš mane. Ir iš tiesų — vėl darėsi nesmagu, kad kažkodėl atsitinka taip, kad apie visą, ką tik sumanę, gebame pakalbėti, pasiginčyti, paplepėti, o apie erdves, jų būtį, įvairovę jų, lyg ir – ne. Nieko čia nėra, — sakom, nepamatę jose kokios nors esaties, —tuščia, — o tai reiškia, kad į Nieką paverčiame ir erdvę, kuri man panaši į dievybę. Jau netrumpas laikas, kai faktiškai nemoku įsivaizduoti, kaip be jos galėtų egzistuoti mums žinomas ir nežinoma materialusis pasaulis, materialioji Visata. Viskas, ką joje matome ar dar matysime gyvena erdvėse
Bet ar visur ji ta pati, vienodų savybių, vienodų galimybių?
— Gal prisėskim, Viktorai?, —
Tprūūū!, -, sustabdžiau, žirgą palvą
Dailiai nulenkiau jai galvą,
Reikia paplepėt
Reikia paplepėt, —
šmaikštaudamas padainavo Viktoras beveik užmirštą, bet kažkada populiarią dainelę, išėmęs iš teksto žodį pakalbėt ir jo vietoje įdėjęs paplepėt. Tačiau tuoj pat: — Vėliau, Pranuci, vėliau ir pasėdėsim, ir pakalbėsim, ir paplepėsim, o dabar, — jau įsakmiu balsu prabilo Viktoras, — į darbą, į sėją, — tačiau iš sėtuvėlės, paėmęs saują sėklų, vėl atlyžo, nusišvietė, šypsojosi. Bet štai tą neužmirštama valandėlė, kai praplėšęs erdvę plačiu sėjėjo mostu, bėrė pirmą sėjos saują. Paleista sėkla kaip peteliškės, kaip drugeliai pleveno, tūpė, vėl kilto ir skrido, ieškodama vietos, kur jai reikia būti. Ir negali neišgirsti, kaip:
... jos dieviškos, moters rankos. Jos tokios švelnios, tokios šiltos, tarsi šilkinės. Prisiliečia ir pasaulis nušvinta daug šviesesnėmis spalvomis. Jos, tarsi gyvybės vanduo, suteikia jėgų, pilnatvę, pasitikėjimą ir ramybę. Taip, taip... Jos, moters rankos, — aplink visur kaip bitės surinkusios iš daugelio žiedelių gausų medų dūzgė žodžiai, o sieloje kaip danguje gera ir žvaigždėta.
Viktoras perbraukė rankas per veidą, suspindusį prakaito lašeliais, ir džiaugėsi: gera sėkla. Nuostabiai gera. O kaip gera širdyje, kai supranti, kad sauja jau sėjoje.
— Bet ar įsivaizduoji, kaip toli pasėjai? Stebuklas kaip toli! Iki ano amžiau pabaigos. Ar tai todėl, kad sėkla stebuklinga, ar stebuklingas sėdėjo mostas...
— Jau skverbiasi į dirva, leidžia šakneles, gyvybe kruta. Labai tikiu, kad šios sėjos užteks bent porai tūkstančių metų, — laimingiausiais žmogaus žodžiais kalba Viktoras ir kumštelėjęs man į pašonę: — Semk iš sėtuvėlės ir berk, sėk, Pranuci. Ir tikėk, tikėk, kad išaugs alyvmedžių sodas.
— Giraitė.
— Na gerai, sėk giraitę, bet kad joje išaugtų alyvmedžiai, kaip Getesmenės sode. Ten alyvmedžiai - senoliai jau suskaičiavę po du tūkstančius metų.
Pasėmiau saują ir irgi kuo platesniu mostu pasėjau būsiančią alyvmedžių giraitę. Buvo smagu, kad ir man, kaip Viktorui, pavyko nuberti į XX a. pradžią. Vėl dūzgė bitulės, džiaugdamos iš daug gėlių žiedelių surinktu sunkiu medumi, vėl po sielą, ją meiliai kutendami, glaustėsi žodžiai, kad norėjos begėdiškai juos nusavinti, privatizuoti ir kartoti kaip savo:
O, taip, reikia jų, moters rankų ir tada, kai nori pasijusti milžinu, galinčiu nugalėti bet kokias kliūtis. Pasigendi jų, motiniškai apglėbiančių, ir bent kelioms minutėms leidžiančių pabūti vaiku. Moters rankos — stebuklingos...
Kai prisėdome pailsėti, buvo vakaras, bet saulė nesileido, o jos šviesa žvaigždžių negesino. Atrodė, ir dangaus šviesuliams rūpi pagelbėti mudviems su Viktoru pamatyti, kaip pasėti alyvmedžiai (būtent pasėti godžiai kabinasi, įsiterpdami į tėvų, senelių, prosenelių laiką ir jų gyvenimus — leidžia šakneles, alsuoja, auga, nors ir nesuvoki, kaip tokią sėją reikėtų tiksliau įvardinti. Dvasine?...
— Pasėjom, teta Santa, —pirmą kartą išgirdau Viktorą ištariant jos vardą: — Ačiū, už sėklą ir pasitikėjimą.
— Ką? Ar ji paliko mano namelio palėpę? Taigi teta Santa...
— Baik, Pranuci. Niekuomet taip nekalbėk. Ten, kur atsiranda moteris, išnyksta palėpės ir pasikelia rūmai, — atsiliepė Viktoras. Pasėdėjo, nuleido žemiau galvą ir tyliau dar taip: —Žinoma, išdavysčių ir rūmuose nestokoja, betgi, Pranuci, mudu sėjome alyvmedžių giraitę be jų, ir sėjome vienuolės patikėta sėkla. Gali būti, kad ji surinkta pakalnėje Alyvų kalno esančiame Getesemanės sode.
Iš tetos Santos akių erdvės atrydo ašara, netrukus dar viena, gerokai didesnė ir palūkuriavusi nuvarvėjo ant pluoštelio užrašų, parjuostų lino juoste su įaustu užrašu: Užrakintos moters svajos.
— Viktorai, pasakyk, kam reikalinga buvo atsinešti kastuvą?
— Dėl akių... dėl žmonių akių, kad neatrodytume durni. Sakei gi, kad ir geriausias meistras be įnagių durnas.
2012-11-28 12:34
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą