Tetos Santos akių erdvėje
Ne dailininkas, bet vis knieti paregėti, kaip jie ruošiasi geriausiam paveikslui. Gal todėl, jog tartum suvokiu, kad turiu savyje sukaupęs nemaža eskizų. Jie išdarkyti, išmėtyti, bet verti pertvarkos ir vilties, kad surinkus, sudėjus juos į puokštę, gautųsi tai, ko netriukšmaudama, labai tyliai, bet kartu ir atkakliai ieško kūrybinė dvasia. Ji neretai nesugeba išlikti savyje ir, daugiau – mažiau patriukšmaudama, įvairiais būdais (per konkursus —irgi), išsiveržia į laisvesnes erdves.
Gražiai perskaičiau Laukinės Obelies laiškelį, o ten ir taip:
Pranas tik plunksną miklina. Dar porą juodraštėlių paskrebins, o tada jau kaip pils į konkursą, kad lygių jam nebus!
Atsakiau.
Ačiū, Laukinuke...
Nieko, kuo galėčiau būti įdomus, negebėsiu parašyti, tačiau tikiuosi, kad Viktoras Medis, piešdamas iš tetos Santos akių alyvmedžių giraitę, nupieš netgi didesnius dalykus. Gal Alyvų kalną, ar dar kažką...
Kai rašiau, regėjosi, kad taip darau dangaus palieptas — sąžiningai, nes taip atsitikę, kad išgirdęs apie sudominusį konkursą, netrukus sutikau tetą Santą, o atsitiktinai žvilgterėjęs į jos akis, paregėjau pasaulį, kuriame atrodė tik dievai bežino, ko nėra. Yra ten ir alyvmedžių giraitė, yra jose ir XX a. Yra, yra, yra... Ko panorėsi, tą surasi vienuolės akyse, bet Dieve, kaip visa tai iškelti ir bent saviems parodyti. Atrodė, kad tai tegali padaryti tik gabus dailininkas ir tuomet jau nesunkiai prisiminiau Viktorą: taip, jis galėtų, jis sugebėtų taip padaryti. Pašvietė sieloje ir įsitikinimas, jog man pavyktų su Viktoru susitart dėl tokio darbo, tačiau laiškelio pabaiga atrodžiusi taip: Bet tai tik ketinimas, Obelėle. Tik.
Priartėjo lapkričio 28 d., kai baigiasi terminas prozos konkurso tema Išdavystė su dviem personažais ir alyvmedžių giraite praėjusio amžiaus pradžioje. Kuo arčiau jo baigties, tuo jautriau suvokiu, kad taip užbaigto laiškučio sakinyje užkoduota išdavystė. Laiškelis viešas, todėl neabejoju, kad Viktoras žino mano ketinimą ir laukia, kada jį pakviesiu tokiam darbui. Bet yra, deja, kaip atrodė negalėjo būti: man jau nesinori, kad kas vaikščiotų po tetos Santos akis, grioztų jų erdvę savimi, slampinėtų kur reikia - nereikia, fotografuotųsi ir kitus fotografuotų. Atleisk, Viktorai, bet nenoriu. Ypatingai po to, kai teta Santa parašė:
Būnu tuo, kuo ieškai manyje...
Savo ranka parašė. Man. Net lakoniškai paaiškinusi, kuo ji galinti būti. Pavyzdžiui, viesulu, ramybe, tikėjimu, viltimi... Bet tai nedaug, palyginus su tuo, ką pajunti, suvoki, pamatai įėjęs į jos akių erdvę. Konkrečiau pirštu į nieką neparodydamas, viešumai esu prasitaręs:
Atrodo, teks prisipažinti, kad vos įėjus į žmogų, pasiklydau jo akyse. Erdvu. Daug ko jose. Net ir alyvmedžių giraitė, kurios iki tol nebuvau matęs...
Bet tai irgi nedaug.
Tikrai, Pranai, Jūs privalote parašyti, nes apie XX a. pradžią turėtumėte išmanyti daugiau nei mes visi.
— O Laukinuke, sakai, kad privalau parašyti? — kalbuosi savyje. — Apie ką konkrečiai? Beje, išmanyti apie XX a. pradžią, kai esu Santos akių erdvėje daug pastangų nereikia — dairykis, matyk ir rašyk. Tas amžius irgi ten, o štai ir du konkursui reikalingi personažai, Jis ir Ji. Pamatęs juos tuoj:
— Tėti, — šaukiu jam. — Mama, — šaukiu jai...
Atsigręžia. Abu lyg išsigandę, pabaidyti. Tačiau ir man ne visai sveika galvoje, nes tėčiui viso labo – keturiolika. Mama dar vėliau iš lopšio išlipusi ir susitalpinusi trijuose metukuose. Ar verta paisyti, kad galvoje kažkas ne taip? Sopa, skaudu, kad nepažįsta savo sūnaus.
Išdavystė? Negi?
O, kaip labai reikėtų, kad su dažais, drobe, molbertu atsirastų čia Viktoras. Gal tai nebūtų jo geriausias paveikslas, bet man – žinoma, kad taip. Gal ir visai Karlonų giminei. Bet — stop. Gal dar ne vėlu? Gal dar galiu tikėtis ir Viktoro paramos? – šmėsteli mintis, bet tokiems dalykams jau pritrūksta proto energijos, pritrūksta valios prisukti ar atsukti kažkokius varžtelius, kad mokėčiau pasislinkti į šoną ar atatupstas sugrįžti atgal – sūnaus susitikimo vaizdas su tėvais buvo užburiantis. Štai keturiolikmetis paauglys (mano tėvas) glaudžia prie savęs trijų metų mergytę, mano motiną. Abiejų galvos suveltos, bet labiau berniuko, nes jo plaukai garbanoti, o mergytės lygūs ir linais nukritę ant krūtinės ir nugaros. Abejų akys žiūri į seną drimbą, į mane ir smalsu joms, baugu nežinant kaip toks senis ne iš jų sodžiaus čia atsiradęs. Netrukus keturiolikmetis grįžteli atgal ir toli per laukus, atsitrenkdamas į mišką, aidi:
— Tėti, tavęs ieško. Ateik!
— Mama, kur tu? Ateik! Pašaukia ir trimetė: — Ir tavęs ieško. Greičiau, mama, - ragina mergaitė, o skaudantis jų (Vinculio ir Steputės) sūnus Pranas, įaugęs į kone šimtametį senį ir ištiktas amo, jau ir žodžio negali ištarti.
Atėjo. Abu. Žingsniai buvo negirdimi, kaip dvasios bažnyčioje. Feliksas priėjo per rankos padavimą, o Marcelė aiktelėjusi, sustojo toliau. Palikusi Vinculio globą mergutė pribėgo prie jos ir it voverė stryktelėjusi ant jos krūtinės, abejomis rankutėmis apsivijo motinos kaklą.
—Tavęs, mama, ieško, - pašnabždėjo.
— Ne, Stepute, ne, dukrele... Jis ieško tavęs. Esi jo mama . Ir Vinculio ieško. Jis jo tėtis. Savo tėvų ieško mano anūkėlis, — nuleido dukra nuo rankų ir ištiesusi jas man:
— Betgi ir išaugai, Pranuli. Va-jai, va-jai.. Dzie, nors nepatikėk. Dar metai, kiti ir jau būčiau nepažinusi.
— Rūkai? – paklausė, išsitraukdamas apmurzotą maišelį iš po virvutės, perjuosusios marškinius. Žvilgt į tabokinę, į marškinius, į kelnes... Ogi visas lininis mano dziedulis Feliksas, kaip ir bobulė Marcelė, nors dūstanti bet vis kalbanti, kalbanti, kalbanti:
— Betgi ir išaugai, Pranuli. Va-jai, va-jai.. Dzie, nors nepatikėk.
Buvo spalis. Lietuva mynė linus ir kanapes, sodino medelius ir kartu su rudenį sujudusiomis dvasiomis nokino atmintį.
... šilta, erdvu pabūti tetos Santos akių erdvėje ir, surinkus į saują rankas, bučiuot jas, melstis jomis. skambinti bažnyčių varpais, budinti vienuolės aistrą ir, perplėšus jos drabužį, išlaisvinti įkalintą Moterį.
Neiškart pamačiau Viktorą.
— Atėjau padėti, Pranuci, - pasakė...
2012-11-25 12:13
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą