Per nugarą it pulkelis skruzdžių— bėgo, pabiro, dingo. Bet šiurpuliukas pasiliko.
— Kaip? Ką pasakei? Nesielvartauk dėl tetos Santos? Nesibaimink? Kodėl turėčiau baimintis? Iš kur pas tave tai! — Ir slidinėdamas akimis po žemas Palėpės apartamento lubas beveik priekaištingai: — va! O dar puoselėjame viltį tavyje turėti Šešiasdešimt Septintą Biblijos knygą, praturinti ja bažnyčią, katalikybę. O tu... Sakyk, iš kur tokie matymai?
— Štai, dzieduli, akimis po lubas vaikštai. Argi nematau? Ne todėl vaikštai, kad bijotumeisi viršugalviu aukščiau pakelti jas, — dažniau sumirksėjo ugnelėmis ji, bet netikėtai nurimo ir, kaip man pasirodė, persimetė į kitą kalbą: — Žinok, dzieduli, kilo idėja susigrąžinti vaidinimus, įkurti dramos teatrą. Dvasinį.
— Bet ar nesusirgai?
— Ne, tikrai ne. Teta Santa irgi pradžioje abejojo, kad gal mums dvasios nepakaks, bet paskui atsiminė pasėtą alyvmedžių giraitę. Mūsų teatras galėtų būti kilnojamasis. Kaip dainoje: šiandieną čia, o ryt jau ten. O aš jai pasakiau, kad nepaisant to šlamšto, kurį manyje kaip literatūrą sukaupė dėdė Vidinis ir dziedulis, yra ir žmogaus dvasiai vertų dalykų. Kiti galėtų tokiais būti, juos patobulinus. Teatro repertuaras galėtų būti savas – sava kūryba, savi aktoriai, viskas sava, savo. Nuo palėpės grindų iki jos lubų, nuo žmogaus kojų padų iki jo smegenų. Paplok, dzieduli! Juk tai nuostabu! Na, paplok gi! Negi taip sunku?
— Kojom... kojomis į grindis pabelsiu. Bus garsiau, — ir iš tikrųjų pradėjau jomis trepsėti primiršęs, kad iš anapus jos jau ne grindys, o lubos ir po jomis Leokadija Marija su savu gyvenimu ir popiežiaus Grigaliaus XIII kalendoriumi.
— Kas atsitiko? Ar vėl į subinę kažkas įkirpo? — tuoj atsišaukė.
— Et, nepaisyk! Ne pirmas kartas, kai niekas neatsitinka, bet... Va, Šešiasdešimt Septintoji psalmes gieda, tai ir grindims – luboms ne į sveikatą.
—Tu jos ten nekankink. Tuoj ir vėl reikės ieškoti meistrų. Ne žaisliukas gi. Turi gerą daiktą, tai išmok pasaugoti.
— Atsargiau, Leokadija Marija. Man tai jau seniai ne daiktas. Na, nepyk, daugiau netrepsėsiu, — norėjau užbaigti pasikalbėjimą per grindis – lubas, bet šį kartą ir vėl, atrodytų, bereikalingai įsiterpė Biblijos knyga:
—Ačiū, močiute. Aš jau nepasiduodu skriaudžiama. Čia viskas gerai. Bet paklausyk, ką tau padainuosime...
— Man?
— Ai, močiute. Čia tik bandymas. Sakykim, pirma repeticija, bet taip atsitinka, kad gali pirmoji išgirsti. Ar girdi, močiute?
—Tave visuomet girdžiu, — atsiliepė Leokadija Marija iš gruodžio mėnesio, kuris savo gyvenimą kramsnojo jau kažkur apie Šv. Ambraziejų, — Nesušalk. Žiema gi.
— Oi, močiute, neužsimirški. Mes čia kaip skafandre — kai įėjome į Vilniaus dieną, taip ir esame joje. Medžiai su lapais, ruduo su bobų vasara. Bet klausyk, močiute, klausyk...
Leokadija Marija pro lubas – grindis nematė, kaip sušvysčioja Biblijos knygos apdaro liepsnelės. Atrodė it kviečia muziką nesidrovėti ir ateiti į palėpę, į jos prieigas. Jai drovu, nes čia dar nepažįstama, pirmą kartą, kuomet pati dėl savęs abejoja, ar negalėjusi bent kiek atrodyti geriau. Suklusau su visa palėpe ir ypatingi išgirdęs muziką pasivijusio vyriškio balsą. Bet stop! Negi ir vėl atsitinka taip, ko negali būti? Mano balsas? Aš dainuoju?
O mano žeme!
Ne vien po kojomis tu man;
Ir sieloje šventa esi.
Štai ir dabar dainuoju tau,
Kad neišskristų vyturiai toli,
Kad kregždės lizduose vaikus perėtų
Ir virš galvos žvaigždė Žmogaus
Motulės raštais ateitį numegztų
Keliais, takeliais Lietuvos...
— Tu— ką? – neiškenčiau nepašaukęs, tačiau kitiems žodžiams pritrūko gerklės: — Tu – ką?
— O tu, dzieduli – ką? Nepatiko? Tik jau nelaipink Dzievulio į medį. Ir apie tai tetai Santai ne mur – mur. Tai ji panoro, kad šalia jos būtum gražesnis.
O iš po palėpės grindų Leokadija Marija:
— Ne Noreikai, bet panašu. Tačiau nešaržuokite mano senio. Jau seniai nežino, ką daro. Ot, ims ir pamanys, kad tai jis dainuoja.
— Mes gi vaidinam, močiute. Dziedulis visuomet pavydėdavo Virgilijui Noreikai, o kad pats beveik Noreika, net ir nesapnavo...
— Su tavimi tiek laiko būnant jau, dukrele, sapnuoti, nereikia.
— Ačiū, močiute. O dainos žodžiai tikri. Dziedulio parašyti. Galėjęs konkursą laimėti, jeigu ten nebūtų buvę geresnės kūrybos. Klausyk, močiute, — ragino Biblijos Šešiasdešimt Septintoji. — Klausyk:
Todėl jau šiandien nesakau: tai aš,
Sakau: tai tu.
O jeigu tavo lūpos irgi taip kalbės,
Tai gal net nelabai svarbu.
Kur kas bebūtume,
Nes visuomet kartu.
— Viskas. O pabaigą, dzieduli, gausi tik tuomet, jeigu pats paprašysi. Va taip. Turgus baigtas, — pasakė Biblijos knyga ir paprašė, kad ją nuo etažerės perneščiau ant pietinio lango palangės.
— Varno Goliaus lauki?
— Aš jo visuomet laukiu.
— Ir vis dėlto, ką sumanei? Kam prireikė beveik Virgilijaus Noreikos, kad padainuotų mano parašytą tekstą. Beje, o kompozitorius — kas?
— Dzieduli! Baik nesąmonių klausinėti. Tik jau ne aš. Ką tuomet pamanytų Jonas iš Griškabūdžio. O tavo dainavimas irgi toli iki Noreikas, bet... pasirodyti taip, manau, kad jau ne gėda. Elektronika ir muzikoje daro gražių dalykų. Pati pradedu džiaugtis, gebėdama žmogų pradžiuginti jo geresniu dainavimu. Bėda tik, kad ne visi moka džiaugtis.
— Norėjai pasakyti, kad ne visi moka padėkoti?
— Pasakiau tai, ką ir norėjau pasakyti. Ir va atėjo laikas save kilstelėti į aukštesnį lygmenį, — iš smegenų darbo persimesti į dvasinę veiklą. Bet kalbu šiandien iš tiesų labai daug.
Suvokiau, kad tyla dabar nereikalinga, reikia kažką pasakyti ne iš kasdienos, bet — ką?
— Prisimenu tave kaip dovaną, priimta iš Ypatos rankų. Dieve, kur jis? Jau ilgas laikas, kai iš jo jokios žinios. Dievo žmogus buvo, bet ar mokėjome jį branginti? Ir tik dabar vis labiau suvokiame, ką jis iš tikrųjų mums padovanojo. Knygą – segtuvą savo raštams surinkti, susegti, išsaugoti? Atsiprašau. Nors pradžioje taip ir vadinome – Ypatos knyga. Nesuprantu, kodėl užsimiršo toks tavo vardas? Tačiau iš tikrųjų, mes lig šiol nežinome, kad turime? Na, paklausyk ... Dabar tu paklausyk...
Velnias turbūt sugundė, bet savo teksto pabaigą padainavau savo balsu. Kad ir be muzikos, bet tai buvo klaiku.
Tad prašome drąsiau taures pakelti
Už tavo — mano — mūsų žemę,
Už mus visus.
Aš nesakau: tai aš,
Sakau, tai tu
Išmokei atsikvėpt laiminga ateitim,
Kai ir žiemoj pragysta vyturiai,
O kregždės, nepalikdamos lizdų,
Aukštai augina Lietuvą — tėvynę.
Taip, tai buvo klaiku, bet tik šitaip lygindamas tegali suvokti, kaip nepasiekiamai toli tenoras Virgilijus Noreika nuo tenoro Prano Karlono. Ir todėl, vadinasi, o Dieve, koks tu neteisingas: visi daugmaž panašūs, bet tik išvaizda, tik paviršiumi.
— Nustok, žmogau, bliauti, - iš po palėpės grindų pasigirdo Leokadija Marija. — Dukrele, įdėk jam kokį saldainį į burną.
— Deja, deja, močiute, — kaip niekuomet anksčiau giliai, skaudančio žmogaus atodūsiu atsikvėpė dar vis rašoma Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga ir greičiau sau, negu Leokadijai Marijai taip pakalbėjo: —Išmokau girdėti, klausytis, kalbėti ir rašyti. Ir dainuoti išmokau. Net dziedulio balsu padainuoti taip, kad teta Santa džiaugėsi, kaip mergaitė, bet štai paduoti dzieduliui saldainį, deja, deja... Kaip ir pas tave, močiute, ateiti, deja, deja... Betgi ir teta Santa sakė: bus, mieloji, pas mudvi dar daug daug švenčių. Bus, tu mano aukseli. Gražiai moka šaukti teta Santa: tu mano aukselis..
— Neužmiršk, ir mylėti jau išmokai, — nenorėjau pasilikti nuošalėje.
— Taip, dzieduli, ir mylėti išmokau, tačiau kažin, ar taip kaip teta Santa. Nors kodėl aš taip: tetas Santa, teta Santa. Pirmiausia tai moteris. Atsiminkim. Užrakinta moteris. O kaip? Kokiais raktais užrakinta? Kokiose celėse? Na, nežinau ar daug kas žinom. Tai kaip visa tai parodyti? Kaip? Be scenos, be teatro neįsivaizduoju. Bet, dzieduli, palik mane. Ir man jau neretai norisi pabūti vienai ir išsilaisvinti iš elektronikos. Ir man reikalingos rankos, kad jomis galėčiau ir glostyti ir daužyti, reikalingos kojos, kad galėčiau savo valia ateiti ar išeiti. Nežinau, bet atrodo, kad jeigu taip teta Santa nebūtų parašiusi, tai... Supranti, toks jausmas, kad tai aš apie save:
Oškit, pušys, oškit mano gėlą.
Rėkit mano skausmą pagaliau.
Aš labai, labai norėčiau bėgti
Jūs viršūnėm, net ir dar aukščiau.
Kur nubėgčiau? Kad net nežinau...
Tik beprotiškai jaučiu tą norą bėgti.
Pas ką lėkčiau? Nežinau!
Gal tenai, kur sugebėtų suturėti...
Tylėjau. Ir tą kartą maniau, kad taip reikia. Ir dabar suprantu ne kitaip. Ir tylėjau iki pat veiksmo pabaigos.
— Čia aš sau, o jums, dzieduli: gal tau, gal Medžiui ar Senamadžiui, gal Jonui iš Griškabūdžio, ar dar kam... Tai jau reikėtų tetos Santos paklausti. O išgirst verta visiems, net ir varnui Goliui.
Valdovai, valdovės... Kokie jie įdomūs. Nori rojaus, o melstis nemoka. Nori būti saugomi, bet patys kito nebrangina. Nori visko tiek daug, o patys šykštūs ir trupiniui paaukoti. Juk todėl ir vergaujame, todėl ir lenkiamės, kad MUMS, VERGAMS, TO REIKIA...
O valdovai, o valdovės! Negerbdami mūsų tampate dar niekingesni nei mes, po jūsų kojomis... Tad, kad būtumėt Valdovai iš didžiosios V, tapkit žmonėmis bent iš mažosios ž.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą