Nestabdyk šaltinio... (4)

                Šventė palėpėje



   Tai ne pirmas kartas, kai po kurio laiko pasisekdavo sugrįžti atgal ir pasibūti praėjusiame arba, sakykime, būtame laike, surandant jame pažįstamus, gerai apčiupinėtus dalykus ir visą aplinką. Taip atsitikę ir šį kartą — žvalgausi, stebiu ir suvokiu, kad viskas taip, kaip palikta 2012 metų spalio 9 dieną. Atrodė, kad net įtaigos, sukauptos savyje, absorbavosi į ją. Jausena atrodė buvusi, kaip Tada, tačiau dabar ji jau nenorėjo išlaikyti ankstesnės kondicijos – jau kelis kartus skaičiau savo įrašą „Lietuvio kalendoriuje“ o aš dar ir tėvą, paliktą šalia spaustuvinio: I939 m. Lietuva atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą, vis geriau suprasdamas, kiek daug gyvenimo užverčiame kartu su kalendorių lapeliais, nesuspėję ar net nepabandę bent kiek atidžiau po jį pasižvalgyti. Atrodė, kad atsiranda daugiau noro atidžiau pasidairyti ir po dienos peizažą, ir po patį save suprantant, kad surastą būtį gebu pertvarkyti ir palikti atsiminimuose kitokią. Net įtikėjau, kad tai esminė priežastis, privertusi sugrįžti atgal.
   — Bet kodėl ne giliau į praeitį? Kodėl ne į tų metų spalio devintąją? — pakuštėjo Vidinis. Žinojau, kodėl jis taip, kaip ir jis žinojo, kad į tų metų (1939) spalio 9-ją esu bandęs ateiti ne kartą, norėdamas susitikti su savo tėvu, išeinančio iš Lukiškių kalėjimo.
   — Netrukdykim tylai, — pasakiau dar tylesniu šnabždėsiu, o jos, tylos, buvo tiek daug, kad išsiliejo iki horizontų ir už jų, kai jau nelabai rūpi, kada iš jos išeisi. Supranti tik, kad neįmanoma tai padaryti greitai. Buvo prasminga suvokti, kad ji, ši tyla, panaši į tolius užgulusią jūrą, kurią norėjosi pašaukti Harker vardu. Po ilgo laiko vėl išgirdau tiksintį seną laikrodį. Visos kitos - ir svirplių, ir žiogų – muzikos baigė groti ausyse, o laikas buvo labai greitas. Man turbūt todėl, kad atsimindamas Harker debiutinį eilėraštį, „Atsiprašau“ rūpėjo suskaičiuoti jo daugtaškius. Tai nebuvo paprasta, kol įsitikinau, kad jų tirščiausia antrame šešių eilučių posme – net keturi:

          tiktai rėmas liko,
          tik kad nepamirštum...
          nuotrauka be veido
          ir raidė be garso...
          klavišai be pirštų...
          nesigirdi valso...

   Prie kiekvieno iš šių daugtaškių reikalinga buvo užtrukti, pabūti, parymoti, suprasti ką jų vietose reikėtų įrašyti. Ir ar įmanoma tai padaryti? Bet Dangūs patirtis nekėlė abejonių ir Harker daugtaškiai tapo savotiška užduotimi iššifruoti jų turinį nepaisant, jog suprantame, kad sunkiuose Vidinio ir mano metuose tai beveik neįmanoma, tačiau tas „beveik“ vis dėlto viltingas.
   — Vidini, gal žinai, kur Harker močiutė palaidota?
   Vidinis prisiglaudė prie tylos ir išnyko joje. Būtent tuokart išgirdau, kaip į Pastriekės apartamentą iš po lengvų žingsnių ataidi jų aidas. Harker tyla dar labiau įgilėjo ir dabar atrodė, kad didžiausią triukšmą visoje palėpėje kelia truputį padažnėjusi plakti mano krūtinėje širdis.
   — Garbė Jėzui Kristui, —pasisveikino
   — Per amžius amen, — nuo etažerės atsiliepė Šventoji, o po trumpo laiko, pradėjo žybsėti aplanko ugnelėmis ir nustebusiai: — O Dieve! Negi tu, teta Santa?
   Teta Santa nepuolė glebėsčiuotis su Šventąja, o aš, žiūrėdamas tai į vieną, tai į kitą, jaučiau, kaip joms abejoms skauda: Šventajai todėl, kad nepaisant daugybės savo gebėjimų, buvo knygos išvaizdos SUTVERTOJI ir rašanti, ir kalbanti, ir vaidinanti, ir atsimenanti, gebanti atlikti dar nemažai darbų, tačiau be galios judėti. Ją reikėjo imti į rankas, vežti, nešti, skraidinti, kad persikeltų iš vietos į vietą, o teta Santa savo dar nebrandžią jaunystę slėpė vienuolės drabužyje, bandydama išbėgti iš savo metų toli į priekį. Tai neįmanoma, bet jį pasirodė beesanti ne tik poetė – rašytoja – aktorė, bet ir drąsi moteris. O kad ji tokia, svariai liudijo ir toks pasirodymas Pastriekės apartamente.
   — Ateik gi, teta Santa. Ateik, mieloji. Kaip tu čia atsiradai? — gausiai žiburiuodama margaspalvėmis aplanko ugnelėmis nuo etažerės kvietė nelauktą viešnią Šventoji, kartais dar mudviejų su Vidiniu pavadinama Šešiasdešimt Septintąja Biblijos knyga.
   — Per sapną. Sapnavau tave. Ir vis kaip gražiausią pasaulyje knygą. Oi, atsiprašau, — kilstelėjo balsą teta Santa, — kaip fantastiškiausią knygą.
   — Ir aš pasapnuoju tave, betgi irgi ne kaip vienuolę. Vis kaip išdykėlę, kaip vilioke.
   — O čia gera. Paprasta. Daug medžio. Pušynais kvepia. Šiliniais.
   — Šiliniais? — net šoktelėjau nuo kėdės, pagautas gero įniršio, — Sakai, šiliniais kvepia? — Ir jau nutūpdamas atgal, nurimdamas: — Betgi iš tiesų taip. Visas šis namelio medis iš ten, iš šilinių. Negi ir tu iš ten? Bet ne, nesakyk. Niekuomet nesakyk, — nelauktai sau paprašiau tetos Santos, dabar jau atėjusios prie etažerės. Per mirksnį, regis, supratau, kad jos netikėtas atėjimas man teikia nuostabią galimybę meluoti sau užsimirštant, kad meluoju. Išties, kodėl man tyliai, niekam nepasakius, neįtikėti, kad šią nepaprastą kalendorinę dieną, gaunam dar vieną dovaną, kad va su pilnais sąsiuviniais eilėraščių iš TEN į Pastriekės apartamentą atėjo ji...
   — Nepyki, panele. Mes vis dar laukiame sugrįžtančios Harker. Dėbčiodamas į jus, jau spėjau pagalvoti: o Viešpatie, kaip būtų stebuklinga, jeigu iš po vienuolės drabužio išeitų ji, Sigita.
   — Šiandien lyja, bet nešalta. Sinoptikai pažadėjo, kad taip ir rytoj, bet Bobų vasara dar bus, dar pašildysim ir saulute, - iš po juodo drabužio nusišypsojo teta Santa, — pakilodama ant rankų Šešiasdešimt Septintąją Biblijos knygą.
   — O kaip nebūti jai, jeigu net palėpėje turime dvi Šventąsias, — nepanoro atsilikti Vidinis, tik, girdi, nepanašu, kad jos iš Bobų vasaros: — Bent jau mūsiškė, kad ir ne rašytoja ar poetė, bet užtat visų galų meistrė, — pasakė jis, o manęs paklausė, kodėl prireikė sužinoti, kur palaidota Harker močiutė.
   — Nagi ir suradai kalba, dėde Vidini, kai tokią mielą viešnią turime, — nepagyrė jo „mūsiškė“: — Kalbėkite, plepėkite, džiaukitės nešiokite ant rankų, kaip ji manę nešioja, o ji atsidėkodama jums a-ja-jai kiek eilėraščiu padeklamuos. — Ir jau viešniai: —Bet tu iš tikrųjų, teta Santa, atsargiau, nes antraip susikulsiu, taip, kad geriausi meistrai nesurinks. Pribrinkusi, kaip tikras archyvas.
   — Pribrinkusi?
   — Taigi abu jie – ir dziedulis Pranas, ir dėdė Vidinis – rašytojai. Brinkstu nuo jų raštų kasdien kaip nemenkas šiukšlynėlis..
   — Ak va kaip! — Jaunu juoku nusikvatojo teta Santa, — o aš pamaniau... Bet ai, ir dabar dar pasitaiko, kai galva nesąmonėmis prisigrūda.
   — Teta Santa, o, kaip seniai girdėjau tavo eilėraščių! Regis, visa amžinybė praėjo. Nagi nepasikuklinki. Ir nepyk, kad tokia įkyri esu. Na, nepyk! Gerai? – kalbėjo kol paprašė: — Priglausk veidą prie manęs: bučiuosiu, bučiuosiu, bučiuosiu...
   Taip ir atsitiko. Teta Santa kilstelėjo Šventąją aukščiau krūtinės ir tuomet atsirado neįtikėtinas šventinis reginys: Šventosios apdaras sumirksėjo, suspinduliavo ugnelėmis, atsirado užburiant sielą šviesos ir garsų muzika. Į nedidelę palėpės erdvę iš jos, atrodytų, nedidelės talpos, kilo fejerverkai – žaidė, šoko, džiaugėsi, stebino, plėtė akis ir neatsirado žodžių, kuriais galima būti nupiešti tokį vaizdą, tačiau man buvo taip pat gera žinoti, kad šitaip atsitinka spalio devintąją. Nesunkiai vaizduotėje mačiau, kaip fejerverkų šviesoje susirinko daug žmonių —pažįstamų ir nepažįstamų, savų ir ne. O Savyje irgi kaip danguje ir net girdžiu save sakant: [i]o, kaip norėčiau, Dieve, kad visos mano gyvenime būtos spalio devintosios dienos susieitų į vieną vietą, į savotišką sueiga. O taip, žinau, Dieve, kad tai įžūlu, kad reikia džiaugtis ir dėkoti už tai, ką dabar duodi, betgi ir meluoti tau nevelia... Taip norėtųsi.
   — Taigi būna, kaip negali būti, — pasakė Vidinis, bet irgi, matyt, kalbėdamas su savim ir savyje.
   — Iš tikrųjų, taip negali būti, — pasakė ir teta Santa. Atsargiai padėjo ant etažerės viršaus stebuklą, glostė jį ir deklamavo savo — girdit? —savo eilėraštį:

          Ateis ir dar viena diena, nuvijus šitą.
          Nušvis ir vėl visom vaivorykštės spalvom.
          Drebi? Tau nedrąsu įeit į rytą kitą?..
          Ramiai žingsniuok, aš būsiu netoli kažkur.
          Ir spauski gintarą delne, kai bus sunku…
          Uždėki jam visas nelaimes savo.
          Sau pasiliki visa, kas gražu
           (tegul tai bus nedaug, bet tai – bus TAVO).

2012-11-14 12:56