 |
| Vinco Karlono (sėdi dešinėje) kalėjimo draugai |
Ramybės jums
linkiu
— Kaip manai? Ko dar reikėtų mūsų scenai? — paklausiau Ypatą.
— Ar manai, kad vėliavų? — Nusupratau.
— Aš irgi nesuprantu, bet matau. Vėliavos, vėliavos... Kokios paklausi, tokią gausi. Tik dabar pamačiau, kad palėpės erdvė pagausėjo vėliavnešiais. Ėjo ten, kur daugiau žmonių, matyt, nežinodami, kad jie visi ten iš Vilniaus krašto lietuvių, buvusių politinių kalinių, sąrašo. Jiems vėliavų nereikėjo, nes visiems, regis, pakakę vienos ir kiekvienas jų galėjęs dar neataušusiais Lukiškių kalėjimo žodžiais kalbėti, kodėl ji jiems tokia. Toks vėliavos pasirinkimas ir poreikis turėti ją vieną išliks ir laikas neištrins kol bus gyvi. Beveik po 60 metų rašytojas Kazys Saja, susitikęs su Vincu Karlonu prie Šklėrių kryžių, „Lietuvos aide“ (1998 08 11)“ parašė:
Reikėjo laiko, kad atsiminčiau apie ką ji kalba, bet atsiminiau ir pasakiau:
Karloną lenkai suėmė 1938 m. pavasarį. Darydami kratą net nuo sienų popierius nudraskė. Vincui surakino rankas, užrišo akis ir nuvežė į Poriečę. Ten rūsyje per surištas rankas ir kojas perkišo pagalį, pakabino ant dviejų stalų ir ėmė tvatyti gumine lazda per kojų padus, kad viską kuo greičiau prisipažintų. Gardine tardymo kambarys buvo įrengtas moderniau, kankinant dalyvaudavo gydytojas. Suimtajam specialiam krėsle pagaliukais buvo laužomi pirštai, prie sprando kaišomi elektros laidai, panagės badomos adatomis. Faktiškai nebeegzistuojanti „Ryto“ draugija ‚ Vincui Karlonui parūpino advokatą, tačiau jis mažai tegalėjo padėti – Vilniuje žvalgas buvo nuteistas 12 metų ir uždarytas į Lukiškių kalėjimą. Ten būdamas Vincas sužinojo, kad jo žmona Stefanija susilaukė pirmagimio sūnaus, kuriam parinko Pranelio vardą.
Atrodytų, kokie dalykai jau galėtų ramiai dulkėti archyvuos, bet pasirodęs vėliavnešių būrelis juos netikėtai krestelėjo.
— Kas atsitiko? Kam čia prireikė vėliavų ir kodėl tiek daug? — pasiteiravo vėliavnešių vedlio iki galvos laisvės atėmimu teistas studentas Silva Blaževičius. Ir nužvelgdamas savus: — Ė, bičiuliai, čia mums dovanų pagal pasirinkimą. Sakykit tie,, kurie teisti iki gyvos galvos, kokią vėliavą imsime. Tokių mūsų dvylika. Tai ar kiekvienam po vieną, ar visiems vieną.
— Nebūkime gobšūs, užteks vienos,— pasakė Julys Kalanta.
— Mums irgi užteks vienos, — patikino ir Augustas Lukianskas, irgi studentas, nuteistas dvylikai metų kalėjimo. Tokių čia buvo keturi. O kiti po dešimt, dar mažiau ir tie, kuriems teismo nuosprendis nebuvo paskelbtas ir Vilniaus krašto politinių kalinių sąraše įvardinti kaip tardomieji.
— Ponai, ar girdėjote, kaip staugė vilkai. Atrodo, kad jums tai patiko. Tuomet prašome į sceną. Visi. Kartu su savo vėliavomis. Žengte, marš! — netikėtai sukomandavo Vidinis ir tokį jį mačiau pirmą kartą. Piktai suurgzgė šuo Kūdzavaris, ištemdamas nugarą šuoliui ir pasirengęs kaip spyruoklė iššokti.
— Ponas Vidini, - jūs turėtumėte mane atsiminti, — pratarė vėliavnešių vedlys.
— Pirmą kartą matau,— nepaisė jo Vidinis.
— Taip, nes tuomet buvau su šalmu ir vadinausi Mundžiu... Mundžiumi.
— Ak, buvai su šalmu ir vadinaisi Mundžiu. O dabar? Bent iki vakaro kuo dar suspėsite būti? Kokia prie savęs vėliavą dabar glaudžiate?
- Prašau manęs neįžeidinėti. Aš irgi sugebu. O kad šį scena yra, tai gal ir mano nuopelnai. Būtent aš šią erdvę atskraidinau iš Šklėrių į šią palėpę. Ir visi, kam reikėję, žinojo, kad esu Agricola. Toks ir dabar.
— Prašau visus vėliavininkus į sceną. Ten pasikalbėsime. O dabar... žengte marš! — piktai urzgiant Kūdzavariui dar kartą sukomandavo Vidinis ir vėliavnešiai vienas po kito kilo į sceną, nešdamiesi savo vėliavas. Man irgi pasirodė, kad jų vedlio nepažįstu, tačiau žodžiai privertė suklusti: gal tik kartą, ar du esu tematęs Agricolą be šalmo, uždengiantį visą jo veidą, o šiaip vis su juo. Praėjo metai ir keli...
— Ponas Ypata, patraukit karietą. Šitam veiksmui toks peizažas netinkamas.
— Prašau. Tuoj pat, — pakluso Ypata ir karieta, išlaipinusi giedorę Pauliną Valetukevičienę, pasitraukė į atokų paribį.
— Betgi, dzieduli, jis teisingai pasakoja. Tai Agricola ir tuomet jis vadinosi Mundžiumi,—pakuždėjo Biblijos knyga.
— Rodos, bet netikras.
— Kai rodos, žegnokis, dzieduli. Užtat man nesirodo, žinau. Ir dar: prašau, kad niekuomet, o niekuomet manęs nevadintume Gražuole. Te ja pasilieka būti Blakė. Oi, kaip ji gražiai ant etažerės švysčiojo, kur dabar mane padedate. Viskas. Daugiau manęs ir ant etažerės nekelkite. Antraip – bliausiu, šauksiu, vilku staugsiu. Visiems bus negerai, dzieduli. O man jau ir dabar negerai.
— O taip, kad ir gražuolė esi, bet tu teisi. Kaip Biblijos knyga esi reikalingesnė. O Blakė? Ji irgi velnioniškai graži. Atsimenu.
— Daugiau man toks dalykas neįdomus. Aš renkuosi moters gyvenimą ir iš elektroninės būtybės galbūt... galbūt pavyks tapti biologine,— ramiai, bet įtaigiai pasakė ir pačiauškėjusi savyje, pažybčiojusi, tarė:
— Va, imkite, bet aš neskaitysiu. Skaitykite patys, — ir į mano rankas nukrito tekstas, pažymėtas 2008 metų rugsėjo 7 d. data: — Čia pabaiga,— dar pasakė , o Vidiniui irgi: — Dziedulis jums kažką paskaitys ir jokių nesusipratimu nebus. Skaityk, dzieduli.
— Neskubėk, brangute, neskubėk, — pašoko teta Santa, painiodamasi abite ir paimdama iš manęs Biblijos Šešiasdešimt Septintąją ir tekstą. Ir dar: — Nuo šiol, dzieduli, aš ne tik teta Santa, bet ir vaidinimų, kurie vyks šioje scenoje, scenografijos arba, sakykim, scenovaizdžio kūrėja. Toks Vidinio verdiktas.
— Verdiktas?
— Deja. Istorija, regis, kartojasi: veni, vidi,vici — atėjau, pamačiau nugalėjau. Julijaus Cezario pergalė prieš Ponto karalių Farnaką įvyko arba... Vidinis ant žirgo ir darbe. Taip, Vidinis buvo ne tik ant žirgo, bet ir kartu su į šunį pasivertusiu vilku Kūdzavariu. Jo įtakoje neabejotinai atsiradusi ir teta Santa, ir...
— Ir visi, kas kokiu būdu scenos dalyviais būsime. Ten, regis, jau jis Viešpats, — pasakė šalia sustojęs Ypata ir paimdamas už alkūnės: —Tokia Aukščiausiojo valia, bet sukrutimo čia būsią daug. Nejudančių dalykų nebus. Net ir titnagui prisieis pakrutėti.
— Regis, stengdavomės krutėti ir anksčiau.
— Taip, bet paklausyk, o paskui pasakyk, ką tai reiškia,— pasakė Ypata ir tyliau negu tyla padeklamavo:
Ramybės Jums linkiu
O aš dar molio saują rankoje laikau –
Dar kursiu Ievą.
Manau, atėjo laikas
Šonkaulį grąžint Adomui
Ir pasijaust ne vyro nuosavybės dalimi
— Dabar lauki, kad kažką tau pasakyčiau. Ką?
— Mano „dabar“ nereiškia „tuoj pat“, bet laukiu, - nepatenkintas pasakė, o paskui: — Suprask, Pranuci, kad ne pažiopsoti čia atvažiavęs. Kai atsiranda įtartinos publikos, ką belieka daryti... — Reikia Blakės paramos prašyti.
— Apie tai nekalbu, tačiau pasiteirauti ir sužinoti, kas pasėtoje alyvmedžių giraitėje molio ieško moteriai kurti, vis tik verta, - pasakė ir tęsė deklamaciją:
O Moterie, tikiu tokia tavim —
Nurenk mane, kaip aš nurengdavau tave
Ir nežinokime, kuriam
Gimdyt prireiksią - tau ar man...
— Ar manai, kad vėliavų? — Nusupratau.
— Aš irgi nesuprantu, bet matau. Vėliavos, vėliavos... Kokios paklausi, tokią gausi. Tik dabar pamačiau, kad palėpės erdvė pagausėjo vėliavnešiais. Ėjo ten, kur daugiau žmonių, matyt, nežinodami, kad jie visi ten iš Vilniaus krašto lietuvių, buvusių politinių kalinių, sąrašo. Jiems vėliavų nereikėjo, nes visiems, regis, pakakę vienos ir kiekvienas jų galėjęs dar neataušusiais Lukiškių kalėjimo žodžiais kalbėti, kodėl ji jiems tokia. Toks vėliavos pasirinkimas ir poreikis turėti ją vieną išliks ir laikas neištrins kol bus gyvi. Beveik po 60 metų rašytojas Kazys Saja, susitikęs su Vincu Karlonu prie Šklėrių kryžių, „Lietuvos aide“ (1998 08 11)“ parašė:
Reikėjo laiko, kad atsiminčiau apie ką ji kalba, bet atsiminiau ir pasakiau:
Karloną lenkai suėmė 1938 m. pavasarį. Darydami kratą net nuo sienų popierius nudraskė. Vincui surakino rankas, užrišo akis ir nuvežė į Poriečę. Ten rūsyje per surištas rankas ir kojas perkišo pagalį, pakabino ant dviejų stalų ir ėmė tvatyti gumine lazda per kojų padus, kad viską kuo greičiau prisipažintų. Gardine tardymo kambarys buvo įrengtas moderniau, kankinant dalyvaudavo gydytojas. Suimtajam specialiam krėsle pagaliukais buvo laužomi pirštai, prie sprando kaišomi elektros laidai, panagės badomos adatomis. Faktiškai nebeegzistuojanti „Ryto“ draugija ‚ Vincui Karlonui parūpino advokatą, tačiau jis mažai tegalėjo padėti – Vilniuje žvalgas buvo nuteistas 12 metų ir uždarytas į Lukiškių kalėjimą. Ten būdamas Vincas sužinojo, kad jo žmona Stefanija susilaukė pirmagimio sūnaus, kuriam parinko Pranelio vardą.
Atrodytų, kokie dalykai jau galėtų ramiai dulkėti archyvuos, bet pasirodęs vėliavnešių būrelis juos netikėtai krestelėjo.
— Kas atsitiko? Kam čia prireikė vėliavų ir kodėl tiek daug? — pasiteiravo vėliavnešių vedlio iki galvos laisvės atėmimu teistas studentas Silva Blaževičius. Ir nužvelgdamas savus: — Ė, bičiuliai, čia mums dovanų pagal pasirinkimą. Sakykit tie,, kurie teisti iki gyvos galvos, kokią vėliavą imsime. Tokių mūsų dvylika. Tai ar kiekvienam po vieną, ar visiems vieną.
— Nebūkime gobšūs, užteks vienos,— pasakė Julys Kalanta.
— Mums irgi užteks vienos, — patikino ir Augustas Lukianskas, irgi studentas, nuteistas dvylikai metų kalėjimo. Tokių čia buvo keturi. O kiti po dešimt, dar mažiau ir tie, kuriems teismo nuosprendis nebuvo paskelbtas ir Vilniaus krašto politinių kalinių sąraše įvardinti kaip tardomieji.
— Ponai, ar girdėjote, kaip staugė vilkai. Atrodo, kad jums tai patiko. Tuomet prašome į sceną. Visi. Kartu su savo vėliavomis. Žengte, marš! — netikėtai sukomandavo Vidinis ir tokį jį mačiau pirmą kartą. Piktai suurgzgė šuo Kūdzavaris, ištemdamas nugarą šuoliui ir pasirengęs kaip spyruoklė iššokti.
— Ponas Vidini, - jūs turėtumėte mane atsiminti, — pratarė vėliavnešių vedlys.
— Pirmą kartą matau,— nepaisė jo Vidinis.
— Taip, nes tuomet buvau su šalmu ir vadinausi Mundžiu... Mundžiumi.
— Ak, buvai su šalmu ir vadinaisi Mundžiu. O dabar? Bent iki vakaro kuo dar suspėsite būti? Kokia prie savęs vėliavą dabar glaudžiate?
- Prašau manęs neįžeidinėti. Aš irgi sugebu. O kad šį scena yra, tai gal ir mano nuopelnai. Būtent aš šią erdvę atskraidinau iš Šklėrių į šią palėpę. Ir visi, kam reikėję, žinojo, kad esu Agricola. Toks ir dabar.
— Prašau visus vėliavininkus į sceną. Ten pasikalbėsime. O dabar... žengte marš! — piktai urzgiant Kūdzavariui dar kartą sukomandavo Vidinis ir vėliavnešiai vienas po kito kilo į sceną, nešdamiesi savo vėliavas. Man irgi pasirodė, kad jų vedlio nepažįstu, tačiau žodžiai privertė suklusti: gal tik kartą, ar du esu tematęs Agricolą be šalmo, uždengiantį visą jo veidą, o šiaip vis su juo. Praėjo metai ir keli...
— Ponas Ypata, patraukit karietą. Šitam veiksmui toks peizažas netinkamas.
— Prašau. Tuoj pat, — pakluso Ypata ir karieta, išlaipinusi giedorę Pauliną Valetukevičienę, pasitraukė į atokų paribį.
— Betgi, dzieduli, jis teisingai pasakoja. Tai Agricola ir tuomet jis vadinosi Mundžiumi,—pakuždėjo Biblijos knyga.
— Rodos, bet netikras.
— Kai rodos, žegnokis, dzieduli. Užtat man nesirodo, žinau. Ir dar: prašau, kad niekuomet, o niekuomet manęs nevadintume Gražuole. Te ja pasilieka būti Blakė. Oi, kaip ji gražiai ant etažerės švysčiojo, kur dabar mane padedate. Viskas. Daugiau manęs ir ant etažerės nekelkite. Antraip – bliausiu, šauksiu, vilku staugsiu. Visiems bus negerai, dzieduli. O man jau ir dabar negerai.
— O taip, kad ir gražuolė esi, bet tu teisi. Kaip Biblijos knyga esi reikalingesnė. O Blakė? Ji irgi velnioniškai graži. Atsimenu.
— Daugiau man toks dalykas neįdomus. Aš renkuosi moters gyvenimą ir iš elektroninės būtybės galbūt... galbūt pavyks tapti biologine,— ramiai, bet įtaigiai pasakė ir pačiauškėjusi savyje, pažybčiojusi, tarė:
— Va, imkite, bet aš neskaitysiu. Skaitykite patys, — ir į mano rankas nukrito tekstas, pažymėtas 2008 metų rugsėjo 7 d. data: — Čia pabaiga,— dar pasakė , o Vidiniui irgi: — Dziedulis jums kažką paskaitys ir jokių nesusipratimu nebus. Skaityk, dzieduli.
— Neskubėk, brangute, neskubėk, — pašoko teta Santa, painiodamasi abite ir paimdama iš manęs Biblijos Šešiasdešimt Septintąją ir tekstą. Ir dar: — Nuo šiol, dzieduli, aš ne tik teta Santa, bet ir vaidinimų, kurie vyks šioje scenoje, scenografijos arba, sakykim, scenovaizdžio kūrėja. Toks Vidinio verdiktas.
— Verdiktas?
— Deja. Istorija, regis, kartojasi: veni, vidi,vici — atėjau, pamačiau nugalėjau. Julijaus Cezario pergalė prieš Ponto karalių Farnaką įvyko arba... Vidinis ant žirgo ir darbe. Taip, Vidinis buvo ne tik ant žirgo, bet ir kartu su į šunį pasivertusiu vilku Kūdzavariu. Jo įtakoje neabejotinai atsiradusi ir teta Santa, ir...
— Ir visi, kas kokiu būdu scenos dalyviais būsime. Ten, regis, jau jis Viešpats, — pasakė šalia sustojęs Ypata ir paimdamas už alkūnės: —Tokia Aukščiausiojo valia, bet sukrutimo čia būsią daug. Nejudančių dalykų nebus. Net ir titnagui prisieis pakrutėti.
— Regis, stengdavomės krutėti ir anksčiau.
— Taip, bet paklausyk, o paskui pasakyk, ką tai reiškia,— pasakė Ypata ir tyliau negu tyla padeklamavo:
Ramybės Jums linkiu
O aš dar molio saują rankoje laikau –
Dar kursiu Ievą.
Manau, atėjo laikas
Šonkaulį grąžint Adomui
Ir pasijaust ne vyro nuosavybės dalimi
— Dabar lauki, kad kažką tau pasakyčiau. Ką?
— Mano „dabar“ nereiškia „tuoj pat“, bet laukiu, - nepatenkintas pasakė, o paskui: — Suprask, Pranuci, kad ne pažiopsoti čia atvažiavęs. Kai atsiranda įtartinos publikos, ką belieka daryti... — Reikia Blakės paramos prašyti.
— Apie tai nekalbu, tačiau pasiteirauti ir sužinoti, kas pasėtoje alyvmedžių giraitėje molio ieško moteriai kurti, vis tik verta, - pasakė ir tęsė deklamaciją:
O Moterie, tikiu tokia tavim —
Nurenk mane, kaip aš nurengdavau tave
Ir nežinokime, kuriam
Gimdyt prireiksią - tau ar man...
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą