Nestabdyk šaltinio... (15)

       Ypatos sugrįžimas

    Politiniai kaliniai, suklegėję į namelio palėpę, į tuos kelis jos kvadratus, regis, net nepajuto, kaip čia ankštą tarp jos neaukštų lubų ir lentomis iškaltų sienų.  Atrodytų, koks didelis Lukiškių kalėjimas, o kaip ten ankšta žmogui. Čia gi nors šokiams salę taisyk, grok, šok, trepsėk, dūk...
  — Betgi, ponai kalinai. Ką matau. Scena! Salė! - suklega Julius Lisickis, teistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos, bet, kaip sakoma, neperšokęs per tvorą nesakyk – op! Pakako vienerių metų, kai jis vėl laisvėje, bet šį sykį jau kartu su Vilniumi. Teistų iki gyvos galvos šioje kalinių  kompanijoje būta daugiau – Julius Kalanta, Stasys Lukaševičius, Pranas Petrauskas, Vincas Sukackas, Juozai Žemaitis ir Pileckas, Vytautas Kasauskas, Povilas Pečiulis, Nikodemas Garla, Petras Čepulis...  Šventiški, gražūs, laimingi, lyg ant eikliausiu žirgų užkelti. Inteligentiški, dvasingi, o pasirodo – visi jie, išskyrus studentą Silvą Blaževičių, tebaigę ar nebaigę pradinį mokslą, kaip ir  mano tėvas, nuteistas kalėti 12 metų.
  — Buvom, vyručiai, kaliniai. Buvom. O dabar jau – ne, —  užšoko ant scenos tėvo bendrapavardis Motiejus, irgi Šklėrių sodžiaus žmogus ir, pražiojęs dainingą gerklę:
 
          Eisim, broleliai,  namo namo,
          Jaunieji, broleliai, namo namo
 
  — Puiku, dzieduli, puiku. Atrodo dar vieną stebuklą išgirsim, — linksmai sunerimo Vidinis, bet tuoj lyg sudraudė: — Na, ko spoksai? Aš irgi apspengęs, betgi palaukim.
    Ir tuomet išgirdome, kaip į sceną įbildėjo karietą, matėme, kaip aukštai pakeldamas palėpės lubas, ant užpakaliniu kojų piestu atsistojo žirgas ir per visus Balsius, per jų sodus, per Verkių parką nužvinga jo yhahahaaaa! Taip kartą, taip kitą kartą. Atsidarė karietos durys, o pro jas išėjo seniai regėtas ponas Ypata. Nusiėmė nuo galvos anksčiau nematytą skrybėlę, žemai lenkėsi į visas keturias puses, o paskui, dėdamasis ją ant galvos, tarė:
  — Vaidinimas, ponai, prasideda. Bet ne tik vaidinimas. Su juo teisybė taip pat. Su savo autoriais, mūsų gyvenimais. Ir net kryžiais  taip pat  savo.
  Ypata iškėlė rankas, pavaizduodamas savimi kryžių ir palenkęs galvą Nukryžiuotojo pozoje beveik šnabždančiu balsu: — Nukelkite nuo kryžiaus mane, ponai, — bet tuoj atsitiesė ir taip: — Atsiprašau, jūs jau tai  padarėte, bet dėl to, deja, kryžiai neišnyksta. Jie visuomet laukiantys. Net ir to paties Kristaus, jo Tėvo ar Šventosios Dvasios. Ko tyli, senasis muškietininke, —  nelaukai parodydamas į mane, paklausė Ypata:  
  — Ė, ar tik nemanei, kad Ypata  jau nepasirodys?
  — Argi tai būtų nuodėmė, ponas Ypata?
  — Pabūsim dar, pagyvensim, bičiuli. Savimi išgyventas laikas visuomet turtingesnis. Net jeigu jis sutalpintas vienoje dienoje. Bet ša, Pranuci, dar mudviem paplepėti nėra kada.
  Atidarė karietos duris ir iš jos liūdnai šypsodamasi išėjo Harker.
  — Ir tai yra vaidinimas? — aiktelėjo Vidinis.
  — Dzieduli, dėde Vidini, dabar vadinkite mane Sigita. O Harker?  Nebent tik tuomet, jeigu jos labai reikėtų atminčiai.
  — Sigita, — žioptelėjau, tačiau Sigita jau pakibo ant kaklo: — Ačiū, dzieduli. Ir netiesa, kai sakoma, jog mirusiems skauda, kai juos atsimena. Tai nesąmonė. Net ir jų kapų vietoje kryžiai, jog primintų, kad esame  šalia, ar kažkur, kad laiminame, mylime, padedame būti, kad atsimintume ir kitiems pareikštume, kuo esame. Sako, alyvmedžių giraitę sėjai?
  — Kartu su Medžiu. O sėklos parūpino teta Santa. Taigi vienuolė, — klupinėjau, negebėdamas sklandžiau sudėlioti žodžių ir sakinių. Atrodė, gebu apkabinti visą dangų, bet baimė, kad apsikabinsiu tik sapną, buvo stipri, budinti, serginti ir todėl vėl suabejodamas tokia  dalia, tariu: — Betgi, Sigita, o jeigu tai vaidinimas, arba jeigu aš sapnuoju?
  — Dvasioje sapnų nebūna.
  Kai šitiek daug neįtikėtinos tikrovės pasireiškia vienu kartu, pasireiškia ūmai, jos nelaukiant, tai net labai akivaizdūs dalykai kažkur išplaukia, išnyksta. Nemačiau, kaip ant  etažerės elektroninėmis švieselėmis nerimauja  Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga, kaip nenustygsta trepsėti Vidinis, norėdamas perimti į savo glėbį iš karietos išlipusią viešnią, nejutau, kaip vis dažniau už megztinio timpteli teta Santa. Įvykis užgriuvo kalnu ir dabar reikėjo jį savimi apčiupinėti bent tiek, kad jau pirmame atokvėpyje galėčiau  atitokėti ir suvokti, kad... stop, Palėpės apartamento  pilieti Pranai, Dievas ne tau vienam.
    — Atsikvošėk gi — pasakė Leokadija Marija, bet ir žmonai paklusti nebuvo paprasta. Kažkur skubėdamas netyčia užkliuvau už tetos Santos akių. Gilios, ramios, talpios kaip bažnyčios...
  — Didelis Žmogaus dvasios pasaulis, oi didelis, dzieduli, — ramiai lyg patarnaudama altoriui skambtelėjo varpeliu.
  — Sakei, teta Santa, kartais pasimeldi už Harker... Atsiprašau, už Sigitą. Tai štai ji. Džiaugiasi, kad alyvmedžių giraitę pasėjome.
  — O taip, mums reikia labai geros scenos, — kažkodėl pirmasis mane išgirdo ponas Ypata. Nuo jo balso įkaitęs kraujas pradėjo aušti- nusišypsojau, kilstelėjau ranką, pamojau
  — O tu ne man, ne  man, o giraitei, alyvmedžių giraitei, senas muškietininke, pamoki, - atsiliepė ponas Ypata rodydamas į dešinės puses scenos gilumą, kur iš po miglos švietėsi į dangų pakildami drumsti debesys  Atrodė, būtent jie sugers užkritusią miglą ant  Santariškiu ligoninės korpusų. Nepažinti neįmanoma ir vietovės, kurioje su V. Medžiu sėjome alyvmedžių  giraitę. Bet iš kur, kaip ji taip greitai išaugusi?
  Vėl braukiu suašarojusias akis, tačiau vaizdelis nesikeičia. „ Betgi ar aš dzin dzin ne šeštoje palatoje“- dzingteli mintis. O  Aukščiausias! kiek čia daug tavęs. Ligi šiol, Dieve,  niekur kitur tiek daug tavęs dar neteko matyti. Ir kodėl aš turėčiau  šalintis, jeigu tai šeštoji, kodėl turėčiau bėgti? Ir kaip miela, kad ir  Ypata  atsiradęs. Pagaliau...
  — Ponai, būkite atidūs ir nesupainiokite šios alyvų giraitės, kurios  nėra, kuri tokia dar bus su Getsemanės sodu, kur kažkada Jėzus vaikštinėjęs, o po paskutines vakarienės buvo suimtas. Tas tiesa, kad Jeruzalė šalia, bet ji ne ta, kuri kažkur Ten. Ši Jeruzalė Vilniuje. Va, tokia alyvmedžių giraitė bus. Tai ne pranašavimai apie pasaulio pabaigą. Tikrovė galingomis šaknimis įsikibusi į žeme, kurioje ir mirti nevalia, kadangi tauta  nedidelė ir išbarstyti ją mirtimi būtų nemenkas  nusikaltimas.
  — Atrodo, kad niekas nepamatėm, kai karietos durys vėl atsidarė ir pro jos išėjo graži, senatvės kaip nendrė vėjuje palenkta moteris. Nepažinti jos negalėjau, bet buvo gera, kad ir Paulina  Valentukevičienė, Šklėrių giedorėlė, irgi  nepatingėjo aplankyti ir, matyt, išgirdusi, kad namelio pastogėje kuriamas dramos teatras, pasiėmė į kelionę bent kelias savo krašto dainas. Iš tėvų, senelių, gal prosenelių laikų. Aš irgi ją pamačiau, tik išgirdęs seniai  girdėtą  jos dainavimą.
         
          Žiūrau  aina klapčiukėliai,                  
          Žvakelį uždegti,
          Vai ir aina vargoninkas
          Ant vargonų graic.

          Vai  ir aiena vargoninkas
          Ant vargonų graiti
          Vai ir eina kunigėlis
          Mumi šliūbo duoc

          Kunigėli tu jaunasai
          Neduok ščyro šliūbo,
          Neišrinko man Dievulis
          Po mano mislalai.
 
    — Vai, dar  vienas žodzis  ir  viskas. Gal kap nors, -atsiduso Paulina  Dar vienas žodzis ir ...

          Neišrinko man Dievulis  
          Po mano mislalai
          Tėvas, motka primokino
          Jaunų pragaišyc.
   
  — Negaliu, negaliu. Giedojau kadu, nu ale sunku jau.
  Publika sugriaudėjo aplodismentais. Atrodė, kad visi šventieji kartu su Dzievuliu nesibodi daužti delnais. Bet ausyse ramybė, tyla, kūne ir mintyse palaima.
  — A –jai, Pranuci. Žilas kap sniegas... O plikės net daugiau.  A – jai, Pranuci. Gerai, kad atvažiavau pažūrėc. Betgi ir mano Vytulis kap sniegas. Abu vienos nakcies, abu iš tų metelių...
  —  Tėvas gi iš Lukiškių čia,  o aš dar vis iš 2012 metų. Čia taip neretai atsitinka. Sūnus ar dukros jaunesni už tėvus. Neretai vieni kitų nepažįsta. Aš irgi tik iš nuotraukos ir politinių kalinių sąrašo.
  — Ai, ai, Pranuci.
    Ypata nepyko. Protingai, gražiai padėkojo giedorėlei, dar kartą paprašė publikos jai paploti, paskui tęsė anksčiau pradėtą pasakojimą apie Kristaus suėmimą Getsemanės sode, prašydamas neužsimiršti ir skirti pasėtą alyvmedžių giraitę Santariškėse prie  Jeruzalės, nuo ano sodo, atsimenančio Kristų, jo apaštalus ir net ankstesnius laikus.    
  — Nebūkime kuklūs, ponai, atsiminti, kad nors po Alyvų kalną, po jo pašlaitėje esantį Getsemanės sodą  kažkada  vaikštinėjo Jėzus,  tačiau, kaip žinia, tai Judui  nesutrukdė bučiniu išduoti savo mokytoją kryžiaus kančiai—  pasakė Ypata, tačiau jautėsi, kad šitaip tariami jo žodžiai užkliuvo jo burnoje, o ištardamas antrą kartą  skiemenimis ne su truk dė, akimis bėgiojo po palėpės erdvę, kol surado etažerę su ant jos viršaus padėta Šešiasdešimt Septintąja Biblijos knyga...
 
2012-12-15 21:15