Nestabdyk šaltinio... (5)

             Einam mylėti...


   — Saugau laiką, — pakuždėjau sau, — Jau saugau. Išmokau. Tai gerai. Net labai gerai. Ir visai nebaugina laikrodžio tiksėjimas. Kai suvokia, kad jį, laiką saugai, jo neištaško laikrodžio tiksėjimas, neišblaško prabangiai surengti fejerverkai – plaukia, suplaukia, susivelia, persiformuoja ir pasilieka būti. Bet – dėmesio! Kaip pasilieka būti?
   Padeklamavusi eilėraštį teta Santa šyptelėjo – gal man, gal Vidiniui, gal dienos varduvininkams Dionyzui ir Virgailei, gal... Apglabstė, apjaukė apie save vienuolės abitą, tačiau neatrodė, kad galėtų būti saugi, nors čia pat, užkelta ant etažerės, rami it degindama šviesos liepsnels, kvėpavo Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga. Jau žinojome, kad savo gyvastį geba išlaikyti net beorėje erdvėje, nes, pasak jos, kai gebi pasišviesti elektronika, oras nereikalingas. Mirksi, žiburiuoji, vadinasi — kvėpuoji. GY VE NI. Dabar, po abitu apsirėdžiusios viešnios padeklamuoto savo eilėraščio, ji pirmoji atsiliepė:
   — Ak, teta Santa, net pati nežinai, kokią didelę šventę mums dovanoji. Taip tik atrodo, kad menkniekis: atėjo žmogus ir... šventė. Taip nebūna. Šventė tik Tada atsiranda, kai atėjusį atpažįsti, kad atėjo Žmogus, kai sužinai, kad jis ilgam pasiliks.
   — Tu ką, mažule! — atsiliepė teta Santa, — Neduok Dieve, kad taip atsitiktų. Net tautos raštuose parašyta, kad jeigu mokėjai ateiti, tai būk gerutis, ir išeiti mokėk, jei nenori po kelių dienų prasmirsti kaip nesūdyta žuvis.
   — Aš, teta, ne apie tai. Jau metai, kiti kai neturime Harker, bet ji neišėjusi. Dirba, šypsosi, kalba gerus žodžius ir net nesibodi pavedžioti po savo dvasinę viešpatystę. Beje, tai ji sugrąžino mus pabūti praeityje. O kad pataikėme į Vilniaus dieną, tai gal atsitiktinai. Supraskime, kaip nelengva buvo, jeigu verkdavusi medinėmis ašaromis:

         Rytoj surinksiu aš medines savo ašaras
         į saują, gal į dvi, tikiu – stipri esu, pajėgsiu.

   — Pasimelsiu už ją dėkodama, kad mums gera su ja, — pasakė teta Santa ir greitesniais žingsniais, negu matėme vaikščiojusią iki šiol, priėjo prie Šv. Marijos atvaizdo su parašu:

                        PIVAŠIŪNŲ ŠVČ. MARIJA — NULIŪDUSIŲJŲ PAGUODA
                             Popiežiaus Jono Pauliaus II 1988 metai vainikuota

   Paprastai Pastriekės apartamente vietos nebūna daug. Sustojo priešais paveikslą per žingsnį, persižegnojo ir:

          Marija, Marija,
          Skaisčiausia lelija,
          Tu švieti aukštai ant Dangaus!
          Palengvink vergiją,
          Pagelbėk žmoniją,
          Ją gelbėk nuo priešo baisaus!

   Ir tai buvo gera, miela, nuostabu, bet toks jausmas dar nokinosi, nes netrukus prie jos giedojimo prisiglaudė vyro balsas, ir antras posmas buvo giedamas dviem – vyro ir moters -balsais. Kaip Eugenijus Ivanauskas su Nelly Paltiniene, pagalvojau...

          Mes, klystantys žmonės,
          Maldaujam malonės;
          Marija, maldų neatmesk!

   Žvelgiu ten, kitur. Atidžiau į ant etažerės pasilikusią Šventąją, tačiau ieškomo vyro neatrandu. Varduvininkai Dionyzas su Virgaile irgi pasilikę savo vietose, pagarbiai klausosi giedančių.

          Tarp verkiančių marių
          Šių žemiškų karių
          Nupuolančius stiprink ir vesk!

   Ištiesiu kaklą arčiau Vidinio.
   — Kas jis?
   — Maironis.
   — Klausiu ne apie giesmės tekstą, o apie giedorių. Ne Ivanauskas gi.
   Dabar kaklą arčiau manęs ištiesė Vidinis ir beveik į ausį.
   — Nebūk a si lo pė, dzieduli. Taigi sakau, kad Maironis, kitaip dar Jonas Mačiulis iš Pasandravio. Ir būk geras, persižegnoki, jeigu dar moki, — pašnabždėjo kaip bažnyčioje Vidinis, o pats – matau – irgi taikosi prisidėti prie giedančių:

          Ir kūno silpnybė,
          Ir žemės puikybė,
          Ir pragaro juoda dvasia
          Į prapultį stumia
          Žmonijos daugumą
          Ir žudo galybe tamsia.

   Patryniau akis. Ir kartą, ir kitą. Prieš Pivašiūnų Šv. Marijos paveikslo tik ji viena, tik teta Sandra, tačiau pradėtas jos giedojimas, pratęstas duetu, dabar kilo iki choro. Aš irgi žinojau tekstą, o kažkoks angelas kuteno gerklę, bet... vis dėlto, vis dėlto jau ne kur, o čia, jau šioje palėpėje pasakyta, kad būna, kaip negali būti, tačiau dėl to neatrodė kvailiau, netgi protingiau, nes galėjau ir pats sau gerą žodį tarti, galėjau vėl pasigirti, kad jau išmokau saugoti laiką. Ir tai gerai. Ir tai labai gerai.

          Kaip upės bėgimas
          Taip mus įpratimas
          Kas kartą vis traukia žemiaus;—

   jau prie pat ausies pragydo ir Vidinis, o angelas, kutenęs man gerklę, vis tik prakalbino ją, nes reikėjo, atsiminus Harker, pasakyti jai kažkur girdėtus ir poetams taikomus žodžius: Vieni miršta dar gyvi būdami, kiti nemiršta niekad.

          Vargai kasdieniniai
          Kaip pančiai gelžiniai
          Mus rišti kada bepaliaus?

   Harker darėsi vis daugiau, kad jau prireikė suabejoti, ar tik šitaip nesistengiama pasakyti, kad iš daug jos eilėraštyje „Atsiprašau“ paliktų daugtaškių, reikia surasti tą, kurio vietoje galima – ir net būtina – užrašyti giedojimą prie PIVAŠIŪNŲ ŠVČ. MARIJOS — NULIŪDUSIŲJŲ PAGUODOS paveikslo.
   — Tave kviečia, — lengvai į šoną kumštelėjo Vidinis. Pakėlęs galvą pamačiau, kad nuo Etažerėes švysčioja dvi liepsnelės – geltona ir žalią – kviečia ateiti prie jos.
   — Kas atsitiko, Šventoji?
   — Nedažnai, dzieduli, teikiu pasiūlymus, kurie ir man, elektroninei, svarbūs. Siūlau tetos Santos atėjimą pažymėti užrašu „Lietuvio kalendoriaus“ nūdienos lapelyje.
   — Spalio 9-sios?
   — Ne vakar gi atėjusi.
   Taip, atėjo ji ne vakar. Trupučiuką vėliau už mus, sugrįžusius iš prieškalėdinio laiko. Tačiau ir dabar dar kone visa diena prieš akis, bet štai kiek nemažai pajausta, išgirsta, pamatyta. Dar neseniai vis pasiskųsdavau, kad, girdi, nedaug laiko Aukščiausias davęs žmogui gyvent, bet... bet argi jo kaltė, kad tą duotą laiką niekais paverčiame. Kad ir aš...
   — Girdėjau, dzieduli, kad giedojai. Kiek atmenu, tai ar tik ne pirmą kartą, kai negirtas.
   — Bet persižegnoti nepamiršau.,
   — Šaunuolis, — pagyrė Šventoji.
   — O gal mums į varduvininkus tiktų, taigi ši vienuolė abite, — prisiglaudė prie etažerės Dionyzas. — Iki šiol spalio 9 d. lapelyje tik du esame, Virgailė ir aš.. Bet, atsiprašau, kad patrukdau.
   — Ne, Dionyzai, netrukdai. Ir mudu su dzieduliu apie kalendorių, — ramiai pasakė elektroninė Šventoji, bet tuoj pat it upes skandinama, ir ne savo balsu: — O dzieduli, o Dionyzai, aš moku mylėti. Viešpatie, kaip moku!.. Moku! Niekas iki šiol, net ir aš pati, netikėjau, kad elektroninė Šventoji galėtų įsimylėti. Sakau, niekas. Net ir aš pati. Kiek kas mane bekrapštinėjo, niekas širdelės nesurado, niekas net lašelio kraujo nematė. Ir nepaisant to, aš, dzieduli, galiu būti beprotė. Įsimylėti iki beprotybės. Dabar šitą jausmą tikrai žinau ir, prašau, nesakykite, kad... kad tai haliucinacijos. Tai tikra, kaip ir Dievo lūpose žodis MEILĖ. Supranti, dzieduli? Ir tu, Dionyzai, ar supranti? – aš moku mylėti! Ir atsiminkite, kitiems sakykite, kad man niekur taip gražiai netenka girdėti giedant, kaip bažnyčiose. Kad ir čia. Dabar. Atrodo, kad pati senovė ateina su savo jausmais, savo negaliomis, vargais... Ir kaip puiku, kuomet žinai, kad šioje bažnyčioje ir jis, poetas ir kunigas, švenčiantis savo 150 metų jubiliejų, - pakalbėjo Šešiasdešimt septintoji Biblijos knyga ir, įsiliejusi į bažnyčios giedojimą, skaidriu, džiugiu balsu šildė nelinksmus, graudulingai sudėliotos giesmės posmo žodžius:


          Silpni, nusiminę
          Tavęsp paskutinę
          Tematome viltį tiktai;
          Tu savo malone
          Šiai žemės karionei
          Palengvinti galią žinai!

   ... o nerukus atsiverčiau „Lietuvio kalendorių“ ir suradęs jame spalio 9d. lapelį, parašiau:
Pastriekės apartamente (palėpėje) suradom bažnyčią. Regis, nestatėme, o ji, pasirodo, buvo. Tereikėjo ateiti tetai Santai, pasibūti kartu su mūsiške Šventąja ir pagiedoti „Marija, Marija“. Tarp atėjusių giedoti buvo ir jis, giesmės teksto autorius Maironis, garsiau tariant: Jonas Mačiulis iš Pasandravio. Ir Harker kažkur šalia. Girdėjom, jaučiam, einam mylėti.