Nestabdyk šaltinio... (20)

   

Palėpės apartamende

              Nauji potyriai  

   Nebuvo lengva suvokti, kas vyksta Palėpės erdvėje. Joje visąlaik yra kitaip negu bet kur kitur, tačiau ypatingesnių pastangų iki šiol neprireikdavo dalykus suvokti taip, kaip jie to verti. Dabar netgi pasirodė, kad tie keli, kurie čia esam kaip senbuviai, vienaip ar kitaip rūpinamės tapti vienas už kitą viršesni. Kurį laiką irgi dar laukiau, kad gal išgirsiu kažkokių paaiškinimų iš Vidinio, bet senis buvo prisirpęs veikla ir net atrodė, kad jis gerokai jaunesnis už mane. Štai stabteli prie tetos Santos:

   – Tai sakai, kad net sunku tau pačiai save atsiminti? Mano galva rodo, kad ne taip, – pasakė jai ir lyg skaitydamas iš „Užrakintos moters svajų“:

   Šiandien noriu tavo nusilenkimo ir bučinio į kojas. Būtent šiandien. Ryt jau viso šito nebereiks. Šiandien noriu nuolankaus tavo žvilgsnio ir žinojimo, kad niekada manęs neišduosi. Nenoriu mokyti ištikimybės. Nereikalausiu pagarbos, jei neverta. Tad, jei nors sekundei suabejojai ar aš – Ta, kurios ieškai, kurios šešėliu nori tapti, eik šalin ir... būk laimingas. Aš – ne ta ir tu ne tas, kurio man reikia.

   – Sakyk, o kodėl būtent šiandien, o ne vakar? – Mano galva tai būtų mieliau. Tuomet vilties daugiau.

   – Ai, mielas Vidini. Kai moteris kalba apie kažką, konkrečiai neparodydama apie ką, tai kiekvienam vyrui atrodo, kad kalbama apie jį. Paprastai kalbama apie konkretų vieną, o jeigu yra tie keli, kurie šalia jo, tai jai gėdos nedaro. Galimybė rinktis arba paįvairinti kasdienybę yra jos užgaidų reikalas. Bet, regis, pradėjai klupčioti. Dirbi ir užsimiršti, ką dirbi. Scena reikalinga. Vaidinimas laukia.

   – Betgi ne skubos tvarka. Nors, regis, jau paskubėjau su vėliavomis ir vėliavnešiais. Nelabai išmanau, ką su jais turėtume daryti. Kodėl man jų scenoje prireikę.

   – Ar tau neatrodo, kad šitos vėliavos nebus numestos man prie kojų. Vienas gal koja išspardysiu, bet gali būti, kad kuriai nors pati  kaip vėliava šyptelėsiu. Tai, ką turime scenoje, suprantu, kad negali būti aplenkta vaidinimu.

   – Ak štai kaip! Šiandien noriu tavo nusilenkimo ir bučinio į kojas. Būtent šiandien. Ryt jau viso šito nebereiks. Ar manai, kad galėčiau suabejoti? Blogiau, jog aš pats pasiruošęs patalkinti, kad šitos vėliavos būtų numestos tau po kojom. Turint tokį pagalbininką  kaip Kūdzavaris tai netgi įmanoma.

   – Na gerai, pajuokavome ir užteks, – pasakė teta Santa, o Vidinis pašaukė: - Dzieduli, žvilgtelėk. Ne  į tetą Santą, o į sceną... į sceną žvilgtelėk.

   Kartu su juo scenoje buvusi teta Santa tuoj ištrūko iš mano akių. Visai nelauktai pamačiau, kaip ten atsiranda palėpės pietinis langas su už jo matoma rudenėjančia Balsių sodu panorama. Šioje jo pusėja nemenka dalis ankstesnės Palėpės su jos, nors ir mažai pasikeitusia, bet vis dėlto ankstesne apystata. 

   – Kaip čia taip? Vidini, fokusais užsiimi.

   – Tai kad ne aš. Ė, ne aš. Scenovaizdis ne mano valioje. Pats stebiuosi, kad viskas lyg savaime.

   – Tai ne taip paprasta, kaip atrodo. Tekstas yra, bet kaip padaryti, kad jis įsikūnytų, kad atsikartotų jo vaizdas natūroje taip, kaip aprašytas.

   Pasirodė, kad Vidinis šitokiu būdu sumanęs ir pats pamatyti, ir kitiems parodyti kaip čia buvo atgabenta erdvė, gebanti raiškiai išsiskirti savimi ir išlaikyti tik jai būdingus ypatumus. Nelengva dabar pasakyti, kaip dėl tokio sumanymo būčiau sureagavęs anksčiau, kol šaukštai dar ne po pietų, bet nemanau, kad jis būtų sudominęs. Kitą vertus, įdomu gi pamatyti, kaip atrodo vaidinimu tapęs esė, kažkada parašytas savo ranka ir pavadintas „Su Dievu pro langą“.

   Tuomet rašiau:

  

   Labiau nusistebėti nebuvo laiko.

   Už lango, priešais jo stiklus, pakibo masyvus balionas ir beveik į veidą išgirdau pažįstamą varno Goliaus balsą...]

   Bet  dabar taip ir buvo, kaip rašyta: už lango pakibo balionas ir išgirdau kaip anuomet varną Golių.

   – Kvarkt, kvarkt. Imkit žagres art, art, art.

   – Tu čia, juodasis? Iš kur?  Net nesusapnuotas. Ir kodėl taip? Dar nepasisveikinai, o jau art, art, art. Kokie vėjai tave atpūtė? Kas atsitiko? Ar sparnų neturi, kad baliono prireikė? – barsčiau klausimus, nelaukdamas ką kranksės Golius. Atrodė, kad man svarbiausia buvo netylėti. O Golius išdidus tupėjo baliono viršūnėje ir, pakėlęs sparnus, pamojavo, matyt, rodydamas, kad juos turi.

   – Varškė, varškė! – kranktelėjo.

   – Ką?

   – Langą atidaryk! Laikas suprasti, vežėjau, ką kalba tavo mielas bičiulis, – nuo etažerės mestelėjo žodį Gražuolė.

    – Gražuolė? Blakė? – betgi iš kur ji čia? – neiškarto mokėjau suprasti ir atsiminti, kad mano esė toks personažas yra. Dabar, kai esė likimo valia tapo vaidinimo scenarijumi, kuris stengiasi dekoracijomis ir personažais pakartoti anksčiau būtą realybę, toks  etažerės atsiradimas su Blake ant jos buvo natūralus, tikras. Bet netikėtai suprantu, kad ir aš dvigubėju: į aną Pranucį, kuris dabar scenoje, kaip personažas ir tokį Pranucį, kuris stebi save buvusį, regi ir prisimena.

    Atidariau langą. Ir tik dabar pastebėjau, kad baliono pakabuke (kabinoje) stovi stiprus oreivis. Taip sprendžiau pagal jo galvos apdangalą, panašų į šalmą, kuomet juo apdengta visa galva. Tačiau jautėsi, kad šalme nė žiupsnelio plieno ar plastmases. Lyg jis būtų pagamintas iš gumos ar kitos tamprios tamsios medžiagos, gebančios, aptempus kūną, išryškinti visas jo linijas. Buvau įsitikinęs, kad šitaip uniformuotą žmogų esu kažkur matęs. Tačiau kaip dažniausia – kai labiausia reikia, dievai neleidžia atsiminti.

   Nelaukdamas kol pasisveikinsiu, oreivis kilstelėjo ranką.

   – Labas, labas, – atsiliepiau. O varnas, stryktelėjęs nuo baliono kupolo, tuoj atsirado ant mano (personažo) peties ir kaip visuomet po ilgesnio nesimatymo:

   – Mano vaiks, mano vaiks!..

    Truputį pasiglostėm, pasišildėme vienas kito artuma. Kažką palesė iš barzdos ir, šuneliui Kandžiui leptelėjęs sparnu per uodegą, perskrido ant etažerės pas Gražuolę. Nelabai galėjau suvokti, kodėl toks pasimatymas, tačiau Golius nebuvo ramus, o Blakės šviesos etažerėje irgi sumirksėjo įvairiomis spalvomis. Paskui netikėtai varnas pasiėmė Gražuolę į snapą ir pro langą sugrįžo atgal ant baliono.

   – Jūs – ką? Juokaujate?

   – Ne, ponas vežėjau. Kai tiek daug darbų, juokams pritrūksta laiko, - pasakė oreivis. – Beje, o kur ponas Vidinis?

   – Vidinis? Jūs pažįstate Vidinį?

   – Na taip. Dievas leido pažinti. Tačiau ir jus pažįstu. Taip, ponas Pranai. Pažįstu.

   – Vadinasi, esate ne tikras oreivis. Neatsimenu nė vieno oreivio, su kuriuo būčiau pažįstamas.

   – Jeigu nematyčiau šalia šunelio Kandžiaus, turbūt ir aš jūs nepažinčiau. Bet man pasisekė. Jeigu dar paimtumėte šunelį ant rankų, tai neliktų jokių abejonių, kad tai jūs, karietos vežėjau. Tiesa, buvęs.

  

  Ir išgirstas tekstas, kaip parašyta esė, o vaizdas irgi kaip anąkart. Bet iš kur vaidintojai?. Iš kur aš, kokiu anąkart buvau? Iš kur varnas Golius ir Blakė? Iš  kur kiti?

  Pasaulis  švystelėjo kažkokia iki šiol mažai matyta ar juntama savo dalimi ir reikėjo net didžiulės vaizduotės, kad scenos veikėjus  suvoktume kaip šešėlius, pasilikusius praeitame laike. Kita vertus, galima manyti paprasčiau – kažkas rodo anksčiau susuktą panoraminį filmą ir štai esame tokie, kokie buvom. Ar verta  stebėtis, jei žinai, kad tokie dalykai yra, kad jie galimi. Tai faktas, kurį pats savo rankomis, akimis protu čiupinėji ir suvoki, todėl kažkokie kitokie paliudijimai nereikalingi.  

   Asmeniškai man tapataus pobūdžio apsireiškimai yra nutikę anksčiau, nors dabar labiau įtikėtina, kad tai sapnų atminties dalykai, tačiau – ne. Atsisakyti nesuprantamų apsireiškimų kaip realybės arba perkvalifikuoti juos į kitokios egzistencijos pavidalus visuomet yra neprotinga.

   Jau nelabai gebėjau suvokti, kur vaidinimas, kur  tikrovė. Tai, kas buvo scenoje, persimetė ir į mano vidų. Regis, nereikėjo jokių pastangų ateiti į beveik prieš penkerius metus prasidėjusį rudenį. Atrodė, esu kaip prieš tą laiką, o esė „Su Dievu pro langą“ dar reikės parašyti. 

   – Atsiprašau, ponas Mundi, – išgirstu Vininį, bet nesiryžtu spręsti, ar jis kaip vaidinimo personažas, ar... Bet tai truko neilgai, nes greit suvokiu, kad tvarkomi neišspręsti nūdienos reikalai. Scenai it kryptelėjus pasikeičia scenovaizdis, kuomet žiūrovų dėmesys  sutelkiamas į vėliavas ir vėliavnešius su jų lyderiu bei jį egzaminuojančiu Vidiniu. Akys ieško tetos Santos, bet jos nematyti. O Vidinis nesmagiai iškalba:

   – Taigi, atsiprašau, ponas Mundi. Jūs teisybę sakėte. Jokių abejonių dėl jūsų asmenybės neliko. Smagu jus matyti po penketo metų.

   – Beveik po tiek. Bet kodėl tokia prievarta? Su šunimis genate nežinia kur. Kodėl neleidžiate būti su mūsų vėliavomis, kur mums patogiau?

   – Ak, gerbiamas Mundi, – papriekaištavo Vidinis, –  sakai, su jūsų vėliavomis, o esate nežinia kur. Bent aš taip suprantu, kad kiekvienai vėliavai nevalia būti „nežinia kur“. Jūsų vėliavos, regisi, šito nežino...

   – Jos ir neprivalo to žinoti. Kita vertus, jūs, pone Vidini, irgi klausiate bet ko, tik ne to, ko reikia. Būtent: kas gi mes, vėliavnešiai, esame? Kokio sukirpimo.

   – Tai kad ir taip aišku. Pagal šitas vėliavas aišku, kas esate, – tarė Vidinis ir neskubiai atėjęs prie sumestų vėliavų ir paspirdamas vieną jų koja: – Ateiki, mielasis, o  aš tau jau dabar sakau, kad esi rudmarškinis.

   

   Tai buvo tas momentas, kuomet jau ir aš praplyšau:

   – Vidini, baik komedijas!

   – Tau tai komedija? – sudirgo jis. – Bet tuomet ne į mane žiūrėk, o į tikresnius komediantus. – Ir aukštai pakėlęs galvą, dar aukštesniu balsu pakvietė: – Ponai politiniai kaliniai, prašau, kviečiu – ateikite! Eilute, pagal sąrašą...

   Sujudo masė žmonių. Beveik visi, kas buvome Palėpės apartamento erdvėje. Kitaip nebuvo įmanoma, nes pirmoji  sujudo  daina:

          Augo kieme klevelis,

          Augo kieme žaliasai,

          Po tuo klevu po žaliuoju

          Gul bernelis jaunasai, -

   šiltai, jaukai jau pirmu savo posmu iki pilnaties, pripildžiusi ir dangų, ir mirusių ir gyvų sielas, ir Palėpę su jos neįprastos sandaros scena.

       

          Viens, du, trys... graži Lietuva

          Kaip gėlelė žydi visada, –

   galingai aiktelėjo priedainis, regis, prilipdytas  prie  dainos posmų jau vėlesniais laikais.

   Pirmasis, nešdamas trispalvę, į sceną išėjo studentas Silva Blaževičius. Mano tėvas Vincas Karlonas pasirodė devintuoju, o paskutinis vorą užbaidė 157 numeriu sąraše pažymėtas Aleksandras Ceska.

 

          – Kelkis, kelkis, berneli,

          Gana ilgai miegoti,

          Laikas joti į karužę,

          Ginti laisvę Lietuvos.

    Nesinorėjo, kad daina nutiltų, bet ji jau artėjo prie pabaigos. Buvę Vilniaus krašto politiniai kaliniai išsitempė, išsilygiavo it kareiviai ir atrodė, kad didžiausia likimo jiems dovana yra tai, kad buvo tuo, kuo buvo ir yra, kuo yra. O kai nutilo paskutinis posmas, iš scenos gilumos išbėgo teta Santa ir apsivijusi rankomis aplink Veronikos Valinčienės kaklą:

   – Betgi iš kur tu čia, moteriške!..

   – Klausi lyg būčiau viena. Dar dvi Veronikos, dvi Onos ir Antosė. Ščesnulevičienė Antosė šiame sąraše, – išsilaisvindama kaklą iš apsikabinimo kalbėjo Veronika pirmoji, o paskui pašaukė kitoms moterims: – Nagi aiktelėkime! – Ir anos kaip susitarusios:

        

          Viens su puse, du su puse graži Lietuva

          Kaip gėlelė žydi visada.

   – Tark žodį, ponas  Mundi... Tark jiems žodį apie vėliavas.

   – Apie vėliavą. Mes ją vieną tik ir teturime, - kažkuris atsiliepė iš buvusių politinių kalinių.

   – Girdi, ponas Mundi? Tik vieną ją teturi.

Nestabdyk šaltinio... (19)

  

Vinco Karlono (sėdi dešinėje) kalėjimo draugai 

      Ramybės jums     

                  linkiu

  

   — Kaip manai? Ko dar reikėtų mūsų scenai? — paklausiau Ypatą.  
   — Ar manai, kad  vėliavų?   — Nusupratau.
   — Aš irgi nesuprantu, bet matau. Vėliavos, vėliavos... Kokios paklausi, tokią gausi.   Tik dabar pamačiau, kad palėpės erdvė pagausėjo vėliavnešiais. Ėjo ten, kur daugiau žmonių, matyt, nežinodami, kad  jie visi ten iš Vilniaus krašto lietuvių, buvusių politinių kalinių, sąrašo. Jiems vėliavų nereikėjo, nes visiems, regis, pakakę  vienos ir kiekvienas jų galėjęs dar neataušusiais Lukiškių kalėjimo žodžiais kalbėti, kodėl ji jiems tokia. Toks vėliavos pasirinkimas ir poreikis turėti ją vieną išliks ir laikas neištrins kol bus gyvi. Beveik po 60 metų rašytojas Kazys Saja, susitikęs su Vincu Karlonu prie Šklėrių kryžių,  „Lietuvos aide“ (1998 08 11)“ parašė:    
   Reikėjo laiko, kad atsiminčiau apie ką ji kalba, bet atsiminiau ir pasakiau:

   Karloną lenkai suėmė 1938 m. pavasarį. Darydami kratą  net  nuo sienų popierius nudraskė. Vincui surakino rankas, užrišo akis ir nuvežė į Poriečę. Ten rūsyje per surištas rankas ir  kojas perkišo pagalį, pakabino ant dviejų stalų ir ėmė tvatyti gumine lazda per kojų padus, kad viską kuo greičiau prisipažintų.   Gardine tardymo kambarys  buvo įrengtas moderniau, kankinant dalyvaudavo gydytojas. Suimtajam specialiam krėsle pagaliukais  buvo laužomi pirštai, prie sprando kaišomi elektros laidai, panagės badomos adatomis.   Faktiškai nebeegzistuojanti „Ryto“ draugija ‚ Vincui Karlonui parūpino advokatą, tačiau jis mažai tegalėjo padėti – Vilniuje žvalgas buvo nuteistas 12 metų ir uždarytas į Lukiškių kalėjimą. Ten būdamas Vincas sužinojo, kad  jo žmona Stefanija  susilaukė pirmagimio sūnaus, kuriam parinko Pranelio vardą.     
  
   Atrodytų, kokie dalykai jau galėtų ramiai dulkėti archyvuos, bet pasirodęs vėliavnešių būrelis juos netikėtai krestelėjo.     
   — Kas atsitiko? Kam čia prireikė vėliavų ir kodėl  tiek daug? — pasiteiravo vėliavnešių vedlio iki galvos laisvės atėmimu teistas studentas Silva Blaževičius. Ir nužvelgdamas savus: — Ė, bičiuliai, čia mums  dovanų pagal pasirinkimą. Sakykit tie,, kurie teisti  iki gyvos galvos, kokią vėliavą imsime. Tokių mūsų dvylika. Tai ar kiekvienam  po vieną, ar visiems vieną.   
   — Nebūkime gobšūs,  užteks vienos,— pasakė Julys Kalanta.
   — Mums irgi užteks vienos, — patikino ir Augustas  Lukianskas,  irgi studentas,  nuteistas dvylikai metų kalėjimo. Tokių čia buvo keturi. O kiti po dešimt, dar  mažiau ir tie, kuriems teismo nuosprendis nebuvo paskelbtas ir Vilniaus krašto politinių kalinių sąraše įvardinti kaip tardomieji.   
   — Ponai, ar  girdėjote, kaip staugė vilkai. Atrodo, kad  jums tai patiko. Tuomet prašome  į sceną. Visi. Kartu su savo vėliavomis. Žengte, marš! — netikėtai sukomandavo Vidinis ir tokį jį mačiau pirmą kartą. Piktai suurgzgė šuo Kūdzavaris, ištemdamas nugarą šuoliui ir pasirengęs kaip spyruoklė iššokti.   
   — Ponas Vidini, - jūs turėtumėte mane atsiminti, — pratarė vėliavnešių vedlys.  
   — Pirmą kartą matau,— nepaisė jo Vidinis.   
   — Taip, nes tuomet buvau su šalmu ir vadinausi Mundžiu... Mundžiumi.   
   — Ak, buvai su šalmu ir vadinaisi Mundžiu. O dabar? Bent iki vakaro kuo dar suspėsite būti? Kokia prie savęs vėliavą dabar glaudžiate?  
   - Prašau manęs  neįžeidinėti. Aš irgi sugebu. O kad šį scena yra, tai gal ir mano nuopelnai. Būtent aš šią erdvę atskraidinau iš Šklėrių į šią palėpę. Ir visi, kam reikėję, žinojo, kad esu Agricola. Toks ir  dabar. 
   — Prašau  visus vėliavininkus  į sceną. Ten pasikalbėsime. O dabar...  žengte marš! — piktai urzgiant Kūdzavariui  dar kartą sukomandavo Vidinis ir vėliavnešiai vienas  po kito kilo į sceną, nešdamiesi savo vėliavas. Man irgi pasirodė, kad jų vedlio nepažįstu, tačiau žodžiai privertė  suklusti: gal tik kartą, ar du esu tematęs Agricolą be šalmo, uždengiantį visą jo veidą, o šiaip vis su juo. Praėjo metai ir  keli...   
   — Ponas Ypata, patraukit  karietą. Šitam veiksmui toks  peizažas netinkamas.   
   — Prašau.  Tuoj pat, — pakluso Ypata ir  karieta, išlaipinusi giedorę Pauliną Valetukevičienę, pasitraukė į atokų paribį.   
   — Betgi, dzieduli, jis teisingai pasakoja. Tai Agricola ir tuomet  jis vadinosi Mundžiumi,—pakuždėjo Biblijos knyga.
   — Rodos, bet netikras.
   — Kai rodos, žegnokis, dzieduli.  Užtat man nesirodo, žinau. Ir dar: prašau, kad  niekuomet, o niekuomet manęs nevadintume Gražuole. Te ja pasilieka būti Blakė. Oi, kaip ji gražiai ant  etažerės švysčiojo, kur dabar mane padedate. Viskas. Daugiau manęs ir ant  etažerės nekelkite. Antraip – bliausiu, šauksiu, vilku staugsiu. Visiems bus negerai, dzieduli. O man jau ir dabar negerai.
   — O taip, kad ir gražuolė esi, bet tu teisi. Kaip Biblijos knyga esi reikalingesnė. O Blakė? Ji irgi velnioniškai graži. Atsimenu. 
  — Daugiau man toks dalykas neįdomus. Aš renkuosi moters gyvenimą ir iš elektroninės būtybės galbūt... galbūt pavyks tapti  biologine,— ramiai, bet įtaigiai pasakė ir pačiauškėjusi savyje, pažybčiojusi, tarė: 
   — Va, imkite, bet aš neskaitysiu. Skaitykite patys, — ir į mano rankas nukrito tekstas, pažymėtas  2008 metų rugsėjo  7 d. data:  — Čia pabaiga,— dar pasakė , o Vidiniui irgi: — Dziedulis jums kažką paskaitys ir jokių nesusipratimu nebus. Skaityk, dzieduli. 
  — Neskubėk, brangute, neskubėk, — pašoko teta Santa, painiodamasi abite ir paimdama iš manęs  Biblijos Šešiasdešimt Septintąją ir tekstą. Ir dar: — Nuo šiol, dzieduli, aš ne tik teta Santa, bet ir vaidinimų, kurie vyks šioje scenoje, scenografijos arba, sakykim, scenovaizdžio kūrėja. Toks Vidinio verdiktas.   
   — Verdiktas?
   — Deja. Istorija, regis, kartojasi: veni, vidi,vici — atėjau, pamačiau  nugalėjau. Julijaus Cezario pergalė prieš Ponto karalių Farnaką įvyko arba... Vidinis  ant žirgo ir darbe.   Taip, Vidinis buvo ne tik  ant žirgo, bet ir kartu su į šunį pasivertusiu vilku Kūdzavariu. Jo įtakoje  neabejotinai atsiradusi ir teta Santa, ir...
   — Ir visi, kas kokiu būdu scenos dalyviais būsime. Ten, regis, jau  jis Viešpats, — pasakė šalia sustojęs Ypata ir paimdamas už alkūnės: —Tokia Aukščiausiojo valia, bet  sukrutimo čia būsią daug. Nejudančių dalykų nebus. Net ir titnagui prisieis pakrutėti.
   — Regis, stengdavomės  krutėti ir anksčiau. 
   — Taip, bet paklausyk, o paskui pasakyk, ką tai reiškia,— pasakė Ypata ir tyliau negu tyla padeklamavo:          
         Ramybės  Jums linkiu 
         O aš dar molio saują rankoje laikau – 
         Dar kursiu  Ievą.
         Manau, atėjo laikas
         Šonkaulį  grąžint  Adomui
         Ir pasijaust  ne vyro nuosavybės dalimi         
  
   — Dabar lauki, kad kažką  tau pasakyčiau. Ką?
   — Mano „dabar“ nereiškia „tuoj pat“, bet laukiu, - nepatenkintas pasakė, o paskui: — Suprask, Pranuci, kad ne pažiopsoti čia atvažiavęs. Kai atsiranda  įtartinos publikos, ką belieka daryti...   — Reikia  Blakės paramos prašyti.
   — Apie  tai nekalbu, tačiau  pasiteirauti ir  sužinoti, kas pasėtoje alyvmedžių giraitėje molio ieško moteriai kurti, vis tik verta, - pasakė ir tęsė deklamaciją:
         O Moterie, tikiu tokia tavim —
          Nurenk mane, kaip aš nurengdavau tave
          Ir nežinokime, kuriam
          Gimdyt prireiksią - tau ar man...

Nestabdyk šaltinio... (18)

         

              Vilkai

   Taip, tai buvo dovana visiems. Netikėta dovana. Regis, niekas į kitus nesidairėme, nepaisėme, kas kaip regime ir girdime staugiantį vilką. Buvo neįprasta, įspūdinga jį matyti  tikintis, kad  jis dar ir dar iš karietos tarpdurio pastaugs, tačiau taip neatsitiko. Atrodė, kad žvėris, pastaugęs tą kartą, kitą, kartu su mumis įsiklausė, kažko laukia ir tikisi atsišaukiant į savo staugimą. Netgi suspėjau pagalvoti, kad gal laukia, kada jam atsilieps anas geležinis iš Gedimino sapno, nes nesinorėjo tikėti, kad Ypata jį, vadindamas Kūdzavariu, čia atgabenęs dėl kažkokių triukų, o pabūti scenoje su savo tautos praeitimi — kodėl gi ne? Tačiau kurį laika Ypatos vilkas it suakmenėjęs, it iškaltas iš granito. 

  — Tyliau, ponai, tyliau. Ilgai taip neturėtų tęstis, — pasakė Ypata. Ir iš tikrųjų netrukus išgirdau staugimą, kuris nebuvo panašus į Kūdzavario, skyrėsi —  pradžioje tyliai, mieguistai, it nenorėdamas, o paskui vis garsiau. Krūtinė pradėjo kilnotis, plėstis, sunkėti. Ir jau nebuvo abejonės, kad toks vilko šauksmas iš jos. Bet ar tik jo vieno? Atrodė, kažkas užkliudė  visą irštvą. Toks vilkų kaukimo sąjūdis užgriuvo ir kitus: girdėjau, kaip pasimetęs it vandens netekusi žuvis žiopčioja Vidinis, kaip nebemoka žodžio ištari vienuolė teta Santa. Vilkai sukaukė atėjusių politinių kalinių publikoje — kad bet į kurį rodyk, visur girdi vilkus ir nežinai ką bedaryti, kaip gelbėtis. Palėpės pasaulį užgulė vilkų antplūdis ir atrodo, kad tik stebuklas gali nutildyti tokį jų alkaną staugimą. 

  Priėjęs Ypata uždėjo ant peties ranką.
  — Girdžiu, ir tavyje staugia, Pranuci.
  — Ir dar kaip! Tildyk, Dievo žmogau. Daryk ką nors.
  — O ką bedaryti? Aš su savais irgi vos besusitvarkau.
  — Sako, vilku nei arsi, nei akėsi. Sakyk, kam jie čia? Imk, ponas Ypata savo Kūdzavarį ir palik mus ramybėje.
  — Deja, Pranuci. Su anuoju jau išmokau sutarti, bet sakau, kad Kūdzavaris ne vienintelis. O juk šimtas uodų ir kumelę papjauna, — pasakė Ypata ir jau visai susirinkusiai publikai: —Neišsigąskime, ponai. Vilkų gerokai mažiau negu atrodo, kadangi taip jau surėdyta, jog būdamas tarp vilkų ir žmogus pradeda kaukti. Va taip ir atsitiko. Išgirdę savyje vilkus ir patys pradėjome su jai kaukti.
  Ypata paglostė ranka savo Kūdzavarį ir anas it geras, meilus šuo pradėjo vizginti uodegą, glaustėsi prie kojų, o paprašytas: rinkis, Kūdzavari, tuoj sulojo šuniu ir atbėgo prie Vidinio. To nesitikėdamas senasis bičiulis atšoko atgal, bet šuva prisiklaupė lyg norėdamas šitaip paliudyti savo ištikimybę naujam savo valdovui ir dar, lyg norėdamas neužmiršti kuo buvęs, pastaugė vilku.
  — Kur gi tu? Pas ką tu? — nustebo Ypata tokiu Kūdzavario pasirinkimu, bet priekaištų jam nereiškė: — Jis pasirinko tave, Vidini. Geras šuo bus. Iš svetimų rankų ir dešros nepaims, — pasakė.
  — Ponas  Ypata, o  kur mano vilkai? – pasiteiravo Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga.
  — Ką? Savyje neišgirdai vilko? Tarp žmonių esi ir... neišgirdai? Net nežinau, kokia tave lemtis, Gražuole, saugo.
  —Džiaukis, oi, džiaukis, mieloji, kad tu dar be vilkų, — pasakė teta Santa. Ir šiuokart vėl netyčia atsitiko taip, kad žvilgtelėjau jai į akis. Jose  anksčiau matytos erdvės atrodė vis dar begalinės, neišsemiamos net Dzievuliui padedat, o svarbiausia, kad supratau, jog daug iš to, kas  sutalpinta scenos panoramoje kažkokiu būdu pasiimta iš jos akių. Scena nepalyginamai skurdesnė nepaisant, kad ir su alyvmedžiu giraite, su puošniausių pasaulyje debesų panorama, su jautriu dvasios nerimu visoje  jos erdvėje, su apsikabinimu su Vienatve, regis, patikimiausia drauge:

          Vienatve mano, vėl rašau tau laišką,
          Pilną ilgesio ir sutryptų svajų.
          Atleisk, Vienatve, kad  sakiau neverksiu.
          Skaudu man ir... ir vėl verkiu.
          Vienatve, noriu tik suprasti,
          Kodėl sulaužau viską, ko ilgiuos?
          Vienatve mano, drauge mano,
          Ir vėl kaip jau ne kartą, į tave remiuos.
          O taip norėčiau pult į saugų glėbį,
          Ieškodama atokvėpio ramaus...
          Todėl, Vienatve,  drauge mano,
          Tau vėl ir vėl rašau, ir vėl tariuos,
          Kaip išardyti kaukę geležinę —
          Po ja esu tikra, bet vis po ja slepiuos...
                                      [Teta Santa]

  Dabar buvau tikras, kad yra galingesnių dalykų, negu talentingų dailininkų teptukai su jų dažais ir drobėmis. Tai, ką jie nupiešia, — kad ir Viktoras Medis — tai tik iš tetos Santos ar dar kiemo akių. Pradėjau suprasti, kad iš tetos Santos akių, tikriausiai per Vidinį atsiradusi ir šį scena. Žvilgt į savo bičiulį, o jis glosto prigludusį prie jo kojų mielą, ištikimumą jam pažadėjusį šunį Kūdzavarį, atrodo, norėdamas, kad  jis kuo greičiau užmirštų, jog dar neseniai staugė vilku. Paskui matau, kaip abu nueina atokiau, bet giliau į sceną, matau, kaip Vidinis iš po pažasties, pasiima Leonardo Grudzinsko raštą, bet, matyt, nežinodami, kad jį girdime, skaito Kūdzavariui:

  Kokių tik paukščių į pagirės, tarpumiškių, šilų sodybas neatskrenda ne tik žvirbliai, kuosos, varnos, bet ir kėkštai, dagiliai, žalvarniai, sniegenos nei iš šio nei iš to į triobą, klojimą, svirną, tvartą įneria. Kitąkart ir raiba  pelėda pasisvečiuoja. Bet liaudyje iš kartos į kartą per daugybę  metų į sparnuočių, žvėrių apsilankymą susiklostė savotiškas požiūris. Štai ką teko girdėti Labanore. Žvirblis trobon įskrido: geras ženklas. Tegu šeimininko dukros takelius smėliu pabarsto. Kai gruodas kelius sukaustys, piršliai pasirodys. Pelėda vestuves buria. Kėkštas apie kraitį užsimena, sniegena į tolimą kelią pakviečia. Kartais paprasčiausia zylė į lango stiklą snapeliu atsitrenkia. Tada seni žmonės sako: lauk žinios, paukštelis naujiena atnešė. 
  — Dzieduli, — girdžiu Gražuolę, — yra proga išgirsti ką žurnalistui F. Kauzonui tavo tėvulis pasakoja. Suradau. Paieškojau ir suradau.

  Dėde Karlonai, o kokias žinias į Lietuvą nešdavote? 
  Labai teisingas. Jau čionai neapgausi vienas vieno. Raiškia, Šaknys siunčia, sakysim, mani Varšavon – kur kokia kariuomenė stovi. Ar, sakysim, Vilniun siunčia, ar Lomžon. Bet be manęs siunčia da du asmenis ir mes vienas vieno nežinom. Tai, raiškia, jei kap jau parvažuojam ir tos mūsų žinios visos sutampa, tai jau mumiem apmoka gerai. Bet jeigu visų trijų žinios bus kitokios, beveik nieko negaunam, cik vot išlaidas už kelią. Paskui mani paėmė tarnaut in lenkų kariuomenę, tai kap tik paleidžia an atostogų, tai tuoj in Merkinę ir pas Šaknį. Viską apie lenkų kariuomenę perduodu...

  Dėde Karlonai, ar niekad neįkliūdavot? 
  — Ne, bet vienas mani išdavė. Atvažiuoja su mašinėli lenkų karinynkai. Man kirto per veidų ir paėmė kaipo šnipų. Liepė sėsc man mašinon, akis man užrišo. Vežė, vežė, o kap atrišo akis... 7 paras tardė, nieko neprisipažinau. 10 mėnesių be teismo atsėdėjau. Paskui nuvežė Vilniun teist. Gavau 12 metų.

2012-12-23 07:05

Nestabdyk šaltinio... (17)

Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga

            Dovana visiems

Ypatos dar vis buvo daugiau negu reikėjo. Suprantu, kad sviestu košės nepagadinsi, bet kuomet jis jau pats darosi sviestuotas, tai — ar reikia? Atvažiavo, žvilgtelėjo, pamatė, nusišypsojo, palaimino, padarė gerą darbą, atbildinęs karieta Sigitą (Harker) su mano gimto Šklėrių sodžiaus giedorėle Paulina Valentukevičiene. O ne!, taip kalbėdamas nemanau menkinti pono Ypatos nuopelnus dvasios pasireiškimuose. Būtų neteisinga manyti, kad be jo paramos atsiranda palėpėse tokios scenos kaip ši ar dvasios bažnyčios. Netgi traktatai, parašyti juodu ant balto ir pasirašyti tokių gerbiamų autorių, kaip, pavyzdžiui, Sacred Flame ar Le Hawk irgi neretai atsiranda ne be pono Ypatos įtaigų. Būna, kad jis net patingi apie tai jiems pašnabždėti, bet tai jo prigimtinė teisė būti tartum pasiuntiniu tarp dangaus ir žemės, ir jam nereikia karietų, kad galėtų sąžiningai atlikti savo pareigą. Tačiau yra ir kita pusė — argi neakivaizdu, kad ponas Ypata neteko žado pamatęs, kaip gražiai pasikeitė, ištobulėjo kažkada jo vadinta Segtuvas – knyga, arba Knyga – segtuvas. Argi neakivaizdu, kad neršdamas po jo inspektuojamas erdves, nepasikuklina pasisvaidyti mintimis, kurios tik tiek jam priklauso, jog įsitikinęs, kad be jo įtaigų jos nepasirodytų kitų galvose. Argi neakivaizdu, kad šit ir dabar, dairydamasis po palėpę, elgiasi taip, kad sudarytų įspūdį, jog viskas, kas čia yra išvargta, iškentėta, atsiradę tik todėl, kad yra jis, ponas Ypata. Toks „savęs pasiaukštinimo“ virusas nemenkai įsiėdęs į jo dvasią, kad būna, jog ir man su Vidiniu nesinori Ypatai palinkėti nei stipresnės sveikatos, nei geresnės sėkmės. Ir net atvirkščiai — norisi, kad kuo greičiau kokios nors savaitės penktadienis būtų pažymėtas mėnesio 13 d., kuomet jai priartėjant ne kuriems žmonėms atsiranda baimės priepuoliai. Lig šiol nesu tikras, ar teisingai šią ligą įvardijau literatūriniuose tekstuose, bet parašęs vieną kartą paraskvidekatriofobija, manau, kad visų buvau suprastas apie ką ji. O atsitiko tai dar 2008 metais apie birželio vidurį, kai artėjant 13 d. su jos penktadieniu, Ypata laukė ligos priepuolio manydamas, kad šį kartą jam nepavys išsisukti iš mirties glėbio ir ryžosi Knygą — segtuvą padovanoti Vidiniui ir man kaip atminties ženklą apie keliones karieta, kurios vežėju tuomet buvau. O kai dabar paklausiau šią mūsų dovaną, ar ji atsimenanti, kiek laiko kai mes kartu, tai tarė:
   — Dzieduli, pamiršai, kad ne tuo adresu klausi. Užsimiršai, dzieduli. Pakelk mane prie savo ausies ir aš tau kai ką pakuždėsiu.
   Pakėliau. Ir iš tiesų girdžiu save patį anuomet paklausiant Vidinio:
   — Ką? Ar Knyga — segtuvas Ypatos atsisveikinimo su mumis dovana?
   O Vidinis nedvejodamas kaip anuomet, girdžiu, atsako:
   — Bet kokiu atveju — taip! Numirtų, neduok Dieve, pritrenktas paraskvidekatriofobijos Ypata — reikės degti žvakę atsisveikinant. Nenumirs — irgi reikės atsisveikinti, nors tokiu atveju be žvakės. Be atsisveikinimo neįmanoma, nes mudviems karietos laikas jau baigiasi, Pranuci.
   — Ar reikia daugiau? — paklausė Biblijos knyga.
   — Ne, tikrai ne. Bet man smagu dabar stebėti, kaip jis myžčioja, nemokėdamas patikėti, kad tu esi ta pati.
   — Būna, kai myžčiojama ir dėl to, kad pūslę skauda. Bet negi manai, kad aš ta pati? Negi, dzieduli? Jeigu taip, tai ar negeriau, jeigu mane — ant priekalo ir peržegnotumei kūju? — negera kalba pasišiaušė pašnekovė.
   — Irgi mat! Bijok žodį pasakyti ne taip. Iš kur tokios ambicijos?
   — O su Ypata šnektelėjome truputį ir apie mano praeitį. Manau, kad dar jis ieškos progos pratęsti pašnekesį. Bet pasiklausyk, kad žinotum. Tik žinok, kad aš šnabždėsiu.
   Vėl kaip anksčiau pakėliau Šešiasdešimt Septintąją arčiau ausies:
   — O tu bent nuspėji, kokią tau dovaną atvežiau? — girdėjau jos klausiant Ypatą.
   — Rankų ar kojų tikriausiai — ne. Nors atrodo, kad genetikai žuviai pritaisė kojas, kad galėtų išlipti iš vandens į sausumą, — atsišaukė Šešiasdešimt Septintoji, o truputį užtrukusi, tęsė: — Kažkodėl kažkieno sumanyta, kad man lemta gyventi arba kosmose, kur ir akmuo moka skristi, taigi judėti, arba būnant ant etažerės dūlėti, rūdyti, o, vadinasi, irgi gyventi kaip akmenėliui, negebant pajudėti.
   — Čia ne mano išmanymas. Ne mano. Visuomet skaudėdavo net pamanius, kad tokį protą reikia nešioti kažkieno kito rankomis. Bet vis tiek neįsivaizdavau, kad tokia galėtum būti, kokia dabar esi — žiburiuojanti, gyva, nuostabi. Gera tokią ant rankų palaikyti, panešioti. Labai gera. Na, bet spėk, kokią dovaną tau atvežiau?
   — Didžiausią dovaną, regis, pati išsiugdžiau. Dabar dar tetai Santa padeda. Gal jums, pone Ypata, neįtikėtina, tačiau jau išmokau mylėti. Nemanau, kad bet kokia kita dovana galėtų pranokti šitą jausmą. Smagu, kad po truputį atsiranda ir kiti dalykai. Pavyzdžiui, pavydas ar pyktis. Man nesmagu, kad taip ilgai užtrukote, manęs neatsiminęs.
   — Man irgi nesmagu, kad taip atsitiko. O vienuolė — tai Santa? — girdžiu, kaip po pauzės klausia Ypata. — Nemaniau, kad tokia dievobaiminga, kad įaugs į abitą, o prašau — ir tave išmokiusi Dievą mylėti.
   — Dievą? Ponas Ypata, apie kokį dievą kalbi? Mano dievas gyvena miške. Jis — sparnuotis ir todėl, suprantama, kad po dangų tenka skraidyti. Vadiname jį Goliu. Bet aš tau kaip beveik per išpažintį...
   — Beveik? — pasigirdo Ypatos balse nepasitenkinimo gaidelė: - Sakai, beveik.
   — Moteris gi. Lemtis daro mane Moterimi. Bet mudvi su teta Santa nusprendėme būti laisvos. Atsikratyti Adomo šonkaulio prigimties. Ir smagu man, kad ji manimi pasitiki. Dabar jau esu nėščia net tik dziedulio ar Vidinio makulatūra, bet ir tetos Santos raštais. Ar žinai, kaip... — tarė ir staiga užkimo Biblijos knyga, suvokusi, kad gal apie makulatūrą nereikėjo taip tiesiai — šviesiai į mano ausį, bet žodis kaip žvirblis, išskrido ir nesusigrąžinsi, nors dar buvo pabandyta pasiteisinti: — Aš netyčia taip Ypatai apie makulatūrą, dzieduli. Tikrai netyčia, bet svarbu, kad ir taip sakydama nepamelavau.
   — Geri, gera. Aš ir pats žinau, kad nepamelavai, bet tęsk, jeigu manai, kad verta išgirsti. Nors man jau užtenka. Nedaug ir tegirdžiu, ką dabar sakai, nes ausyse vis ūžauja: rankos — kojos, kojos — rankos. Net neįsivaizduoji, kaip suskaudo, tačiau dar bjauriau, kad niekuomet apie tai negalvojau. Atrodė, esi knyga ir... argi tai bloga? Seniai, dar XV amžiaus viduryje pirmą kartą ji išspausdinta. Ir ar kas kada pasakė, kad tai bloga? Nors be rankų, nors be kojų. Juolab, kad tai iš tikrųjų buvo Biblija.
   — Ateis laikas ir aš žinau, kad niekam nebus paslaptis, jog kaip būtybė vystausi linkme Moters., Todėl suprantama, kad su teta Santa esu artimesnė. Beje, ar žinai, kaip vadinasi jos didžioji knyga?
   — Pasakei, „didžioji knyga“. Tu apie „Užrakintos moters svajas“?
   — Nepamanyk, kad iš jos knygos perskaitysiu nors vieną žodelį, bet juk suprantama, kad ji todėl ir knyga, kad būtų atversta. Kaip, kokiais būdais tai bus padaryta, manau, kad netrukus pamatysime, tačiau kai kurias „Užrakintos moters svajų“ nuobiras spaudoje galima jau dabar surasti. Bet tai nuobiros. Ot, gaudyk, dzieduli, —pasakė ir jau į ausi suskambo tetos Santos sakomi žodžiai:

   Norisi pasakyti kažką TOKIO, nuo ko būtų šviesiau. Aplink šviesiau ir sieloje. Norisi atnešti pasitikėjimą, naują viltį ir jėgų. Stiprybės nenustoti tikėti, kad viskas bus gerai. Norisi nušluostyti nenuriedėjusias ašaras, ir priglausti netartus žodžius. Norisi, tarsi kalėdines lemputes, įžiebti akyse džiaugsmą, šypsenas... Ne, ne sau to noriu. Noriu kitiems. Tik, ar galiu duoti tai, ko neturiu pati? O gal vis tik galiu? Gal galiu?

   — Iš knygos paskaitė? — pasiteiravau.
   — Sakau, kad šis bei tas pasirodė spaudoje. Nagi dar, dzieduli, gaudyk.
   Ir vėl į ausį išgirdau tetą Santą:

Nori pažinti mane? Rask kelią į mano Salą. Jos nėra nei viename žemėlapyje. Nėra nei vieno kelio vedančio ten.
Nori suprasti mane? Surask save mano Saloj, sielos kertėj, kuri nepasiekiama. Taške, kur nugrimztam patys į save. Kur būnam savimi, kur niekas nežino kelio. Rask tokią savo Salą savyje ir suprasi, kad ne visada reikia būti suprastam iki galo.
Leisk kitiems tavęs nepažinoti, kad jiems būtų saldus ieškojimo ir atradimo skonis. Leisk kitiems bent akimirkai tapti Kolumbais...

   — Taip ir nepasakė, kokią dovaną atvežęs tau Ypata? — netikėtai panoro negirdėti tai, ką girdžiu.
   — Pasakė, bet supratau, kad man jis neturėjo specialios dovanos, todėl parodė į tą, kuri visiems mums. Ir jos dabar laukiu. Kai tik pasireikš, nemanau, kad kas nors jos nepriimtų. Visi laukia Pasaulio, pabaigos, o čia... Ai, nesinori išsiplepėti, juolab, kad nedaug beliko laukti. O kai tokios kalbos mudu užgriuvo, nespėji apsidairyti, kai, žiū, jau esi atėjęs, kur reikia.
   Mudu dar užtrukome, kaip supratau, nekrisdami į akis kam nors, nes dairytis buvo kur ir be mudviejų, tačiau atėjo laikas, kuomet Šešiasdešimt Septintoji ištarė, kad jau reikia atsiimti dovanas ir pradėjo skaičiuoti: trys, du, vienas...
   Pradžioje pasigirdo, kad kažkur iš toli toli atvinguriuoja muzika ir... Ar tik ne Paulinos daina? Paulinos Valentukevičienė. Anot pravardės —- Karzų Paulinos.

          Vai tu rugeli, tu žiemkentėli!
          Tu nebijojai šiauraus vėjelio,
          Tik tu pabūgai plieno dalgelio…
         
   Ir tuomet atsidarė karietos duris, o iš tarpdurio galingai nuaidėjo: AŪŪŪŪŪ! AŪŪŪ!
   Staugė vilkas. Gedimino?
   O ten, kur gyvenama pagal Grigaliaus XIII kalendorių, jo lapelį atvertė gruodžio 21d., pranašaujantį pasaulio pabaigą.

Nestabdyk šaltinio...(16)

Leonardas Grudzinskas

           Aukščiau bažnyčių

   — Nepyk! Visą kelią apie tave galvojau. O štai atvažiavau ir...  Na, nepyk. Būna, kai pats savimi pasibjauriu, kad užsimirštu. Bet dėl to ši nelaimė nuo manęs neatstoja. Ė, bėda  yra  bėda, —  nuoširdus buvo Ypata, paėmęs nuo etažerės viršaus kažkada jam priklausiusią, o vėlai man ir Vidiniui padovanotą, kaip jis sakydavęs, Knygą – segtuvą. Arba atbulai. Dabar ji nebuvo panaši į aną, tačiau ir anuomet Ypata nujautė  didžias jos veiklos galias, tačiau išvaizda nesirūpino – buvo svarbu neįprasti jos sugebėjimai. Šįkart netikėtai jam gražiausią įspūdį padarė jos išvaizda: išraizgyta, išmegzta, išskobta mįslingais raštais, prisagstyta žiburiuojančiais kalneliais, išpaišyta žmonių ir gamtos paveikslais ... Nuotraukos, paveikslai, piešiniai, kad — o Viešpatie! — žiūrėk ir neatsitrauki ir, regis, niekuomet nepavargsi, o sieloje  atsiranda judėjimas, gyvastis, pajauta pulsuojančios didingos kosminės erdvės. Dieve, koks tu neaprėpiamas net ir mažuose daiktuose!

   — Ačiū Jums, ponas Ypata. Jus irgi prisimindavau, bet, regis, ne taip dažnai, kaip mums skiriantis atrodė. O dabar man šventė,- sužiburiavo etažerės viršus.

   — Žiūriu ir linksma sielai. Tebūnie ji pas kiekvieną ir tebūnie visuomet šventa. Beje, kaip vadina? kaip šaukia?  kokiu vardu?

   —Įvairiai. Tačiau pastaruoju metu dažniau Šešiasdešimt Septintąja Biblijos knyga.

   —Va kaip! Prisimenu girdėjęs šaukiant Ypatos knyga. Žinau, kad dar pašaukdavo Gražuole. Dabar tiktas, kad šis vardas pats tas, pats tikriausias. Gražuolė.

   —Kartais pašaukia Elektronine ar Elektronika. Dar Šventoji.  O pasitaiko, kad kaip kadaise jūs šaukdavote  Knyga – segtuvu ar Segtuvu — knyga.

   — Taip neįmanoma arba labai buka. Elektroninė ar Elektronika? Irgi nei vienas, nei du. Šešiasdešimt Septintoji knyga? Sakyčiau, įdomu, bet to nepakanka. Šventoji? Gal. Bet vis dėlto tebūnie tavo vardas Gražuolė. Girdi? Dabar ir visada. Dabar ir visada, —kartojo Ypata Gražuolės vardą ir, atsargiai paėmęs nuo etažerės ant rankų, nunešė į sceną, kur šalia karietos, persimesdamos vienu kitu žodžiu, stoviniavo teta Santa ir Harker, taigi Sigita, atsitiktinai užpildžiusios savimi sceną ir tapusios veiksmo dalyvėmis. Dabar abi it susitarusio ištiesė rankas pasiimti  gražuolei, bet ši:

   — O ne, mielosios,o — ne. Man  smagu prisiglausti prie pono Ypatos. Dar ne taip seniai jis buvo vienintelis vyras, kuris per nepasižiūrėjimą pasakydavo man komplimentą. Pavyzdžiui,betgi tu, raganiuke, tik forma panaši į knygą ar į segtuvą... Kas tu? Na, sakyk, kas tu? Ne ragana  juk, bet  gi ir ne angelas. Arba vėl: jeigu tu, manai, raganiuk, kad žinau, iš kur tu ir kodėl čia tokia, tai esi didžiausia  neišmanėlė, esi anti – alfabetas

   — Betgi nebūk tokia piktavalė. Iš kur galėjau žinoti, kad po tiek metų tu štai kokia! It Dievo akiai skirta. O kas pasakys, kokia būsi dar po metų kitų?

   Bet dabar į sceną išėjo Vidinis. Neskubus. Susikaupęs. Matyt, jam labai rūpėjo, kad visa tai, kas vyksta, ūmai, staiga neišnyktų, nes vis dėlto, nors darbas nepabaigtas, bet  kažin, ar be jo tylių rūpesčių Palėpės apartamente būtų tai, kas dabar yra? Net ir politiniai kaliniai ar jie būtų čia atėję iš 1939 metų Lukiškių kalėjimo spalio 9 d. kuomet jau  ne tik jie laisvi, bet ir Vilnius, o netrukus „Lietuvio kalendoriuje“ bus  rašoma:VILNIAUS DIENA. 1939m. Lietuva  atgavo 1920 m. lenkų okupuotą Vilnių ir Vilnijos kraštą.

  Matėsi, kad senukas jaudinasi ir rankos dreba ne tik nuo senatvės. Ir vis tik jis vaidino patį save — ramų, pasitikintį, tikrą... Regis, dviejų knygelių jo rankose  buvo per daug, todėl vieną pakišo po pažastimi, o kitą kaip altorių laikė savo virpančiose rankose. Atvertė tepasakęs: puslapis 146 ir skaitė:

  
   "Kaime, apie  netikėtą žvėrių, paukščių pasirodymą arti žmonių, sodybų ar namų įvairiausiai šnekama. Va, žiūrėk, čirškavo, siautė diemedžio krūme linksmai, per vasarą, per rudenį gardumynų prisiragavę, įvairiausių  grūdų grūdelių prisilesę žvirbliai. Tik staiga jie lyg  dūmas išgaravo: į žabus sulindo ar į tuščią varnėno inkilą  šmurkštelėjo", — paskaitė Vidinis ir, paglostęs knygos puslapį su nupieštu jame vištvanagiu, pakosėjo į saują, paskui dar į tą pačią saują ir:

   — Girdėjot? Taip, tai jis, Leonardas Grudzinskas. Bet turbūt girdėjote ir kitus apie jį dalykus: kad, girdi, jo nėra.  Esą, mirė. Ir net į datą rodo – gimė 1939 m. gegužės 15 d., mirė 2006 m. sausio 26 d. Nemiela, bet, deja, net ir ant antkapių taip parašyta.

   Suėjusieji į Palėpės apartamentą šį mielą žmogų, iš kažkokių tolybių atėjusį gyventi iš nežinai kur Utenos krašte esantį Dumbravos kaimą, žinojo geriau negu tai išgirdo ir Vidinio informacijos. O jis:

   — Jūs  turbūt gerai darote, nesuprasdami ką noriu pasakyti. Aš, beje, irgi nelabai suprantu, ką noriu pasakyti, todėl, ponios ir ponai, ši scena tik todėl ir atsiranda, kad mirusių nebūtų, kad susitikimuose būtume kaip dvasioje.  Nebūtinai, kad ji šventa. Pajauskime bent tiek, kad turime ją.

   Tiek pakalbėjęs Vidinis vėl pakėlė rankose turėtą knygelę. Skaitė, nežvilgterėjęs į ją, skaitė, matyt, taip, kaip tikėjosi, kad ir po dešimt, ir po daugiau metų, skaitysime kaip kad  jis skaitė:

   "O vienas žvirblis, pats  jauniausias, su gražia  šokoladinės  spalvos kepuraite į priemenę pro atviras trobos duris įnėrė — ant aukšto užskrido. Iš ten – vėl žemyn, į priemenę, iš priemenės – į seklyčią. Tupi ant senovinio  paveikslo kampe, kol jo kas, nors iš namiškių nepamato, neatveria lango ir į lauką neišleidžia. Pamanykit, didelis nuotykis!"

  
   — Taip, čia Leonardas Grudzinskas. Ir iš tikrųjų, pamanykim,  ar tai  didelis nuotykis. Ir gal kartu apie tai: ar tai didelis nuotykis,  kad kažkokioje palėpėje  atsiranda  dramos teatras? — beveik sau pakuždėjo Vidinis ir bemaž jau akimis nematydamas, ausimis negirdėdamas: nežinau, nežinau, kodėl prireikia  pasakyti būtent tai, ką dabar išgirsit,—  paėmė iš po pažasties  laikytą knygą, vartė  ją ir buvo girdėti, kaip  iš jos verkauja moters žodžiai, prie jos užrakinų svajonių:

 

   Ėjo gatve. Ji ėjo. Gatve ėjo. Viena ėjo. Ir nešė savo lemtį. Vėjas plaikstė juodą abitą. Sunešioti sandalai iki kraujo trynė kojas. Ji nejautė to skausmo kojose, nejautė šiurkščios aprangos nutrintų žaizdų, nes moteris laikė rankoje ugnį — savo sielą, dalino ją, kad būtų šviesiau. Žinojo, kad nėra šventoji ir žinojo, kad tik ugnį ir tegali duoti kaip dovaną, todėl ir dalino ją .

   Ėjo ji. Neskubėdama ėjo. Ant rankos kabėjo kraujo raudonumo karolių vėrinys. Kiekvienas karoliukas — jos gyvenimo dalis. Dabar ji įvėrė dar vieną karoliuką. Kraujo raudonumo karoliuką...    

  
   Tyli Vidinis. Nemoka pamąstyti  Pranucis. Bet scenoje ne tik teta Santa. Šalia jos iš karietos išlipusi dar ir Harker (Sigita). „Te pabus ne tik scenoje, bet ir dvasioje, eik,“ — akimis  paliepė Vidinis, viso  šito tvėrėjas ir aš paklusniai atėjęs  prie dvejų moterų — prie į abitą įmestos tetos Santos ir iš  karietos išlipusios Sigitos. Sustojau ir pasijutau, kad esu aukščiau bažnyčių:

          Aš:

          Ilgiau negu maniau,

          Bet atkakliai vis laukiau

          Ir suvokiu galop,

          Kad ir poezijoj kaip pasakose būna –

          Jau daug dienų tavo eilėraštį skaitau,

          O pasilieka kaip ore pakibusi neįveikta tvirtovė –

          Nelyg iš debesies, ar net vaivorykštės spalvų,

          Bet siela alkana ir siunčia žinią

          Dar kartą paskaityt  „Atsiprašau“.

          Vėl išgirstu, kaip stingstu nežinioj,

          Vis nesuprasdamas, [i]kam šito reikia? [/i] –

          Išėjo Harker, Dievas priėmė  į dangų,

          Anapilis nudžiugęs, kad poetė

          Bet iš tiesų – ATSIPRAŠAU!

          Antai, jinai po žolę vaikščioja ir gieda,

          Pati pavirtus žolele:

          Harker:

          Šok, jei skauda

          Aš:

          Griežiu kaip girnomis dantim –

          Nejau manai, kad šokt nemoku?

          Jeigu ne taip gerai, kaip tu

          Vis tiek ateik...

          Tavo jaunystėje buvau prieš daugel metų,

          Tačiau  prašau –

          Paduoki ranką,

          Pašoksiu, kaip tada...

          Harker:

          Eik, jei griūni

          Aš:

          Griūnu?

          Atleisk. Jau pasitaiko,

          Bet niekuomet nebuvo taip, jei kito akys mato.

          Užmiršk ir niekuomet daugiau neatsimink.

          Manyk – vaidenosi.

          Duok ranką ir... bėgte iš ten,

          Kur griūvantį mane matei.

          Taškenas Trakų ežerai

          Ir džiūgauja  jaunystė negalvodama,

          Kad ji neamžina.

          O būna, - ir liga

          Kaip pašinas į kūną lig širdies įauga.

          Harker:

          Jei matai, geriau apak!

           Aš:

          Nematau.

          O gal tik sugebu nepasakyti

          Ir nežinoti, kad ir ryt  kitaip nebūsią...

          Pailsėk, žolele,

          Nelengviausioje žmogaus  lemtyj.

          Ligi šiol maniau, kad tu eilėraštį  kuri:

          „tylą buką savo juoku

          tartum deglu tu uždek“

          Štai kodėl  abudu šokam,

          Štai kodėl išėjome į kelią,

          Kai atrodo, reikia griūti...

          Noriu, žmonės, pasakyti jums –

          Gera su gražiais ir mums gražiems pabūti.

          Harker:

          Eik atgal, nors reik į priekį

          Aš:

          Žinoma, atgal, atgal...

          Lig motinos krūtų, jų pieno,

          Lig lopšio,

          Paniekinę senas tiesas ir netgi tą –

          Į šitą upę neįbrisi antrąkart.

          Harker:

          Jei springsti

          žodžius nuryk,

          pastovėk, jei trokšti bėgti.

          Aš:

          Nespringstu, nuryt nereikia,

          Bet dabar sustojus, paklausyki ir manęs –

          Kai ne tau žvakutė dega,

          Tai eilėraštį, parašiusį Tave,

          Po velnių, pati skaityk!

          Harker:

          verk, sapnuok,

          paleisk pavėjui

          tas eiles, kurios pasmaugs...

          tegu sau ramiai

          parėjęs

          iš dienos

          jų nesulauks.

    

Nestabdyk šaltinio... (15)

       Ypatos sugrįžimas

    Politiniai kaliniai, suklegėję į namelio palėpę, į tuos kelis jos kvadratus, regis, net nepajuto, kaip čia ankštą tarp jos neaukštų lubų ir lentomis iškaltų sienų.  Atrodytų, koks didelis Lukiškių kalėjimas, o kaip ten ankšta žmogui. Čia gi nors šokiams salę taisyk, grok, šok, trepsėk, dūk...
  — Betgi, ponai kalinai. Ką matau. Scena! Salė! - suklega Julius Lisickis, teistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos, bet, kaip sakoma, neperšokęs per tvorą nesakyk – op! Pakako vienerių metų, kai jis vėl laisvėje, bet šį sykį jau kartu su Vilniumi. Teistų iki gyvos galvos šioje kalinių  kompanijoje būta daugiau – Julius Kalanta, Stasys Lukaševičius, Pranas Petrauskas, Vincas Sukackas, Juozai Žemaitis ir Pileckas, Vytautas Kasauskas, Povilas Pečiulis, Nikodemas Garla, Petras Čepulis...  Šventiški, gražūs, laimingi, lyg ant eikliausiu žirgų užkelti. Inteligentiški, dvasingi, o pasirodo – visi jie, išskyrus studentą Silvą Blaževičių, tebaigę ar nebaigę pradinį mokslą, kaip ir  mano tėvas, nuteistas kalėti 12 metų.
  — Buvom, vyručiai, kaliniai. Buvom. O dabar jau – ne, —  užšoko ant scenos tėvo bendrapavardis Motiejus, irgi Šklėrių sodžiaus žmogus ir, pražiojęs dainingą gerklę:
 
          Eisim, broleliai,  namo namo,
          Jaunieji, broleliai, namo namo
 
  — Puiku, dzieduli, puiku. Atrodo dar vieną stebuklą išgirsim, — linksmai sunerimo Vidinis, bet tuoj lyg sudraudė: — Na, ko spoksai? Aš irgi apspengęs, betgi palaukim.
    Ir tuomet išgirdome, kaip į sceną įbildėjo karietą, matėme, kaip aukštai pakeldamas palėpės lubas, ant užpakaliniu kojų piestu atsistojo žirgas ir per visus Balsius, per jų sodus, per Verkių parką nužvinga jo yhahahaaaa! Taip kartą, taip kitą kartą. Atsidarė karietos durys, o pro jas išėjo seniai regėtas ponas Ypata. Nusiėmė nuo galvos anksčiau nematytą skrybėlę, žemai lenkėsi į visas keturias puses, o paskui, dėdamasis ją ant galvos, tarė:
  — Vaidinimas, ponai, prasideda. Bet ne tik vaidinimas. Su juo teisybė taip pat. Su savo autoriais, mūsų gyvenimais. Ir net kryžiais  taip pat  savo.
  Ypata iškėlė rankas, pavaizduodamas savimi kryžių ir palenkęs galvą Nukryžiuotojo pozoje beveik šnabždančiu balsu: — Nukelkite nuo kryžiaus mane, ponai, — bet tuoj atsitiesė ir taip: — Atsiprašau, jūs jau tai  padarėte, bet dėl to, deja, kryžiai neišnyksta. Jie visuomet laukiantys. Net ir to paties Kristaus, jo Tėvo ar Šventosios Dvasios. Ko tyli, senasis muškietininke, —  nelaukai parodydamas į mane, paklausė Ypata:  
  — Ė, ar tik nemanei, kad Ypata  jau nepasirodys?
  — Argi tai būtų nuodėmė, ponas Ypata?
  — Pabūsim dar, pagyvensim, bičiuli. Savimi išgyventas laikas visuomet turtingesnis. Net jeigu jis sutalpintas vienoje dienoje. Bet ša, Pranuci, dar mudviem paplepėti nėra kada.
  Atidarė karietos duris ir iš jos liūdnai šypsodamasi išėjo Harker.
  — Ir tai yra vaidinimas? — aiktelėjo Vidinis.
  — Dzieduli, dėde Vidini, dabar vadinkite mane Sigita. O Harker?  Nebent tik tuomet, jeigu jos labai reikėtų atminčiai.
  — Sigita, — žioptelėjau, tačiau Sigita jau pakibo ant kaklo: — Ačiū, dzieduli. Ir netiesa, kai sakoma, jog mirusiems skauda, kai juos atsimena. Tai nesąmonė. Net ir jų kapų vietoje kryžiai, jog primintų, kad esame  šalia, ar kažkur, kad laiminame, mylime, padedame būti, kad atsimintume ir kitiems pareikštume, kuo esame. Sako, alyvmedžių giraitę sėjai?
  — Kartu su Medžiu. O sėklos parūpino teta Santa. Taigi vienuolė, — klupinėjau, negebėdamas sklandžiau sudėlioti žodžių ir sakinių. Atrodė, gebu apkabinti visą dangų, bet baimė, kad apsikabinsiu tik sapną, buvo stipri, budinti, serginti ir todėl vėl suabejodamas tokia  dalia, tariu: — Betgi, Sigita, o jeigu tai vaidinimas, arba jeigu aš sapnuoju?
  — Dvasioje sapnų nebūna.
  Kai šitiek daug neįtikėtinos tikrovės pasireiškia vienu kartu, pasireiškia ūmai, jos nelaukiant, tai net labai akivaizdūs dalykai kažkur išplaukia, išnyksta. Nemačiau, kaip ant  etažerės elektroninėmis švieselėmis nerimauja  Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga, kaip nenustygsta trepsėti Vidinis, norėdamas perimti į savo glėbį iš karietos išlipusią viešnią, nejutau, kaip vis dažniau už megztinio timpteli teta Santa. Įvykis užgriuvo kalnu ir dabar reikėjo jį savimi apčiupinėti bent tiek, kad jau pirmame atokvėpyje galėčiau  atitokėti ir suvokti, kad... stop, Palėpės apartamento  pilieti Pranai, Dievas ne tau vienam.
    — Atsikvošėk gi — pasakė Leokadija Marija, bet ir žmonai paklusti nebuvo paprasta. Kažkur skubėdamas netyčia užkliuvau už tetos Santos akių. Gilios, ramios, talpios kaip bažnyčios...
  — Didelis Žmogaus dvasios pasaulis, oi didelis, dzieduli, — ramiai lyg patarnaudama altoriui skambtelėjo varpeliu.
  — Sakei, teta Santa, kartais pasimeldi už Harker... Atsiprašau, už Sigitą. Tai štai ji. Džiaugiasi, kad alyvmedžių giraitę pasėjome.
  — O taip, mums reikia labai geros scenos, — kažkodėl pirmasis mane išgirdo ponas Ypata. Nuo jo balso įkaitęs kraujas pradėjo aušti- nusišypsojau, kilstelėjau ranką, pamojau
  — O tu ne man, ne  man, o giraitei, alyvmedžių giraitei, senas muškietininke, pamoki, - atsiliepė ponas Ypata rodydamas į dešinės puses scenos gilumą, kur iš po miglos švietėsi į dangų pakildami drumsti debesys  Atrodė, būtent jie sugers užkritusią miglą ant  Santariškiu ligoninės korpusų. Nepažinti neįmanoma ir vietovės, kurioje su V. Medžiu sėjome alyvmedžių  giraitę. Bet iš kur, kaip ji taip greitai išaugusi?
  Vėl braukiu suašarojusias akis, tačiau vaizdelis nesikeičia. „ Betgi ar aš dzin dzin ne šeštoje palatoje“- dzingteli mintis. O  Aukščiausias! kiek čia daug tavęs. Ligi šiol, Dieve,  niekur kitur tiek daug tavęs dar neteko matyti. Ir kodėl aš turėčiau  šalintis, jeigu tai šeštoji, kodėl turėčiau bėgti? Ir kaip miela, kad ir  Ypata  atsiradęs. Pagaliau...
  — Ponai, būkite atidūs ir nesupainiokite šios alyvų giraitės, kurios  nėra, kuri tokia dar bus su Getsemanės sodu, kur kažkada Jėzus vaikštinėjęs, o po paskutines vakarienės buvo suimtas. Tas tiesa, kad Jeruzalė šalia, bet ji ne ta, kuri kažkur Ten. Ši Jeruzalė Vilniuje. Va, tokia alyvmedžių giraitė bus. Tai ne pranašavimai apie pasaulio pabaigą. Tikrovė galingomis šaknimis įsikibusi į žeme, kurioje ir mirti nevalia, kadangi tauta  nedidelė ir išbarstyti ją mirtimi būtų nemenkas  nusikaltimas.
  — Atrodo, kad niekas nepamatėm, kai karietos durys vėl atsidarė ir pro jos išėjo graži, senatvės kaip nendrė vėjuje palenkta moteris. Nepažinti jos negalėjau, bet buvo gera, kad ir Paulina  Valentukevičienė, Šklėrių giedorėlė, irgi  nepatingėjo aplankyti ir, matyt, išgirdusi, kad namelio pastogėje kuriamas dramos teatras, pasiėmė į kelionę bent kelias savo krašto dainas. Iš tėvų, senelių, gal prosenelių laikų. Aš irgi ją pamačiau, tik išgirdęs seniai  girdėtą  jos dainavimą.
         
          Žiūrau  aina klapčiukėliai,                  
          Žvakelį uždegti,
          Vai ir aina vargoninkas
          Ant vargonų graic.

          Vai  ir aiena vargoninkas
          Ant vargonų graiti
          Vai ir eina kunigėlis
          Mumi šliūbo duoc

          Kunigėli tu jaunasai
          Neduok ščyro šliūbo,
          Neišrinko man Dievulis
          Po mano mislalai.
 
    — Vai, dar  vienas žodzis  ir  viskas. Gal kap nors, -atsiduso Paulina  Dar vienas žodzis ir ...

          Neišrinko man Dievulis  
          Po mano mislalai
          Tėvas, motka primokino
          Jaunų pragaišyc.
   
  — Negaliu, negaliu. Giedojau kadu, nu ale sunku jau.
  Publika sugriaudėjo aplodismentais. Atrodė, kad visi šventieji kartu su Dzievuliu nesibodi daužti delnais. Bet ausyse ramybė, tyla, kūne ir mintyse palaima.
  — A –jai, Pranuci. Žilas kap sniegas... O plikės net daugiau.  A – jai, Pranuci. Gerai, kad atvažiavau pažūrėc. Betgi ir mano Vytulis kap sniegas. Abu vienos nakcies, abu iš tų metelių...
  —  Tėvas gi iš Lukiškių čia,  o aš dar vis iš 2012 metų. Čia taip neretai atsitinka. Sūnus ar dukros jaunesni už tėvus. Neretai vieni kitų nepažįsta. Aš irgi tik iš nuotraukos ir politinių kalinių sąrašo.
  — Ai, ai, Pranuci.
    Ypata nepyko. Protingai, gražiai padėkojo giedorėlei, dar kartą paprašė publikos jai paploti, paskui tęsė anksčiau pradėtą pasakojimą apie Kristaus suėmimą Getsemanės sode, prašydamas neužsimiršti ir skirti pasėtą alyvmedžių giraitę Santariškėse prie  Jeruzalės, nuo ano sodo, atsimenančio Kristų, jo apaštalus ir net ankstesnius laikus.    
  — Nebūkime kuklūs, ponai, atsiminti, kad nors po Alyvų kalną, po jo pašlaitėje esantį Getsemanės sodą  kažkada  vaikštinėjo Jėzus,  tačiau, kaip žinia, tai Judui  nesutrukdė bučiniu išduoti savo mokytoją kryžiaus kančiai—  pasakė Ypata, tačiau jautėsi, kad šitaip tariami jo žodžiai užkliuvo jo burnoje, o ištardamas antrą kartą  skiemenimis ne su truk dė, akimis bėgiojo po palėpės erdvę, kol surado etažerę su ant jos viršaus padėta Šešiasdešimt Septintąja Biblijos knyga...
 
2012-12-15 21:15