Tepasidaro knyga... (1)

P. s:

     ... kol kas mūzų tiek, ačiū joms, o dabar apie RYT, kuris  prieš 20 metų. Ir tuomet  buvo sausio 15 d. o popiežiaus Grigaliaus XIII kalendorius rodė 1994 metus. Visaip buvo ruoštasi ateiti  į tų metų šeštadienio rytą, bet dažniau manant, kad nieko ypatingesnio mūsų gyvenime neatsiras: na, jeigu ir išvažiuosime karieta, tai paskui kelionės kartosis ir jos taps įprastomis, įterptomis į kasdienybę ir net užsimirš, kad dėl tokios kelionės, beje, irgi  visaip  nemenkai  pavargta. Iš kur mums buvo žinoti, kad vargo atsiras tiek , kad ir dabar, kai  atrodo karietos jau seniai nėra, o ji nenurimsta. Bet gal apie tai dabar daug šnekėti neverta. Sakom „gal neverta“, kadangi likimas duoda progą vėl įsėsti  į „Dženę“. O kad ji mums labai reikšminga, tai bent truputį galima suvokti, jog pirmą kartą į savo (Lietuvio) kalendorių, įrašėme minėtiną datą, būtent „Dženės dieną“. Graudu, gera ir turbūt nereikia gėdytis jaučiant,  kaip rasoja akys.

    Anais metais  „Lietuvio kalendoriaus“  dar nebuvo, tačiau kažkokiu būdu jautėme, kad jis atsiras ir pirmoje sausio 15 d. eilutėje bus užrašyta: 1923 m. prasidėjo Klaipėdos krašto  lietuvių sukilimas. Sukilėliai  paėmė  Klaipėdą.

      — Miela prisiminti, o ar bus, kas mus prisimins, — tyčia netyčia pasakė Vidinis ir šit po 20 metų dar kartą bandome patys save prisiminti, labai abejodami ar pavyks?

    

Prie  atodangos į praeities sausį

Pradžios knyga: Taigi Dievas padarė du didžiuoju žiburiu: didesnįjį žiburį dienai valdyti ir  mažesnįjį žiburį nakčiai valdyti, taip pat ir žvaigždes. Ir  jis jas patalpino dangaus  tvirtumoje, kad žibėtų viršum žemės ir valdytų dieną ir naktį, ir atskirtų šviesą  nuo tamsybių. Ir Dievas  matė, kad tai  buvo gera . Ir pasidarė  vakaras ir  rytas, ketvirtoji diena.

teka 08:35                leidžiasi 16:22

I.(15)

Radijo karietos (Dženės) diena

Paulius Skirgaila Snieguolė Meda Povilas

     — Na ir kaip?

     Supratau, ko klausia Vidinis. Apsižvalgiau aplinkui. Arčiausiai akių iš aukštai nusileidusi scenos - uždanga. Kas  už  jos, dar nežinau, bet jaučiau, kad už jos kažkas iš to, kas prasmingai įsiterps į mūsų gyvenimą. Ir, žinoma, neabejoju, kad už jos žiema.

     — Dar anksti. Dar ne laikas.

     — Ir vis dėlto smagu, dzieduli. Labai. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje išaušo Radijo karietos diena. Dženės diena. Sveikinu, dzieduli. Dar ne ant  pakelės akmens sėdime. Judame, krutame, o  kol mes, tai ir kalendorius

     — Maniau, apie Radijo karietą pakalbėsi.

     — Jeigu sąžiningai, aš  jos jau irgi bijau. Net atsiminti  bijausi. Bet biesas nematė, pabandyti reikia. Nuo to blogiau nebus,— ir nutaisęs jaunesnę, prašmatnesnę pozą, nesuprasi, deklamavo ar rečitatyvą dainavo:

Net nežinau, ką man daugiau kalbėti. 
Gal tu teisus, ieškodamas tiesos. 
Bet man jau širdį pradeda skaudėti, 
O ji viena ir nieks neduos kitos. 
Istoriją teisybę ras be mūsų, 
O mes abu — kaip jau seniai — 
Išgerkime už svajones

Už savo mūzas — 
Tegu už mus 
Sparnus 
It  paukščiai danguje išsklęs. 
Juk negali užpūst žvaigždės, vežėjau, 
Ar kalną panešioti ant pečių. 
Deja, va čia, it žirnį 
Prie kelio kryžių ir karų  
Dievulis Lietuvą pasėjo. 
Ne mudviejų kaltė, 
Kad jos tokia dalia. 

     — Ar tik dabar sužinai? Taigi kad ne mudviejų kaltė.

Tačiau dabar ne apie tai. Pasidžiaukime, kad esam. Kad ir kaip besidairytume iš kelionių po savo istoriją, o tenka pripažinti, kad laimingi. Karai, marai nugaišta, išnyksta, nugarma, o  mes pasiliekam, —  pasakiau it kažkeno raginamas atsiliepti į taip pradėtą Vidinio pašnekesį.

     — Bet dainuok, dzieduli. Ar deklamuok. Dabar tavo eilė. Neieškok  gatavos  dainos.  Žiokis, kaip jauti, kaip atrodo ir tai bus ko mums šiandien reikia. Tik drąsiau. Gerklės užgrūdintos. Neturėtų peršalti.

     — Juokauji?

     — Nejuokauju, bet  jeigu manai, kad niekuomet nesu buvęs šeštojoje palatoje, tai...

     — Ak, sakai, šeštojoje palatoje. Betgi ne ta diena, kad šiandien joje būtume.

     — Nagi laukiu, — paragino Vidinis ir net nepajaučiau, kaip prasižiojo mano burna:

Išgerti, ačiū die, yra – 
Kai dirbi iš širdies, žinai 
Ką pasiimti į kelionę. 
Kartais galvoju:

Viešpats visagalis,
O ką imu – imu iš rankų jo. 
Tad būkime sveiki 
Ir su Dievu... 
Te mūzų sklendžiasi sparnai, 
O sielos neuždūsta nuovargiu kelionės. 
Gal būt net pakeiksnokime 
Tą sunkų daiktą – sąžinę žmogaus.  
Apaugo riebalais, deja. 
Bet kol dar negirti, 
Kol mokam jaust, 
Nebūkime teisėjais jai. 

     — Ogi iš tikrųjų puiku. Kad kada nors būčiau girdėjęs kad tavo – mano balsai skamba, taigi — ne, taip niekuomet  nebuvo. O dabar? Tik paklausyk:

... Ir štai įleidžiu į save gyvatę- 
Dabar ji šliaužios, smegenis laižys. 
O šliuže mielas, kas ir kam pasakė, 
Kad tu niekingas tvarinys? 
Kad su tavim negera ir bjauru? 

    Nagi  ko nepadedi, to tyli? — be žodžių supratau  ant peties užmestos jo rankos poreikį ir  dabar  jau  kartu su Vidiniu:

         

                       Botagas švilpteli:

- Valio! kelione... 
Sužvengė žirgas: 
- Y-ga- ga! 
Ir neatrodo, kad važiuojam 
Gražaus stebuklo šukele

     — Eime, nėra kantrybės laukti, — pasakė  Vidinis ir praskleidė  scenos užuolaidą, bet kad už jos scena, negebėjau patikėjau. Įsirėmiau akimis į Vidinį ir buvo aišku, kad ir ji  netiki  tuo, ką mato. O po kurio laiko jau pašnabždėjo:

      — Ne, ne. Tai jau ne teta Santa, ne vienuolė. Tai jau  moteris.  Supranti, dzieduli. Sakau, kad tai jau  moteris. Mooo – terrr – ris.

     — O tuomet jau įtikėtina, kad  Dievas pirmiausiai  sukūrė  moterį, o ji jau kūrė pasaulį, kuriame  jam būtų gera ir   gražu.

     — Tu - ką?

     — Ką  aš?

     —  Perrašinėji „Senąjį Testamentą“? Neužmiršk, kad tai „Šventasis Raštas‘. Nagus galima nusvilti. 

                          -----