Tepasidaro knyga... (3)

      



         Ėjimas į pasostę.

 

   Į  pasostę ėjome pereidinėdami kitas erdves ir jausdami jų įtaigas. Atrodė, kad neblogai žinome, kur ir kaip po jas vaikščioti, it būtume kažkada gyvenę ir štai dabar tik atsiminti belieka, kas kur padėta. Ar ne todėl ir Balsas priminė, kad, girdi, šioje karietoje „Dženės“ daugiau, negu galėtume manyti.

     — Graži, įspūdinga iškamša.  Neįtikėtinai įspūdinga, — nebuvo abejingas Vidinis erdvių teikiamoms  pajautoms ir jų apystatai.                                 

     Nereikia pertvarų, nereikia  sienų; ėjome lyg plačiu lauku, tačiau pereidami iš erdvės į erdvę žinojome, kad jos savo esmėmis labai skirtingos — vienos labiau tinkamos statyti bažnyčioms, kitos koncertų, vaidinimų, konferencijų  salėms, trečios galbūt teismams ar kitokiems visuomenės ar individo poreikiams realizuoti. O ar ne taip kažkada „Dženėje“? Bet svarbu, kad, regis, ir nieko nenorėdamas galvoti, o jauti, kaip  savyje, [savęsp(i)]  pulsuoja mintis it neatsargiai neštume inde vandenį, kuris teliuškuojasi, verda, garuoja. Betgi ir vėl —  argi ne taip kažkada „Dženėje“?

     — Sakai,  graži iškamša, Vidini? Gal neskubėkim taip kalbėti, a? Nesinaudokime pono Ypatos  geranoriškumu. Turbūt, nesmagu jam, net apmaudu girdint mudu tokius. Bet tyli.

     — Ponai, jeigu jums rūpi išgirsti sukilimą, siūlau  užeiti į Buvo Nebuvo erdvę. Ji čia pat, — praleisdamas Vidinio ir mano kalbas pro ausis pasiūlė Ypata. Tai buvo netikėta. Stabtelėjome.

     — Jūsų valia, ponai.

      — Gal bent šį kartą apsieikime be sukilimų. Radijo karietos („Dženės“) diena ,o mes ir vėl aida ten, kas į galvą beįkrito.

    — Sakau, jūsų valia ponai, - vėl ramiai  atsiliepė  Ypata. — Taip, šiandien sukanka 20 metų, kai radijo karieta į kelionę išsiruošė ir aštuoniasdešimt vieneri, kaip prasidėjo Klaipėdos sukilimas. Žinoma, ne jubiliejus,  bet užrašyta viename  kalendoriaus  lapelyje. Taigi Klaipėdos  sukilimo diena,  o dabar jau, prašau, ir Radijo karietos „Dženės“ diena.

      — Va kaip! — nemokėjau pagarbiau atsiliepti. Bet šį kartą ryžtingiau pasielgė Vidinis:

     — Ne jubiliejus vis dėlto.

     Bet nuotaika apgedo, kojos apsunko. Žvilgterėjau į lubas lyg  paieškodamas kažkokios dvasiai reikalingos paramos. O jos  atrodė aukštos, pasikėlusios į dangų. Tuščia, kol pagaliau akys užkliuvo už mažyčio  taškelio. Bet tuomet ir vėl topt  galvoje: bet argi ne taip būdavo „Dženėje“ ? Net dingtelėjo sumanymas prakalbinti Vidinį, o galbūt ir poną Ypatą eilėraščio mintyse kūrimu eilėraščiu, kuomet  jis dar prilipęs prie smegenų žievės, nejudrus, nepaslankus, dar tik bando pasirodyti gyvenime bent taip, kad nebūtų išjuoktas paliegėliu, atsiradusiu dėl priešlaikinio gimdymo. Vėl įsiskverbiau  akinis  į  aukštai surastą  taškelį ir neva nematydamas Vidinio ir Ypatos, kuriu:

        Ieškojau ilgai, kol surado  jį akys.

        Ten geria arbatą, valgo ledus.

                      Sukritę  į krėslus, sapnuoja ar laikraščius  skaito.. .

                      Štai todėl ir kalbu:

                      Reikia būti aukštai,

                      Kad šimtu (ar daugiau) susirinkę

                      Sutilptum į tašką.

     Išgirdo. Abu išgirdo

     Ypata, dėbtelėjęs į  mane akimis, tuoj  užlošė galvą ir pradėjo žvalgyti dangų.  Jam irgi neiškart pavyko surasti mažytį tašką dangaus  skliaute.

     — Matyt, lėktuvas, — pasakė,— ir nusistebėjo: — betgi tavo  akelės  dar įžvalgios. Dar įžvalgios. Nemaniau.

      Vidinis irgi neužmiršo akimis paklajoti po dangų, tačiau atsakydamas  man į sukurtą eilėraščio posmą,  plėtė jo  rėmus,  o rašė tokiu tapačiu būdu.  Greit  galvoje  išgirdau, kai  jis tą  taškeli  kelia  dar į didesnį  aukštį.

           O jeigu per tiek dar aukščiau?

     Klausimas  buvo rimtas,  neiškart  suvokiau, kaip jam  atsakyti. Laiko buvo  nedaug,  ptačiau padvigubindamas  nuotolį iki  taškelio, parašiau:

           Ištirptų ir taškas erdvėj

       Ir negalėčiau galvoti,  kad  ten

       Kažkas geria arbatą, valgo ledus

       Ir laikraščius skaito..

                     Tačiau, kas yra,

                     Argi dingsta  nuo to,

                     Kad  toli?

     Šį kartą  Vidinis beveik nelaukdamas atsakė:

       Ten geria  arbatą, valgo ledus

       Sukritę į krėslus, sapnuoja

       Ar  laikraščius  skaito...

       Baugu, kad  ūmai nenukristų.

     — Tai  tiesa, kad kai daiktai toli, jie žmogaus akiai ištirpę, išsilydę  į „nieką“. Prisimenate, anksčiau niekaip negebėdavau išgirsti, kaip  judu  mintimis taip susikalbate. Dabar irgi nelengva suprasti,  bet regis,  supratau. Tai ne prigimtinė proto apraiška. Man buvo įdomu. Na, tai  baikit eilėraštį, nors suprantu, kad jis puikia užbaigtas. Kilsime  į pasostę.

     — Jeigu ir čia taip, kaip anuomet  radijo karietoje, tai bus tų  eilėraščių.,

     — Betgi  girdėjai, ką sakęs Vidinis: esą, iškamša. O  iškamša, kad ir kokia ji būtų nuostabi, tobula, bet tai yra melo atspindys gyvo daikto  negyvu. Kažką panašaus regime matydami save  veidrodžiuose.

    — Nedelskite, ponai. Jūsų laukia gležnios būtybės. Paprastai tokių visuomet kiti laukia, o štai dabar  jos priverstos pačios  laukti.