Tepasidaro knyga... (5)

     Tetos Santos skrynia

 Būna ir taip, kuomet laiko daug, tačiau jo nesimato, sutelpa į trumpas akimirkas ir nesinori tikėti, kaip nepameluodami jį seikėja laikrodžiai. Jautriai atrodė ryto susitikimai karietos pasostėje ir neprisimenu, kad vienu metu joje tilptų tiek nemažai žmonių, kurie būtų taip reikalingi vieni kitiems. Bet kaip suspėti prie kiekvieno laiku ateiti, pasisveikinti, kažką pasakyti? Buvo nesmagu, kad dar neprieinu prie vienuolės  tetos Santos ir  gal dar nesmagiau, kad nekaip nustebau ją čia pamatęs. Buvo apsiglėbusį Šešiasdešimt Septintąją Biblijos knygą ir tai abejoms joms labai tiko – nereikėjo  bažnyčios, kad  jaustumeis kaip joje.  Pabandžius nueit pas jas, kelią pastojo Tomas Vaisieta, vaidindamas žiupsnelį, turėtą „Dženės“  karietoje prieš dvidešimt  metų:

     — Ten sustabdai karietą, priklaupi ant kelių prie upės ir iš rieškučių  atsigeri vandens, kuris iš čia jau nutekėjęs prieš 100 ar daugiau metų.

      Nestabtelėti, nematyti, neišgirsti buvo neįmanoma, nes tokia realybė, atėjusi po tiek metų, regisi, daro  didesnį įspūdį, negu fantazijos. Ypatingai  tiems, kas šią realybę patyrėme ir dabar tereikėjo  tik  atsiminti  ir šypsotis. O  aš net įeinu į vaidinimą. 

     — Arba antai, Tomai, žmogus. Tu pats ne kartą stovėjai prie jo kapo su vėlinių degančia žvakute. O ten tas žmogus gyvena. Jis pasitinka karietą, pasikviečia nelauktus svečius į savo būstą, sodina prie vaišių stalo. Ir jam įdomu sužinoti, ar  jie iš toli? Iš kurio Lietuvos krašto jo svečiai?

     O Tomas vėl kaip tada, nepaisydamas, kad jo žodžiai krenta į kitą laiką, kitą dirvą, o žmonės,  kuriuo kalbina ir tie — ne tie: labiau sugrubę, nučiuožinėti laiko, primiršę rašyba dailyraščiu.

     — Mieli , ar jūs tam žmogui, žiūrėdami  į akis,  pasakytumėte  teisybę, kad atvažiavote iš tos Lietuvos, kur jau prezidentas Algirdas Brazauskas. Tik vaizduotis galime, kaip išsipūstų to žmogaus akys, išgirdus teisybę. Juk nepatikėtų, juk pamanytų, kad iš karietos išlipę žmonės, taigi yra pragaro  velniai. Žegnotų ranka, žegnotų kryžiumi, o paskui skubėtų pakviesti  kunigą, kad pašventintų piktų  dvasių apsėstus jo namus.  

     — Taip tada, Tomai, prieš dvidešimt. O dabar ir Brazausko nėra. Nebent pasiėmę kapą iš  Antakalnio kapinių  galėtume nuvežti. Bet kuo? Kai ir „Dženės“ nėra. Po penkerių – šešerių metų reikėtų jos žlugino  sukaktį prisiminti, bet kartu su dar atsimenančiais jos žlugimą.

     — Tai kad nedaug iš to naudos. Visi žino, kad žlugo, nėra, bet – bet kodėl ir kaip tai įvyko iki šiai dienai ne ką žinom. Sako, dingo kaip į vandenį. Bet po vandeniu ieškodami dar kažką  surandame, o „Dženės“  atveju – nedrąsu taip kalbėti.

     — Palaukit, palaukit, mielieji. Gerai, kad užsiminėm. Kažkas kažkur pasirodo — yra. Ot, ir  aš  netikėtai suradau išrašą iš vežėjo dienoraščio. Kaip, nuo kada  jis pas mane, ne ką galiu pasakyti, bet prašau: yra toks. Ir užrašas, beje, mano paties rašysena.  Vežėjau, ar tu, Vidini, sakau, paimkite ir savo akimis perskaitykite.

    Tomo popierėlyje buvo parašyta:

 
  „Tomas nežinojo, kaip dreba kinkos vežėjo, abejojant, ar tikrai pagaliau atsirado žmogus, kuris pasakys: važiuojam. Buvo— nebuvo, rasim — nerasim , vis tiek važiuojam

    Tomas dar nežinojo, kad sėsis  į karietą, iš kurios reikės pasakoti ir apie  save.

   Jau daug nuomonių buvau girdėjęs dėl karietos ir ačiū, kad  dažniau nebuvo geros. Tačiau užsispyrusiai tikėjau: ateis  ta diena, ateis. Juk mato Dievas, kad  karieta važiuoja  ieškoti žmogaus širdies.

  Čia parašiau „karieta važiuoja“ ir tai teisybė todėl, kad jos važiavimas prasidėjo mintyse. Maža kibirkštėlė, maža šviesos ugnelė, o paskui – ugnis. Ji jau negalėjo užgęsti, kol iš galvos karieta išvažiuos į gyvenimą. Taip, taip, karieta iš galvos — į gyvenimą.“

    

     — Toliau? Net ir data nepažymėta,— sugrąžinau  atgal apgeltusį raštą, suspėjęs pagalvoti, kad  nepaisant, kaip ilgai ieškot bet ko apie pirmąją  karietą,  o vis dėlto  nelauktai atsiranda nežinomi radiniai.

     — Datos galėję ir nebūti. Kita vertus, aš persirašiau,  nusirašiau tik tai, kas man buvo įdomu ar reikalinga. Kitą ką  nusirašyti man,  matyt, nebuvo reikalinga. Kaip ir data.

     — Taip, Tomai, žinau, kad buvo pradėtas rašyti toks  dienoraštis. Atviras, tikintis, kad kada nors ateityje padės  atsiminimams, o gal ir  atskirai knygelei atsirasti. Bet gi seniai pasakyta, kad viltis — kvailių  motina.

     — Gal taip nekalbėkime, be jos būtų nūdnu, neįdomu, — paprieštaravo Vaisieta, bet man knietėjo pasilabinti ir bent truputį šnektelėti su kitais, tačiau šį kartą Tomas  buvo atkaklesni, negu jį atsiminiau  karietoje iš ano laiko. Dabar jis netikėtai pasakė apie skolą man: — Pasiruošęs  sugrąžinti ją. Ir tuoj  pat, nedelsiant, - pažadėjo jis, o kažkas į rankas padavė  botagą.

     — Nesupratau, Tomai..

     — Gerai,  eik. Laiko turime. Numanau, beje,  kad ir proga  bus geresnė.

     — Kartais  labai  nedaug reikia žmogui, kad  jis būtų tikresnis, artimesnis savo vidinei  esmei, — kalbėjo Vidiniui teta  Santa, pirmą kartą  mane pamačiusi  su botagu rankoje: – Tinka. Labai netgi. Galgi net labiau negi  man šita skrynia.

    Tik dabar pamačiau visaip išgražintą skrynią, anksčiau žmonėse vadintą pastogine. Tačiau dėmesio ji netraukė – kažkada puošnūs jos raštai išblukę, aptrinti, dabar pasidarė it puiki maskuotė apkausčiusiai ją geležiai ir pakabintoms kelioms spynoms. Labiau regėjosi, kad  ji atlieka patogios sėdynės paskirtį  – kad ir dviese sėdėtum, o šonais vienas į kitą nereikia trintis.

     — Ar nenusitaikiusi, teta  Santa, pasostėje išsiugdyti celę.  Bet stop,— pakėliau akis į jos veidą: – Šį skrynia tavo?

     — Stebiesi, vežėjau? Aš irgi.

     — Joje  užrakinta tetos Santos knyga. Stipriai užrakinta,— pasakė Šešiasdešimt Septintoji.

     — Tokios prabangos „Dženės“ pasostės erdvėje neturėjome. Buvo pasostė  ir didžioji lemties  dovana — jos erdvė. Kodėl ją dabar reikia  atsiminti su apkaustyta geležimi skrynia ir spynomis?

     — Gal kad knygos toks vardas „ Užrakintos  moters svajos“,- vėl nelinksmai tarė Šešiasdešimt   Septintoji.

     Vėl  sužiurai  vienuolei į akis, o jos  gilios gilios,bet  jos peizažas  šį kartą neatrodė linksmas. Aprodė, ką viršum jo pakibęs debesis krapnoja  liūdesio lietutį. Neatrodė, kad  dėl to ištvintų Noė laikų potvynis, bet tikėtis greitos giedros irgi atrodė, kad neprotinga.

     — Tavo  akimis tai  skrynia. o aš  jaučiuosi  prie  jos prirakinta. Kaip vergė. Grandinės ant rankų, grandinės ant kojų. Atleisk, kad pasakysiu, kaip nereikia : Kristui prireikė nešti kryžių, o man  štai šitą skrynią.

     — Bet kaip taip atsitinka?

     — O kaip atsitiko su „Džene“? — paklausė Vidinis ir pasąmprotavo: —Raginami,  kiekviename žingsnyje raginami priimti priklausomybės dalią, bet  spardomės. Tačiau kitaip turbūt ir neįmanoma, jeigu nesiskundžiama proto stoka.

     — Prisėskim,  vežėjau,— lengvai prisilietė alkūnės tetą Santa :— Kaip ten bus, dar pamatysime, o  dabar tenka, kad ir  atsidusus, bet pasakyti, kaip yra: vis dėlto tai Radijo karieta.

     Nelabai  paisėme, kad  aplinkui mus jau speičiasi ir kiti sugarmėję į pasostę žmones, vieni turbūt žinodami, kiti norėdami  išgirsti apie „Dženę“, o Tomas Vaisieta, atsiradęs šalia, irgi:

    — Bėda, tikra bėda, kai  atsiranda  karieta. Prisimenu, dar „Dženėje“ apšilti  nespėjau , o tu  jau kiši nežinia kokį rašalą ir vis: dainuok, Tomai,  dainuok, Vaisieta. Ne todėl nedainavau, kad tingėjau. Tiesiog  negebėjau, bet, ačiū die,  greit išmokau. Ir dabar suprantu, kaip tai puiku. Net kažkodėl  atrodo, kad  geresnės progos jau nereikia, kad  įvykdyčiau tavo prašymą kad ir po dvidešimties metų, — pasakė Tomas ir neva it laikydamas rankose vadžias, o priešais save matydamas žirgą Igagą. Truktelėjo ir: — taip, yra  pasaulyje dalykų, kai nežinai, tikėti jais ar ne.  

Yra pasaulyje dalykų

Labai tikrų, bet  daug  ir – ne

Lyg atmintis apie jaunystę

Galvoj  girgždena  karieta

     — Prisimenu, tuomet  spardžiaus ir priekaištavau, esą, palauk, palauk  žmogau. Ar supranti, ką  paistai: galvoj  girgždena karieta? Tuomet buvau tikras, kad nors nemažai  gyvenimo  matęs, bet patikėti, kad  gali būti tokia galva, na, negebėjau suprasti. Sakiau: patikėk, vežėjau, bet tokios galvos  dar neteko matyti. Prisimeni?

    — Atrodo, Tomai. Atsakiau, regis, taip: „na, kam taip? Štai ta galva. Tai vežėjo galva.  Ir aš galiu žegnotis, kad  joje  tikrai girgždena. O ir niekas kitas, tik ji, tik „Dženė“

— Niekas kitas, o tik karieta? Radijo? Ha, ha! Ką  gi, jeigu  girgždena, ta  aš neturiu teisės nepatikėti, Dabar daug  kam galvoje girgždena, - atsiliepė  anais žodžiai Tomas ir  pridūrė: - Kaip, beje, ir dabar.

Su pasaka išauga  vaikas

Ir  jo širdelėje gražu

Kad žvaigždės nekrenta, o laikos

Viršum naktelių ir aušrų