Tepasidaro knyga... (2)

                   Sveikino su „Dženės“ diena

 Karieta skambtelėto kartą kitą. Skambtelėjo, kaip tada. Ir — o Viešpatie! Iš kur galėjau žinoti, kad yra žmogaus sieloje toks stiprus jausmas? Supratau, kad jo negalėsiu įkelti į jokius užrašus, tačiau bene dar labiau baimino, kad tokia jausena ilgiau neužsiliktų. Tai buvo taip gera, nuostabu, kad pavojus nuo tokios jausenos persisotinimo darėsi akivaizdus. Tai užtruko neilgai, nes priešais išėjo Ypata, gerokai  ne toks, kokį paskutinį kartą mačiau scenoje.  Labiausiai stebino prie šono prisegta muškietininko špaga – nedrįsau net  suabejoti, kad tai tą pati, kurią  jis gavo dovanų.  Savo nuostabą  pareiškė ir Vidinis, skaniai pliaukštelėjęs liežuviu taip, kaip jis vienas temokėjo 

       — Taigi teisybė, ponai, — tarė Ypata, —  kad kur beeisi,  visur  save rasi , tačiau mums norisi, kad savęs čia  surastumėte kuo daugiau. O dėl mano tokio munduro, tai ką gi? — yra  rimta priežastis, verčianti atsiminti save buvusį.  Štai ir jus kviečiu ir prašau būti, kaip buvote prieš 20 metų. Suprantate, ponai?  Prieš 20 metų.

     — Betgi tai neįmanoma. Reikėtų būti ne tik patiems, kokie buvom, bet ir būti karietoje, kurioje buvome. Jokia  kitokia anos nepakeis. Taip juk?  Ne jums tai kalbėti. Žinote,  gi, kad dvidešimties metų darbas, jos beieškant ar rekonstruojant, net bandant pagaminti iš naujo niekais nuėjo, — pasakiau nepaisant, kad jaučiau, kad šiuokart taip kalbėti nereikėję. Anosios įtaiga pasijautė vos atėjus ir ne šiaip sau čia parašyta: Karieta skambtelėto kartą kitą. Skambtelėjo, kaip tada.

      — Kaip kas joje būta iki jos žlugimo, kol kas, deja, deja... Tačiau juk irgi žinoma, kaip reikia suvalgyti dramblį. Po  truputį. O virškinimas geresnis tuomet, kai  neskubama  praryti, o  maistas pakišamas dantimis gerai  sukramtyti, sumalti.  Viskas paprasta ir, žinoma, niekus kalbi, vežėjau,  kad, girdi, dvidešimties metų darbas niekais nuėjęs.

     — Būtų gerai, kad tavo žodžius dangus išgirstų, bet iš tiesų velniškai smagu matyti poną Ypatą, ne bet kur, o  būtent karietoje. Nėra žodžių, kuriais galėčiau padėkoti, kad  įsileidai mudu su Vidiniu. Net  apgailestauju, kad  nepagalvojau apie  savo špagą. Vis bent truputį daugiau būtų  tos karietos, kurioje  nemažai kelių  išmaišėme.

     — Betgi ne „Dženės“. Amžiną atilsį jai. Bet neskubėki, dar pamatysite, kad ir šioje karietoje „Dženės“ daugiau.

     Su Vidiniu loštelėjome  galvas akimis i viršų, bet nieko nesuradę lyg ir nutildėme išgirstą esybę. Bet— ne. Ji  ten  buvo.

  Betgi  tai Balsas, kad tave kur — toptelėjo: — Balsas, Balsas. Ne kartą  jį išgirdęs, stengiausi pamatyti jo  fizionomiją, be  visuomet tai baigdavosi nesėkmėmis. Dabar net nežinau, ar palaukti, kaip bus toliau,  ar kažkaip atsiliepti.

     — Kažkoks Niekas. Bijosi pasirodyti, — už mane panosėje nepatenkintas suburbuliavo Vidinis, atrodo, nusiteikęs  jo nepastebėti, ignoruoti, nors vargu ar tai buvom įmanoma. 

     — Tai Balsas, taip? Ir prašau nesakyti, kad ne, bet kai jo visur tiek daug, darosi nejauku: slepiesi po kaldra, bet jis tave ir po ją  suranda. Nesmagu.

    — Nežinau, kodėl reikia slėptis. Tai viena.  Kita – kodėl šie priekaištai man...?

     — O trečia, — perėmė iš Ypatos kalbą Balsas, — kodėl turėčiau būti abejingas šiai datai, kuri  kalendoriuje: esą, sveikinkite, šiandieną sukanka dvidešimt  metų, kai į kelionę išvyko radijo karieta „ Dženė“. Kodėl turėčiau, a?  Paklausykit, ponai, girdėkite  ir atsiminkite, — pasakė viršum galvų Balsas ir, ir kaip į sielą įsigeria gaiva, taip šį kartą išgirstas buvimas viso to, kas tada:

     

     — Dėkui, kad girdite, kas girdite,— išgirdau prieš dvidešimt  metų sakomus savo žodžius ir daugybę įvairiausias balsais triukšmaujančių paukščių: šaukia, varnas, ūbia pelėda, klykia pempės, mekena Perkūno oželis... Visų Lietuvos paukščių turgus. Balsai persipina  ir  aš jau nesuspėju pažinti ir įvardinti, kas  šitaip jaukia padangę Tik gerai suvokiu, kad taip gali būti tik vieną kartą ir tas kartas jau buvo 1994 metų sausio 15d.

     — Sveiki  gyvi,  sveiki, — šaukiu į paukščių turgaus  erzelį, o  ir kažkodėl pasakojau, kad  ginčių  dėl karietos  atsiradimo  nebuvo.  Esą, ponai, jeigu tikite savo  karieta , tai prašom – važiuokite. Taip  šviesiai — tiesiai  pasakyta

    — O ką reiškia: „ jeigu tikite“?

      Ir vėl šaukdamas pasakoju. Kad  girdi, mūsų  atveju šis  tikėjimas  ne visai įprastas. Todėl  jau ir mums  labai  norėtųsi sužinoti: ar tikit, kad įmanoma pagaminti karieta, kuria žmogus galėtų pakeliauti po praėjusius laikus? Sakysim, pasikinkei žirgą ir važiuoji per  šimtmečius atgal  iki vieno, iki antro, ir trečio,  ir ketvirto amžių pradžios. Ar tikite?

 

     Senos karietos triukšmas nutilo, o aš negalėjau, nenorėjau patikėti, kad ką tik neturėjau rankose karietos vadžių,, nelaikiau  jos  botago., nešaukiau „ar tikite“?  O Balsas vėl:

     — Jums reikia vaidinimų, kad  tai atsimintumėte. Ką gi, turėkite  juos, žaiskite, o man jų nereikia. Regis, nepasakysite, kad kažko neatsiminiau, kad kažką užmiršęs. Taip  prasidėjo kelionė.

     — Ne, tikrai taip nepasakysim, nes kelionė prasidėjo būtent taip. Bet, gerbiamas Balsai, kam prireikė, ieškant „Dženės“ iškentėti tokius vargus, o beprarandant pasukinę viltį, išgirsti ją visai ne ten, kur ieškojome? — skaidžiai paklausė Vidinis.

     — O! tai jau arijos iš kitų operų. O dabar man džiugu išgirsti, kad ekskursiją panorote pradėti nuo pasostės. Net atsimenu: „iki gyvenimo pabaigos jis liko kareiviu, niekaip negalinčiu  grįžti  iš  karo“.

     — Čia  jūs apie  Paulių Širvį, o cituojate irgi poetą, būtent Algimantą Baltakį. Gerų žodžiu apie Paulių tikrai daug pasakyta, bet  manau, kad žmonės, juos pasakę, taip pat privalo būti geri, antraip Širvys gali pasijausti įžeistas net po mirties.

     — Aš ne apie tai, ar žodžiai geri ar negeri. Aš apie tai, kad jie teisingi, kad einate karietoje ieškoti ne prabangos, o pasostės. Tai labai panašu į pasiryžimą visą gyvenimą išlikti vežėju.

     — Karietos vežu,— atsiliepiau

      — Einame  ieškoti savęs,—pasakė Vidinis. gal ir taip galima  pasakyti..

      — Galite ir taip manyti. Kaip jums geriau, bet šiandien   nuoširdžiai sveikinu su „Dženės“ diena ir linkiu būti kaip tada. Nėra dabarties be praeities, bet vieną — suvokti taip, o kitą — gyventi taip. Gal bandykime manyti, kad tie  dvidešimt metų išsišviečia „Dženės“  dienoje, kuomet ją jau atsiverčiame su kalendoriaus lapeliu.