Tepasidaro knyga... (6)

Radijo senasis pastatas

             Atsiminimų  štrichai

     — Jaučiu, kad  norėtumei parašyti man skirtą eilėraštį. Nuojautos kartais klysta ir vyrai jomis rečiau pasitiki, bet aš tiesiog nenoriu tokia nuojauta nepatikėti.

     — Tau?  Eilėraštį? O! teta Santa, kad ir norėčiau, turbūt nedrįsčiau. Nekaip man baigiasi su eilėraščiais, kuriuos parašęs  kam nors skiriu. O jeigu tai darau gimtadienio proga,  geruoju  niekuomet nesibaigia.

     — Kodėl gimtadienio? Nebūtina. Va, sėdime abu ant  skrynios. Ar kuris galėjome žinoti, kad taip bus? Neatrodo. Tačiau man norisi palepinti žmogaus nuojautą. Jos kažkodėl apeinamos, o juk gali būti, kad jos, ypatingai poezijoje turi didžią vertę. Bet  jeigu manai, kad aš apie  tai dažnai pamanydavau, padūmodavau, tai  tikrai – ne. Sakyk, kam prireikė šioje geležimi  apkaustytoje skrynioje užrakinti mano svajones, o  man  prirakinti  prie jos.

     — Gal ir galima to paklausti, bet tik ne manęs. Pats atsiradęs pasakyčiau, jei žinočiau.   

     — Suprantu, jaučiu, gal net žinau, kaip labai  tau rūpi  „Dženė“. Jau tiek metų, kai be jos, o vis it prirakintas. Ir taip, matyt, išliks iki kryželio. To, kuris jau ant karsto padedamas. Net pagalvoju, kad gal šioje  skrynioje ir tavo godos.

     Pasukau veidu galvą į ją, girdėdamas jos sutirštėjusį kvėpavimą, bet ji savo galvą palenkė žemiau.

     — Ne, nežiūrėk į mano akis. Ten dabar drumzlina, krapnoja  lietus. Nežiūrėk. Jos apnuodys tavo nuotaiką.

     — Man jau pakanaka to džiaugsmo, kurį  patyriau iki šios  minutės. Jausenoje dar  vis jaučiuosi it būčiau „Dženės“ pasostėje. Tačiau žinau, kad mano daliai čia jau niekas  nepriklauso. Tai, kas  čia vyksta, irgi  be manęs, ko negalėčiau, beje, pasakyti apie  tave, teta Santa. Net apie Vidinį. Taip,teta Santa, esi teisi — tavo grandinės bus  sunkios. O  dėl  mano  godų, kad  gal  jos uždarytos skrynioje kartu  su tavo  svajonėmis, tai ne — svajonė  nera pastovus substratas ir  amžinybei nepriklauso. Jau negebėčiau antrą  kartą praeit  keliu, kuri išvaikščiojau po „Dženės“ žlugimo, realybėje jos  nikuomet nesutikės. Tik  įtaigose, vaizdiniuose, fantazijose, apsimetinėjimuose.

     — Ne, mielas vežėjau. Taip tik sakai. Iš tikrųju eisi, nors ir tiki,kad tai kasdien darosi vis labiau neįmanoma, bet argi tai  ne  turtas. Net jeigu ne tu, ne Vaisietas, o štai aš padainuosiu:

Širdis svajinga pasiilgo

Kelionės — pasakos gražios

Karieta seną pasikinkė,

Kur reiks liūdės, kur reiks dainuos.

    — Voooo! —išgiedojo Tomas Vaisieta. Vo! Puiki daina. Ją per  mišias galima bažnyčioje vietoje giesmių dainuoti. O man   dabar net sarmata prisiminti kaip kračiausi jos teksto. Nagi, maniau, vežėjas  ir ... su lyrika. Botagu, vadžiomis  besirūpintų, o ne poezija.

     —Nori dainuoti, prašau,  dainuok. Bet netrukdyk, — pavijo Tomą į nuošalę teta Santa.— Geroms dainoms net ir Dievo ausys neužkimštos.

Jai nekalbėsiu, kad nereikia

Tikėt žvaigžde, tikėt svaja,

Tik apkabinsiu savo laiką

Ir tą, kurs buvo prieš mane.

     — Ačiū, teta Santa. Neretai šią dainą išgirstu, bet ji man ta, kuri reikalinga visam gyvenimui.

     — Mūsų laukia konferencij, neužmirškime poni,— išgirdau  Ypatą ir  tai man buvo naujie.

     —Taip, taip, mūsų dar laukia ir ir konferencija,— pasakė ir  teta Santa, atsikeldama nuo skrynios. — Bet skubėti nereikia,  suspėsime palengva,— pasakė it visiems, kas buvome arčiau  jos, o man dar pasamprotauta: —Šiek tiek mąsčiau, ar ji reikalinga, ar ne, bet joje  nors pasirodysime  vieni kitiems, ne iš tikrųjų, kai pamąstai tai regi,  kad kaip dainoje: „yra pasaulyje   dalykų / labai tikrų, bet daug  ir – ne“. Netikrų reikėtų  atsikratyti, nors... gal tik taip  atrodo, — pasakė teta  Santa, ir atsiminusi: — Bet , vežėjau, nesulaukiu pažado, kad parašysi man skirtą eilėraštį.

— Buvo toks laikas, teta Santa, kai turėdamas galvoje  eilėraštį, nežinodavau, ar jis mano, ar.... Vidinio. Dabar štai prisimenu šį laiką ir rimtai  mąstau, ar padoru žadėti neatsiklausius jo. Savijautoje daug kas it sugrįžę iš anų laikų. O kolektyviniai  eilėraščiai, kad ir dviejų autorių, jie vis dėlto  praranda  dovanos nuoširdumo skonį.

     — Neišsisukinėk, vežėjau...

     — Buvęs vežėjau... Būčiau dėkingas, jeigu galėtume apsieiti  be pažado. Bent  jau nepamenu, kad prieš 20 metų tai mane būtų rūpėję. Prisimenu, laikiau rankose Herbačiausko „Erškėčių vainiką“ ir..

     — Minutėlę, buvęs vežėjau... Minutėlę,— it gyvsidabris sujudo teta Santa, — Ką laikei rankose? Erškėčių vainiką?

     — Taip pavadinta Juozapo Albino Herbačiausko knygelė. Ne šiaip ją laikiau. Man vis buvo baisu, kad kas nors nepaklaustų, kodėl sumanęs karieta važiuoti į  praeitį.  Ko ten žadu ieškoti? Ir Tomui, beje, liudijau,kad toks klausimas man svarbiausias Taigi, ko ieškai,vežėjau. Širdies? Žmogaus širdies ? „Tik, prašau, nesijuok, Tomai ir nemanyki, kad senis išprotėjo.“

     — Jau tuomet save vadinai seniu?  Prieš  dvidešimt  metų?

     — Tomas  nesijuokė, Esą, pats žino, kad mūsų bandymas —  ne pirmas. Ir pradėjo it skaitydamas: „Tautos širdies vis ieškau ir ieškau. Gyvos meilės šaltinio skausmingai ieškau; nuo pat pradžios vargingo gyvenimo mano Tautos  širdies  vis ieškau ir iešau, bet niekur negaliu  jos atrasti. Ir taip einu per svietą ir, ir  svajoju, ir  svajoju  apie  Tautos širdi‘.

     — Sakai, kad taip  citavęs  Tomas  Vaisieta, bet girdžiu, kad ir pats kaip Vaisieta. Gal ne taup įspūdingai, artistiškai, bet  įtikinamai.

    — Ačiū. Teisybė, kaip ją bepasakytum, ji dėl to tokios savo savybės nepraranda, — pasakiau, pajausdamas, kad  krūtinėje pasidaro ankšta ir ten pritrūksta laisvesniam  kvėpavimui  oro. Priėjau prie nedidelio langelio ir atidariau jį į mieto erdvę  .

    Jautėme šaltuką. Išgirdome Konarskio gatvės ryto gyvastį — važiavo  automobiliai, po žmonių žingsniais aidėjo šaligatviai, tačiau ir automobilių, ir miestelėnų ne kažin kiek: buvo šeštadienis ir miestas dirbo labai sumažintais apsisukimais. Ši erdvė Vilniuje neblogai pažįstama, juolab, kad  šį kartą ir ji kaip prieš  dvidešimt metų, kartu su senuoju Radijo ir televizijos pastatu, kur trečiame aukšte pro 519 kabineto langą neretai pasižiūrėdavau, kaip tą valandą atrodantis miestas ar tikėdamasis išgirsti, kaip sužvengia žirgas Igaga.

     — Atsiminimai? — vienu žodžiu paklausė teta Santa.   

     Nežinau, kodėl taip,  bet jai:

     — Regis jau sakiau, kad neklausk dabar, neklausk rytoj ir  niekuomet  neklausk, ar neįgrysta būt vienam, kai manyje  tiek  daug  velnių ir trupinėlis Dievo.,...

     Atsiliepė tuoj pat:
     — Norėčiau kelią tau padovanot // išaustą iš švelnios žolės // su trupučiu aštrių ražienų. — Patylėjo, o paskui lyg  atsiprašinėdama: — Nežinau, kaip pavyko, bet  stengiausi, kad būtų kaip tada, kaip 1994 metų žiemą,  sausio 15 d. Labai  atsiprašau, jeigu kas ne taip, bet geriau padaryti neįstengiau. Supranti? Neįstengiau, vežėjau...

     — Buvęs vežėjau...

     — Sakau, kad geriau neįstengiau. O  „geriau“ reiškia, dar  arčiau priartėti prie būtos praeityje realybės. Ačiū Šešiasdešimt Septintai iš Biblijos. Ji daug padėjo, tačiau dar kažkas padeda, bet  - kas? Nekalbu apie Vidinį. Yra dar kažkas., Ir neleisk,  dieve, kad tai būtu  užrakinta  skrynioje kartu  su moters svajonėmis.

     Gerai prisiminiau, kaip apie šį laiką prieš  dvidešimt metų į „Dženės“ dienoraštį rašiau:

     „Važiuosim. Ne mes, tai kiti. Kol dar turime tikinčių žmonių, kad gėlė žydi ne sau, kad žvaigždė šviečia irgi ne  sau, tol šis pasaulis dar Dievo rankose. Ir todėl Radijo karieta  tegu bus it mažas gabalėlis  molio, iš kurio lipdant tai vieną  tai kitą žmogaus figūrėlę, staiga atsimintume dėl kokio Adomo Dievas kūrė pasaulį...“

     Pakalęs ranką, pamačiau joje botagą. Nedaug mąstęs  paleidau jį iš rankos už lango, nenorėdamas išgirsti, kad  jis atsitrenks į Konarskio gatvės Vilniuje grindini.

     — Labas, mielas Praneli. Dėkoju už tokį mielą sveikinimą, už tokius gražius žodžius.Pagydė mano sielą.Nuoširdus AČIŪ. Seniai  tai buvo, bet atsimenu.

     — Janina ,tu čia? Kaip čia atsiradusi...

     — Sunkiau tarti, kaip galima būtų neatsirasti,— pasakė  Janina ir atidžiai sužiuro į tetą Santą.