Tepasidaro knyga... (4)

       

         Stebis  Nemunėliai

  Nemaniau, kad atėję čia galėtume ką daugiau surasti, negu pačią pasostę, tačiau jos prieiga jausenoje atrodė labai sava, pažįstama, įsigėrusi kelionėmis į struktūrą, įvardinta AŠ, kurią ne kartą buvau sumanęs vadinti Savęsp(i). Man vis dar neužteko laiko (ar valios) po ją rimčiau pasižvalgyti, nors neatrodė, kad ji vengtų įsileisti ir parodyti, kas kur ir kaip ten yra. Net ir tuomet, kai pavadindavau šalimi, ši struktūra nesipriešindavo  – netgi atidengia daugiau giluminės šviesos, kad paviliotų nuklysti toliau, tačiau eiti į gylį nesiryždavau, gal būt ir todėl, kad suprasta ir neapdairiai viešumai prisipažinta, jog: manyje / dar daug velnių / ir trupinėlis Dievo...

     — Trupinėlis, bet oi, kaip  jis reikalingas, kokia didi jo vertė ir kaip labai reikėtų pasistengti, kad nors tiek jo išsaugojus,— susitikus neužmiršta pasakyti Paulius Bėkšta, visuomet atsargus, bet labiausiai būdamas su ugnimi, net tuomet, jeigu ji įsismilkusi cigaretės galiuke. Tačiau kas dėl trupinėlio Dievo, tai pats žinau, kad per jį velnias neįstengia pasiimti žmogaus savo nuosavybėje. Žinoma, Pauliui tai ne kliūtis priminti  atrodytų gerai žinomus  dalykus..

     — Svarbiausia jo, Dievo, turėti. Nors ir truputėlį,—  atsisveikindamas vis primena Paulius Bėkšta, bet tai pasako įtaigiau ir garsiau, jeigu šalia ar bent netoli pamato esant Kęstutį, vaidinantį (gal pamėgdžiojantį) Tiktaką. Žino, kad išgirdęs jį, šis būtinai atsilieps: jei nebūtų velnių, tai kam tas Dievas  reikalingas. Tačiau po tokių jųdviejų dvikova pasijutau pagalvojęs, kad gal velnias ne blogiausias subjektas. Žiūrėk, būna juk, kai žmogus save apsėda savimi ir tuomet jau matai ne velnią, o konkretų žmogų — gal Pranucį, gal Kęstutį, gal Petrą, gal Iloną ar Aušrą... Gali juk būti ir taip, kai žmoguje nė žiupsnelio nėra Dievo, o, vadinasi, nėra to, kas jį pasergėtų įsileisti savyje klėstantį  blogį, pasidaryti  jo įrankiu. Galbūt laikas atidžiau jau dabar pasidairyti žmonėse  konstrukcijų, kurios pranoksta biblijines peklos statybas.

     — Baik sapnuoti,— atsargiai į pašonę stukteli Vidinis, tačiau   dar spėju pagalvoti: argi ne taip būdavo, kai ateini į Dženės pasostę? Prie jos prieigų plūsteli įvairiausios  minčių užuomazgos, o atėjus į pasostę, pradedi jas dėlioti ir taip ir anaip, kad sugyventų santarvėje. 

     — Pagaliau! Vėžliukas būtų atropojęs greičiau, negu jūs, gerbiamieji. Manėme, kad gal sušalote? Tokiais tempais netoli  į praeitį tenuvažiuotume net geriausia karieta. Vadinasi, ne jų kaltė, jeigu jos net sudūžta, — pasigirdo trupučiuką priekaištingas moters balsas, bet tai net nieko nereiškė. Krūtinę užgulė muzika ir suaidėjusi daina. O ne, mano sieloje ji  niekuomet nebuvo nutilusi, bet ją jausdavau vienišą,  praradusią vilti. Šįkart ji sukunkuliavo kaip gyvas, verdantis  šaltinis, galintis tekėti, bėgti, pagirdyti, nuraminti ar pasodinti raitelį žygiui ant eikliausio žirgo...

Stebis, stebis Nemunėliai —

Kas gi čia yra?

Trepsi žirgo kanopulės

Girgžda karieta..

    

     Tai dar ne choras. Dar duetu pasitikę Amerikos lietuvė Julija Sinkis ir aktorius Tomas Vaisieta. O choras jau taip:

Oi, parvešim šimtą metų

Mūs šalelės mylimos,

Šimtą metų, šimt1 metų —

Visą amžių Lietuvos.

     Ir buvo nuostabu matyti, kad choras irgi sutelktas iš man  pažįstamų personalijų: neįsivaizduojamai gražiai atrodė visi, bet Albina Šiupienienė ir Elena Sėliukaitė  buvo iš tos publikos, kuri tą sausio dieną lydėjo „Dženę“  į jos pirmą kelionę. Nepaprastai smagu, kad šalia jų ir Vanda su Broniumi  Baranauskai, kurie, pasitelkę Justiną Marcinkevičių:  Paukštis – į dangų / žodis  - į širdį, sveikino karietą pirmuoju jai parašytu laišku.

Senis švilpina botagą,

Timpsi vadeles,

Dantyse pypkutė dega,

Pusto ugneles,.—

buvo žaismingas pakilus Amerikos lietuvės ir aktoriaus Tomo Vaisietos duetas, o choras — irgi. Jis nedidelis, bet jame pirmą kartą išgirdau Paulių Bėkštą, Petrą Senamadžių, Kęstutį Tiktaką, ir raiškai išsiskiriančią dainingą Iloną bei su kopėtėlėmis nesiskiriančią Ūlą, save istorijai įsivardijusią  kaip Klimbingupthewalls. Mano supratimu nedažnas atvejis kuomet  graži moteris reiškiasi pavydėtinu pastovumu — paprastai jos keičia savo įvaizdį kaip čigonas arklius, o ji, Ūla, kaip pradžioje Klimbingupthewalls taip iki šiol. Tiesa, „Dženė“ pirmąja savo kelione gerokai aplenkė „Rašyk“ svetainės steigėjus, taigi ir Klimbinguthewalls.

     Oi, parvešim šimtą metų,

                          Mūs šalelės mylimos..

     Kai daina nutilo mudu su Vidiniu dar  vis jautėmės it  įbesti į žemę.

     — Labas, Pranuci. Regiu, kad nepažįsti. Bet tai aš, Audronė  Meilutytė. Maniau, kad gal susitiksime kažkur  Anapilyje, bet va...

     — Tikrai netikėta. Bet, Audrone,  man šiandien viskas  netikėta. Net ir tai, kad jau dvidešimt metų praėjo, kai tokia kelionė... Kas ją begali atminti? Bet pasirodo, kad... Na, ši netikra, net ne kopija anos, bet ne mumija: dirba, gyvena ir atsimenu. Gal net geriau, negu bet kada.

     — Gerai, kad atsimeni. Nes laikas  greitas. Todėl ir maniau, kad jau susitiksime kažkur Anapilyje. Paskubėjau aš, Pranuci, išeiti į ten, kaip ir tavo brolis  Vytautas. Ten nemažai mūsų savo valia paskubėjusių, bet patylėk, karietos vežėjau, nerodyk į tą aukštai Konarskio gatvėje pakeltą langą, pro kurį išskridau, o  aš tau, kaip tada, tik  liūdniau, ne taip  šauniai, kaip choras, kaip Tomas  Vaisieta  su amerikone, —  pasakė Audronė ir išgirdau jos  tylų, gal tik man ir Vidiniui girdimą dainavimą:

Trepsi, trepsi kanopulės,

Girgžda karieta

Ar, vežėjau, pasigėrei,

Ar širdis jauna?

     — Dievas dar neįsileido į Anapilį, nors jau nemažai progų  buvo, jau maniau, kad... Bet tu teisi — nereikia skubėti. Aš tau irgi, kaip tada. Ir irgi taip, kad tik viena girdėtum:  

Oi, parvešim šimtą metų

Mūs šalelės mylimos

Šimtą metų, šimtą metų—

Visą amžių Lietuvos.