Tepasidaro knyga... (6)

Radijo senasis pastatas

             Atsiminimų  štrichai

     — Jaučiu, kad  norėtumei parašyti man skirtą eilėraštį. Nuojautos kartais klysta ir vyrai jomis rečiau pasitiki, bet aš tiesiog nenoriu tokia nuojauta nepatikėti.

     — Tau?  Eilėraštį? O! teta Santa, kad ir norėčiau, turbūt nedrįsčiau. Nekaip man baigiasi su eilėraščiais, kuriuos parašęs  kam nors skiriu. O jeigu tai darau gimtadienio proga,  geruoju  niekuomet nesibaigia.

     — Kodėl gimtadienio? Nebūtina. Va, sėdime abu ant  skrynios. Ar kuris galėjome žinoti, kad taip bus? Neatrodo. Tačiau man norisi palepinti žmogaus nuojautą. Jos kažkodėl apeinamos, o juk gali būti, kad jos, ypatingai poezijoje turi didžią vertę. Bet  jeigu manai, kad aš apie  tai dažnai pamanydavau, padūmodavau, tai  tikrai – ne. Sakyk, kam prireikė šioje geležimi  apkaustytoje skrynioje užrakinti mano svajones, o  man  prirakinti  prie jos.

     — Gal ir galima to paklausti, bet tik ne manęs. Pats atsiradęs pasakyčiau, jei žinočiau.   

     — Suprantu, jaučiu, gal net žinau, kaip labai  tau rūpi  „Dženė“. Jau tiek metų, kai be jos, o vis it prirakintas. Ir taip, matyt, išliks iki kryželio. To, kuris jau ant karsto padedamas. Net pagalvoju, kad gal šioje  skrynioje ir tavo godos.

     Pasukau veidu galvą į ją, girdėdamas jos sutirštėjusį kvėpavimą, bet ji savo galvą palenkė žemiau.

     — Ne, nežiūrėk į mano akis. Ten dabar drumzlina, krapnoja  lietus. Nežiūrėk. Jos apnuodys tavo nuotaiką.

     — Man jau pakanaka to džiaugsmo, kurį  patyriau iki šios  minutės. Jausenoje dar  vis jaučiuosi it būčiau „Dženės“ pasostėje. Tačiau žinau, kad mano daliai čia jau niekas  nepriklauso. Tai, kas  čia vyksta, irgi  be manęs, ko negalėčiau, beje, pasakyti apie  tave, teta Santa. Net apie Vidinį. Taip,teta Santa, esi teisi — tavo grandinės bus  sunkios. O  dėl  mano  godų, kad  gal  jos uždarytos skrynioje kartu  su tavo  svajonėmis, tai ne — svajonė  nera pastovus substratas ir  amžinybei nepriklauso. Jau negebėčiau antrą  kartą praeit  keliu, kuri išvaikščiojau po „Dženės“ žlugimo, realybėje jos  nikuomet nesutikės. Tik  įtaigose, vaizdiniuose, fantazijose, apsimetinėjimuose.

     — Ne, mielas vežėjau. Taip tik sakai. Iš tikrųju eisi, nors ir tiki,kad tai kasdien darosi vis labiau neįmanoma, bet argi tai  ne  turtas. Net jeigu ne tu, ne Vaisietas, o štai aš padainuosiu:

Širdis svajinga pasiilgo

Kelionės — pasakos gražios

Karieta seną pasikinkė,

Kur reiks liūdės, kur reiks dainuos.

    — Voooo! —išgiedojo Tomas Vaisieta. Vo! Puiki daina. Ją per  mišias galima bažnyčioje vietoje giesmių dainuoti. O man   dabar net sarmata prisiminti kaip kračiausi jos teksto. Nagi, maniau, vežėjas  ir ... su lyrika. Botagu, vadžiomis  besirūpintų, o ne poezija.

     —Nori dainuoti, prašau,  dainuok. Bet netrukdyk, — pavijo Tomą į nuošalę teta Santa.— Geroms dainoms net ir Dievo ausys neužkimštos.

Jai nekalbėsiu, kad nereikia

Tikėt žvaigžde, tikėt svaja,

Tik apkabinsiu savo laiką

Ir tą, kurs buvo prieš mane.

     — Ačiū, teta Santa. Neretai šią dainą išgirstu, bet ji man ta, kuri reikalinga visam gyvenimui.

     — Mūsų laukia konferencij, neužmirškime poni,— išgirdau  Ypatą ir  tai man buvo naujie.

     —Taip, taip, mūsų dar laukia ir ir konferencija,— pasakė ir  teta Santa, atsikeldama nuo skrynios. — Bet skubėti nereikia,  suspėsime palengva,— pasakė it visiems, kas buvome arčiau  jos, o man dar pasamprotauta: —Šiek tiek mąsčiau, ar ji reikalinga, ar ne, bet joje  nors pasirodysime  vieni kitiems, ne iš tikrųjų, kai pamąstai tai regi,  kad kaip dainoje: „yra pasaulyje   dalykų / labai tikrų, bet daug  ir – ne“. Netikrų reikėtų  atsikratyti, nors... gal tik taip  atrodo, — pasakė teta  Santa, ir atsiminusi: — Bet , vežėjau, nesulaukiu pažado, kad parašysi man skirtą eilėraštį.

— Buvo toks laikas, teta Santa, kai turėdamas galvoje  eilėraštį, nežinodavau, ar jis mano, ar.... Vidinio. Dabar štai prisimenu šį laiką ir rimtai  mąstau, ar padoru žadėti neatsiklausius jo. Savijautoje daug kas it sugrįžę iš anų laikų. O kolektyviniai  eilėraščiai, kad ir dviejų autorių, jie vis dėlto  praranda  dovanos nuoširdumo skonį.

     — Neišsisukinėk, vežėjau...

     — Buvęs vežėjau... Būčiau dėkingas, jeigu galėtume apsieiti  be pažado. Bent  jau nepamenu, kad prieš 20 metų tai mane būtų rūpėję. Prisimenu, laikiau rankose Herbačiausko „Erškėčių vainiką“ ir..

     — Minutėlę, buvęs vežėjau... Minutėlę,— it gyvsidabris sujudo teta Santa, — Ką laikei rankose? Erškėčių vainiką?

     — Taip pavadinta Juozapo Albino Herbačiausko knygelė. Ne šiaip ją laikiau. Man vis buvo baisu, kad kas nors nepaklaustų, kodėl sumanęs karieta važiuoti į  praeitį.  Ko ten žadu ieškoti? Ir Tomui, beje, liudijau,kad toks klausimas man svarbiausias Taigi, ko ieškai,vežėjau. Širdies? Žmogaus širdies ? „Tik, prašau, nesijuok, Tomai ir nemanyki, kad senis išprotėjo.“

     — Jau tuomet save vadinai seniu?  Prieš  dvidešimt  metų?

     — Tomas  nesijuokė, Esą, pats žino, kad mūsų bandymas —  ne pirmas. Ir pradėjo it skaitydamas: „Tautos širdies vis ieškau ir ieškau. Gyvos meilės šaltinio skausmingai ieškau; nuo pat pradžios vargingo gyvenimo mano Tautos  širdies  vis ieškau ir iešau, bet niekur negaliu  jos atrasti. Ir taip einu per svietą ir, ir  svajoju, ir  svajoju  apie  Tautos širdi‘.

     — Sakai, kad taip  citavęs  Tomas  Vaisieta, bet girdžiu, kad ir pats kaip Vaisieta. Gal ne taup įspūdingai, artistiškai, bet  įtikinamai.

    — Ačiū. Teisybė, kaip ją bepasakytum, ji dėl to tokios savo savybės nepraranda, — pasakiau, pajausdamas, kad  krūtinėje pasidaro ankšta ir ten pritrūksta laisvesniam  kvėpavimui  oro. Priėjau prie nedidelio langelio ir atidariau jį į mieto erdvę  .

    Jautėme šaltuką. Išgirdome Konarskio gatvės ryto gyvastį — važiavo  automobiliai, po žmonių žingsniais aidėjo šaligatviai, tačiau ir automobilių, ir miestelėnų ne kažin kiek: buvo šeštadienis ir miestas dirbo labai sumažintais apsisukimais. Ši erdvė Vilniuje neblogai pažįstama, juolab, kad  šį kartą ir ji kaip prieš  dvidešimt metų, kartu su senuoju Radijo ir televizijos pastatu, kur trečiame aukšte pro 519 kabineto langą neretai pasižiūrėdavau, kaip tą valandą atrodantis miestas ar tikėdamasis išgirsti, kaip sužvengia žirgas Igaga.

     — Atsiminimai? — vienu žodžiu paklausė teta Santa.   

     Nežinau, kodėl taip,  bet jai:

     — Regis jau sakiau, kad neklausk dabar, neklausk rytoj ir  niekuomet  neklausk, ar neįgrysta būt vienam, kai manyje  tiek  daug  velnių ir trupinėlis Dievo.,...

     Atsiliepė tuoj pat:
     — Norėčiau kelią tau padovanot // išaustą iš švelnios žolės // su trupučiu aštrių ražienų. — Patylėjo, o paskui lyg  atsiprašinėdama: — Nežinau, kaip pavyko, bet  stengiausi, kad būtų kaip tada, kaip 1994 metų žiemą,  sausio 15 d. Labai  atsiprašau, jeigu kas ne taip, bet geriau padaryti neįstengiau. Supranti? Neįstengiau, vežėjau...

     — Buvęs vežėjau...

     — Sakau, kad geriau neįstengiau. O  „geriau“ reiškia, dar  arčiau priartėti prie būtos praeityje realybės. Ačiū Šešiasdešimt Septintai iš Biblijos. Ji daug padėjo, tačiau dar kažkas padeda, bet  - kas? Nekalbu apie Vidinį. Yra dar kažkas., Ir neleisk,  dieve, kad tai būtu  užrakinta  skrynioje kartu  su moters svajonėmis.

     Gerai prisiminiau, kaip apie šį laiką prieš  dvidešimt metų į „Dženės“ dienoraštį rašiau:

     „Važiuosim. Ne mes, tai kiti. Kol dar turime tikinčių žmonių, kad gėlė žydi ne sau, kad žvaigždė šviečia irgi ne  sau, tol šis pasaulis dar Dievo rankose. Ir todėl Radijo karieta  tegu bus it mažas gabalėlis  molio, iš kurio lipdant tai vieną  tai kitą žmogaus figūrėlę, staiga atsimintume dėl kokio Adomo Dievas kūrė pasaulį...“

     Pakalęs ranką, pamačiau joje botagą. Nedaug mąstęs  paleidau jį iš rankos už lango, nenorėdamas išgirsti, kad  jis atsitrenks į Konarskio gatvės Vilniuje grindini.

     — Labas, mielas Praneli. Dėkoju už tokį mielą sveikinimą, už tokius gražius žodžius.Pagydė mano sielą.Nuoširdus AČIŪ. Seniai  tai buvo, bet atsimenu.

     — Janina ,tu čia? Kaip čia atsiradusi...

     — Sunkiau tarti, kaip galima būtų neatsirasti,— pasakė  Janina ir atidžiai sužiuro į tetą Santą. 

Tepasidaro knyga... (5)

     Tetos Santos skrynia

 Būna ir taip, kuomet laiko daug, tačiau jo nesimato, sutelpa į trumpas akimirkas ir nesinori tikėti, kaip nepameluodami jį seikėja laikrodžiai. Jautriai atrodė ryto susitikimai karietos pasostėje ir neprisimenu, kad vienu metu joje tilptų tiek nemažai žmonių, kurie būtų taip reikalingi vieni kitiems. Bet kaip suspėti prie kiekvieno laiku ateiti, pasisveikinti, kažką pasakyti? Buvo nesmagu, kad dar neprieinu prie vienuolės  tetos Santos ir  gal dar nesmagiau, kad nekaip nustebau ją čia pamatęs. Buvo apsiglėbusį Šešiasdešimt Septintąją Biblijos knygą ir tai abejoms joms labai tiko – nereikėjo  bažnyčios, kad  jaustumeis kaip joje.  Pabandžius nueit pas jas, kelią pastojo Tomas Vaisieta, vaidindamas žiupsnelį, turėtą „Dženės“  karietoje prieš dvidešimt  metų:

     — Ten sustabdai karietą, priklaupi ant kelių prie upės ir iš rieškučių  atsigeri vandens, kuris iš čia jau nutekėjęs prieš 100 ar daugiau metų.

      Nestabtelėti, nematyti, neišgirsti buvo neįmanoma, nes tokia realybė, atėjusi po tiek metų, regisi, daro  didesnį įspūdį, negu fantazijos. Ypatingai  tiems, kas šią realybę patyrėme ir dabar tereikėjo  tik  atsiminti  ir šypsotis. O  aš net įeinu į vaidinimą. 

     — Arba antai, Tomai, žmogus. Tu pats ne kartą stovėjai prie jo kapo su vėlinių degančia žvakute. O ten tas žmogus gyvena. Jis pasitinka karietą, pasikviečia nelauktus svečius į savo būstą, sodina prie vaišių stalo. Ir jam įdomu sužinoti, ar  jie iš toli? Iš kurio Lietuvos krašto jo svečiai?

     O Tomas vėl kaip tada, nepaisydamas, kad jo žodžiai krenta į kitą laiką, kitą dirvą, o žmonės,  kuriuo kalbina ir tie — ne tie: labiau sugrubę, nučiuožinėti laiko, primiršę rašyba dailyraščiu.

     — Mieli , ar jūs tam žmogui, žiūrėdami  į akis,  pasakytumėte  teisybę, kad atvažiavote iš tos Lietuvos, kur jau prezidentas Algirdas Brazauskas. Tik vaizduotis galime, kaip išsipūstų to žmogaus akys, išgirdus teisybę. Juk nepatikėtų, juk pamanytų, kad iš karietos išlipę žmonės, taigi yra pragaro  velniai. Žegnotų ranka, žegnotų kryžiumi, o paskui skubėtų pakviesti  kunigą, kad pašventintų piktų  dvasių apsėstus jo namus.  

     — Taip tada, Tomai, prieš dvidešimt. O dabar ir Brazausko nėra. Nebent pasiėmę kapą iš  Antakalnio kapinių  galėtume nuvežti. Bet kuo? Kai ir „Dženės“ nėra. Po penkerių – šešerių metų reikėtų jos žlugino  sukaktį prisiminti, bet kartu su dar atsimenančiais jos žlugimą.

     — Tai kad nedaug iš to naudos. Visi žino, kad žlugo, nėra, bet – bet kodėl ir kaip tai įvyko iki šiai dienai ne ką žinom. Sako, dingo kaip į vandenį. Bet po vandeniu ieškodami dar kažką  surandame, o „Dženės“  atveju – nedrąsu taip kalbėti.

     — Palaukit, palaukit, mielieji. Gerai, kad užsiminėm. Kažkas kažkur pasirodo — yra. Ot, ir  aš  netikėtai suradau išrašą iš vežėjo dienoraščio. Kaip, nuo kada  jis pas mane, ne ką galiu pasakyti, bet prašau: yra toks. Ir užrašas, beje, mano paties rašysena.  Vežėjau, ar tu, Vidini, sakau, paimkite ir savo akimis perskaitykite.

    Tomo popierėlyje buvo parašyta:

 
  „Tomas nežinojo, kaip dreba kinkos vežėjo, abejojant, ar tikrai pagaliau atsirado žmogus, kuris pasakys: važiuojam. Buvo— nebuvo, rasim — nerasim , vis tiek važiuojam

    Tomas dar nežinojo, kad sėsis  į karietą, iš kurios reikės pasakoti ir apie  save.

   Jau daug nuomonių buvau girdėjęs dėl karietos ir ačiū, kad  dažniau nebuvo geros. Tačiau užsispyrusiai tikėjau: ateis  ta diena, ateis. Juk mato Dievas, kad  karieta važiuoja  ieškoti žmogaus širdies.

  Čia parašiau „karieta važiuoja“ ir tai teisybė todėl, kad jos važiavimas prasidėjo mintyse. Maža kibirkštėlė, maža šviesos ugnelė, o paskui – ugnis. Ji jau negalėjo užgęsti, kol iš galvos karieta išvažiuos į gyvenimą. Taip, taip, karieta iš galvos — į gyvenimą.“

    

     — Toliau? Net ir data nepažymėta,— sugrąžinau  atgal apgeltusį raštą, suspėjęs pagalvoti, kad  nepaisant, kaip ilgai ieškot bet ko apie pirmąją  karietą,  o vis dėlto  nelauktai atsiranda nežinomi radiniai.

     — Datos galėję ir nebūti. Kita vertus, aš persirašiau,  nusirašiau tik tai, kas man buvo įdomu ar reikalinga. Kitą ką  nusirašyti man,  matyt, nebuvo reikalinga. Kaip ir data.

     — Taip, Tomai, žinau, kad buvo pradėtas rašyti toks  dienoraštis. Atviras, tikintis, kad kada nors ateityje padės  atsiminimams, o gal ir  atskirai knygelei atsirasti. Bet gi seniai pasakyta, kad viltis — kvailių  motina.

     — Gal taip nekalbėkime, be jos būtų nūdnu, neįdomu, — paprieštaravo Vaisieta, bet man knietėjo pasilabinti ir bent truputį šnektelėti su kitais, tačiau šį kartą Tomas  buvo atkaklesni, negu jį atsiminiau  karietoje iš ano laiko. Dabar jis netikėtai pasakė apie skolą man: — Pasiruošęs  sugrąžinti ją. Ir tuoj  pat, nedelsiant, - pažadėjo jis, o kažkas į rankas padavė  botagą.

     — Nesupratau, Tomai..

     — Gerai,  eik. Laiko turime. Numanau, beje,  kad ir proga  bus geresnė.

     — Kartais  labai  nedaug reikia žmogui, kad  jis būtų tikresnis, artimesnis savo vidinei  esmei, — kalbėjo Vidiniui teta  Santa, pirmą kartą  mane pamačiusi  su botagu rankoje: – Tinka. Labai netgi. Galgi net labiau negi  man šita skrynia.

    Tik dabar pamačiau visaip išgražintą skrynią, anksčiau žmonėse vadintą pastogine. Tačiau dėmesio ji netraukė – kažkada puošnūs jos raštai išblukę, aptrinti, dabar pasidarė it puiki maskuotė apkausčiusiai ją geležiai ir pakabintoms kelioms spynoms. Labiau regėjosi, kad  ji atlieka patogios sėdynės paskirtį  – kad ir dviese sėdėtum, o šonais vienas į kitą nereikia trintis.

     — Ar nenusitaikiusi, teta  Santa, pasostėje išsiugdyti celę.  Bet stop,— pakėliau akis į jos veidą: – Šį skrynia tavo?

     — Stebiesi, vežėjau? Aš irgi.

     — Joje  užrakinta tetos Santos knyga. Stipriai užrakinta,— pasakė Šešiasdešimt Septintoji.

     — Tokios prabangos „Dženės“ pasostės erdvėje neturėjome. Buvo pasostė  ir didžioji lemties  dovana — jos erdvė. Kodėl ją dabar reikia  atsiminti su apkaustyta geležimi skrynia ir spynomis?

     — Gal kad knygos toks vardas „ Užrakintos  moters svajos“,- vėl nelinksmai tarė Šešiasdešimt   Septintoji.

     Vėl  sužiurai  vienuolei į akis, o jos  gilios gilios,bet  jos peizažas  šį kartą neatrodė linksmas. Aprodė, ką viršum jo pakibęs debesis krapnoja  liūdesio lietutį. Neatrodė, kad  dėl to ištvintų Noė laikų potvynis, bet tikėtis greitos giedros irgi atrodė, kad neprotinga.

     — Tavo  akimis tai  skrynia. o aš  jaučiuosi  prie  jos prirakinta. Kaip vergė. Grandinės ant rankų, grandinės ant kojų. Atleisk, kad pasakysiu, kaip nereikia : Kristui prireikė nešti kryžių, o man  štai šitą skrynią.

     — Bet kaip taip atsitinka?

     — O kaip atsitiko su „Džene“? — paklausė Vidinis ir pasąmprotavo: —Raginami,  kiekviename žingsnyje raginami priimti priklausomybės dalią, bet  spardomės. Tačiau kitaip turbūt ir neįmanoma, jeigu nesiskundžiama proto stoka.

     — Prisėskim,  vežėjau,— lengvai prisilietė alkūnės tetą Santa :— Kaip ten bus, dar pamatysime, o  dabar tenka, kad ir  atsidusus, bet pasakyti, kaip yra: vis dėlto tai Radijo karieta.

     Nelabai  paisėme, kad  aplinkui mus jau speičiasi ir kiti sugarmėję į pasostę žmones, vieni turbūt žinodami, kiti norėdami  išgirsti apie „Dženę“, o Tomas Vaisieta, atsiradęs šalia, irgi:

    — Bėda, tikra bėda, kai  atsiranda  karieta. Prisimenu, dar „Dženėje“ apšilti  nespėjau , o tu  jau kiši nežinia kokį rašalą ir vis: dainuok, Tomai,  dainuok, Vaisieta. Ne todėl nedainavau, kad tingėjau. Tiesiog  negebėjau, bet, ačiū die,  greit išmokau. Ir dabar suprantu, kaip tai puiku. Net kažkodėl  atrodo, kad  geresnės progos jau nereikia, kad  įvykdyčiau tavo prašymą kad ir po dvidešimties metų, — pasakė Tomas ir neva it laikydamas rankose vadžias, o priešais save matydamas žirgą Igagą. Truktelėjo ir: — taip, yra  pasaulyje dalykų, kai nežinai, tikėti jais ar ne.  

Yra pasaulyje dalykų

Labai tikrų, bet  daug  ir – ne

Lyg atmintis apie jaunystę

Galvoj  girgždena  karieta

     — Prisimenu, tuomet  spardžiaus ir priekaištavau, esą, palauk, palauk  žmogau. Ar supranti, ką  paistai: galvoj  girgždena karieta? Tuomet buvau tikras, kad nors nemažai  gyvenimo  matęs, bet patikėti, kad  gali būti tokia galva, na, negebėjau suprasti. Sakiau: patikėk, vežėjau, bet tokios galvos  dar neteko matyti. Prisimeni?

    — Atrodo, Tomai. Atsakiau, regis, taip: „na, kam taip? Štai ta galva. Tai vežėjo galva.  Ir aš galiu žegnotis, kad  joje  tikrai girgždena. O ir niekas kitas, tik ji, tik „Dženė“

— Niekas kitas, o tik karieta? Radijo? Ha, ha! Ką  gi, jeigu  girgždena, ta  aš neturiu teisės nepatikėti, Dabar daug  kam galvoje girgždena, - atsiliepė  anais žodžiai Tomas ir  pridūrė: - Kaip, beje, ir dabar.

Su pasaka išauga  vaikas

Ir  jo širdelėje gražu

Kad žvaigždės nekrenta, o laikos

Viršum naktelių ir aušrų

Tepasidaro knyga... (4)

       

         Stebis  Nemunėliai

  Nemaniau, kad atėję čia galėtume ką daugiau surasti, negu pačią pasostę, tačiau jos prieiga jausenoje atrodė labai sava, pažįstama, įsigėrusi kelionėmis į struktūrą, įvardinta AŠ, kurią ne kartą buvau sumanęs vadinti Savęsp(i). Man vis dar neužteko laiko (ar valios) po ją rimčiau pasižvalgyti, nors neatrodė, kad ji vengtų įsileisti ir parodyti, kas kur ir kaip ten yra. Net ir tuomet, kai pavadindavau šalimi, ši struktūra nesipriešindavo  – netgi atidengia daugiau giluminės šviesos, kad paviliotų nuklysti toliau, tačiau eiti į gylį nesiryždavau, gal būt ir todėl, kad suprasta ir neapdairiai viešumai prisipažinta, jog: manyje / dar daug velnių / ir trupinėlis Dievo...

     — Trupinėlis, bet oi, kaip  jis reikalingas, kokia didi jo vertė ir kaip labai reikėtų pasistengti, kad nors tiek jo išsaugojus,— susitikus neužmiršta pasakyti Paulius Bėkšta, visuomet atsargus, bet labiausiai būdamas su ugnimi, net tuomet, jeigu ji įsismilkusi cigaretės galiuke. Tačiau kas dėl trupinėlio Dievo, tai pats žinau, kad per jį velnias neįstengia pasiimti žmogaus savo nuosavybėje. Žinoma, Pauliui tai ne kliūtis priminti  atrodytų gerai žinomus  dalykus..

     — Svarbiausia jo, Dievo, turėti. Nors ir truputėlį,—  atsisveikindamas vis primena Paulius Bėkšta, bet tai pasako įtaigiau ir garsiau, jeigu šalia ar bent netoli pamato esant Kęstutį, vaidinantį (gal pamėgdžiojantį) Tiktaką. Žino, kad išgirdęs jį, šis būtinai atsilieps: jei nebūtų velnių, tai kam tas Dievas  reikalingas. Tačiau po tokių jųdviejų dvikova pasijutau pagalvojęs, kad gal velnias ne blogiausias subjektas. Žiūrėk, būna juk, kai žmogus save apsėda savimi ir tuomet jau matai ne velnią, o konkretų žmogų — gal Pranucį, gal Kęstutį, gal Petrą, gal Iloną ar Aušrą... Gali juk būti ir taip, kai žmoguje nė žiupsnelio nėra Dievo, o, vadinasi, nėra to, kas jį pasergėtų įsileisti savyje klėstantį  blogį, pasidaryti  jo įrankiu. Galbūt laikas atidžiau jau dabar pasidairyti žmonėse  konstrukcijų, kurios pranoksta biblijines peklos statybas.

     — Baik sapnuoti,— atsargiai į pašonę stukteli Vidinis, tačiau   dar spėju pagalvoti: argi ne taip būdavo, kai ateini į Dženės pasostę? Prie jos prieigų plūsteli įvairiausios  minčių užuomazgos, o atėjus į pasostę, pradedi jas dėlioti ir taip ir anaip, kad sugyventų santarvėje. 

     — Pagaliau! Vėžliukas būtų atropojęs greičiau, negu jūs, gerbiamieji. Manėme, kad gal sušalote? Tokiais tempais netoli  į praeitį tenuvažiuotume net geriausia karieta. Vadinasi, ne jų kaltė, jeigu jos net sudūžta, — pasigirdo trupučiuką priekaištingas moters balsas, bet tai net nieko nereiškė. Krūtinę užgulė muzika ir suaidėjusi daina. O ne, mano sieloje ji  niekuomet nebuvo nutilusi, bet ją jausdavau vienišą,  praradusią vilti. Šįkart ji sukunkuliavo kaip gyvas, verdantis  šaltinis, galintis tekėti, bėgti, pagirdyti, nuraminti ar pasodinti raitelį žygiui ant eikliausio žirgo...

Stebis, stebis Nemunėliai —

Kas gi čia yra?

Trepsi žirgo kanopulės

Girgžda karieta..

    

     Tai dar ne choras. Dar duetu pasitikę Amerikos lietuvė Julija Sinkis ir aktorius Tomas Vaisieta. O choras jau taip:

Oi, parvešim šimtą metų

Mūs šalelės mylimos,

Šimtą metų, šimt1 metų —

Visą amžių Lietuvos.

     Ir buvo nuostabu matyti, kad choras irgi sutelktas iš man  pažįstamų personalijų: neįsivaizduojamai gražiai atrodė visi, bet Albina Šiupienienė ir Elena Sėliukaitė  buvo iš tos publikos, kuri tą sausio dieną lydėjo „Dženę“  į jos pirmą kelionę. Nepaprastai smagu, kad šalia jų ir Vanda su Broniumi  Baranauskai, kurie, pasitelkę Justiną Marcinkevičių:  Paukštis – į dangų / žodis  - į širdį, sveikino karietą pirmuoju jai parašytu laišku.

Senis švilpina botagą,

Timpsi vadeles,

Dantyse pypkutė dega,

Pusto ugneles,.—

buvo žaismingas pakilus Amerikos lietuvės ir aktoriaus Tomo Vaisietos duetas, o choras — irgi. Jis nedidelis, bet jame pirmą kartą išgirdau Paulių Bėkštą, Petrą Senamadžių, Kęstutį Tiktaką, ir raiškai išsiskiriančią dainingą Iloną bei su kopėtėlėmis nesiskiriančią Ūlą, save istorijai įsivardijusią  kaip Klimbingupthewalls. Mano supratimu nedažnas atvejis kuomet  graži moteris reiškiasi pavydėtinu pastovumu — paprastai jos keičia savo įvaizdį kaip čigonas arklius, o ji, Ūla, kaip pradžioje Klimbingupthewalls taip iki šiol. Tiesa, „Dženė“ pirmąja savo kelione gerokai aplenkė „Rašyk“ svetainės steigėjus, taigi ir Klimbinguthewalls.

     Oi, parvešim šimtą metų,

                          Mūs šalelės mylimos..

     Kai daina nutilo mudu su Vidiniu dar  vis jautėmės it  įbesti į žemę.

     — Labas, Pranuci. Regiu, kad nepažįsti. Bet tai aš, Audronė  Meilutytė. Maniau, kad gal susitiksime kažkur  Anapilyje, bet va...

     — Tikrai netikėta. Bet, Audrone,  man šiandien viskas  netikėta. Net ir tai, kad jau dvidešimt metų praėjo, kai tokia kelionė... Kas ją begali atminti? Bet pasirodo, kad... Na, ši netikra, net ne kopija anos, bet ne mumija: dirba, gyvena ir atsimenu. Gal net geriau, negu bet kada.

     — Gerai, kad atsimeni. Nes laikas  greitas. Todėl ir maniau, kad jau susitiksime kažkur Anapilyje. Paskubėjau aš, Pranuci, išeiti į ten, kaip ir tavo brolis  Vytautas. Ten nemažai mūsų savo valia paskubėjusių, bet patylėk, karietos vežėjau, nerodyk į tą aukštai Konarskio gatvėje pakeltą langą, pro kurį išskridau, o  aš tau, kaip tada, tik  liūdniau, ne taip  šauniai, kaip choras, kaip Tomas  Vaisieta  su amerikone, —  pasakė Audronė ir išgirdau jos  tylų, gal tik man ir Vidiniui girdimą dainavimą:

Trepsi, trepsi kanopulės,

Girgžda karieta

Ar, vežėjau, pasigėrei,

Ar širdis jauna?

     — Dievas dar neįsileido į Anapilį, nors jau nemažai progų  buvo, jau maniau, kad... Bet tu teisi — nereikia skubėti. Aš tau irgi, kaip tada. Ir irgi taip, kad tik viena girdėtum:  

Oi, parvešim šimtą metų

Mūs šalelės mylimos

Šimtą metų, šimtą metų—

Visą amžių Lietuvos.  

Tepasidaro knyga... (3)

      



         Ėjimas į pasostę.

 

   Į  pasostę ėjome pereidinėdami kitas erdves ir jausdami jų įtaigas. Atrodė, kad neblogai žinome, kur ir kaip po jas vaikščioti, it būtume kažkada gyvenę ir štai dabar tik atsiminti belieka, kas kur padėta. Ar ne todėl ir Balsas priminė, kad, girdi, šioje karietoje „Dženės“ daugiau, negu galėtume manyti.

     — Graži, įspūdinga iškamša.  Neįtikėtinai įspūdinga, — nebuvo abejingas Vidinis erdvių teikiamoms  pajautoms ir jų apystatai.                                 

     Nereikia pertvarų, nereikia  sienų; ėjome lyg plačiu lauku, tačiau pereidami iš erdvės į erdvę žinojome, kad jos savo esmėmis labai skirtingos — vienos labiau tinkamos statyti bažnyčioms, kitos koncertų, vaidinimų, konferencijų  salėms, trečios galbūt teismams ar kitokiems visuomenės ar individo poreikiams realizuoti. O ar ne taip kažkada „Dženėje“? Bet svarbu, kad, regis, ir nieko nenorėdamas galvoti, o jauti, kaip  savyje, [savęsp(i)]  pulsuoja mintis it neatsargiai neštume inde vandenį, kuris teliuškuojasi, verda, garuoja. Betgi ir vėl —  argi ne taip kažkada „Dženėje“?

     — Sakai,  graži iškamša, Vidini? Gal neskubėkim taip kalbėti, a? Nesinaudokime pono Ypatos  geranoriškumu. Turbūt, nesmagu jam, net apmaudu girdint mudu tokius. Bet tyli.

     — Ponai, jeigu jums rūpi išgirsti sukilimą, siūlau  užeiti į Buvo Nebuvo erdvę. Ji čia pat, — praleisdamas Vidinio ir mano kalbas pro ausis pasiūlė Ypata. Tai buvo netikėta. Stabtelėjome.

     — Jūsų valia, ponai.

      — Gal bent šį kartą apsieikime be sukilimų. Radijo karietos („Dženės“) diena ,o mes ir vėl aida ten, kas į galvą beįkrito.

    — Sakau, jūsų valia ponai, - vėl ramiai  atsiliepė  Ypata. — Taip, šiandien sukanka 20 metų, kai radijo karieta į kelionę išsiruošė ir aštuoniasdešimt vieneri, kaip prasidėjo Klaipėdos sukilimas. Žinoma, ne jubiliejus,  bet užrašyta viename  kalendoriaus  lapelyje. Taigi Klaipėdos  sukilimo diena,  o dabar jau, prašau, ir Radijo karietos „Dženės“ diena.

      — Va kaip! — nemokėjau pagarbiau atsiliepti. Bet šį kartą ryžtingiau pasielgė Vidinis:

     — Ne jubiliejus vis dėlto.

     Bet nuotaika apgedo, kojos apsunko. Žvilgterėjau į lubas lyg  paieškodamas kažkokios dvasiai reikalingos paramos. O jos  atrodė aukštos, pasikėlusios į dangų. Tuščia, kol pagaliau akys užkliuvo už mažyčio  taškelio. Bet tuomet ir vėl topt  galvoje: bet argi ne taip būdavo „Dženėje“ ? Net dingtelėjo sumanymas prakalbinti Vidinį, o galbūt ir poną Ypatą eilėraščio mintyse kūrimu eilėraščiu, kuomet  jis dar prilipęs prie smegenų žievės, nejudrus, nepaslankus, dar tik bando pasirodyti gyvenime bent taip, kad nebūtų išjuoktas paliegėliu, atsiradusiu dėl priešlaikinio gimdymo. Vėl įsiskverbiau  akinis  į  aukštai surastą  taškelį ir neva nematydamas Vidinio ir Ypatos, kuriu:

        Ieškojau ilgai, kol surado  jį akys.

        Ten geria arbatą, valgo ledus.

                      Sukritę  į krėslus, sapnuoja ar laikraščius  skaito.. .

                      Štai todėl ir kalbu:

                      Reikia būti aukštai,

                      Kad šimtu (ar daugiau) susirinkę

                      Sutilptum į tašką.

     Išgirdo. Abu išgirdo

     Ypata, dėbtelėjęs į  mane akimis, tuoj  užlošė galvą ir pradėjo žvalgyti dangų.  Jam irgi neiškart pavyko surasti mažytį tašką dangaus  skliaute.

     — Matyt, lėktuvas, — pasakė,— ir nusistebėjo: — betgi tavo  akelės  dar įžvalgios. Dar įžvalgios. Nemaniau.

      Vidinis irgi neužmiršo akimis paklajoti po dangų, tačiau atsakydamas  man į sukurtą eilėraščio posmą,  plėtė jo  rėmus,  o rašė tokiu tapačiu būdu.  Greit  galvoje  išgirdau, kai  jis tą  taškeli  kelia  dar į didesnį  aukštį.

           O jeigu per tiek dar aukščiau?

     Klausimas  buvo rimtas,  neiškart  suvokiau, kaip jam  atsakyti. Laiko buvo  nedaug,  ptačiau padvigubindamas  nuotolį iki  taškelio, parašiau:

           Ištirptų ir taškas erdvėj

       Ir negalėčiau galvoti,  kad  ten

       Kažkas geria arbatą, valgo ledus

       Ir laikraščius skaito..

                     Tačiau, kas yra,

                     Argi dingsta  nuo to,

                     Kad  toli?

     Šį kartą  Vidinis beveik nelaukdamas atsakė:

       Ten geria  arbatą, valgo ledus

       Sukritę į krėslus, sapnuoja

       Ar  laikraščius  skaito...

       Baugu, kad  ūmai nenukristų.

     — Tai  tiesa, kad kai daiktai toli, jie žmogaus akiai ištirpę, išsilydę  į „nieką“. Prisimenate, anksčiau niekaip negebėdavau išgirsti, kaip  judu  mintimis taip susikalbate. Dabar irgi nelengva suprasti,  bet regis,  supratau. Tai ne prigimtinė proto apraiška. Man buvo įdomu. Na, tai  baikit eilėraštį, nors suprantu, kad jis puikia užbaigtas. Kilsime  į pasostę.

     — Jeigu ir čia taip, kaip anuomet  radijo karietoje, tai bus tų  eilėraščių.,

     — Betgi  girdėjai, ką sakęs Vidinis: esą, iškamša. O  iškamša, kad ir kokia ji būtų nuostabi, tobula, bet tai yra melo atspindys gyvo daikto  negyvu. Kažką panašaus regime matydami save  veidrodžiuose.

    — Nedelskite, ponai. Jūsų laukia gležnios būtybės. Paprastai tokių visuomet kiti laukia, o štai dabar  jos priverstos pačios  laukti.

Tepasidaro knyga... (2)

                   Sveikino su „Dženės“ diena

 Karieta skambtelėto kartą kitą. Skambtelėjo, kaip tada. Ir — o Viešpatie! Iš kur galėjau žinoti, kad yra žmogaus sieloje toks stiprus jausmas? Supratau, kad jo negalėsiu įkelti į jokius užrašus, tačiau bene dar labiau baimino, kad tokia jausena ilgiau neužsiliktų. Tai buvo taip gera, nuostabu, kad pavojus nuo tokios jausenos persisotinimo darėsi akivaizdus. Tai užtruko neilgai, nes priešais išėjo Ypata, gerokai  ne toks, kokį paskutinį kartą mačiau scenoje.  Labiausiai stebino prie šono prisegta muškietininko špaga – nedrįsau net  suabejoti, kad tai tą pati, kurią  jis gavo dovanų.  Savo nuostabą  pareiškė ir Vidinis, skaniai pliaukštelėjęs liežuviu taip, kaip jis vienas temokėjo 

       — Taigi teisybė, ponai, — tarė Ypata, —  kad kur beeisi,  visur  save rasi , tačiau mums norisi, kad savęs čia  surastumėte kuo daugiau. O dėl mano tokio munduro, tai ką gi? — yra  rimta priežastis, verčianti atsiminti save buvusį.  Štai ir jus kviečiu ir prašau būti, kaip buvote prieš 20 metų. Suprantate, ponai?  Prieš 20 metų.

     — Betgi tai neįmanoma. Reikėtų būti ne tik patiems, kokie buvom, bet ir būti karietoje, kurioje buvome. Jokia  kitokia anos nepakeis. Taip juk?  Ne jums tai kalbėti. Žinote,  gi, kad dvidešimties metų darbas, jos beieškant ar rekonstruojant, net bandant pagaminti iš naujo niekais nuėjo, — pasakiau nepaisant, kad jaučiau, kad šiuokart taip kalbėti nereikėję. Anosios įtaiga pasijautė vos atėjus ir ne šiaip sau čia parašyta: Karieta skambtelėto kartą kitą. Skambtelėjo, kaip tada.

      — Kaip kas joje būta iki jos žlugimo, kol kas, deja, deja... Tačiau juk irgi žinoma, kaip reikia suvalgyti dramblį. Po  truputį. O virškinimas geresnis tuomet, kai  neskubama  praryti, o  maistas pakišamas dantimis gerai  sukramtyti, sumalti.  Viskas paprasta ir, žinoma, niekus kalbi, vežėjau,  kad, girdi, dvidešimties metų darbas niekais nuėjęs.

     — Būtų gerai, kad tavo žodžius dangus išgirstų, bet iš tiesų velniškai smagu matyti poną Ypatą, ne bet kur, o  būtent karietoje. Nėra žodžių, kuriais galėčiau padėkoti, kad  įsileidai mudu su Vidiniu. Net  apgailestauju, kad  nepagalvojau apie  savo špagą. Vis bent truputį daugiau būtų  tos karietos, kurioje  nemažai kelių  išmaišėme.

     — Betgi ne „Dženės“. Amžiną atilsį jai. Bet neskubėki, dar pamatysite, kad ir šioje karietoje „Dženės“ daugiau.

     Su Vidiniu loštelėjome  galvas akimis i viršų, bet nieko nesuradę lyg ir nutildėme išgirstą esybę. Bet— ne. Ji  ten  buvo.

  Betgi  tai Balsas, kad tave kur — toptelėjo: — Balsas, Balsas. Ne kartą  jį išgirdęs, stengiausi pamatyti jo  fizionomiją, be  visuomet tai baigdavosi nesėkmėmis. Dabar net nežinau, ar palaukti, kaip bus toliau,  ar kažkaip atsiliepti.

     — Kažkoks Niekas. Bijosi pasirodyti, — už mane panosėje nepatenkintas suburbuliavo Vidinis, atrodo, nusiteikęs  jo nepastebėti, ignoruoti, nors vargu ar tai buvom įmanoma. 

     — Tai Balsas, taip? Ir prašau nesakyti, kad ne, bet kai jo visur tiek daug, darosi nejauku: slepiesi po kaldra, bet jis tave ir po ją  suranda. Nesmagu.

    — Nežinau, kodėl reikia slėptis. Tai viena.  Kita – kodėl šie priekaištai man...?

     — O trečia, — perėmė iš Ypatos kalbą Balsas, — kodėl turėčiau būti abejingas šiai datai, kuri  kalendoriuje: esą, sveikinkite, šiandieną sukanka dvidešimt  metų, kai į kelionę išvyko radijo karieta „ Dženė“. Kodėl turėčiau, a?  Paklausykit, ponai, girdėkite  ir atsiminkite, — pasakė viršum galvų Balsas ir, ir kaip į sielą įsigeria gaiva, taip šį kartą išgirstas buvimas viso to, kas tada:

     

     — Dėkui, kad girdite, kas girdite,— išgirdau prieš dvidešimt  metų sakomus savo žodžius ir daugybę įvairiausias balsais triukšmaujančių paukščių: šaukia, varnas, ūbia pelėda, klykia pempės, mekena Perkūno oželis... Visų Lietuvos paukščių turgus. Balsai persipina  ir  aš jau nesuspėju pažinti ir įvardinti, kas  šitaip jaukia padangę Tik gerai suvokiu, kad taip gali būti tik vieną kartą ir tas kartas jau buvo 1994 metų sausio 15d.

     — Sveiki  gyvi,  sveiki, — šaukiu į paukščių turgaus  erzelį, o  ir kažkodėl pasakojau, kad  ginčių  dėl karietos  atsiradimo  nebuvo.  Esą, ponai, jeigu tikite savo  karieta , tai prašom – važiuokite. Taip  šviesiai — tiesiai  pasakyta

    — O ką reiškia: „ jeigu tikite“?

      Ir vėl šaukdamas pasakoju. Kad  girdi, mūsų  atveju šis  tikėjimas  ne visai įprastas. Todėl  jau ir mums  labai  norėtųsi sužinoti: ar tikit, kad įmanoma pagaminti karieta, kuria žmogus galėtų pakeliauti po praėjusius laikus? Sakysim, pasikinkei žirgą ir važiuoji per  šimtmečius atgal  iki vieno, iki antro, ir trečio,  ir ketvirto amžių pradžios. Ar tikite?

 

     Senos karietos triukšmas nutilo, o aš negalėjau, nenorėjau patikėti, kad ką tik neturėjau rankose karietos vadžių,, nelaikiau  jos  botago., nešaukiau „ar tikite“?  O Balsas vėl:

     — Jums reikia vaidinimų, kad  tai atsimintumėte. Ką gi, turėkite  juos, žaiskite, o man jų nereikia. Regis, nepasakysite, kad kažko neatsiminiau, kad kažką užmiršęs. Taip  prasidėjo kelionė.

     — Ne, tikrai taip nepasakysim, nes kelionė prasidėjo būtent taip. Bet, gerbiamas Balsai, kam prireikė, ieškant „Dženės“ iškentėti tokius vargus, o beprarandant pasukinę viltį, išgirsti ją visai ne ten, kur ieškojome? — skaidžiai paklausė Vidinis.

     — O! tai jau arijos iš kitų operų. O dabar man džiugu išgirsti, kad ekskursiją panorote pradėti nuo pasostės. Net atsimenu: „iki gyvenimo pabaigos jis liko kareiviu, niekaip negalinčiu  grįžti  iš  karo“.

     — Čia  jūs apie  Paulių Širvį, o cituojate irgi poetą, būtent Algimantą Baltakį. Gerų žodžiu apie Paulių tikrai daug pasakyta, bet  manau, kad žmonės, juos pasakę, taip pat privalo būti geri, antraip Širvys gali pasijausti įžeistas net po mirties.

     — Aš ne apie tai, ar žodžiai geri ar negeri. Aš apie tai, kad jie teisingi, kad einate karietoje ieškoti ne prabangos, o pasostės. Tai labai panašu į pasiryžimą visą gyvenimą išlikti vežėju.

     — Karietos vežu,— atsiliepiau

      — Einame  ieškoti savęs,—pasakė Vidinis. gal ir taip galima  pasakyti..

      — Galite ir taip manyti. Kaip jums geriau, bet šiandien   nuoširdžiai sveikinu su „Dženės“ diena ir linkiu būti kaip tada. Nėra dabarties be praeities, bet vieną — suvokti taip, o kitą — gyventi taip. Gal bandykime manyti, kad tie  dvidešimt metų išsišviečia „Dženės“  dienoje, kuomet ją jau atsiverčiame su kalendoriaus lapeliu.                                                                                   

Tepasidaro knyga... (1)

P. s:

     ... kol kas mūzų tiek, ačiū joms, o dabar apie RYT, kuris  prieš 20 metų. Ir tuomet  buvo sausio 15 d. o popiežiaus Grigaliaus XIII kalendorius rodė 1994 metus. Visaip buvo ruoštasi ateiti  į tų metų šeštadienio rytą, bet dažniau manant, kad nieko ypatingesnio mūsų gyvenime neatsiras: na, jeigu ir išvažiuosime karieta, tai paskui kelionės kartosis ir jos taps įprastomis, įterptomis į kasdienybę ir net užsimirš, kad dėl tokios kelionės, beje, irgi  visaip  nemenkai  pavargta. Iš kur mums buvo žinoti, kad vargo atsiras tiek , kad ir dabar, kai  atrodo karietos jau seniai nėra, o ji nenurimsta. Bet gal apie tai dabar daug šnekėti neverta. Sakom „gal neverta“, kadangi likimas duoda progą vėl įsėsti  į „Dženę“. O kad ji mums labai reikšminga, tai bent truputį galima suvokti, jog pirmą kartą į savo (Lietuvio) kalendorių, įrašėme minėtiną datą, būtent „Dženės dieną“. Graudu, gera ir turbūt nereikia gėdytis jaučiant,  kaip rasoja akys.

    Anais metais  „Lietuvio kalendoriaus“  dar nebuvo, tačiau kažkokiu būdu jautėme, kad jis atsiras ir pirmoje sausio 15 d. eilutėje bus užrašyta: 1923 m. prasidėjo Klaipėdos krašto  lietuvių sukilimas. Sukilėliai  paėmė  Klaipėdą.

      — Miela prisiminti, o ar bus, kas mus prisimins, — tyčia netyčia pasakė Vidinis ir šit po 20 metų dar kartą bandome patys save prisiminti, labai abejodami ar pavyks?

    

Prie  atodangos į praeities sausį

Pradžios knyga: Taigi Dievas padarė du didžiuoju žiburiu: didesnįjį žiburį dienai valdyti ir  mažesnįjį žiburį nakčiai valdyti, taip pat ir žvaigždes. Ir  jis jas patalpino dangaus  tvirtumoje, kad žibėtų viršum žemės ir valdytų dieną ir naktį, ir atskirtų šviesą  nuo tamsybių. Ir Dievas  matė, kad tai  buvo gera . Ir pasidarė  vakaras ir  rytas, ketvirtoji diena.

teka 08:35                leidžiasi 16:22

I.(15)

Radijo karietos (Dženės) diena

Paulius Skirgaila Snieguolė Meda Povilas

     — Na ir kaip?

     Supratau, ko klausia Vidinis. Apsižvalgiau aplinkui. Arčiausiai akių iš aukštai nusileidusi scenos - uždanga. Kas  už  jos, dar nežinau, bet jaučiau, kad už jos kažkas iš to, kas prasmingai įsiterps į mūsų gyvenimą. Ir, žinoma, neabejoju, kad už jos žiema.

     — Dar anksti. Dar ne laikas.

     — Ir vis dėlto smagu, dzieduli. Labai. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje išaušo Radijo karietos diena. Dženės diena. Sveikinu, dzieduli. Dar ne ant  pakelės akmens sėdime. Judame, krutame, o  kol mes, tai ir kalendorius

     — Maniau, apie Radijo karietą pakalbėsi.

     — Jeigu sąžiningai, aš  jos jau irgi bijau. Net atsiminti  bijausi. Bet biesas nematė, pabandyti reikia. Nuo to blogiau nebus,— ir nutaisęs jaunesnę, prašmatnesnę pozą, nesuprasi, deklamavo ar rečitatyvą dainavo:

Net nežinau, ką man daugiau kalbėti. 
Gal tu teisus, ieškodamas tiesos. 
Bet man jau širdį pradeda skaudėti, 
O ji viena ir nieks neduos kitos. 
Istoriją teisybę ras be mūsų, 
O mes abu — kaip jau seniai — 
Išgerkime už svajones

Už savo mūzas — 
Tegu už mus 
Sparnus 
It  paukščiai danguje išsklęs. 
Juk negali užpūst žvaigždės, vežėjau, 
Ar kalną panešioti ant pečių. 
Deja, va čia, it žirnį 
Prie kelio kryžių ir karų  
Dievulis Lietuvą pasėjo. 
Ne mudviejų kaltė, 
Kad jos tokia dalia. 

     — Ar tik dabar sužinai? Taigi kad ne mudviejų kaltė.

Tačiau dabar ne apie tai. Pasidžiaukime, kad esam. Kad ir kaip besidairytume iš kelionių po savo istoriją, o tenka pripažinti, kad laimingi. Karai, marai nugaišta, išnyksta, nugarma, o  mes pasiliekam, —  pasakiau it kažkeno raginamas atsiliepti į taip pradėtą Vidinio pašnekesį.

     — Bet dainuok, dzieduli. Ar deklamuok. Dabar tavo eilė. Neieškok  gatavos  dainos.  Žiokis, kaip jauti, kaip atrodo ir tai bus ko mums šiandien reikia. Tik drąsiau. Gerklės užgrūdintos. Neturėtų peršalti.

     — Juokauji?

     — Nejuokauju, bet  jeigu manai, kad niekuomet nesu buvęs šeštojoje palatoje, tai...

     — Ak, sakai, šeštojoje palatoje. Betgi ne ta diena, kad šiandien joje būtume.

     — Nagi laukiu, — paragino Vidinis ir net nepajaučiau, kaip prasižiojo mano burna:

Išgerti, ačiū die, yra – 
Kai dirbi iš širdies, žinai 
Ką pasiimti į kelionę. 
Kartais galvoju:

Viešpats visagalis,
O ką imu – imu iš rankų jo. 
Tad būkime sveiki 
Ir su Dievu... 
Te mūzų sklendžiasi sparnai, 
O sielos neuždūsta nuovargiu kelionės. 
Gal būt net pakeiksnokime 
Tą sunkų daiktą – sąžinę žmogaus.  
Apaugo riebalais, deja. 
Bet kol dar negirti, 
Kol mokam jaust, 
Nebūkime teisėjais jai. 

     — Ogi iš tikrųjų puiku. Kad kada nors būčiau girdėjęs kad tavo – mano balsai skamba, taigi — ne, taip niekuomet  nebuvo. O dabar? Tik paklausyk:

... Ir štai įleidžiu į save gyvatę- 
Dabar ji šliaužios, smegenis laižys. 
O šliuže mielas, kas ir kam pasakė, 
Kad tu niekingas tvarinys? 
Kad su tavim negera ir bjauru? 

    Nagi  ko nepadedi, to tyli? — be žodžių supratau  ant peties užmestos jo rankos poreikį ir  dabar  jau  kartu su Vidiniu:

         

                       Botagas švilpteli:

- Valio! kelione... 
Sužvengė žirgas: 
- Y-ga- ga! 
Ir neatrodo, kad važiuojam 
Gražaus stebuklo šukele

     — Eime, nėra kantrybės laukti, — pasakė  Vidinis ir praskleidė  scenos užuolaidą, bet kad už jos scena, negebėjau patikėjau. Įsirėmiau akimis į Vidinį ir buvo aišku, kad ir ji  netiki  tuo, ką mato. O po kurio laiko jau pašnabždėjo:

      — Ne, ne. Tai jau ne teta Santa, ne vienuolė. Tai jau  moteris.  Supranti, dzieduli. Sakau, kad tai jau  moteris. Mooo – terrr – ris.

     — O tuomet jau įtikėtina, kad  Dievas pirmiausiai  sukūrė  moterį, o ji jau kūrė pasaulį, kuriame  jam būtų gera ir   gražu.

     — Tu - ką?

     — Ką  aš?

     —  Perrašinėji „Senąjį Testamentą“? Neužmiršk, kad tai „Šventasis Raštas‘. Nagus galima nusvilti. 

                          -----