Vasaris,4

Vasaris 2011
teka 08:06
leidžiasi 17:01
ilgumas 08.55

Jaunatis
1 mėnulio diena

Šiandien -2°C / 0°C, krituliai, daugiausia sniegas

4
PENKTADIENIS
Andriejus Vydmantas Arvilė Joana Andrius Vidmantas

Akis už akį, dantis už dantį

Dienos citata
Tauta nėra biologija, tauta yra kultūra ir kultūrinis tęstinumas. Jokių kraujo formulių nėra, tai kilę iš rasizmo. Nėra jokio lietuviško kraujo, nėra jokio lenkiško kraujo. Kraujas – tik metafora ir nieko daugiau.
Sako istorikas ir politologas A.Kulakauskas

***********************************************
*********************************

9. Į butą Naujininkuose

iš sodo parvažiuodavome neretai, bet ilgiau neužtrukdavome - palaistydavome gėles, dar ką nors pačiupinėdavome, paglostydavome ir įsitikinę, kad viskas padėta, kaip palikta, vėl keliaudavome atgal į sodą. Tai būdavo visuomet mielas, gražus pasivaikščiojimas, kuris tiesiog paįvairindavo gyvenimą miestu – daugiau smarvės, triukšmo, daugiau nerimo ir skubos, geležies džerškėjimo ir nervinės įtampos. Šis sugrįžimas atrodęs jau kitaip - mano Leokadija, tik atidariusi duris, jau sudejavo:
- O Viešpatie, ir vėl kalėjimas!
- Kalėjimas dar neblogiausia vieta pasaulyje, - prišoka raidė B. Jai, matyt, rūpėjo pasakyti, kokie aršūs, jos požiūriu, disputai vyko bute, tačiau jautė, kad tai nebūtų padoru bėgant verstis per galvą ir atrodyti rimta pašnekove. Prilaikė ją ir Joto samprotavimas, jog reikia būti atsargiems ir pirmosios knygos leidybos reikalą suprasti suvokiant, kad tai niekuomet nebūna paprasta. Tačiau taip manydamas neužmiršo vertinti ir mudviejų su Vidiniu santykių, tarpusavio gyvenimo ko, žinom, nelabai paisė raidė B. Na, o Simajudo kraustuliai netukus buvo sunešti į būtą ir sukrauti kur pakliuvo. Stengtasi greičiau juos sunešti po stogu, o paskui, po atokvėpio, rūpinantis tvarka, dėlioti, kaišioti ką kur, nepaisant kiek laiko tokiam darbui prireiktų. Kai viskas šiapus durų, skuba neturėjo prasmės.
- Galėjau atvažiuoti padėti, bet gi... Et, ne pirmas kartas- pats, pats, pats! Jau laikas suprasti, kad pensininkas ne todėl, kad viską pats, pats, - pasakė Vidinis. Jo išvaizdoje nieko nežinomo, ypatingesnio nepamačiau – atrodė vis toks, kaip jau seniai ir permainoms jo asmenyje nėra ką veikti.
- Kai toks tokiam ateina į pagalba, tai vietoje vieno vargstančio, atsiranda du. Mišios baigtos, bažnyčią galima uždaryti. Ar ne, Šventoji? - kalbėjęs Vidiniui, susiieškojau akimis Šventąją. Jaučiu, džiaugiesi atsikračiusi daug šlamšto.
- Apie ką, dzieduli, kalbi?
- Ne, nereikės jai to šlamšto. Ir gal vienąsyk pagaliau poezija bus suprasta, kaip žmogaus parašyta, o ne kaip kito perskaityta.
Sužiurau į visuomet nenurimstančią raidę, bet jausdamas, kad šįkart jos nerimas kitos – gerokai persūdytas ar perdaug pipirų įberta.
- Kaip tai suprasti? – paklausiau, bet netrukus suvokęs iškalbėtų žodžių esmę net nudžiugau: - Betgi tu ne tik išdykėlė, tu dar neatrasta filosofė. Nagi pakartok, ką pasakei. Esą, laikas suprasti, jog poezija pirmiausi yra sau. Ar taip? Va, va! Tai jau labai įdomu. Jaučiau, kad kažkur netoli pavaikštau prie šios minties, bet ji pasilieka pasislėpus šešėlyje.
- Aš taip pasakiau?- nustebo B.
- O kas?
- Gal ir aš, tik kitaip. Ir nelabai žinodama, ką sakau, – pasakė B ir ryžtingai, nusprendusi nepaisyti jokių kliūčių ir draudimų, priėjo prie lango ir, kilstelėjuosi užuolaidos apačią: - Dzieduli, ar ne apie šitą šlamštą kalbėjai Šventajai?
- Na ir įžūli esi, sese, - atsiduso raidė A. - Bet kokios pagarbos nuostatos tau nežinomos. Lyg miške augtumei ir gyventumei. Lyg miške.
- Aha, vadinasi, Asta jau buvo čia, - supratau.
- Abi. Ir Daina.
- Taip, apie šitą šlamštelį kalbėjau Šventajai.
Žinojau, kad anksčiau, vėliau daug mano eilėraščių, kuriuos redaguoti pasiėmė dukterys, būtinai sugrįš atgal. Ir štai dabar matau - jie sugrįžta.
Praskleista užuolaida pradengė parneštą kepšį su rankraščiais, kurie sudėti celofaniniuose aplankaluose ir užversti taip, kad, regis, ir dienos šviesos mažiau jiems bereikėtų. Kažkas sieloje pakrebždėjo ir neketindamas kažką daryti ar keisti nuotaiką, atsiminiau ir deklamavau:

Dažnai prisimenu,
Kaip gervės parskrenda,
Kad pailsėtų
Savo gūžtas išauginę.
Sparnai didėja, auga,
O mostais moko net mane
Įaugt gimtinėj...

O gervės!
Paukščiai ilgesio ir meilės,
Tegu nebus many ramybės!..
Pavargę nusileiskite
Širdy ar ant krūtinės ---
Gal bus lengviau išskristi
Ir nežinoti, kaip skaudu,
Kuomet jau negali sugrįžti.

Skaitau rašytus – nerašytus gervių laiškus
Per dangų visą – ilgesio pilni.
Galbūt kada ir aš su jais parklyksiu-
Raide, žodžiu ar viltimi...
( „Gervių laiškai“, 2008-01-28)

- O, dar tos gervės negreit sugrįš, dar jos tik išskrido, - abejingu balsu pasakė Vidinis ir kažkodėl vėl giliau pakišo krepšį po užuolaidą.
- Nereikia, mes tai prichvatizuojam. Taip, taip, šitą krepšį prichvatizuojam, - vėl painiojosi raidė B kalboje ir buto darbymetyje .