Vasaris,13

Apaštalas Mykolas

Vasaris 2011
teka 07:48
leidžiasi 17:19
ilgumas 09.31

Priešpilnis (pilnėja)
10 mėnulio diena

13
SEKMADIENIS Kotryna Algaudas Ugnė Benignas

Vilkas šuns nebijo, bet nekenčia, kai tas loja

Vandenis - Kiškis - 44 / 06

Dienos citata:
Aš laikausi, kartais būna tikrai sunkių minučių – pagalvokite, koks likimas, visas biznis žlugo, skolos fantastiškos, bet aš vis tiek einu į priekį - ir šoku, ir dainuoju
Dainininkė Daina Bilevičiūtė guodžiasi, kad žlugo kaimo turizmo verslas

***************************************************
**********************************



Kom

12. - Net patarlės žino,

kad ir pelėdai savo vaikai gražūs. O čia? Sunku suvokti, kad taip. Tiek eilėraščių paniekinta! Esą, tokius tik į šiukšlyną! Galvoje netelpa. Supranti, Jotai? Sakau, galvoje netelpa, - maištingai kalbėjo raidė B, versdama nemenką šūsnį už knygutės "Eilėraščio sėja" borto Dievo valiai paliktų eilėraščių. Tai buvo raidžių A, B ir J pirmas susiėjimas, kuomet bandyta rimčiau aptarti, anot raidės B, ne vietinės reikšmės klausimą (K-1), atsiradusį per 2010 metų Simajudą. Niekas neprisimena, kad anksčiau mūsų aplinkoje taip dažnai būtų minima Kristaus apaštalų Simono ir Judo varduvių diena. Dažnas net nežinojome, kad tokia yra. Tačiau iš tikrųjų, kiek nedaug reikia, kad iš kibirkštėlės įsiliepsnotų laužas. Suvokdami ar ne, pradėjome kažko tikėtis ir laikas tapo lyg laukimo laiku, kuris atgaline seka atsuktas atgal ir sutapatintas su Adventu, laukiant Kristaus gimimo.
- Hm! Kad pelėda - graži, žinoma, nepasakysi, bet kad taip pati save menkintų... Hm, kol kvėpuoji - kvėpuok ir dėkok Viešpačiui, kad esi,- neskubiai šnekėjo Jotas nepasakydamas, kad jo galvoje pradeda reikštis kitas supratimas. Lyg tol beveik negalvojęs apie knygos likimą, dabar geriau už kitus suvokė, koks didelis perversmas jos laukia ateityje. Jam atrodė, kad ir dziedulis prie sugrąžintų rankraščių tik todėl išlieka abejingas, kad pelėdos protu, kaip ir akimis,
sugeba orientuotis sunkesnėse prieblandos ar nakties erdvėse.
- Ką darom, Jotai? - nekantravo B.
- Reikia kažką daryti. Bent pradėti. Tik nuo ko? - ir dairydamasis: - O kur A? Sesulė mėgsta pasigirti, kad viską žinanti.
- Dar nevėluoja, ateis. O dėl jos žinių, tai ji žino, kol nereikiat, tačiau kai prireikia, jau nesupranti, ar ten tuščia vieta, ar sesulė.
Vis dar sunku įvardinti priežastį, kodėl raidžių trijulė savo susitikimą nusprendė apiforminti, kaip susirinkimą. Net uoslus šunelis Kandžius, nesuuodė, kad namo rūsyje, kur žiemojimui laikomos negausios atsargos produktų, jau kuris laikas, kai atlikti švaros darbai ir jo išvaizda neatpažįstamai pasikeitė. Atrodė, kad buveinės patalpa prasiplėtė ir todėl nesuprantama, kodėl patingta tokį prieglobstį turėti anksčiau. Dulkės nušluostytos, susikaupęs šlamštas išvalytas, stiklainiai, buteliai kažkur uždaryti spintelėse ir neužkabina akių, bulvės su burokais sukrautos nedidokame garde lyg senovinėje pasogos skrynioje. Aukštesnėse lentynose padėta knygų ir net senų ir labai senų laikraščių. Galima buvo suvokti, kad sumanymas turėti uždarą viešumui vietą buvo irgi puoselėjamas bent nuo
Simajudo. Artimesnėje prie staliuko lentynoje buvo laikomas ir krepšys su iš spaustuvės sugrąžintais eilėraščių rankraščiais.
- Kokie judu drąsus, kai manęs nėra. Oi, kokie drąsūs!- netikėtai pasirodė A,- tačiau galiu jums prisipažinti, nenaudėliai, kad man jau dėl to galvos neskauda.
- Neskauda?
- Skaudėjo, bet dabar - ne.
- Ne?- kartojo klausimą raidė B, o paskui: - Gerai. Bet sėskime. Vis dėlto tai pirmas toks protokolo vertas susirinkimas, kurio darbotvarkėje - ką daryti su šitais dziedulio rankraščiais? Vėl kaip į archyvą sugrąžinti Šventajai ir penėti dulkėmis, ar...
- O ne, ten dulkių nėra. Net pradedu galvoti, kad gali atsitikti taip, jog šituos raštus laikyti Šventosios archyve prasmingiau negu knygoje. Vis daugiau ir daugiau dulkių atsiranda šalies bibliotekose ir suvokiu, jog neužilgo niekas neis ten ieškoti knygų. Kiti laikai, kiti jų žmogaus poreikiai. Svarbiausia, kad ir galimybės yra juos realizuoti. Ir manau, kad skaityti knygas taip, kaip matėme ant Šventosios delno, yra protingiau.
- Jotai!
- Aš dabar taip pradedu manyti. Dar neseniai. Tik po ano seanso. Ir labai abejoju, kad dziedulis nežino tokių Šventosios galimybių.
- Gerai, - šį kartą jau Jotui pratarė raidė B ir paraginusi, ir palaukusi, kol susės prie staliuko, padėjo ant jo lig šiol slėptą rudos spalvos lapelį. Nepasakė, kad tai būsimos knygelės viršelių antspaudas. Ant rudo lapelio šviesiomis raidėmis eilėraščio fragmentas:

„Jaučiu sieloje laiką
kai eilėraštį galima sėti
ir auginti kaip javą lauke.
Gal todėl tuo metu
negaliu nemylėti –
net ir priešai palieka mane“.

O po juo parašas: Pr. Karlonas
- Iš kur tai? – raidė A.
- Iš spaustuvės. Tokiu apdaru pamatysime „Eilėraščio sėją“. Matote? O kaip atrodo tas sėjikas Pr. Karlonas, reikia žiūrėti čia, - kaip jai atrodė, prasmingai kalbėjo raidė B ir atvertė priekinę knygos viršelio antspaudo pusę.
- Va kaip! Betgi dziedulis dar ne senas, - vėl raidė A.
- Skaityk, kas šalia jos pavardės skliausteliuose parašyta.
- Neakla. "Pranas Karlonas ( Pelėda)".
- Džiaugeisi, kad tau galvos neskauda. Sakyk, kodėl dzieduliui neužteko vardo ir pavardės, o prireikė skliaustelių ir literatūrinio slapyvardžio – Pelėda. Labai abejoju, kad tai tik slapyvardis. Ar negali būti, kad toje Pelėdoje daugiau Vidinio negu dziedulio?
- Va, va! Vis laukiau, kada paklausi, kodėl man galvos neskauda. O neskauda turbūt todėl, kad kažkoks angelas tokią mintį siuntė, dėl kurios negaila net ją paguldyti, kad tik būtų taip, kaip užrašyta, būtent „Ateik, pelėda". O ar gražiai ateis, ar negraži, te pasakys, kas perskaitys.
- Hm, visiškai nusikalbėjai. Ką perskaitys?
- Knygą! Knygą, mielasis Jotai. Visą šį šiukšlynėlį sudėsime į knygą, pavadinta „Ateik, pelėda“ ir tuo mūsų darbas baigtas, pareiga atlikta. Tiražą padalinsime perpus – vieną pusę Vidiniui, kitą – dzieduliui, kad ir jiedu panašiai kaip Vladimiras Majakovskis: imkite ir žinokite, mes - Lietuvos piliečiai. O kad šie piliečiai protingi... Ne, ne, nedrįskite net suabejoti, - kalbėjo raidė A ir neleisdama ją tildyti ar klausinėti, paėmė lapą su eilėraščiu „Ateik, Pelėda“

Gal net gerai, kad šitaip būna –
Atrodo, mūzą į rankas imi,
O mirtį paimi
Ir groja triūbos,
Sukilę kryžiai skuba pasitikt:
– Ateik, Pelėda,
Žemės tvariny,
Čia – viskas, kas jau buvo,
Kas dar bus...
Tik netiesa, kad mirtį su triūbom imi.
Apsikabink – ir tavo glėbyje dangus.
Čia – sapnas tu.
Čia – paukštis tu.
Čia tas esi,
Kuris ir būna, ir nebūna.
Paglostyk meiliai žalvarinę triūbą
Ir paklausyk, kaip šauniai groja
Tavimi.
(„Ateik, Pelėda“, 2007-10-31)

- Sesele! Brangute! Betgi tai nuostabu! Suprask, kad esi Saliamonas.
- Saliamoną jau turime,- žvilgtelėjusi į Jotą pasakė A, - antro nereikia. - Ir susikaupusi: - Mąstykime visi, bet norėtųsi, kad dziedulis dar dangaus nesulaukęs ją skaitinėtų. Beje, ir Vidinis.
- Tai antra dziedulio knyga...
- Būtų antra. Bet ar tik jo?
- Na taip, būtų antra jo knyga,- nesiginčijo Jotas, - bet aš net ne apie tai. Kuomet ji rašoma iš atliekų, nukritusių nuo pirmosios, ne kaip atrodo. Ar ne? Ir todėl gal svarbiau pagalvoti, kad ji nebūtų blogesnė. O niekas kitas to geriau padaryti negali, kaip mes.
- Mes?
- Taip, mes. Mūsų trijulė, - apdalijo Jotas akimis A ir B, o per veidrodį net save, ir dabar reikėjo palaukti, ką jis pasakys, kaip tai galima padaryti.