Vasaris, 14

Mokykla, pas Karlonus, lenkmečiu

Vasaris 2011
teka 07:46
leidžiasi 17:21
ilgumas 09.35

Priešpilnis (pilnėja)
11 mėnulio diena

14
PIRMADIENIS
Kirilas Valentinas Saulius Saulė Liliana Lijana Valius

Šv. Valentinas, Įsimylėjėlių diena

Jaučiui spando nenulenksi

Dienos citata:
Aš maždaug kas antrą dieną iš piliečių gaunu po skundą, kad policijos pareigūnai viršija savo įgaliojimus. Pasitaiko, kad vidiniai tyrimai nuskęsta tokioje pelkėje, kai vienas kitą pareigūnai dengia.
Girto pareigūno avariją komentavo vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis

************************************************
*********************************

13. Jotas jau buvo spėjęs

peržiūrėti atgal į Naujininkus sugrąžintą eilėraščių siuntą, pasilikusią ruošiant spaudai knygutę „Eilėraščio sėja“. Suvokė, kad ši dziedulio poezija nubiro teisėtai, sąžiningai, kad jos literatūrinė vertė nedidelė ir šit dabar gelsta greičiau negu įprasta. Į galvą įpuolė suvokimas, kad, ko gero, menkaverčius eilėraščius pelėsiai apvelia greičiau negu bet kokius kitus raštus. Ir vis dėlto, suradęs „Pušelę“, atsargiai padėjo ant  delno, lygino popieriaus lapą ir jautė, kad po širdį vaikšto maudulys. Prisiminė, jog ir  dziedulio klausęs, kodėl jo eilėraščių rinkinėlis paliktas be „Pušelės“? Suglumo, bet ne taip, kad bandytų parodyti į priežastį.

- Ir be jos, be „Pušelės“, Jotai, knygutėje miško  daug, - pasakė.

- Betgi ne kartą kalbėjote, kad šiliniui miško niekuomet nebūna per daug ir net daug.

- Tai šiliniui, Jotai. Ne kiekvienas žmogus toks, net jeigu jis lietuvis.

- Betgi nepaslaptins, kad „Pušelė“ turi įdomią praeitį, - neatlyžo klausti Jotas. - Tikriausiai net nepamanė, kad ją galėtum išmesti į makulatūrą.

     Jotas mate, kaip  virptelėjo sučiauptos dziedulio lūpos, sublizgo šlapumu akys. Kažką neaiškiai sumykęs ir mostelėjęs ranka, nuėjo palikdamas Jotą tik todėl, kad geriau nueiti, negu kalbti apie keturių posmelių  Rūdninkų  apylinkėje jo surastą ir apdainuotą pušelę.

 Išlaki kaip manoji mergelė

 Rūdninkų laukuose ant kalvos

Stovi vėjais šukuota pušelė,

Įsistiebus dangun Lietuvos.

Per padangę it drobę iškėlę

Kuršių mariose Nidos laivai,

Plaukia tyliai balti debesėliai

Ir viršūnę paglosto sparnais.

- Ei, pušele, saulutėj prisnūdus,

Pasakyk, ko viena? – klausiau jos,

Kai tąkart keliavau į Jašiūnus,

Pažiūrėti ir ten Lietuvos.

Ir pušelė lieknoji atsakė:

– Kol pasauly yra Lietuva,

Joks žvėris ir joks paukštis nematė,

Kad kada nors čia būčiau viena.

                   (Pušelė“ 2007-11-06).

       

Jotas  atsiminė eilėraščio tekstą ir skaityti jo nereikėjo, bet dabar jam panūdo surasti daugiau jam giminingos, šilais prasmilkusios mūzos. Tai neatrodė paprasta, nebent galėjęs padėti atsitiktinumas. Bet jį sudraudė raidė B.

- Ko, Jotai, nerši? Ko ieškai? – neiškentė ji, - kalbėk, kaip sumanęs prikelti marinamus eilėraščius.

- „Pušelės“ ieškau.

- Suradai. Nekalbėk niekų. Ji jau tavo rankose.

- Va kaip!- ramiai atsiliepė Jotas ir atgal paleido iš aplankalo pakeltus kelis popieriaus lapus.- Bet tai nieko nekeičia. Manau, kad antrą dziedulio knygelę prasminga atversti „Pušele“.

 - Oi, ne! Oi, ne!- pasipriešino raidė A.- Nežinau, koks dar eilėraštis pretenduos atversti kitą dziedulio knygelę, bet kol kas priekyje „Ateik, Pelėda“.  

- Atrodo, bent  mintyse jau viską sudėliojusi, kas kaip. Esą, „visą šitą  šiukšlyną sudėsime į knygą…“ Ar labai svarbu, koks eilėraštis atvers tokią knygą?                                      

- Aš, Jotai, priklausau moterų giminei. Ir priekabiauti prie kiekvieno žodžio, sutik, tikram vyrui nepadoru. Kitą vertus, kalbėjau apie šiukšlynėlį. Poezijos klausą turinčiam asabai  tai ne tas pats.

- Puiku, kad abu tokie protingi,- įsiterpė B - Kad ir dvasiška asaba, tačiau, pasak Žemaitės, ne be grieko. Tačiau kodėl judu nepagiriate mano apartamentų? Štai kaip atrodo šiukšlynas, kuomet nepatingi prie jo prikišti rankų.

- Manau, kad ir proto nemažai prikišta! Kelio be jo į buvusį šiukšlyną tikrai nebūtume suradusi.

- Ačiū, Jotai. Tai net ne komplimentas. Bet šie  apartamentai tik mūsų žinioje. Tik. Bent kol kas. Ir taip?-  akimis parodydama ir rankraščius,- Lyg ir sutariame, kad šį  šiukšlyną ar šiukšlynėlį reikalingą pertvarkyti į knygą. Tyliai. Nesireklamuojant.