Vasaris,16

Vasaris 2011
teka 07:42
leidžiasi 17:26
ilgumas 09.44

Priešpilnis (pilnėja)
13 mėnulio diena


16
TREČIADIENIS
Julijona Julijonas Tautvydė

Lietuvos Valstybės atkūrimo diena pasveikink

Atradęs siūlą, rasi ir kamuolį.

Dienos citata:

Dabar kaunamės už Vasario 16-ąją energetikoje, už nepriklausomybę dujų sektoriuje. Kovojame už Vasario 16-ąją - ekonomikoje, už valstybės finansų stabilumą, žmonių gerovę ir moralinį atgimimą.

Sako premjeras A.Kubilius

Vandenis - Kiškis - 47 / 07
********************************************
************************

Ne knechtas

Vėl grįžta jos,
Nors jau seniai ir nuotraukos nugeltę -
Kai užrašų nebuvo
Neatrodė net,
Kad priekaištais ūmai užkrės –
Ir štai girdžiu
Kaip šiaušiasi sukilę jūros,
Kaip stengiasi bent žodyje
Į vandenynus išsiliet.

Aš vis dar patikėdavau,
Kad laikas - ne dangus;
Jo daug ir, žinoma, kad susitiksim,
Bet vakarai kas kartą vis skaudžiau
Pašiugždina be įrašų metus -
Tušti – be atminties,
Lyg nieko švento,
Lyg ir toliau galėčiau dar gyvent melu,
Kaip knechtas, tūkstantmečiams skirtas.

Ir grįžta jos
Iš Tolimų Rytų ir Šiaurės atšiaurios
Be įrašų, tačiau
Kartu su vandenynais...

15. - Kur tu?

- Ė, kažkur reikia prasivėdinti, bet neklausk – kur? Neklausk dabar. Rytoj taip pat neklausk Toks dabar laikas, kad manęs nereikia klaust. Laukimo laikas. O kada galima bus, net nežinau.
Žvilgterėjau į mielą, šilto-šalto mačiusį bičiulį, kurį mintyse vadinu likimo bendražygiu ir neatrodė, kad kažkas vyksta kitaip. Man nebloga buvo žinoti, kad į „Petro ofseto“ spaustuvę iškeliavo redaktorių parinkti eilėraščiai, bet jaučiau, kad galėjo būti geriau. Apmaudu žinoti, kad ant knygos viršelio nebus užrašyta Vidinio pavardė. Buvo kategoriškai reiklus, kad atsitiktų būtent taip. Vidinis gyveno ne tik be asmens dokumentų; taip pat gyveno be vardo ir reikėjo pykti, kad bent skliausteliuose leistų parašyti: Pelėda. Leido, tačiau, beje, šalia mano pavardės. Net neįtariau, kad Pelėda s bus perskaitomas kaip mano literatūrinis slaptažodis. Tuomet matydamas viršelio antspaudą teištarė:
- Manykim, kad kaip pirma knygelė, ne taip blogai.
- Kalbi lyg žinotumei, kad kada nors bus geriau.
- Et, neperšokęs per tvorą ne tik nesakyk „op“, bet ir neįtikinėk, kad per ją nešoksi. Tačiau kad esame melagiai, tas tiesa.
- Melagiai?
- Taip, Františekai, esame melagiai. Aš gyvendamas be asmens dokumentų, kaip, sakykime, Pelėda, o tu, nors su dokumentais, bet jų nepaisydamas. Taip, taip, mielas Františekai. Arba netikri dokumentai su juose parašytu Františeko vardu, arba esi melagis, įvardindamas save knygelėje kaip Pranas. O kaip kitaip, a? Kaip?
- Betgi tu žinai, kodėl taip.
- Nereikėjo išmesti knygai paruošto kūrinėlio. Šiuo atveju ne taip svarbu, kad poezijos jame nedaug ar visai nėra. Patikėk, jog ne taip svarbu, Františekai.
- Na, palepini tu mane. Ačiū. Františekas! Františekas!... Kas tau koją užmynė?
- Bent vienas kitam neturėtume meluoti, bet kai tokia padėtis, deja, deja...
- Ar manai, kad meluoju?
- Atsiversk knygelę. Nesvarbu, kad kol kas tik mintyse ir nesvarbu kokį puslapį atverti, bet tikėk, kad ten parašyta taip, kaip aš perskaitysiu. Žodžiu, patikėdamas, kad atsitiko taip, jog eilėraštis „Františekas“ išlikęs joje.
- Juokauk toliau. Esi lietuvis, taigi tautos be subtilaus humoro žmogus, bet... saiką turėk, - pasakiau, nežinia net kodėl pykdamas. O Vidinis nusiėmė jau uždėtą ant galvos kepurę ir, valstietiškai glamžydamas ją žemai nuleistose rankose:

Ramu –tylu,
Todėl manau,
Kad galim pakalbėti -
Aš neužaugau Lenkijai, tačiau
Mano varde ir
Lietuvos juk negirdėti.

Man sako -
Kur, esą, gimiau,
Ten Lietuvos nebuvo.
Tiktai vietovardžiai tyri
Kaip dzūkų kopų smėlis -
Darželiai,
Margionys,
Kabeliai...

O Šklėriai
Kryžius kėlė kuo aukščiau,
Kad pamatytų Musteika,
Ir Marcinkonys,
Ir net visi raistai Čepkelių.

Dzievuli mano,
Varge mano,
Nuo čia lig Gardino
Kaip lig kalėjimo netoli.
Tai ten ir mano gimtą dieną
Sutiko tėvas - kalinys.
Dabar, kuomet kalbuosi su jumis,
Tai guli prieš akis
Eilutės laikraščių nereikalingos.
Bet ačiū joms,
Kad gelsta neišnykę -
Jos mano dvasiai paspirtis:
Kai šalia jų,
Geriau tikiu,
Kad praeitis - ne vien tik
Kaip tokia;
Iš jos į dabartį nešu
Ir biografijos skausmingas eilutes -
Per jas ir pats žinau
Ir jums sakau,
Kodėl neleista Vincui pamatyti
Tą sausio šventą naktį
Gimusio sūnaus.

„Iš Vilniaus krašto lietuvių, buvusių politinių kalinių sąrašo"
Pavardė, vardas
- Karlonas Vincas
Sprendimas
-12 metų.“

Lig Gardino
Kaip lig kalėjimo – netoli.
Kur kas toliau lig vardo - Pranas.
Ot, ir užaugau toj šalyj
Apgaunat tėvą,
Ir bažnyčiai liepiant
Būti Františeku -
Lenkų kalėjimo sūnumi.

Ne Lenkijai užaugau, ne,
Tačiau mano varde
Ir Lietuvos juk negirdėti.
Todėl labai prašau
Išėjusį Anapilio kely
Vadint mane Pranu
Ir neapkęsti ar mylėti.
(„Františekas“, 2006-08-28)

Taip eilėraštį skaitančio Vidinio dar nebuvau girdėjęs. Žiūrėjau nieko nematančiomis akimis, o ten, savyje, Savęspi, po sielą kas akimirka aušo- geso vaizdai, tik kryžius, o prie jo stovintis ir besišypsantis tėvas pasiliko būti vis toks pats besimainančių peizažų panoramoje.
- Tai – iki. Einu, kaip sakiau, prasivėdinsiu, - užsidedamas ant galvos kepurė, pasakė Vidinis ir girdėjau, kaip netrukus paskui jį užsidarė buto durys.