Vasaris, 9

Vasaris

2011

teka 07:56 leidžiasi 17:11 ilgumas 09.15

Jaunatis (pilnėja) 6 mėnulio diena

Šiandien -3°C / 0°C, truputį pasnigs
Rytoj -8°C / -4°C, mažai debesuota

9

TREČIADIENIS

Apolonija Marijus Joviltas Algė Erikas Polė Erika

Ieškodamas ir velnią surasi

                                          Su dukra Asta

Dienos citata:

Jeigu taip toliau, tai aš, pradirbusi turguje 17 metų, tikrai nebedirbsiu. Aš geriau paliksiu šeimą, važiuosiu į Vokietiją, valysiu senukui užpakaliuką negu dirbsiu turguje.

Sakė senajame Klaipėdos turguje prekiaujanti D.Muratova.

***********************************

**********************  

11. Ant Šventosios delno

Vidinis vis, it užsimiršęs, padainuodavo - paniūniuodavo, nors neretai, bet visuomet tuos pačius žodžius:

„Laukimo metas, laukimo metas...
Ogi ateikite greičiau, kam reik ateiti...“

Ilgą laiką nekreipiau dėmesio, nes prie jo paniūniavimų buvau pripratęs – tai ne naujas reiškinys. Vėliau mano dėmesys netikėtai pasidarė aktyvesnis, o po Vidinio žodžių pradėdavau su savimi kalbėtis, bet originaliau - aš nesikartojau, kaip Vidinis. Ir vėlgi atsitiko taip, kaip ne kartą. Šias savo kalbas siųsdavau Dievui į langus užmiršęs, kad esu Naujininkuose, o namų publika kita.
- Turi dienoraštį, o žiūriu, kad visos tavo kalbos aplenkia jį,- išgirdau Šventąją
- Kokios „mano kalbos“? -neiškart supratau. O supratęs mostelėjau ranka, - negi tai kalbos? Vienas Kažkas pasiknisa viršugalvyje, kitas Kažkas atriša liežuvį ir ... anot Vidinio, žiū, ateina, taęiau bėda, kad visuomet ne tas, ko reikia.
- Dzieduli, nesupyk. Truputį pavargau ir man nelengva užrašyti.
- Ką? – žioptelėjau, - Šventoji, negi ir mano tokius kliedėjimus užrašai?
- Tu gi žinai, dzieduli, tai mano darbas. Kad nebūčiau tuščia ir prireikus galėčiau gimdyti.
- Dieve sergėk tave nuo ligos!. O dėl gimdymų... Nežinau kas, kada ir kaip tau už tai padėkos, o tu man esi Šventoji aukščiausia prasme. Patikėk, pačia aukščiausia prasme. Ne kartą, du, o daug sykių peršokai per save kaip segtuvą –knygą ir štai kuo esi! Reikia stebėti, bet gal nemokame, ar kaip čia? Kas tave tokią kuria, man jau mįslė.
- Ačiū, Dzieduli, bet neužmiršk, ką tau sakiau.
- Ilsėkis. Ir nevargingi save tokiais niekais. Tokių mano kalbų greitaraštis tik pašaipą gali kelti. Ir dabar va galvoju, kaip atsitiko, kad raidžių trijulės pašaipėlės aplenkė mano kalbas. Savi namai, o, pasirodo, reikia sergėtis.
- Kai reikės atsiminti, ką kalbėjęs, pasakyk. Ten, mano supratimu, yra vertingų pamąstymų, įdomios filosofijos. Man bus malonu, - pasakė raidė kiek kitu balsu, bet tuomet dar man buvo svetimas supratimas, kad ir Šventoji galėtų susirgti. Galbūt jau serga.
- O aš daug prikalbėjau? - kažkodėl parūpo.
- Tiek, kiek kalbėjęs, - nerimtai pasakė Šventoji ir tyliau negu bent kada: - Ė, ne laiku braškėti pradedu, bet priežastį, regis, žinau.
- Braškėti?
- Taip, taip, dzieduli, braškėti, traškėti arba tiesiog sirgti, nes jau ir kliedėjimai prasideda.
- Tau apie ką čia dar?
Ir tada pirmą kartą pamačiau tai, ką Simajudo dieną, prieš mums su sodo kraustuliais parvykstant į Naujininkus, Šventoji pademonstravo čia buvusiai publikai - raidžių trijulei A, B ir J, Vidiniui, namus aplankiusioms dukterims Astai ir Dainai ir. regis, varnui Goliui. Mačiau, kaip ant ištiesto Šventosios delno neskubiai išėjau iš Radijo karietos ir, pasirėmęs ant lazdos, lyg norėdamas kažką pamatyti giliau, negu leidžia žemė, poteriavau eilėraštį. Sakau „poteriavau“, nes į jokį deklamavimą tai nebuvo panašu.

Tu vis jauna.
O aš jau – žilas.
Tiek to!..
Svarbiau, kad tu esi.
Dar pasitinka šilas
Prie slenksčio namo, kur gimiau.
Bet be arimų – tėviškė.
Be vyturio – dangus.
Ir knyvės nesugrįžta
Išperėt vaikų.

Praeina laikas –
Baigiasi sėja.

Tu vis jauna
Per atmintį brendi.
O aš jau žilas,
Ir manyje
Kaip ir kieme
Taip pat užaugo šilas.
(„Šilas“ 2008-01-26)

- Vidini!- pašaukiau šnabždėdamas ir žinodamas, kad mane labai netoli kas gali girdėti ir kad šaukiu ne tai, ko reikia. Mačiau save neabejotinai tapatų išvaizda, mačiau ten, kur tuomet buvau. Ir man visai nebuvo svarbu, kad tas AŠ savo kubatūra, dydžiu arba, sakykime, masteliais gerokai atsilieka ir AŠ lyg išėjęs iš portretinės nuotraukos. Ant Šventosios delno ne tik aš, radijo karieta su pakinkytu joje žirgu Įgaga; peizaže taip pat dviejų brolių Divo ir Vinco Karlonų vienkiemis. Iš kiemo į apaugusį mišku kalnelį išbėga keliukas. Toli iš čia nematyti, nes pažeme tolimus horizontus užstoja miškai, tačiau dar vis matyti kaimynų Kibirkščio ir Markišiaus vienkiemiai. Bet ten, toliau už jų, net žvalgytis nesinori, nes čia pat, prie sodybos kiemo, ant Šventosios delno sutilpo ir sodas. Jau senas, deja, ir apžėlęs, apžėlęs. Net girdžiu, kaip ausyse žvangteli kažkur seniai pakabintas dalgis ir kaip nuo jo plieno į tylą byra rūdys.
- Vidini! - dar kartą šaukiu šnabždėsiu.
Ir iš tikrųjų regiu, kaip iš karietos išeina Vidinis. Irgi lyg iš nuotraukos ir pažįstamas iki panagių, žodžiu, toks, su kuriuo gyventa ilgus dešimtmečius. Neskubus, ramus ir va:
- Sakai: „Ir manyje // kaip ir kieme // taip pat užaugo šilas“. Ar manai, kad tai bloga.
- Ar iš dangaus iškritęs? Pasižiūrėk į save.
- Tai ir dariau. Ir tai puiku. Jaučiuosi kaip M. K. Čiurlionio Simfoninėje poemoje „Miške“. Tik įsiklausyk, Pranuci, tik įsiklausyk... Ak, koks puikus tas miško gyvenimas,- žvalgydamasis nuo Šventosios delno kalbėjo Vidinis ir netikėtai sulaikęs žvilgsnį ties manimi:- Teisingai kalbu, pone? Miške ko ir nepametęs surasi, tik reikia ieškoti. Žinoma, atidžiau negu plyname lauke. - Ir vėl: - Teisingai kalbu, pone.
Tylėjau net nebandydamas pračiaupti lūpas. Ir tuo gal net nereikėtų stebėtis, nes daugkart matyta, kai aktoriai, pasilikdami scenoje, bando prakalbint publiką. Bet šįkart buvau ir žiūrovas ir ant Šventosios delno kartu su Vidiniu. Anas Aš, kuris ant delno su lazda ir ką tik papoteriavęs eilėraščiu:
- Nemanyk, Vidini, kad tu vienas dangumi žymėtas. Jis duoda kažką mums daugiau. Net ir mišku. Man irgi baisu prisiliesti prie jo dovanų, kuomet matai, kaip viskas taip sodriai apaugę. Reikia apsiprasti, o tuomet pamatai, kad ir Čiurlionis miške.
Panorama ant Šventosios delno pradėjo blėsti - greitai, kaip saulės užtemimas, o pati Šventoji:
- Ačiū, mielieji. Džiaugiuosi, kad pavyko dzieduliui parodyti bent tiek. - Ir atsigręžusi į mane: - Tai va!
- Bet aš nieko nesuprantu. Tai kažkokio sapno fragmentas.
- Nekalbėkime apie sapnus. Gyvenimas toks, kad niekas vietoje nestovi. Tai gyvasties vystimosi procesas, ar – ne?
- Taip, taip, kažkada apie tai mudu nemažai kalbėjome...