Vasaris, 28

Ten - TADA IR ŠKLĖRIUOSE

Vasaris 2011
teka 07:14
leidžiasi 17:50
ilgumas 10.36

Delčia
25 mėnulio diena

Šiandien -16°C / -6°C, nepastoviai debesuota
Rytoj -16°C / -7°C, mažai debesuota

28
PIRMADIENIS
Osvaldas Romanas Vilgardas Žygimantė Romas

Ne tau vienam saulė šviečia

Žuvys - Kiškis - 59 / 09
********************************
***************************
Ši diena - kaip ir visuomet po rinkimų - užimta balasavimo rezultatų aptarinėjimais ir tai, žinoma, dar užtruks  ne vieną dieną, V. Laučius apie juos taip:

"Taigi šie savivaldybių tarybų rinkimai abejiems
liberalams yra vidutiniški; TS-LKD ir LSDP –
pakankamai geri, akivaizdžiai arčiau pliuso nei minuso;
Darbo partijai – vienareikšmiai geri;
A. Zuokui – puikūs.

Mandatų:

Socialdemokratai (LSDP) -328;

Konservatoriai-krikščionys (TS-LKD) -249

Darbo partija -165

Tvarka ir teisingumas -

VARĖNOS RAJONO ŽEMĖLAPIS

Vasario, 27

<<< MOTINA

Vasaris 2011
teka 07:17
leidžiasi 17:48
ilgumas 10.31

Delčia
24 mėnulio diena

27
SEKMADIENIS
Gabrielius Ginvilas Skirmantė Fortunatas Livija Mandravas Mandravė

Kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi

Dienos citata
Ar įmanoma prilipdyti atpjautą duonos riekę? Niekaip. Lietuviams reikia susitaikyti, kad penkiakovininkė D. Rimšaitė taps Rusijos piliete ir atstovaus savo šaliai.
Rusijos šiuolaikinės penkiakovės federacijos (RŠPF) prezidentas Viačeslavas Aminovas apie penkiakovininkės D.Rimšaitės pasirinkimą.

Žuvys - Kiškis - 58 / 08
**********************************
***************************
Jau prieš kelias dienas, sakykim, Vievesio dienoje pradėjau abejoti, ar reikalingas man

toks dienoraštis, koks jis iki šiai dienai- beveik su visais kūriniais, pateiktais RAŠYKAMS ir ŽALIAI ŽOLEI. Kam to reikia? Kam tiek kartų kartotis. Juolab, kad atsirado OAZĖ rusiškame tinklapyje, kur perskaityti savus kūrinius yra patogiau. Manau, kad bus protingiau, jeigu dienoraštį keisiu į "labiau asmenišką, šeimyninį". Taigi, vyturėli, šaltyje parskridai, nesušalki. O aš?... Na, taip, žinau, kad savus pažadus pildau neypatingai stropiai. Bet geriau jau taip čiulbėti, negu visai užspringti tyla. Beje,kai kurie kūriniai, kaip suvokiu, turėtų būti ir čia, bet tik tuomet, kai jie pažymėti ypatingesniais komentarais ar turi kitokias pateisinančias priežastis. Ir taip, te padeda man Dievas, bet šitas, tas mano, kurį, kaip suprantu, pradedu kurti savyje. Šios dienos eilėraštyj jį irgi miniu:

Autografas

Senoj pirkaitėje,
Senoj giesmėj -
Taigi, kaip jau anksčiau pasakęs –
Net su gramatika sena
Ir sakiniu Jablonskio,
Aš pasilikęs būti čia,
O jūs praeikite – prašau -
Dievų ieškot kitur.
Manasis irgi senas jau,
Bet ačiū jam,
Kad su manim
Senoj pirkaitėje,
Senoj giesmėj dažniau,
Negu dangun.
Su juo jau neišeinama,
Jis – Lietuvos nebarsto.

Nukabęs nuo lubų lopšys
O atmintis dar neužgesus -
Kas juo ką sups?
---------------
Palauk, bičiuli,
Negi vietoj kūdikio
Juo pats verki?
Ar ne geriau,
Jeigu pasuptume pavargusį
Mano Dzievulį?

Vasaris, 26

Tėviškėje

Vasaris 2011
teka 07:19
leidžiasi 17:46
ilgumas 10.27

Delčia (dyla)
23 mėnulio diena

26
ŠEŠTADIENIS
Aleksandras Jogintas Aurimė Izabelė Sandra

Aklam kelio neparodysi

Dienos citata

Ta kaina priklausytų ir nuo konkurencijos – ar daug yra tokių surūdijusios sąžinės kandidatų, tai yra, ar koks nors politikas vienintelis sugalvojo taip sumedžioti balsų, ar tokių yra daugiau. Nes rinkėjai tai tie patys. Jeigu jis vienintelis ir siūlo 10 Lt rinkėjams, o kiti nieko neduoda, tai viena situacija, o jeigu ir kiti siūlo, tai tarsi aukcionas.

Vilniaus universiteto TSPMI profesorius, ekonomistas J. Čičinskas - apie rinkėjo balso kainą

Žuvys -Kiškis - 57 / 08
***********************************
******************

18. - Ateina, - negarsiai, bet

įtaigiai pranešė raidė B. Atidarė langą ir pašaukė: -Dėde Vidini, nepaklysite. Išeiname pasitikti.
- Ar manai, kad gali pasiklysti?- nerimtai suabejojo A.
- Jau pasiklydo, jau, - šypsodamasi atsiliepė B ir lyg pasakodama visiems žinomą tiesa: - Jau tada, kai deklamavau jam eilėraštį „Pyktis,“ supratau, kad į mūsų suokalbį ateis žmogus be kurio, tikintis sėkmės, nedrąsu ką nors daryti. O štai dabar...prašau- ateina gi!
Ir A, ir Jotas gerai žinojo apie ką kalba raidė B. Bronius Maniušis šiek tiek. Seniai praėjo laikai, kai net mudu su Vidiniu nemokėjome suprasti, kokie stebuklai vyksta mudviejų kasdienybės materijoje ar dvasioje, kad būdami vienas nuo kito nežinia kaip toli, mokėdavome ne tik jausti, kad esame, bet ir sugebėdavome bendrauti, vienas kitam pasiųsdami ir išgirsdami mintyse sukauptus tekstus. Ne visus. Nelengva buvo patikėti tokia realybe, kad daug tekstų, kuriuos išgirsdavau kažkurioje smegenų žievės dalyje, man, deja, nepriklauso. Tačiau tie tekstai irgi ne bet kokie, ne be kažkieno atrankos. Vidinis galėjęs šaukti, barti, ginčyti, tačiau smegenys neatsišaukdavo, pasilikdavo užsiskleidę, bet tereikėjo informaciją pateikti poezijos kalba ir tuomet galėdavau deklamuoti lyg iš magnetofono įrašų. Ir dabar, kad ir netriukšmaudamas, nereklamuodamas, tačiau įsitikinęs, kad poezija priimantys smegenys yra jautriausi visoje smegenų sandaros sistemoje. Va toks mudviejų kažkokia valia sustyguotas bendravimas per nuotolį mums patiems buvo sunkiai įtikėtinas, tačiau suvokėme, kad jis kitokis, ypatingesnis, skiriasi nuo bendrauvimo su kitais, netgi tos pačios aplinkos žmonėmis. Kažkokios biologinės srovės „mojavo“ tapačiomis amplitudėmis, "nupiešdamos" tapačias minties sąvokas.
- Nereikia manęs pasitikti. Jeigu durys yra, surasiu, - pasakė į langą Vidinis raidei B, bet žingsnių nepaspartino. Nesilaikydamas turėklų, pakilo į antrą aukštą ir nupėdino koridoriumi prie atidarytų durų ir jo laukiančios nedidelės kompanijos.
- Nemiršti, seni? - sveikinosi su Maniušiu, nepaisydamas jam įgrisusios raidžių trijulės.
- Lauki, kad mirčiau?
- Laukiu ar nelaukiu, bet ilgai netemk,-palinkėjo ir: - O ką šie sąmokslininkai pas tave veikia? Manau, kad ne A. Kubiliaus vyriausybę ruošiasi versti.
- Ir taip, ponai, - užšokusi ant palangės prasižiojo B, - siūlau dar vieną eilėraštį rengiamai knygutei. Koks pagal eilę - gal penktas, gal tryliktas - nesvarbu, bet reikia jį pakelti iš makulatūros. Klausykit -nepaisydama nerašytu elgesio taisyklių pragydo ji ir:

Nelaukiu iš nuobirų nieko -
Iš jų neišauga akmuo.
O reikia jų daug,
Gal daugiau, negu Dievo,
Kad žodis tautos
Išgyventų tautoj...

Prie poterių miršta šventieji.
Prie plūgo artojai jau baigia ištirpt.
Savim net gimtinės, deja, neužklojau
Ir laikas ten toks,
Kad nėra jau kam mirt.

Rytai išrasoja,
Akmuo įsiguli,
Nei pyksta, nei verkia,
Nei kas kam dėkoja.
Tik čia, po širdim,
Kaip po kryžium motulė:
- O Dzieve Dzievuli,
Tyla užsikloję,
Į atmintį virstam -
Nėra kam kalbėc...
( „ Nėra kam kalbėc“, 2007-11-13)

Tyla, matyt, užtruko, kad ir vėl raidė B:
- Ką? Ar dar kartą reikia padeklamuoti? Kai moki - nesunku.
- Zdraicos jūs, o ne rimtos raidės. Ko laukti iš tokios publikos? Ak, nežinote, ką reiškia „zdraicos“? Aš irgi nelabai, - prakalbo Vidinis. - Taip sakant dažnai girdėjau Tamošių iš Šklėrių ir vis dar girdžiu varną Golių. Išdykėliai jūs, nenuoramos. Jūs zdraicos.
- Bet turime teisę žinoti, kodėl eilėraštis nepateks į „Eilėraščio sėją“. Na, sakykite ponai, kuo jis negražus, kad mestumėte į šiukšliadėžę? Dėde Broniau! Sakykite - kuo?
- O! Argi aš –prieš jį? Va, Vidinis klausia, kodėl nemiršti, Maniuši? Gal todėl ir nemirštu, kad per daug užsiklojusių tyla ir nelieka kam kalbėc. O kalbėc reikia. Oi, kaip reikia!.
- Dėde Vidini, kodėl eilėraštis nepateks į knygelę? –egzaminavo B.
- Atšiš nuo palangės! Jotai, padėk jai iškristi pro langą. Atrodo, kad nei A, nei tu, nei pamokslaujanti B nežinote, kas sudarinėjo ir kieno dėka ši knygelė pasirodys. Taigi ne dziedulio ar mano valia. Manau, greitai galėsime patys perskaityti kaip ten bus parašyta. Argi sunku tas kelias dieneles ar savaitę palaukti?
- Labai sunku, dėde Vidini. Argi nematote, argi nesuprantate, kodėl mes čia? Bet spėti iš tikrųjų, atrodo, kad įmanoma. Jotai, kaip manai – kaip ten bus parašyta? - neslūgo raidės B temperamentas.
- Jokia čia ne paslaptins. Ogi, jokia! Esame ne už jūrių - marių nuo to, kas vyksta. Ir Asta su Daina ne iš dangaus ir ne šiandien nuleistos. Argi reikia speliopti? Taip ir bus parašyta:„Kalbos redaktorė Asta Baranauskienė, o techninė redaktorė Daina Karlonaitė“, - ramiai pakalbėjo Jotas, o Vidinis:
- Ar jums dar reikia, kad ten būtų užrašyta, jog abi jos dziedulio dukterys? Anot jo, atšiš, kad jus kur! Ir baikime šitą kalbą.

Vasaris, 24

Vasaris 2011
teka 07:24
leidžiasi 17:42
ilgumas 10.18

Pilnatis
21 mėnulio diena

Šiandien -18°C / -8°C, galimas sniegas
Rytoj -18°C / -8°C, mažai debesuota

24
KETVIRTADIENIS
Demetrija Gedmantas Goda Motiejus Matas

Estijos Nepriklausomybės diena
Šv. Motiejus, Vieversio diena

Kaip palinkėsi, taip tau atlinkės

Žuvys - Kiškis - 55 / 08

Dienos citata
Manau, kad kiekvienas, turintis bent krislelį sąžinės ir norintis mąstyti žmogus supranta, kad Lietuva tyliai gęsta. Nereikia apsigaudinėti – emigracijos mastai, visi kiti tamsūs rodikliai, pagal kuriuos pirmaujame Europoje, vis dėlto yra liūdnos baigties pranašai.
Sako Vilniaus universiteto TSPMI profesorius V.Radžvilas
*******************************************
******************************

Piligrimas (Mindaugas)
2011-02-23 23:19:29
Labą vakarą :)
Ką tik baigiau skaityti jūsų knygelę
Iš visko susidariau tokį įspūdį, kad pagrinde vyrauja kelios temos: gimtasis kraštas (susidarė vaizdas, kad nemažai kalbama, jog jis sensta, nyksta, kad likę daugiausiai prisiminimai). Kita tema senatvė - tačiau dalyje eilėraščių apie ją kalbate su šypsena, tokia lyg ir ironija, tiesiog ji nuoširdžiai priimama. Taip pat pastebėjau, jog nemažai tekstų kalba apie prisiminimus, apie tai, kad į juos galima sugrįžti ir tai teikia stiprybės, atgaivos. Taip pat vyrauja neatsiejamas ryšys tarp Dievo ir paprasto žmogaus. Atrodo, jog Dievas veikia kartu su žmogumi, yra jam labai artimas ir stovi šalia jo („Ir, būdavo, vargonai groja,/ Bažnyčios sunkios – nepraeit,/ O mudu tarpdury/ Su Dzievuliu sustoję“). Dar pastebėjau, jog kalbate apie paprastą, kažkiek ydingą žmogų - nesakote, jog yra absoliutus gėris ar blogis, o laikotės viduriuko. Patiko vieta "Aš Dzūkijos žmogus/ Ir vogti nemoku./ Bet, atleisk, jeigu reikia - tai reikia./ Net nelauksiu nakties/ Kad pridengtų mane tamsuma." - ši vieta kalba, jog net iš pirmo žvilgsnio blogas veiksmas gali būti geras, jei jis teisingas (vengiama nakties, kuri tarsi pridengia kas nedora - o čia tarsi neturima ko slėpti). Dar skaitydamas knygą pastebėjau, jog kažkiek svarbi tema apie "savęs įprasminimą", t.y. - jog kūrinys atspindėtų autorių net jam nesant.

Nežinau, kiek tiesos radau, kiek pats galbūt prikūriau (jei kažką ne į temą parašiau - visad galit pataisyti) - tiesiog tokios mintys atėjo perskaičius (dar yra keletas smulkesnių apibendrinimų, bet visko čia nesutalpinsiu). Ryt, poryt pamėginsiu viską gražiau susieti ir plačiau aprašyti (čia su ta žadėta mintimi parašyti apžvalgą apie jūsų knygą). Jei kažką turit pridurti visad lauksiu ir dar pats, jei bus nesunku atsakyti, turiu keletą klausymų:

1) Jei galite trumpai papasakokite apie save: kur gimėte, mokėtės, ką dirbot, nuo kada pradėjote rašyti;

2) Taip pat labai įdomu sužinoti ar knygoje sudėti eilėraščiai vienodo amžiaus, t.y. - ar tarp jų nėra didelio laiko skirtumo (skaitant susidarė įspūdis, jog tarp jų nėra didelio laiko tarpo - parašyti per kokius pora metų, gal šiek tiek daugiau arba mažiau).

Už viską busiu dėkingas

Vasaris,16

Vasaris 2011
teka 07:42
leidžiasi 17:26
ilgumas 09.44

Priešpilnis (pilnėja)
13 mėnulio diena


16
TREČIADIENIS
Julijona Julijonas Tautvydė

Lietuvos Valstybės atkūrimo diena pasveikink

Atradęs siūlą, rasi ir kamuolį.

Dienos citata:

Dabar kaunamės už Vasario 16-ąją energetikoje, už nepriklausomybę dujų sektoriuje. Kovojame už Vasario 16-ąją - ekonomikoje, už valstybės finansų stabilumą, žmonių gerovę ir moralinį atgimimą.

Sako premjeras A.Kubilius

Vandenis - Kiškis - 47 / 07
********************************************
************************

Ne knechtas

Vėl grįžta jos,
Nors jau seniai ir nuotraukos nugeltę -
Kai užrašų nebuvo
Neatrodė net,
Kad priekaištais ūmai užkrės –
Ir štai girdžiu
Kaip šiaušiasi sukilę jūros,
Kaip stengiasi bent žodyje
Į vandenynus išsiliet.

Aš vis dar patikėdavau,
Kad laikas - ne dangus;
Jo daug ir, žinoma, kad susitiksim,
Bet vakarai kas kartą vis skaudžiau
Pašiugždina be įrašų metus -
Tušti – be atminties,
Lyg nieko švento,
Lyg ir toliau galėčiau dar gyvent melu,
Kaip knechtas, tūkstantmečiams skirtas.

Ir grįžta jos
Iš Tolimų Rytų ir Šiaurės atšiaurios
Be įrašų, tačiau
Kartu su vandenynais...

15. - Kur tu?

- Ė, kažkur reikia prasivėdinti, bet neklausk – kur? Neklausk dabar. Rytoj taip pat neklausk Toks dabar laikas, kad manęs nereikia klaust. Laukimo laikas. O kada galima bus, net nežinau.
Žvilgterėjau į mielą, šilto-šalto mačiusį bičiulį, kurį mintyse vadinu likimo bendražygiu ir neatrodė, kad kažkas vyksta kitaip. Man nebloga buvo žinoti, kad į „Petro ofseto“ spaustuvę iškeliavo redaktorių parinkti eilėraščiai, bet jaučiau, kad galėjo būti geriau. Apmaudu žinoti, kad ant knygos viršelio nebus užrašyta Vidinio pavardė. Buvo kategoriškai reiklus, kad atsitiktų būtent taip. Vidinis gyveno ne tik be asmens dokumentų; taip pat gyveno be vardo ir reikėjo pykti, kad bent skliausteliuose leistų parašyti: Pelėda. Leido, tačiau, beje, šalia mano pavardės. Net neįtariau, kad Pelėda s bus perskaitomas kaip mano literatūrinis slaptažodis. Tuomet matydamas viršelio antspaudą teištarė:
- Manykim, kad kaip pirma knygelė, ne taip blogai.
- Kalbi lyg žinotumei, kad kada nors bus geriau.
- Et, neperšokęs per tvorą ne tik nesakyk „op“, bet ir neįtikinėk, kad per ją nešoksi. Tačiau kad esame melagiai, tas tiesa.
- Melagiai?
- Taip, Františekai, esame melagiai. Aš gyvendamas be asmens dokumentų, kaip, sakykime, Pelėda, o tu, nors su dokumentais, bet jų nepaisydamas. Taip, taip, mielas Františekai. Arba netikri dokumentai su juose parašytu Františeko vardu, arba esi melagis, įvardindamas save knygelėje kaip Pranas. O kaip kitaip, a? Kaip?
- Betgi tu žinai, kodėl taip.
- Nereikėjo išmesti knygai paruošto kūrinėlio. Šiuo atveju ne taip svarbu, kad poezijos jame nedaug ar visai nėra. Patikėk, jog ne taip svarbu, Františekai.
- Na, palepini tu mane. Ačiū. Františekas! Františekas!... Kas tau koją užmynė?
- Bent vienas kitam neturėtume meluoti, bet kai tokia padėtis, deja, deja...
- Ar manai, kad meluoju?
- Atsiversk knygelę. Nesvarbu, kad kol kas tik mintyse ir nesvarbu kokį puslapį atverti, bet tikėk, kad ten parašyta taip, kaip aš perskaitysiu. Žodžiu, patikėdamas, kad atsitiko taip, jog eilėraštis „Františekas“ išlikęs joje.
- Juokauk toliau. Esi lietuvis, taigi tautos be subtilaus humoro žmogus, bet... saiką turėk, - pasakiau, nežinia net kodėl pykdamas. O Vidinis nusiėmė jau uždėtą ant galvos kepurę ir, valstietiškai glamžydamas ją žemai nuleistose rankose:

Ramu –tylu,
Todėl manau,
Kad galim pakalbėti -
Aš neužaugau Lenkijai, tačiau
Mano varde ir
Lietuvos juk negirdėti.

Man sako -
Kur, esą, gimiau,
Ten Lietuvos nebuvo.
Tiktai vietovardžiai tyri
Kaip dzūkų kopų smėlis -
Darželiai,
Margionys,
Kabeliai...

O Šklėriai
Kryžius kėlė kuo aukščiau,
Kad pamatytų Musteika,
Ir Marcinkonys,
Ir net visi raistai Čepkelių.

Dzievuli mano,
Varge mano,
Nuo čia lig Gardino
Kaip lig kalėjimo netoli.
Tai ten ir mano gimtą dieną
Sutiko tėvas - kalinys.
Dabar, kuomet kalbuosi su jumis,
Tai guli prieš akis
Eilutės laikraščių nereikalingos.
Bet ačiū joms,
Kad gelsta neišnykę -
Jos mano dvasiai paspirtis:
Kai šalia jų,
Geriau tikiu,
Kad praeitis - ne vien tik
Kaip tokia;
Iš jos į dabartį nešu
Ir biografijos skausmingas eilutes -
Per jas ir pats žinau
Ir jums sakau,
Kodėl neleista Vincui pamatyti
Tą sausio šventą naktį
Gimusio sūnaus.

„Iš Vilniaus krašto lietuvių, buvusių politinių kalinių sąrašo"
Pavardė, vardas
- Karlonas Vincas
Sprendimas
-12 metų.“

Lig Gardino
Kaip lig kalėjimo – netoli.
Kur kas toliau lig vardo - Pranas.
Ot, ir užaugau toj šalyj
Apgaunat tėvą,
Ir bažnyčiai liepiant
Būti Františeku -
Lenkų kalėjimo sūnumi.

Ne Lenkijai užaugau, ne,
Tačiau mano varde
Ir Lietuvos juk negirdėti.
Todėl labai prašau
Išėjusį Anapilio kely
Vadint mane Pranu
Ir neapkęsti ar mylėti.
(„Františekas“, 2006-08-28)

Taip eilėraštį skaitančio Vidinio dar nebuvau girdėjęs. Žiūrėjau nieko nematančiomis akimis, o ten, savyje, Savęspi, po sielą kas akimirka aušo- geso vaizdai, tik kryžius, o prie jo stovintis ir besišypsantis tėvas pasiliko būti vis toks pats besimainančių peizažų panoramoje.
- Tai – iki. Einu, kaip sakiau, prasivėdinsiu, - užsidedamas ant galvos kepurė, pasakė Vidinis ir girdėjau, kaip netrukus paskui jį užsidarė buto durys.

Vasaris, 15

Vasaris 2011
teka 07:44
leidžiasi 17:24
ilgumas 09.40

Priešpilnis (pilnėja)
12 mėnulio diena


15
ANTRADIENIS
Faustinas Jordanas Zygfridas Girdenis Girdenė Jovita Jurgina Jurgita Vytis

Iš mandagumo vyžų nenupinsi

Vandenis - Kiškis - 46 / 0

Dienos citata
Vieša paslaptis, kad po tokio įtempto darbo pareigūnas stresą malšina taurele gėrimo. Neteisinu vairuotojo, tokios būklės sėdusio už vairo, tačiau nusiraminimas alkoholiu tarp pareigūnų gana dažnas reiškinys.
Sako Lietuvos vidaus reikalų sistemos respublikinės profesinės sąjungos vadovo pavaduotojas V. Sanda
*******************************************
*******************************

14. Nevizgindamas uodega,

manau, galiu pasakyti, kad raidžių trijulė tiek laiko praleidžia ginčuose, kiek būna kartu. Ginčai nepikti, nusiteikus juose kažką naudingo surasti bet kuriai jų, bet dar geriau, jeigu visai trijulei, tikintis, kad tuomet naudą pajaus ir aplinkiniai. Tačiau pakanka ateiti kažkam ketvirtam ir, žiūrėk, visa trijulė lyg susiliejusi, lyg sulydytą į vienetą. Pasakytum, ko ne Šventoji Trejybė. Trijulė imli aplinkai, visuomet drąsi ateiti pas kitus, bet nevengia ateinančių pas ją. O jeigu pajausdavo, kad tiesai gali padėti kad ir tolimas žmogus - irgi netingėdavo jo paieškoti.
- Hm, ar galėjome numanyti, kad mums taip dažnai prireiks dėdės Vidinio,- pamąstė Jotas.
- Dėdė Vidinis buvo – nebuvo, - atsiliepė A ir paklausė: - Matyt, nori pasakyti kad jo konsultacijas mums labai reikalingos? Sakykite, kuris žinote, apie kuriuos Rūdninkus dziedulis čia prakalbęs?
- Jeigu tokių smulkmenų paisysime, mums dviejų- trejų metu prireiks, kol sutversime „Ateik, Pelėda“
- Ir vis dėlto, - neatlyžo A.
- Ir vis dėlto aš nežinau,- suspirgo B. - Kviesk dėdę Vidinį, tik, žinoma, ne dabar ir čia. Anas tikrai žinos. O pušelę, beje, mačiau. Taip, ji ten, kaip eilėraštyje - Rūdninkų laukuose ant kalvos, bet ir laukai, ir kalva, ir pušelė nuotraukoje. O Rūdninkai yra Eišiškių rajone. Ar manote, kad mums reikia nueiti pasižiūrėti ten jos?
- Ir Vilniuje, beje.
- Ką?
- Sakau, ir Vilniuje jie yra. Žinoma, gatvės pavidalu, ramiau pasakė Jotas ir įtaigiai: - Pati kalbėjai, jog reikia, kad darbas būtų švariai padarytas. Negi manai, kad šią, sakykim, vos ne makulatūrą, sukrovus į knygutę, pasieksime laukiamo rezultato? O be jo, be Vidinio, niekaip neapsieiti. Eilėraščius reikia taisinėti, redaguoti, o svarbiausia išjausti, kaip dziedulis. O sakyk, kuris iš mūsų drįstume imtis šio darbo. Aš tikrai- ne.
- Aš irgi – ne,- negaišdama atsiliepti A.
- Manote, kad aš kvailesne negu judu? Ačiū! Šito tikrai nesitikėjau.
- Atsimename, kaip ne kaip atrodęs šiukšliadėžei paliktas eilėraštis „Nustebimas“. O dabar? Nemanau, kad jis gadintų bent neblogos knygos vaizdą. Vidinis kažką pakrapštė, padūsavo ir eilėraščio įtaiga pasidarė gan prasminga. Imki ir pati paskaityki - ir sau, ir mudviems su A, - pakalbėjo Jotas ir padavė popieriaus lapelį B, kuri nesipriešino, gal net tyliai pasidžiaugė, kad jai patikėta tokia šventa gero skaitymo misija ir eilėraštis po žodžio, po eilutės, po posmelio pradėjo kristi į ausis, kažkur – gal sieloje? - leistis giliau:

Ką tu sakai?
Kad pragaras didesnis?
Kad ten smagiau net
negu danguje?
Sakai, ten kunigai
su nuodėmėm nelyg rožančiais vaikštinėja,
ant rankų tėviškai po viešumą
nešiodami savo vaikus.
O ponai ten nežino pinigų.
Smala aplipę, meilei atsidavę,
aplanko suguloves, nebijodami žmonų,
O žmonos irgi laukia sugulovų savo.
Betgi nutilk!
Erezijom žemelės nebeterški,
Tačiau ir aš daug ką,
kaip man sakai, maniau -
Nyku bažnyčioje,
Nykiau dar maldoje.
Tačiau nykiausia žmoguje,
jei toks šventai nenuodėmingas
dar iki šiol kur nors yra.
(„Nustebimas“, 2006–10–17)

- Fu! Dziedulis taip rašė? - klausdama atsikvėpė A. – Jeigu taip, tuomet jo nepažįstu. Panašiau, kad taip sumontavo Vidinis. Bet tuomet ir dėdės Vidinio nepažįstu.

Vasaris, 14

Mokykla, pas Karlonus, lenkmečiu

Vasaris 2011
teka 07:46
leidžiasi 17:21
ilgumas 09.35

Priešpilnis (pilnėja)
11 mėnulio diena

14
PIRMADIENIS
Kirilas Valentinas Saulius Saulė Liliana Lijana Valius

Šv. Valentinas, Įsimylėjėlių diena

Jaučiui spando nenulenksi

Dienos citata:
Aš maždaug kas antrą dieną iš piliečių gaunu po skundą, kad policijos pareigūnai viršija savo įgaliojimus. Pasitaiko, kad vidiniai tyrimai nuskęsta tokioje pelkėje, kai vienas kitą pareigūnai dengia.
Girto pareigūno avariją komentavo vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis

************************************************
*********************************

13. Jotas jau buvo spėjęs

peržiūrėti atgal į Naujininkus sugrąžintą eilėraščių siuntą, pasilikusią ruošiant spaudai knygutę „Eilėraščio sėja“. Suvokė, kad ši dziedulio poezija nubiro teisėtai, sąžiningai, kad jos literatūrinė vertė nedidelė ir šit dabar gelsta greičiau negu įprasta. Į galvą įpuolė suvokimas, kad, ko gero, menkaverčius eilėraščius pelėsiai apvelia greičiau negu bet kokius kitus raštus. Ir vis dėlto, suradęs „Pušelę“, atsargiai padėjo ant  delno, lygino popieriaus lapą ir jautė, kad po širdį vaikšto maudulys. Prisiminė, jog ir  dziedulio klausęs, kodėl jo eilėraščių rinkinėlis paliktas be „Pušelės“? Suglumo, bet ne taip, kad bandytų parodyti į priežastį.

- Ir be jos, be „Pušelės“, Jotai, knygutėje miško  daug, - pasakė.

- Betgi ne kartą kalbėjote, kad šiliniui miško niekuomet nebūna per daug ir net daug.

- Tai šiliniui, Jotai. Ne kiekvienas žmogus toks, net jeigu jis lietuvis.

- Betgi nepaslaptins, kad „Pušelė“ turi įdomią praeitį, - neatlyžo klausti Jotas. - Tikriausiai net nepamanė, kad ją galėtum išmesti į makulatūrą.

     Jotas mate, kaip  virptelėjo sučiauptos dziedulio lūpos, sublizgo šlapumu akys. Kažką neaiškiai sumykęs ir mostelėjęs ranka, nuėjo palikdamas Jotą tik todėl, kad geriau nueiti, negu kalbti apie keturių posmelių  Rūdninkų  apylinkėje jo surastą ir apdainuotą pušelę.

 Išlaki kaip manoji mergelė

 Rūdninkų laukuose ant kalvos

Stovi vėjais šukuota pušelė,

Įsistiebus dangun Lietuvos.

Per padangę it drobę iškėlę

Kuršių mariose Nidos laivai,

Plaukia tyliai balti debesėliai

Ir viršūnę paglosto sparnais.

- Ei, pušele, saulutėj prisnūdus,

Pasakyk, ko viena? – klausiau jos,

Kai tąkart keliavau į Jašiūnus,

Pažiūrėti ir ten Lietuvos.

Ir pušelė lieknoji atsakė:

– Kol pasauly yra Lietuva,

Joks žvėris ir joks paukštis nematė,

Kad kada nors čia būčiau viena.

                   (Pušelė“ 2007-11-06).

       

Jotas  atsiminė eilėraščio tekstą ir skaityti jo nereikėjo, bet dabar jam panūdo surasti daugiau jam giminingos, šilais prasmilkusios mūzos. Tai neatrodė paprasta, nebent galėjęs padėti atsitiktinumas. Bet jį sudraudė raidė B.

- Ko, Jotai, nerši? Ko ieškai? – neiškentė ji, - kalbėk, kaip sumanęs prikelti marinamus eilėraščius.

- „Pušelės“ ieškau.

- Suradai. Nekalbėk niekų. Ji jau tavo rankose.

- Va kaip!- ramiai atsiliepė Jotas ir atgal paleido iš aplankalo pakeltus kelis popieriaus lapus.- Bet tai nieko nekeičia. Manau, kad antrą dziedulio knygelę prasminga atversti „Pušele“.

 - Oi, ne! Oi, ne!- pasipriešino raidė A.- Nežinau, koks dar eilėraštis pretenduos atversti kitą dziedulio knygelę, bet kol kas priekyje „Ateik, Pelėda“.  

- Atrodo, bent  mintyse jau viską sudėliojusi, kas kaip. Esą, „visą šitą  šiukšlyną sudėsime į knygą…“ Ar labai svarbu, koks eilėraštis atvers tokią knygą?                                      

- Aš, Jotai, priklausau moterų giminei. Ir priekabiauti prie kiekvieno žodžio, sutik, tikram vyrui nepadoru. Kitą vertus, kalbėjau apie šiukšlynėlį. Poezijos klausą turinčiam asabai  tai ne tas pats.

- Puiku, kad abu tokie protingi,- įsiterpė B - Kad ir dvasiška asaba, tačiau, pasak Žemaitės, ne be grieko. Tačiau kodėl judu nepagiriate mano apartamentų? Štai kaip atrodo šiukšlynas, kuomet nepatingi prie jo prikišti rankų.

- Manau, kad ir proto nemažai prikišta! Kelio be jo į buvusį šiukšlyną tikrai nebūtume suradusi.

- Ačiū, Jotai. Tai net ne komplimentas. Bet šie  apartamentai tik mūsų žinioje. Tik. Bent kol kas. Ir taip?-  akimis parodydama ir rankraščius,- Lyg ir sutariame, kad šį  šiukšlyną ar šiukšlynėlį reikalingą pertvarkyti į knygą. Tyliai. Nesireklamuojant.  

Vasaris,13

Apaštalas Mykolas

Vasaris 2011
teka 07:48
leidžiasi 17:19
ilgumas 09.31

Priešpilnis (pilnėja)
10 mėnulio diena

13
SEKMADIENIS Kotryna Algaudas Ugnė Benignas

Vilkas šuns nebijo, bet nekenčia, kai tas loja

Vandenis - Kiškis - 44 / 06

Dienos citata:
Aš laikausi, kartais būna tikrai sunkių minučių – pagalvokite, koks likimas, visas biznis žlugo, skolos fantastiškos, bet aš vis tiek einu į priekį - ir šoku, ir dainuoju
Dainininkė Daina Bilevičiūtė guodžiasi, kad žlugo kaimo turizmo verslas

***************************************************
**********************************



Kom

12. - Net patarlės žino,

kad ir pelėdai savo vaikai gražūs. O čia? Sunku suvokti, kad taip. Tiek eilėraščių paniekinta! Esą, tokius tik į šiukšlyną! Galvoje netelpa. Supranti, Jotai? Sakau, galvoje netelpa, - maištingai kalbėjo raidė B, versdama nemenką šūsnį už knygutės "Eilėraščio sėja" borto Dievo valiai paliktų eilėraščių. Tai buvo raidžių A, B ir J pirmas susiėjimas, kuomet bandyta rimčiau aptarti, anot raidės B, ne vietinės reikšmės klausimą (K-1), atsiradusį per 2010 metų Simajudą. Niekas neprisimena, kad anksčiau mūsų aplinkoje taip dažnai būtų minima Kristaus apaštalų Simono ir Judo varduvių diena. Dažnas net nežinojome, kad tokia yra. Tačiau iš tikrųjų, kiek nedaug reikia, kad iš kibirkštėlės įsiliepsnotų laužas. Suvokdami ar ne, pradėjome kažko tikėtis ir laikas tapo lyg laukimo laiku, kuris atgaline seka atsuktas atgal ir sutapatintas su Adventu, laukiant Kristaus gimimo.
- Hm! Kad pelėda - graži, žinoma, nepasakysi, bet kad taip pati save menkintų... Hm, kol kvėpuoji - kvėpuok ir dėkok Viešpačiui, kad esi,- neskubiai šnekėjo Jotas nepasakydamas, kad jo galvoje pradeda reikštis kitas supratimas. Lyg tol beveik negalvojęs apie knygos likimą, dabar geriau už kitus suvokė, koks didelis perversmas jos laukia ateityje. Jam atrodė, kad ir dziedulis prie sugrąžintų rankraščių tik todėl išlieka abejingas, kad pelėdos protu, kaip ir akimis,
sugeba orientuotis sunkesnėse prieblandos ar nakties erdvėse.
- Ką darom, Jotai? - nekantravo B.
- Reikia kažką daryti. Bent pradėti. Tik nuo ko? - ir dairydamasis: - O kur A? Sesulė mėgsta pasigirti, kad viską žinanti.
- Dar nevėluoja, ateis. O dėl jos žinių, tai ji žino, kol nereikiat, tačiau kai prireikia, jau nesupranti, ar ten tuščia vieta, ar sesulė.
Vis dar sunku įvardinti priežastį, kodėl raidžių trijulė savo susitikimą nusprendė apiforminti, kaip susirinkimą. Net uoslus šunelis Kandžius, nesuuodė, kad namo rūsyje, kur žiemojimui laikomos negausios atsargos produktų, jau kuris laikas, kai atlikti švaros darbai ir jo išvaizda neatpažįstamai pasikeitė. Atrodė, kad buveinės patalpa prasiplėtė ir todėl nesuprantama, kodėl patingta tokį prieglobstį turėti anksčiau. Dulkės nušluostytos, susikaupęs šlamštas išvalytas, stiklainiai, buteliai kažkur uždaryti spintelėse ir neužkabina akių, bulvės su burokais sukrautos nedidokame garde lyg senovinėje pasogos skrynioje. Aukštesnėse lentynose padėta knygų ir net senų ir labai senų laikraščių. Galima buvo suvokti, kad sumanymas turėti uždarą viešumui vietą buvo irgi puoselėjamas bent nuo
Simajudo. Artimesnėje prie staliuko lentynoje buvo laikomas ir krepšys su iš spaustuvės sugrąžintais eilėraščių rankraščiais.
- Kokie judu drąsus, kai manęs nėra. Oi, kokie drąsūs!- netikėtai pasirodė A,- tačiau galiu jums prisipažinti, nenaudėliai, kad man jau dėl to galvos neskauda.
- Neskauda?
- Skaudėjo, bet dabar - ne.
- Ne?- kartojo klausimą raidė B, o paskui: - Gerai. Bet sėskime. Vis dėlto tai pirmas toks protokolo vertas susirinkimas, kurio darbotvarkėje - ką daryti su šitais dziedulio rankraščiais? Vėl kaip į archyvą sugrąžinti Šventajai ir penėti dulkėmis, ar...
- O ne, ten dulkių nėra. Net pradedu galvoti, kad gali atsitikti taip, jog šituos raštus laikyti Šventosios archyve prasmingiau negu knygoje. Vis daugiau ir daugiau dulkių atsiranda šalies bibliotekose ir suvokiu, jog neužilgo niekas neis ten ieškoti knygų. Kiti laikai, kiti jų žmogaus poreikiai. Svarbiausia, kad ir galimybės yra juos realizuoti. Ir manau, kad skaityti knygas taip, kaip matėme ant Šventosios delno, yra protingiau.
- Jotai!
- Aš dabar taip pradedu manyti. Dar neseniai. Tik po ano seanso. Ir labai abejoju, kad dziedulis nežino tokių Šventosios galimybių.
- Gerai, - šį kartą jau Jotui pratarė raidė B ir paraginusi, ir palaukusi, kol susės prie staliuko, padėjo ant jo lig šiol slėptą rudos spalvos lapelį. Nepasakė, kad tai būsimos knygelės viršelių antspaudas. Ant rudo lapelio šviesiomis raidėmis eilėraščio fragmentas:

„Jaučiu sieloje laiką
kai eilėraštį galima sėti
ir auginti kaip javą lauke.
Gal todėl tuo metu
negaliu nemylėti –
net ir priešai palieka mane“.

O po juo parašas: Pr. Karlonas
- Iš kur tai? – raidė A.
- Iš spaustuvės. Tokiu apdaru pamatysime „Eilėraščio sėją“. Matote? O kaip atrodo tas sėjikas Pr. Karlonas, reikia žiūrėti čia, - kaip jai atrodė, prasmingai kalbėjo raidė B ir atvertė priekinę knygos viršelio antspaudo pusę.
- Va kaip! Betgi dziedulis dar ne senas, - vėl raidė A.
- Skaityk, kas šalia jos pavardės skliausteliuose parašyta.
- Neakla. "Pranas Karlonas ( Pelėda)".
- Džiaugeisi, kad tau galvos neskauda. Sakyk, kodėl dzieduliui neužteko vardo ir pavardės, o prireikė skliaustelių ir literatūrinio slapyvardžio – Pelėda. Labai abejoju, kad tai tik slapyvardis. Ar negali būti, kad toje Pelėdoje daugiau Vidinio negu dziedulio?
- Va, va! Vis laukiau, kada paklausi, kodėl man galvos neskauda. O neskauda turbūt todėl, kad kažkoks angelas tokią mintį siuntė, dėl kurios negaila net ją paguldyti, kad tik būtų taip, kaip užrašyta, būtent „Ateik, pelėda". O ar gražiai ateis, ar negraži, te pasakys, kas perskaitys.
- Hm, visiškai nusikalbėjai. Ką perskaitys?
- Knygą! Knygą, mielasis Jotai. Visą šį šiukšlynėlį sudėsime į knygą, pavadinta „Ateik, pelėda“ ir tuo mūsų darbas baigtas, pareiga atlikta. Tiražą padalinsime perpus – vieną pusę Vidiniui, kitą – dzieduliui, kad ir jiedu panašiai kaip Vladimiras Majakovskis: imkite ir žinokite, mes - Lietuvos piliečiai. O kad šie piliečiai protingi... Ne, ne, nedrįskite net suabejoti, - kalbėjo raidė A ir neleisdama ją tildyti ar klausinėti, paėmė lapą su eilėraščiu „Ateik, Pelėda“

Gal net gerai, kad šitaip būna –
Atrodo, mūzą į rankas imi,
O mirtį paimi
Ir groja triūbos,
Sukilę kryžiai skuba pasitikt:
– Ateik, Pelėda,
Žemės tvariny,
Čia – viskas, kas jau buvo,
Kas dar bus...
Tik netiesa, kad mirtį su triūbom imi.
Apsikabink – ir tavo glėbyje dangus.
Čia – sapnas tu.
Čia – paukštis tu.
Čia tas esi,
Kuris ir būna, ir nebūna.
Paglostyk meiliai žalvarinę triūbą
Ir paklausyk, kaip šauniai groja
Tavimi.
(„Ateik, Pelėda“, 2007-10-31)

- Sesele! Brangute! Betgi tai nuostabu! Suprask, kad esi Saliamonas.
- Saliamoną jau turime,- žvilgtelėjusi į Jotą pasakė A, - antro nereikia. - Ir susikaupusi: - Mąstykime visi, bet norėtųsi, kad dziedulis dar dangaus nesulaukęs ją skaitinėtų. Beje, ir Vidinis.
- Tai antra dziedulio knyga...
- Būtų antra. Bet ar tik jo?
- Na taip, būtų antra jo knyga,- nesiginčijo Jotas, - bet aš net ne apie tai. Kuomet ji rašoma iš atliekų, nukritusių nuo pirmosios, ne kaip atrodo. Ar ne? Ir todėl gal svarbiau pagalvoti, kad ji nebūtų blogesnė. O niekas kitas to geriau padaryti negali, kaip mes.
- Mes?
- Taip, mes. Mūsų trijulė, - apdalijo Jotas akimis A ir B, o per veidrodį net save, ir dabar reikėjo palaukti, ką jis pasakys, kaip tai galima padaryti.

Vasaris, 12

Vasaris

2011

teka 07:50 leidžiasi 17:17 ilgumas 09.27

Priešpilnis 9 mėnulio diena

12

ŠEŠTADIENIS

Benediktas Reginaldas Mantminas Deimantė Eulalija

Nemeluosi - neparduosi

Vandenis

Kiškis

43 / 06

Dienos citata


Tai yra minios instinktas – panika. Pamenate, kai buvo euforija nekilnojamojo turto rinka, kuri taip pat yra iracionalus emocinis veiksnys. Neracionalus euforijos apimtas žmogus galvojo, kad šiemet nupirksiu už 100 tūkst. Lt, kitais metais parduosiu už 200 tūkst. Lt, trečiais – už 500 tūkst. Lt. Euforija buvo lyg ir pozityvas, bet jis vedė į duobę, o čia yra neigiama panika, bandos instinktas.
Lietuvos ekonomistų asociacijos prezidentas prof. P.Gylys - apie cukraus paniką
**********************************************
***********************************

Su bitele medaus

O muzikos nėra,
Tik žodžiai,
Kad ten, už horizontų uždarų,
Gyvena fėja, dieviškai teisi -
Šypsotis moka,
Bet ir pykti neblogiau.
Jos valioje,
Įmetus akmenį
Ar bitę su medum,
Pakeisti žmogų.

Kuomet savy taip negražu,
Net pykčio nebijau,
Bet kaip būtų džiugu
Su bitele medaus,
Jau žmogumi kitu
Atgal namo sugrįžti...

Vasaris,11

		Vasaris 2011 teka 07:52 leidžiasi 17:15 ilgumas 09.23 Priešpilnis 8 mėnulio diena 11 PENKTADIENIS Teodora Algirdas Algirdė Adolfas Liucijus Evelina pasveikink Pasaulinė ligonių diena Atsarga gėdos nedaro Vandenis Kiškis 42 / 06

Dienos citata
Aiškesnės sąskaitos tai nėra mažesnė sąskaitos, manau, žmonės nori mažesnių sąskaitų, o tam reikia rimtesnių sprendimų.
Sako teisingumo ministras R.Šimašius 



*************************************
**************************

Kasdien ne kartą...

Jau abejoti net imu
Ir pajuokaudamas:
- Gal ne mane,
Gal pats save taip drąsini į žygį –Priglauski moter
Net nepaklausdamas, ar myliu ją.
Ak, gera su tavim taip būt,
Nenuorama Šekspyrai,
Ir aš, sugrįžęs vėl į vienumą,
Į mano daliai paskirtus laikus,
Ne tik kasdien,
Ne tik išgėręs taurę vyno,
Tačiau kasdien ne kartą net be vyno
Prisimenu mūsų žygius.
Man apie juos net iki šiol drovu kalbėti,
Bet vis dėlto ir aš bent retsykiai teisus -
Kam Dievas nedavė tikėti,
Tai visąlaik bedieviais liks.
Tad leiski - pakartosiu tuos žodžius,
Kuriuos vienam gražuoliui skyrei:

"Palik žmonėms bent įpėdinį vieną.
Jis į tave kažkuo bus panašus,
Jame tu lyg gyvensi antrą kartą,
Ir tavo grožis niekuomet nežus į,„
Girdi?
I
Tačiau kaip laikrodyje laikas
Tikslios jos ---
O Viljamai, bijau ir pagalvoti
Apie tuos protėvius, kuriais
Kalėjimai didžiuojasi, esą štino mintys, išbujojo,–Mes ainiai j
Tačiau, deja,
Nereikia ir už sienų aklinų keliauti,
Tik pažiūrėk - lig šiol kiek niekšų apsigaubę
Iš praeities atklydusia bočių šlove.
Nenoriu, kad kažkas mane minėtų
Ir nuotraukomis rodytų -
Panašūs mes!
Te ilsis mano protėviai
Savo likimuose ir ten,
Kur jie yra.

2011-02-10 15:36:40
Pelėda ų...

Vasaris, 10

Vasaris 2011
teka 07:54
leidžiasi 17:13
ilgumas 09.19

Priešpilnis
7 mėnulio diena

Šiandien -8°C / -4°C, mažai debesuota

10
KETVIRTADIENIS
Skolastika Girvydas Vydgailė Gabrielius Elvyra Skolė

Visi barščiai vienu vardu, tik ne visi skanūs

Dienos citata:
Aiškesnės sąskaitos tai nėra mažesnė sąskaitos, manau, žmonės nori mažesnių sąskaitų, o tam reikia rimtesnių sprendimų.
Sako teisingumo ministras R.Šimašius
*****************************************
***********************

Ugnis ir dūmai

Gal gerai,
Kad ateina tas laikas,
Kai tylėjimas kalba prasmėm –
Aukštos gaidos užgęsta.
Dar rusnoja ugnis, –
Bet jau laužas, deja, sukūrentas.
Tiek nedaug pelenų,
Kad net paisyt neverta!
Bet kai laikas jau toks,
Kai tylėjimas kalba prasmėm –
Ir be matų gražiai suprantu,
Kiek daug sveria ugnis
Ir dūmai, pakilę į dangų.

Vasaris, 9

Vasaris

2011

teka 07:56 leidžiasi 17:11 ilgumas 09.15

Jaunatis (pilnėja) 6 mėnulio diena

Šiandien -3°C / 0°C, truputį pasnigs
Rytoj -8°C / -4°C, mažai debesuota

9

TREČIADIENIS

Apolonija Marijus Joviltas Algė Erikas Polė Erika

Ieškodamas ir velnią surasi

                                          Su dukra Asta

Dienos citata:

Jeigu taip toliau, tai aš, pradirbusi turguje 17 metų, tikrai nebedirbsiu. Aš geriau paliksiu šeimą, važiuosiu į Vokietiją, valysiu senukui užpakaliuką negu dirbsiu turguje.

Sakė senajame Klaipėdos turguje prekiaujanti D.Muratova.

***********************************

**********************  

11. Ant Šventosios delno

Vidinis vis, it užsimiršęs, padainuodavo - paniūniuodavo, nors neretai, bet visuomet tuos pačius žodžius:

„Laukimo metas, laukimo metas...
Ogi ateikite greičiau, kam reik ateiti...“

Ilgą laiką nekreipiau dėmesio, nes prie jo paniūniavimų buvau pripratęs – tai ne naujas reiškinys. Vėliau mano dėmesys netikėtai pasidarė aktyvesnis, o po Vidinio žodžių pradėdavau su savimi kalbėtis, bet originaliau - aš nesikartojau, kaip Vidinis. Ir vėlgi atsitiko taip, kaip ne kartą. Šias savo kalbas siųsdavau Dievui į langus užmiršęs, kad esu Naujininkuose, o namų publika kita.
- Turi dienoraštį, o žiūriu, kad visos tavo kalbos aplenkia jį,- išgirdau Šventąją
- Kokios „mano kalbos“? -neiškart supratau. O supratęs mostelėjau ranka, - negi tai kalbos? Vienas Kažkas pasiknisa viršugalvyje, kitas Kažkas atriša liežuvį ir ... anot Vidinio, žiū, ateina, taęiau bėda, kad visuomet ne tas, ko reikia.
- Dzieduli, nesupyk. Truputį pavargau ir man nelengva užrašyti.
- Ką? – žioptelėjau, - Šventoji, negi ir mano tokius kliedėjimus užrašai?
- Tu gi žinai, dzieduli, tai mano darbas. Kad nebūčiau tuščia ir prireikus galėčiau gimdyti.
- Dieve sergėk tave nuo ligos!. O dėl gimdymų... Nežinau kas, kada ir kaip tau už tai padėkos, o tu man esi Šventoji aukščiausia prasme. Patikėk, pačia aukščiausia prasme. Ne kartą, du, o daug sykių peršokai per save kaip segtuvą –knygą ir štai kuo esi! Reikia stebėti, bet gal nemokame, ar kaip čia? Kas tave tokią kuria, man jau mįslė.
- Ačiū, Dzieduli, bet neužmiršk, ką tau sakiau.
- Ilsėkis. Ir nevargingi save tokiais niekais. Tokių mano kalbų greitaraštis tik pašaipą gali kelti. Ir dabar va galvoju, kaip atsitiko, kad raidžių trijulės pašaipėlės aplenkė mano kalbas. Savi namai, o, pasirodo, reikia sergėtis.
- Kai reikės atsiminti, ką kalbėjęs, pasakyk. Ten, mano supratimu, yra vertingų pamąstymų, įdomios filosofijos. Man bus malonu, - pasakė raidė kiek kitu balsu, bet tuomet dar man buvo svetimas supratimas, kad ir Šventoji galėtų susirgti. Galbūt jau serga.
- O aš daug prikalbėjau? - kažkodėl parūpo.
- Tiek, kiek kalbėjęs, - nerimtai pasakė Šventoji ir tyliau negu bent kada: - Ė, ne laiku braškėti pradedu, bet priežastį, regis, žinau.
- Braškėti?
- Taip, taip, dzieduli, braškėti, traškėti arba tiesiog sirgti, nes jau ir kliedėjimai prasideda.
- Tau apie ką čia dar?
Ir tada pirmą kartą pamačiau tai, ką Simajudo dieną, prieš mums su sodo kraustuliais parvykstant į Naujininkus, Šventoji pademonstravo čia buvusiai publikai - raidžių trijulei A, B ir J, Vidiniui, namus aplankiusioms dukterims Astai ir Dainai ir. regis, varnui Goliui. Mačiau, kaip ant ištiesto Šventosios delno neskubiai išėjau iš Radijo karietos ir, pasirėmęs ant lazdos, lyg norėdamas kažką pamatyti giliau, negu leidžia žemė, poteriavau eilėraštį. Sakau „poteriavau“, nes į jokį deklamavimą tai nebuvo panašu.

Tu vis jauna.
O aš jau – žilas.
Tiek to!..
Svarbiau, kad tu esi.
Dar pasitinka šilas
Prie slenksčio namo, kur gimiau.
Bet be arimų – tėviškė.
Be vyturio – dangus.
Ir knyvės nesugrįžta
Išperėt vaikų.

Praeina laikas –
Baigiasi sėja.

Tu vis jauna
Per atmintį brendi.
O aš jau žilas,
Ir manyje
Kaip ir kieme
Taip pat užaugo šilas.
(„Šilas“ 2008-01-26)

- Vidini!- pašaukiau šnabždėdamas ir žinodamas, kad mane labai netoli kas gali girdėti ir kad šaukiu ne tai, ko reikia. Mačiau save neabejotinai tapatų išvaizda, mačiau ten, kur tuomet buvau. Ir man visai nebuvo svarbu, kad tas AŠ savo kubatūra, dydžiu arba, sakykime, masteliais gerokai atsilieka ir AŠ lyg išėjęs iš portretinės nuotraukos. Ant Šventosios delno ne tik aš, radijo karieta su pakinkytu joje žirgu Įgaga; peizaže taip pat dviejų brolių Divo ir Vinco Karlonų vienkiemis. Iš kiemo į apaugusį mišku kalnelį išbėga keliukas. Toli iš čia nematyti, nes pažeme tolimus horizontus užstoja miškai, tačiau dar vis matyti kaimynų Kibirkščio ir Markišiaus vienkiemiai. Bet ten, toliau už jų, net žvalgytis nesinori, nes čia pat, prie sodybos kiemo, ant Šventosios delno sutilpo ir sodas. Jau senas, deja, ir apžėlęs, apžėlęs. Net girdžiu, kaip ausyse žvangteli kažkur seniai pakabintas dalgis ir kaip nuo jo plieno į tylą byra rūdys.
- Vidini! - dar kartą šaukiu šnabždėsiu.
Ir iš tikrųjų regiu, kaip iš karietos išeina Vidinis. Irgi lyg iš nuotraukos ir pažįstamas iki panagių, žodžiu, toks, su kuriuo gyventa ilgus dešimtmečius. Neskubus, ramus ir va:
- Sakai: „Ir manyje // kaip ir kieme // taip pat užaugo šilas“. Ar manai, kad tai bloga.
- Ar iš dangaus iškritęs? Pasižiūrėk į save.
- Tai ir dariau. Ir tai puiku. Jaučiuosi kaip M. K. Čiurlionio Simfoninėje poemoje „Miške“. Tik įsiklausyk, Pranuci, tik įsiklausyk... Ak, koks puikus tas miško gyvenimas,- žvalgydamasis nuo Šventosios delno kalbėjo Vidinis ir netikėtai sulaikęs žvilgsnį ties manimi:- Teisingai kalbu, pone? Miške ko ir nepametęs surasi, tik reikia ieškoti. Žinoma, atidžiau negu plyname lauke. - Ir vėl: - Teisingai kalbu, pone.
Tylėjau net nebandydamas pračiaupti lūpas. Ir tuo gal net nereikėtų stebėtis, nes daugkart matyta, kai aktoriai, pasilikdami scenoje, bando prakalbint publiką. Bet šįkart buvau ir žiūrovas ir ant Šventosios delno kartu su Vidiniu. Anas Aš, kuris ant delno su lazda ir ką tik papoteriavęs eilėraščiu:
- Nemanyk, Vidini, kad tu vienas dangumi žymėtas. Jis duoda kažką mums daugiau. Net ir mišku. Man irgi baisu prisiliesti prie jo dovanų, kuomet matai, kaip viskas taip sodriai apaugę. Reikia apsiprasti, o tuomet pamatai, kad ir Čiurlionis miške.
Panorama ant Šventosios delno pradėjo blėsti - greitai, kaip saulės užtemimas, o pati Šventoji:
- Ačiū, mielieji. Džiaugiuosi, kad pavyko dzieduliui parodyti bent tiek. - Ir atsigręžusi į mane: - Tai va!
- Bet aš nieko nesuprantu. Tai kažkokio sapno fragmentas.
- Nekalbėkime apie sapnus. Gyvenimas toks, kad niekas vietoje nestovi. Tai gyvasties vystimosi procesas, ar – ne?
- Taip, taip, kažkada apie tai mudu nemažai kalbėjome...

Vasaris, 8

Tėviškės langas

Vasaris 2011
teka 07:58
leidžiasi 17:09
ilgumas 09.11

Jaunatis (pilnėja)
5 mėnulio diena


Šiandien 0°C / 1°C, krituliai, vėjuota
Rytoj -3°C / 0°C, gali pasnigti

8
ANTRADIENIS
Aldona Jeronimas Dromantas Daugvilė Saliamonas Honorata Salys

Maža piktybė didele pavirsta

Dienos citata

Palik ramybėje verslininkus, nedidink bedarbių, gražink Lietuvos jaunimą, bijok bent Dievo. Krizė! Kabinkimės už rankų, o ne už kasos aparatų!
Mojavo plakatais su tokiais užrašais susirinkę mitinguojantys turgininkai
*************************************************
************************************

10. Raidė B iš tikrųjų,

kaip tarė, taip padarė. Pargabenti atgal į Naujininkus eilėraščių tekstai pasiliko jos globoje. Neatrodė, kad man ar - kaip supratau - Vidiniui jie reikalingi, tačiau gan aštrokai dėl jų pasiginčijo Šventoji primindama, kad jos tikroji paskirtis yra rinkti, tvarkyti savyje ir saugoti tekstus, nenurodant laiko terminų.
- Neužmirškite, kad atėjau pas jus kaip segtuvas - knyga. Ar manote, kad blogai savo darbą atlieku? Iki šiol jokių dėl to priekaištų nesu girdėjusi. Nebent jie kažkur kitoje knygoje surašyti, bet net ne dziedulio dienoraštyje, kuris taip pat neretai paliekamas mano saugai.
- Ne todėl, Šventoji, tikrai ne todėl. Tu esi nuostabi, esi Šventoji su stebuklais ant savo delno, bet nepyk ir patikėk, jog mums visiems labai reikia, kad sukrautą krepšyje poeziją laikyčiau prie savęs. Raidės irgi turi savo paslaptis, o kalbėti apie ją dabar būtų labai neprotinga. Dzieduli, - prašė paramos raidė B, - paprašyk Šventosios, tegu ji nepyksta. Tai, ką paimame, gražinsime atgal. Garbės žodis, kad gražinsime. Kartu su krepšiu.
- Brangute, betgi kodėl manęs nenori suprasti? - spyriojosi Šventoji: - Ar tokiu būdu nevaroma manęs lauk, esą, susiprask, nereikalinga, apsieisime be tavęs.
Šios derybos vyko su pertraukomis, bet vienąsyk supratau, kad susitarimas pasirašytas, nes ir krepšys su rankraščiais kažkur dingo. Neklausiau kur, nes pajaučiau, kad paslaptis, apie kurią kalbėjusi B, pasiliko tik man paslaptimi, o kitiems ji – ir Šventajai, ir Vidiniui, ir Jotui su A - ji atsivėrė ir būtent dėl tos priežasties Šventosios pasipriešinimas apnyko, apmenko, o tai reiškė, kad daugiau- mažiau savigraužos dėl tokio reikalo užsiliko.
- Maniau, kad tie mano gimdymai tėra visiems gerai suvokiamas humoras ir tik. Reikalingas dėl savo pačių sveikatas,- lyg sau, lyg kažkam pasakydavo Šventoji.
- Betgi taip ir yra, Šventoji,- kartą atsiliepiau, tačiau ji dėjosi manęs neišgirdusi. Aš irgi nelabai norėjau pradėti tokį pašnekesį, nes visuomet būdavo miela paimat iš jos jau užmirštus raštus, jaustis taip, jog ji būtų juos pagimdžiusi. Ir, žinoma, tiesa, kad be nieko niekas neatsiranda. Tarpusavio apyvartoje atsirado sakymai, girdi, Šventoji pagimdė, nepaisant ar tai būdavo menkas raštas, ar didesnis ir prasmingesnis kūrybinis užrašas. Tarp šitaip Šventosios „pagimdytų“ buvo visi eilėraščiai, vėliau sužerti į poezijos knygelę, „Eilėraščio sėja“ ir visi tie, kurie nepatekę ten, atrodė, kaip broku pažymėtos atliekos, Astos ir Dainos sukrautos į netikėtai reikšmingu tapusi krepšį. Nedaug iš krepšyje buvusių eilėraščių tegaliu atsiminti, bet vieną atsimenu iki šiol, tik priežastis to kita ir, manyčiau, verta, kad neužmirčiau, todėl gal nebus nekuklu užrašyti ir jo tekstą:

Štai delnas jo,
Štai mano delnas,
Išvaikščiotas rievėm
Ne lyg arimai.
Ir kalbasi abu
Suėję saujon
Dar –bi –nin – kai

- Norėjau išauginti kalną
Ir švyturį ant jo užkelti,
Šviesiom akim,
Skardžiu balsu
Išvaikščioti pasaulį
Ir ne iš prakaito,
O iš šaltinių atsigerti.
Bet, Dieve mano! - pats matai—
Arimai tik,
O kalno vietoj -
Nuospaudos kuprotas
Pa – si – li - ko.

- Tai ko liūdi
Turtų tiek įsigijęs?
Kiekvieną akmenį rytais paglostau,
Kad buvo paklusnus,
Iš rankų neiškritęs.
O! kaip šaunu,
Kad buvom darbininkai! –
Net akmenys
Ta – šy - ti žy - di.

Štai delnas jo.
Štai mano delnas.
Kas kalną išaugins?
Kas švyturį statys?

Vis kalbasi abu
Suėję saujon darbininkai.
Ir – ak, kaip jiems skaudu,
Kad delnuose darbų
Daug ne – su – til - po.
   (Nedaug sutilpo“2008-01-16)

Man ir dabar smagu girdėti, kad šį eilėraštį viduržiemyje perskaitė Želvos miestelio pilietis, Antanas Guzelis. Tačiau tokių dalykų man galima ir nepasakoti, nes eilėraštį skaitė prie sodybos, kur ilgai išgulėjusiame ąžuole buvo skobiamas šventasis. Dabar jau atsikėlęs nuo žemės ir žvalgos, šventojo galva mąstydamas apie žmones, kaip ąžuolus ir ąžuolus, kaip šventuosius. Ir ten Antanas ir mano atsiminimui užrašė: “tegu tik pasako kas nors, kad tai banalu, kad nuvalkiota“.
Buvo sausio vidurys. Lauke net ir prie šventojo šalta, o mano sieloje jau ne pirmus metus laikosi iš Žalvės siunčiama šiluma ir man tai svarbiau negu eilėraštis. Net kažkodėl labai tikiu, kad Antano tėvas buvo kalvis. Toks įspūdis gal net stipriau išsilaiko negu išskobti ąžuoluose šventieji. Ir dabar, kai dienoje daugiau vėjo ir pučia nuo Želvės, atsigręžiu veidu prieš vėją ir pašaukiu:
- Antaaaanai vėėėėėjyje!, būk drūūūtas!...
Ne taip svarbu, kuris jų pirma išgirs ir net nesvarbu, ar išgis. Svarbiau, jog tikiu, kad išgirs ir, ko gero, pirmiau sūnus Antanas ir tik vėliau šventasis, išskobtas jo ąžuole.

Vasaris, 7

Vasaris 2011
teka 08:00
leidžiasi 17:07
ilgumas 09.07

Jaunatis (pilnėja)
4 mėnulio diena


Šiandien -1°C / 2°C, krituliai, daugiausia lietus
Rytoj 0°C / 2°C, krituliai, vėjuota

7
PIRMADIENIS
Ričardas Vildaugas Jomantė Romualdas Vilgirdas Vilgirdė

Tinginiui visuomet šventė
***********************************************
***************************

Atsigodėk, bičiuli-37

Aš nemenkai nuliūdęs,
Nes maniau
Kad mūsų visos dienos buvo geros
Ir gal todėl, kad susitikom,
Ar nereikėtų padėkot Aukščiausiam.
Bet štai užklupo valanda,
Kad nežinau, ką reikia pasakyti –
Negęsta tavo žodžiai ausyse:

“Pakol tu gyvas, būki visada
Toks, kokį aš tave regiu šiandieną“

Kodėl iš daugelio dienų
Jinai viena tokia?
Kas pakuždėjo tau kažką į sielą,
Kad ją paglostęs šitaip užmiršti kitas?
Jau vien todėl ji graudulį man kelia -
Ar varta, tikintis malonių ateityj,
Savęs nepaisyt buvusiam laike?
Nestok, akimirka, nes kaip bebūtumei graži,
Ne iš tavęs atėjo Viljamas Šekspyras.
Dulkėti keliuose,
Žvaigždėti po žvaigždėm,
Su vynu, vandeniu, druska,
Be pykčių ginčuose ir gražūs godose,
O praeitie,
Su tavimi VISA
Atsispiriame į kiekvieną dieną -
Šventa esi už būtį iki jos
Ir net joje, kad esame tokie...

Atsigodėk, bičiuli,
Ir daugiau man nekartok:
„O kai išmuš lemtinga valanda,
Palik žmonėms bent įpėdinį vieną“.

Ar negeriau bažnyčias, kuriose
Va šitaip skaidžiai saugojame Dievą?
Tačiau, deja, ir patys jau dažniau nebetikim,
Kad jis yra...

Vasaris,6

Vasaris 2011
teka 08:02
leidžiasi 17:05
ilgumas 09.03

Jaunatis
3 mėnulio diena

6
SEKMADIENIS
Darata Paulius Alkis Žyvilė Titas Povilas Živilė Urtė Oksana

Beržo košė - vaikų vaistas nuo visų ligų

Dienos citata
Ko tuomet mokome vaikus? Vogti. Mes juk gudri tauta esame. Nuo mažens žinome, kad ant skaitliuko reikia dėti magnetą.
Aktorius Giedrius Savickas
*************************************
*************************

Ne mūsų kaltė

Nejau manai -
Ražienomis išeisiu,
Bulviakasiu ar sodus skinant?
Kur, Viljamai, matei,
Kad džiaugtųsi žmogus
Kai ištuštėja laikais?
Ak! - ne?
Aš irgi - ne.
Tačiau gyvenimas,
Pilnas iliuzijų sėjos,
Man irgi neretai kaip įkvėpimas.
Žiūri man į akis
Ir lyg it iš Dievo žodžio:

[i]“Apie jaunystę tavo aš mąstau
Ir apie tai, kad ji pranyks kaip rūkas“[/i]

Šekspyrai, nemanyk

, jog vienas tu;
Ir aš su juo, Dievu, esu
Ir netgi ne bailys –
Antai, vaizdai miražų keičias
Ir vėl aš linksmas ir jaukus,
O tu, žiūrėdamas man į akis...
Na, apie ką gi? ką?..

[i]“Kad naujos gėlės atsiskleis netrukus,
Kad lemta neilgai žydėti tau“[/i]

... Praėjo tas žydėjimas
Ir štai kai kapas taip arti,
Kiek daug gražaus į sielą atneša pasaulis!
Bet vis dėlto
Šiek tiek ataušk
Ir nemanyk, kad džiaugsmas aklina akis:

[i]„Lai tavo grožis vaikuose atgyja,
Atremdamas Likimo kalaviją!“[/i]

Tylėsiu dar ilgai,
Net po žeme turbūt
Su dūstančia krūtinėje širdim.
Išeiname su savo sodais
Žemės visumos pilni,
Įželdami kažkur beribėje erdvėj -
Ne tą Likimo kalaviją rodai.
Ir vis dėlto,
Valio, Šekspyrai!
Ne mūsų kaltė, kad gražiai atrodėm
Ir norime bent laiko nuotrupose
Dar išlikt tokie...