SPALIS, 2

Spalis 2010
teka 07:20
leidžiasi 18:56
ilgumas 11.36

Delčia
24 mėnulio diena

2
ŠEŠTADIENIS
Modestas Eidvilas Getautė

Angelų sargų arba Policijos diena
Kūno kultūros ir sporto diena

Arklį pažinsi iš dantų, žmogų - iš kalbų
*************************************





Rugsėjo 1-oji: (nuoskaudos...)

- Burtautas! - iškvėpiau lig šiol man negirdėtą, bet kartu kažkuo pažįstamą vardą. Atrodė, kad jis visąlaik šalia, beveik su mumis ir tik per kažkokį nesusipratimą jo nesurandame „Lietuvio kalendoriuje“: - Man patinka tavo vardas, Burtautai, - atsigręžiau į svečią: - Malonu girdėti, kad esi Tomo Vaisietos mokinys. Labai malonu, bet jeigu neįrašytas rugsėjo 1-osios varduvininku „Lietuvio kalendoriuje, “ tai atsiprašau, tačiau net didžiausias Lietuvos dienraštis negali padėti. Tą žinau aš, žino visi, kuriuos čia matai, neišskiriant ir Egidijos.
Ir jau jai, Egidijai.
- Argi nežinai? Šiaip tai tyli, nors po nukritusiu rudenio lapeliu klok, o dabar va: dzieduli! dzieduli! Žinai gi kodėl taip yra ir kad ne mano ir bet kurio mūsų teisė keisti nuosprendžius. Bent jau reikėtų atsiklausti kalendoriaus sudarytoją Danutę Balsytę. Tačiau ir jinai ne ką galėtų padaryti. Jau visas dešimtmetis, kai „Lietuvio kalendorius“ be leidybos. Teištvėrė penketą metų ir - amen. Kas galėjo pamanyti? Bet jo numarinimui kryželį pastatė ne visi. Oi, ne visi. Tikri lietuviai taip nepasielgė.
Burtautas Todėl ir skaudu. Ar manote, kad ne tikras lietuvis? Noriu išgirsti, kodėl atskiriate tikrus nuo tikrų. Ar kad Lietuva ne nuo Baltijos iki Juodosios jūrų. Ir, esą, todėl priežastis ištrinti iš kalendoriaus daug varduvininkų. Sprogdinote atominę bombą padebesiuose kažkur viršum Kryžiokų ir sprogimo grybą plukdėte į Lenkiją dar net neprasidėjus Europos vyrų krepšinio čempionatui. Mano supratimu galingesnė bomba susprogdinta „Lietuvio kalendoriuje“.
Gytis Bet tu, o!... Vyras tu, net tik aktorius.
Verena Man tu irgi patinki. Tik, deja, jaučiu, kad Egidijai, labiau.
Burtautas Man irgi smagu girdėti, kad kažkam patinku. Ir net pagalvoju, kodėl šaunesnės moterys, susitikę su kokiu nevykėliu, po to nori visus vyrus iškastruoti. Pasikarčiau, jeigu taip atsitiktų po susitikimų su manimi.
Egidijus Bravo! Ploju aš, bet plokit, ponios ir ponai, kartu su manimi ir jūs, - pliaukštelėjęs delnu delnan, pasakė jis, bet lyg kažką svarbaus atsiminęs, griebėsi naršyti po atmintį: - Bet, mielasis, - pasakė Burtautui, - atleisk, tačiau galvoje toptelėjo, ar tik pats nesi tokios masinės vyrų kastracijos priežastimi. Juk kažkam reikėjo ateiti pas Sumundriją, kad ji- jeigu tiksliai atsimenu- va taip: „kad vyras imtų galvoti galva, pirmiausia jį reikia išromyti“.
Burtautas Pirmą kartą girdžiu, bet, viešpatie, kaip puiku! Iš tikrųjų paplokime Sumundrijai. Suprantu, kad tai ji taip pasakiusi.
Egidija Iš tikrųjų, paplokime, bet ne Sumundrijai, o Šmadrijai, - pasakė ir pakilusi ant kojų pati pradėjo ploti katutes.
Egidijus O iš kur tu tai žinai?
Egidija Plok! Jeigu sakau, tai žinau. Ne taip, kaip tu.
Kas įnirtingiau, kas ne taip, bet netrukus plojo visi ankstyvo ryto Pastogės departamento ateiviai. Atsiminęs savo metus, laiku susigrėbiau, kad nepapločiau. Už visus čia buvau gerokai vyresnis, kuomet ir be kastracijos supranti, kad ne apie tokius vyrus kalbėjusi Šmadrija. Rašykų svetainėje neretai ją matydavau spindulingą, mielą, patrauklią, juolab, kad ji mokėjo prie duotos jai dievo išvaizdos pritaikyti savo poelgių manieras. Netingėdavo šyptelėti, mirktelėti, paimti už parankės jai nepažįstamą net ir vyresnio amžiaus žmogų ir, pavedėjus, palikti jį pakelėje, tačiau neužmiršdavo atsigręžti, padovanoti žavingą šypseną ir, pamojusi rankute, skubėdavo kito nuotykio paieškoti. Žodžiu, žavinga gražuolė Šmadrija, ir sakau, kad jeigu jau ir tokiai prireikia pasakyti apie vyrų rominimą, tai ir aklam aišku, kad jie to nusipelno. Rankų delnai neprisilietė, bet sieloje plojau ir net labai norėjau, kad mano katutes girdėtų ir Šmadrija.
- Dėde Pranai, tu ją juk irgi pažįsti. Plok! - paragino šalimais sustojęs Burtautas ir: - Ar manai, kad plok neplok, jau kitaip nebus.
- Apie ką tu... „kitaip nebus“?
- Žinoma, kad apie „Lietuvio kalendorių“, dėde Pranai, -paslaptingai šyptelėjo Burtautas, - bet tai, ką čia pasakojai apie jį, deja, daug kas koreguotina. - Ir jau prašydamas ir kitų dėmesio sau: - Kas tikėjote, kas gal ne visai, bet tai, ką taip ilgai apie kalendorių kalbėjo dėdė Pranas yra labai nerimta. Tiek daug kalbėti ir nepasakyti, kad paskutinį kartą jis pasirodęs 2000 metais yra, na, yra...
- Ar nekalbėjau? Ir ką reiškia, kad po 2000 -jų nepasirodęs? - suspurdėjau it yla bakstelėtas. Ką reiškia? Aš jus peržegnojau kaip Omnią, o jūs? Šit kas jūs! Burtautas! Atsiprašyk Pivašiūnų Švč. Marijos - nuliūdusiųjų paguodos, atsiprašyk manęs, kad aklai peržegnojau, o aš atsiprašysiu Omnios, kad nesugebėjau atskirti personažo nuo jo asmens. Ką tai reiškia? – buvau įniršęs daugiau negu reikia, bet ne tiek, kad prarasčiau nuovoką: - Vienas, kitas gurkšnis šampano ir žiūriu, kad jau nesuvokiate nei ką, nei apie ką kalbame.
- Apie tą patį, dėde Pranai, - nesutrikęs atsiliepė Burtautas, - kalbame apie gražias mergas. Tokias, kaip Šmadrija. Jos lyg žino, kad jų gražumas laikinas. Ateina diena, kaip jis pradeda nykti. Ir jokie komplimentai negali padėti. Jis nyksta, kaip pati Lietuva, kaip tauta, kaip tu, aš ir kiekvienas lietuvis.
- Ką čia paistai? - neiškentė Verena. - Ar jau be vaidinimo, Tomo Vaisietos mokiny, negali apsieiti? Net ir tuomet, kaip publika nepažįstama.
- Aš dabar kaip rugsėjo 1-osios varduvininkas, nepaisant, kad savo kalendoriumi manęs nepripažįstate. Bet tai tik ir parodo, jog miršta ir lietuviai. Štai tie jūs keli, kurie kasmet čia susirenkate, lyg bandydami atstovauti lietuvybę, būti jos ginklanešiais nuo Baltijos iki Juodosios jūrų, ar bent suprantate, kaip tai ne tik nerimta, bet ir juokinga.
- Ar nori pasakyti, kad kas nors nemiršta? Ir parodyti į Rašykų svetainę?
- O! Ten kur kas gyvybingiau, - lyg apsidžiaugęs atsiliepė Burtautas. Ten bent durys ateinantiems neužtrenktos. Per jas ir Šmandrija atėjo, - ir apžvelgdamas kitus: -Pažiūrėkite, koks sujudimas! Mačiau, kad ir jūsų dziedulis į ją taip godžiai žiūrėjo it norėdamas kaip saldainiuką praryti.
- Dzieduli, nesigink! - ryžtingai pareiškė tylioji Eugenija: - Mačiau ir aš.
- Tai vis, dzieduli, regis, tavo atominė bomba dar iš praėjusių metų sproginėja ir smegenis radiacija nuodija. Bet gi taip reikėjo ir sakyti – aiškiai, suprantamai, kad tikro vyro ir senatvė neužmuša.
- Baikite, ponai. Nedarykime mišrainės iš rimtų dalykų ir nesilepinkime smagumais, kai reikia protingai suklusti. O ir Šmadrija Rašykų svetainėje pasirodžiusi tik pradžioje metų, kai jie dar buvę nauji. Ši rugsėjo 1-oji jai pirmą kartą Rašykuose.
Netikėtai pliūptelėjo juokas ir aš nelabai suvokiau- kodėl? Bet tuoj kaip iš rago pasipylė replikos
- O, kokia atmintis saldi!
- Dzieduliui išrominimas tikrai negresia.
- Dar neaišku - gresia ar negresia. Jeigu vyras, kodėl Šmadrijos neapgynė nuo Gmitės?
- Įdomu, ką apie tai dziedulis parašė „Lietuvio kalendoriuje“?
- Dzieduli, iš tikrųjų, kodėl nuo Gmitės įniršio neapgynei Šmadrijos?
„Reikia juoktis ir man, - pagalvojau, - antraip jie mane pritvos, net nesulaukus vakaro ir Lietuvos krepšininkų žaidimo su prancūzais. “ Tik vienas Dievas težino, kaip nekantriai laukiu šios vyrų su vyrais Turkijoje dvikovos pasaulinės publikos akivaizdoje. “Reikia juoktis ir man“... - pajudėjo po galvą vaikščioti mintis...
(bus daugiau)


2010-10-02
Pelėda