Nestabdyk šaltinio... (5)

             Einam mylėti...


   — Saugau laiką, — pakuždėjau sau, — Jau saugau. Išmokau. Tai gerai. Net labai gerai. Ir visai nebaugina laikrodžio tiksėjimas. Kai suvokia, kad jį, laiką saugai, jo neištaško laikrodžio tiksėjimas, neišblaško prabangiai surengti fejerverkai – plaukia, suplaukia, susivelia, persiformuoja ir pasilieka būti. Bet – dėmesio! Kaip pasilieka būti?
   Padeklamavusi eilėraštį teta Santa šyptelėjo – gal man, gal Vidiniui, gal dienos varduvininkams Dionyzui ir Virgailei, gal... Apglabstė, apjaukė apie save vienuolės abitą, tačiau neatrodė, kad galėtų būti saugi, nors čia pat, užkelta ant etažerės, rami it degindama šviesos liepsnels, kvėpavo Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga. Jau žinojome, kad savo gyvastį geba išlaikyti net beorėje erdvėje, nes, pasak jos, kai gebi pasišviesti elektronika, oras nereikalingas. Mirksi, žiburiuoji, vadinasi — kvėpuoji. GY VE NI. Dabar, po abitu apsirėdžiusios viešnios padeklamuoto savo eilėraščio, ji pirmoji atsiliepė:
   — Ak, teta Santa, net pati nežinai, kokią didelę šventę mums dovanoji. Taip tik atrodo, kad menkniekis: atėjo žmogus ir... šventė. Taip nebūna. Šventė tik Tada atsiranda, kai atėjusį atpažįsti, kad atėjo Žmogus, kai sužinai, kad jis ilgam pasiliks.
   — Tu ką, mažule! — atsiliepė teta Santa, — Neduok Dieve, kad taip atsitiktų. Net tautos raštuose parašyta, kad jeigu mokėjai ateiti, tai būk gerutis, ir išeiti mokėk, jei nenori po kelių dienų prasmirsti kaip nesūdyta žuvis.
   — Aš, teta, ne apie tai. Jau metai, kiti kai neturime Harker, bet ji neišėjusi. Dirba, šypsosi, kalba gerus žodžius ir net nesibodi pavedžioti po savo dvasinę viešpatystę. Beje, tai ji sugrąžino mus pabūti praeityje. O kad pataikėme į Vilniaus dieną, tai gal atsitiktinai. Supraskime, kaip nelengva buvo, jeigu verkdavusi medinėmis ašaromis:

         Rytoj surinksiu aš medines savo ašaras
         į saują, gal į dvi, tikiu – stipri esu, pajėgsiu.

   — Pasimelsiu už ją dėkodama, kad mums gera su ja, — pasakė teta Santa ir greitesniais žingsniais, negu matėme vaikščiojusią iki šiol, priėjo prie Šv. Marijos atvaizdo su parašu:

                        PIVAŠIŪNŲ ŠVČ. MARIJA — NULIŪDUSIŲJŲ PAGUODA
                             Popiežiaus Jono Pauliaus II 1988 metai vainikuota

   Paprastai Pastriekės apartamente vietos nebūna daug. Sustojo priešais paveikslą per žingsnį, persižegnojo ir:

          Marija, Marija,
          Skaisčiausia lelija,
          Tu švieti aukštai ant Dangaus!
          Palengvink vergiją,
          Pagelbėk žmoniją,
          Ją gelbėk nuo priešo baisaus!

   Ir tai buvo gera, miela, nuostabu, bet toks jausmas dar nokinosi, nes netrukus prie jos giedojimo prisiglaudė vyro balsas, ir antras posmas buvo giedamas dviem – vyro ir moters -balsais. Kaip Eugenijus Ivanauskas su Nelly Paltiniene, pagalvojau...

          Mes, klystantys žmonės,
          Maldaujam malonės;
          Marija, maldų neatmesk!

   Žvelgiu ten, kitur. Atidžiau į ant etažerės pasilikusią Šventąją, tačiau ieškomo vyro neatrandu. Varduvininkai Dionyzas su Virgaile irgi pasilikę savo vietose, pagarbiai klausosi giedančių.

          Tarp verkiančių marių
          Šių žemiškų karių
          Nupuolančius stiprink ir vesk!

   Ištiesiu kaklą arčiau Vidinio.
   — Kas jis?
   — Maironis.
   — Klausiu ne apie giesmės tekstą, o apie giedorių. Ne Ivanauskas gi.
   Dabar kaklą arčiau manęs ištiesė Vidinis ir beveik į ausį.
   — Nebūk a si lo pė, dzieduli. Taigi sakau, kad Maironis, kitaip dar Jonas Mačiulis iš Pasandravio. Ir būk geras, persižegnoki, jeigu dar moki, — pašnabždėjo kaip bažnyčioje Vidinis, o pats – matau – irgi taikosi prisidėti prie giedančių:

          Ir kūno silpnybė,
          Ir žemės puikybė,
          Ir pragaro juoda dvasia
          Į prapultį stumia
          Žmonijos daugumą
          Ir žudo galybe tamsia.

   Patryniau akis. Ir kartą, ir kitą. Prieš Pivašiūnų Šv. Marijos paveikslo tik ji viena, tik teta Sandra, tačiau pradėtas jos giedojimas, pratęstas duetu, dabar kilo iki choro. Aš irgi žinojau tekstą, o kažkoks angelas kuteno gerklę, bet... vis dėlto, vis dėlto jau ne kur, o čia, jau šioje palėpėje pasakyta, kad būna, kaip negali būti, tačiau dėl to neatrodė kvailiau, netgi protingiau, nes galėjau ir pats sau gerą žodį tarti, galėjau vėl pasigirti, kad jau išmokau saugoti laiką. Ir tai gerai. Ir tai labai gerai.

          Kaip upės bėgimas
          Taip mus įpratimas
          Kas kartą vis traukia žemiaus;—

   jau prie pat ausies pragydo ir Vidinis, o angelas, kutenęs man gerklę, vis tik prakalbino ją, nes reikėjo, atsiminus Harker, pasakyti jai kažkur girdėtus ir poetams taikomus žodžius: Vieni miršta dar gyvi būdami, kiti nemiršta niekad.

          Vargai kasdieniniai
          Kaip pančiai gelžiniai
          Mus rišti kada bepaliaus?

   Harker darėsi vis daugiau, kad jau prireikė suabejoti, ar tik šitaip nesistengiama pasakyti, kad iš daug jos eilėraštyje „Atsiprašau“ paliktų daugtaškių, reikia surasti tą, kurio vietoje galima – ir net būtina – užrašyti giedojimą prie PIVAŠIŪNŲ ŠVČ. MARIJOS — NULIŪDUSIŲJŲ PAGUODOS paveikslo.
   — Tave kviečia, — lengvai į šoną kumštelėjo Vidinis. Pakėlęs galvą pamačiau, kad nuo Etažerėes švysčioja dvi liepsnelės – geltona ir žalią – kviečia ateiti prie jos.
   — Kas atsitiko, Šventoji?
   — Nedažnai, dzieduli, teikiu pasiūlymus, kurie ir man, elektroninei, svarbūs. Siūlau tetos Santos atėjimą pažymėti užrašu „Lietuvio kalendoriaus“ nūdienos lapelyje.
   — Spalio 9-sios?
   — Ne vakar gi atėjusi.
   Taip, atėjo ji ne vakar. Trupučiuką vėliau už mus, sugrįžusius iš prieškalėdinio laiko. Tačiau ir dabar dar kone visa diena prieš akis, bet štai kiek nemažai pajausta, išgirsta, pamatyta. Dar neseniai vis pasiskųsdavau, kad, girdi, nedaug laiko Aukščiausias davęs žmogui gyvent, bet... bet argi jo kaltė, kad tą duotą laiką niekais paverčiame. Kad ir aš...
   — Girdėjau, dzieduli, kad giedojai. Kiek atmenu, tai ar tik ne pirmą kartą, kai negirtas.
   — Bet persižegnoti nepamiršau.,
   — Šaunuolis, — pagyrė Šventoji.
   — O gal mums į varduvininkus tiktų, taigi ši vienuolė abite, — prisiglaudė prie etažerės Dionyzas. — Iki šiol spalio 9 d. lapelyje tik du esame, Virgailė ir aš.. Bet, atsiprašau, kad patrukdau.
   — Ne, Dionyzai, netrukdai. Ir mudu su dzieduliu apie kalendorių, — ramiai pasakė elektroninė Šventoji, bet tuoj pat it upes skandinama, ir ne savo balsu: — O dzieduli, o Dionyzai, aš moku mylėti. Viešpatie, kaip moku!.. Moku! Niekas iki šiol, net ir aš pati, netikėjau, kad elektroninė Šventoji galėtų įsimylėti. Sakau, niekas. Net ir aš pati. Kiek kas mane bekrapštinėjo, niekas širdelės nesurado, niekas net lašelio kraujo nematė. Ir nepaisant to, aš, dzieduli, galiu būti beprotė. Įsimylėti iki beprotybės. Dabar šitą jausmą tikrai žinau ir, prašau, nesakykite, kad... kad tai haliucinacijos. Tai tikra, kaip ir Dievo lūpose žodis MEILĖ. Supranti, dzieduli? Ir tu, Dionyzai, ar supranti? – aš moku mylėti! Ir atsiminkite, kitiems sakykite, kad man niekur taip gražiai netenka girdėti giedant, kaip bažnyčiose. Kad ir čia. Dabar. Atrodo, kad pati senovė ateina su savo jausmais, savo negaliomis, vargais... Ir kaip puiku, kuomet žinai, kad šioje bažnyčioje ir jis, poetas ir kunigas, švenčiantis savo 150 metų jubiliejų, - pakalbėjo Šešiasdešimt septintoji Biblijos knyga ir, įsiliejusi į bažnyčios giedojimą, skaidriu, džiugiu balsu šildė nelinksmus, graudulingai sudėliotos giesmės posmo žodžius:


          Silpni, nusiminę
          Tavęsp paskutinę
          Tematome viltį tiktai;
          Tu savo malone
          Šiai žemės karionei
          Palengvinti galią žinai!

   ... o nerukus atsiverčiau „Lietuvio kalendorių“ ir suradęs jame spalio 9d. lapelį, parašiau:
Pastriekės apartamente (palėpėje) suradom bažnyčią. Regis, nestatėme, o ji, pasirodo, buvo. Tereikėjo ateiti tetai Santai, pasibūti kartu su mūsiške Šventąja ir pagiedoti „Marija, Marija“. Tarp atėjusių giedoti buvo ir jis, giesmės teksto autorius Maironis, garsiau tariant: Jonas Mačiulis iš Pasandravio. Ir Harker kažkur šalia. Girdėjom, jaučiam, einam mylėti.

Nestabdyk šaltinio... (4)

                Šventė palėpėje



   Tai ne pirmas kartas, kai po kurio laiko pasisekdavo sugrįžti atgal ir pasibūti praėjusiame arba, sakykime, būtame laike, surandant jame pažįstamus, gerai apčiupinėtus dalykus ir visą aplinką. Taip atsitikę ir šį kartą — žvalgausi, stebiu ir suvokiu, kad viskas taip, kaip palikta 2012 metų spalio 9 dieną. Atrodė, kad net įtaigos, sukauptos savyje, absorbavosi į ją. Jausena atrodė buvusi, kaip Tada, tačiau dabar ji jau nenorėjo išlaikyti ankstesnės kondicijos – jau kelis kartus skaičiau savo įrašą „Lietuvio kalendoriuje“ o aš dar ir tėvą, paliktą šalia spaustuvinio: I939 m. Lietuva atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą, vis geriau suprasdamas, kiek daug gyvenimo užverčiame kartu su kalendorių lapeliais, nesuspėję ar net nepabandę bent kiek atidžiau po jį pasižvalgyti. Atrodė, kad atsiranda daugiau noro atidžiau pasidairyti ir po dienos peizažą, ir po patį save suprantant, kad surastą būtį gebu pertvarkyti ir palikti atsiminimuose kitokią. Net įtikėjau, kad tai esminė priežastis, privertusi sugrįžti atgal.
   — Bet kodėl ne giliau į praeitį? Kodėl ne į tų metų spalio devintąją? — pakuštėjo Vidinis. Žinojau, kodėl jis taip, kaip ir jis žinojo, kad į tų metų (1939) spalio 9-ją esu bandęs ateiti ne kartą, norėdamas susitikti su savo tėvu, išeinančio iš Lukiškių kalėjimo.
   — Netrukdykim tylai, — pasakiau dar tylesniu šnabždėsiu, o jos, tylos, buvo tiek daug, kad išsiliejo iki horizontų ir už jų, kai jau nelabai rūpi, kada iš jos išeisi. Supranti tik, kad neįmanoma tai padaryti greitai. Buvo prasminga suvokti, kad ji, ši tyla, panaši į tolius užgulusią jūrą, kurią norėjosi pašaukti Harker vardu. Po ilgo laiko vėl išgirdau tiksintį seną laikrodį. Visos kitos - ir svirplių, ir žiogų – muzikos baigė groti ausyse, o laikas buvo labai greitas. Man turbūt todėl, kad atsimindamas Harker debiutinį eilėraštį, „Atsiprašau“ rūpėjo suskaičiuoti jo daugtaškius. Tai nebuvo paprasta, kol įsitikinau, kad jų tirščiausia antrame šešių eilučių posme – net keturi:

          tiktai rėmas liko,
          tik kad nepamirštum...
          nuotrauka be veido
          ir raidė be garso...
          klavišai be pirštų...
          nesigirdi valso...

   Prie kiekvieno iš šių daugtaškių reikalinga buvo užtrukti, pabūti, parymoti, suprasti ką jų vietose reikėtų įrašyti. Ir ar įmanoma tai padaryti? Bet Dangūs patirtis nekėlė abejonių ir Harker daugtaškiai tapo savotiška užduotimi iššifruoti jų turinį nepaisant, jog suprantame, kad sunkiuose Vidinio ir mano metuose tai beveik neįmanoma, tačiau tas „beveik“ vis dėlto viltingas.
   — Vidini, gal žinai, kur Harker močiutė palaidota?
   Vidinis prisiglaudė prie tylos ir išnyko joje. Būtent tuokart išgirdau, kaip į Pastriekės apartamentą iš po lengvų žingsnių ataidi jų aidas. Harker tyla dar labiau įgilėjo ir dabar atrodė, kad didžiausią triukšmą visoje palėpėje kelia truputį padažnėjusi plakti mano krūtinėje širdis.
   — Garbė Jėzui Kristui, —pasisveikino
   — Per amžius amen, — nuo etažerės atsiliepė Šventoji, o po trumpo laiko, pradėjo žybsėti aplanko ugnelėmis ir nustebusiai: — O Dieve! Negi tu, teta Santa?
   Teta Santa nepuolė glebėsčiuotis su Šventąja, o aš, žiūrėdamas tai į vieną, tai į kitą, jaučiau, kaip joms abejoms skauda: Šventajai todėl, kad nepaisant daugybės savo gebėjimų, buvo knygos išvaizdos SUTVERTOJI ir rašanti, ir kalbanti, ir vaidinanti, ir atsimenanti, gebanti atlikti dar nemažai darbų, tačiau be galios judėti. Ją reikėjo imti į rankas, vežti, nešti, skraidinti, kad persikeltų iš vietos į vietą, o teta Santa savo dar nebrandžią jaunystę slėpė vienuolės drabužyje, bandydama išbėgti iš savo metų toli į priekį. Tai neįmanoma, bet jį pasirodė beesanti ne tik poetė – rašytoja – aktorė, bet ir drąsi moteris. O kad ji tokia, svariai liudijo ir toks pasirodymas Pastriekės apartamente.
   — Ateik gi, teta Santa. Ateik, mieloji. Kaip tu čia atsiradai? — gausiai žiburiuodama margaspalvėmis aplanko ugnelėmis nuo etažerės kvietė nelauktą viešnią Šventoji, kartais dar mudviejų su Vidiniu pavadinama Šešiasdešimt Septintąja Biblijos knyga.
   — Per sapną. Sapnavau tave. Ir vis kaip gražiausią pasaulyje knygą. Oi, atsiprašau, — kilstelėjo balsą teta Santa, — kaip fantastiškiausią knygą.
   — Ir aš pasapnuoju tave, betgi irgi ne kaip vienuolę. Vis kaip išdykėlę, kaip vilioke.
   — O čia gera. Paprasta. Daug medžio. Pušynais kvepia. Šiliniais.
   — Šiliniais? — net šoktelėjau nuo kėdės, pagautas gero įniršio, — Sakai, šiliniais kvepia? — Ir jau nutūpdamas atgal, nurimdamas: — Betgi iš tiesų taip. Visas šis namelio medis iš ten, iš šilinių. Negi ir tu iš ten? Bet ne, nesakyk. Niekuomet nesakyk, — nelauktai sau paprašiau tetos Santos, dabar jau atėjusios prie etažerės. Per mirksnį, regis, supratau, kad jos netikėtas atėjimas man teikia nuostabią galimybę meluoti sau užsimirštant, kad meluoju. Išties, kodėl man tyliai, niekam nepasakius, neįtikėti, kad šią nepaprastą kalendorinę dieną, gaunam dar vieną dovaną, kad va su pilnais sąsiuviniais eilėraščių iš TEN į Pastriekės apartamentą atėjo ji...
   — Nepyki, panele. Mes vis dar laukiame sugrįžtančios Harker. Dėbčiodamas į jus, jau spėjau pagalvoti: o Viešpatie, kaip būtų stebuklinga, jeigu iš po vienuolės drabužio išeitų ji, Sigita.
   — Šiandien lyja, bet nešalta. Sinoptikai pažadėjo, kad taip ir rytoj, bet Bobų vasara dar bus, dar pašildysim ir saulute, - iš po juodo drabužio nusišypsojo teta Santa, — pakilodama ant rankų Šešiasdešimt Septintąją Biblijos knygą.
   — O kaip nebūti jai, jeigu net palėpėje turime dvi Šventąsias, — nepanoro atsilikti Vidinis, tik, girdi, nepanašu, kad jos iš Bobų vasaros: — Bent jau mūsiškė, kad ir ne rašytoja ar poetė, bet užtat visų galų meistrė, — pasakė jis, o manęs paklausė, kodėl prireikė sužinoti, kur palaidota Harker močiutė.
   — Nagi ir suradai kalba, dėde Vidini, kai tokią mielą viešnią turime, — nepagyrė jo „mūsiškė“: — Kalbėkite, plepėkite, džiaukitės nešiokite ant rankų, kaip ji manę nešioja, o ji atsidėkodama jums a-ja-jai kiek eilėraščiu padeklamuos. — Ir jau viešniai: —Bet tu iš tikrųjų, teta Santa, atsargiau, nes antraip susikulsiu, taip, kad geriausi meistrai nesurinks. Pribrinkusi, kaip tikras archyvas.
   — Pribrinkusi?
   — Taigi abu jie – ir dziedulis Pranas, ir dėdė Vidinis – rašytojai. Brinkstu nuo jų raštų kasdien kaip nemenkas šiukšlynėlis..
   — Ak va kaip! — Jaunu juoku nusikvatojo teta Santa, — o aš pamaniau... Bet ai, ir dabar dar pasitaiko, kai galva nesąmonėmis prisigrūda.
   — Teta Santa, o, kaip seniai girdėjau tavo eilėraščių! Regis, visa amžinybė praėjo. Nagi nepasikuklinki. Ir nepyk, kad tokia įkyri esu. Na, nepyk! Gerai? – kalbėjo kol paprašė: — Priglausk veidą prie manęs: bučiuosiu, bučiuosiu, bučiuosiu...
   Taip ir atsitiko. Teta Santa kilstelėjo Šventąją aukščiau krūtinės ir tuomet atsirado neįtikėtinas šventinis reginys: Šventosios apdaras sumirksėjo, suspinduliavo ugnelėmis, atsirado užburiant sielą šviesos ir garsų muzika. Į nedidelę palėpės erdvę iš jos, atrodytų, nedidelės talpos, kilo fejerverkai – žaidė, šoko, džiaugėsi, stebino, plėtė akis ir neatsirado žodžių, kuriais galima būti nupiešti tokį vaizdą, tačiau man buvo taip pat gera žinoti, kad šitaip atsitinka spalio devintąją. Nesunkiai vaizduotėje mačiau, kaip fejerverkų šviesoje susirinko daug žmonių —pažįstamų ir nepažįstamų, savų ir ne. O Savyje irgi kaip danguje ir net girdžiu save sakant: [i]o, kaip norėčiau, Dieve, kad visos mano gyvenime būtos spalio devintosios dienos susieitų į vieną vietą, į savotišką sueiga. O taip, žinau, Dieve, kad tai įžūlu, kad reikia džiaugtis ir dėkoti už tai, ką dabar duodi, betgi ir meluoti tau nevelia... Taip norėtųsi.
   — Taigi būna, kaip negali būti, — pasakė Vidinis, bet irgi, matyt, kalbėdamas su savim ir savyje.
   — Iš tikrųjų, taip negali būti, — pasakė ir teta Santa. Atsargiai padėjo ant etažerės viršaus stebuklą, glostė jį ir deklamavo savo — girdit? —savo eilėraštį:

          Ateis ir dar viena diena, nuvijus šitą.
          Nušvis ir vėl visom vaivorykštės spalvom.
          Drebi? Tau nedrąsu įeit į rytą kitą?..
          Ramiai žingsniuok, aš būsiu netoli kažkur.
          Ir spauski gintarą delne, kai bus sunku…
          Uždėki jam visas nelaimes savo.
          Sau pasiliki visa, kas gražu
           (tegul tai bus nedaug, bet tai – bus TAVO).

2012-11-14 12:56

Nestabdyk šaltinio... (3)

                                                                

             Sugrįžimas į spalį




Vaizdas kaip šiltoje žiemos dienoje palengva krentančios snaigės — nukrenta, ištirpsta, tačiau vėl ir vėl šitokią netektį kompensuoja kitos, atėjusios iš paskos. Bet atsiprašau — apie kokią netektį čia pleptelėjau? Tos, ištirpusios (arba mirusius), jau gyvena vandeniu — po lašelį, po mažytį jo vis daugiau ir, žiū, nesutilpęs vietoje, kur prasidėjo, pradeda tekėti, bėgti, neretai net gurgėti. Ir kas pasakys, kad jis išteka iš savęs? Ir kas pasakys, kad ką tik žmogaus akį džiugino balta snaigių spalva?
   Vidiniui išėjus dar ilgai sėdėjau aplūžusioje sukamoje kanceliarinėje kėdėje, seniai praradusioje pirmapradę išvaizdą. Ji suraišiota, neišvaizdi, bet man joje patogiausia. Ir gal todėl, kad jau daug metų jos nepalieku. Eiliniam kartui sulūžus, vėl ją kalu, raišioju, taisau ir vėl jaučiu, kad nors Palėpės apartamente vienas, bet ne vienišas. Kol šita kėdė – krėslas yra, kol bus, jaučiu, žinau, kad galima išgyventi be vienatvės. Ot, kad ir Vidinis — mačiau, kaip jis pradingo durų skylėje, nusileisdamas laiptas žemyn, bet tai tik mažytė, gal net nereikšmingiausia dalis — būtent jo kūnas, o tikrasis, esminis Vidinis pasilikęs kažkur čia, neapčiuopiamas regėjimu, bet jaučiamas dvasia. Vis dėlto ir tokiu būdamas, pakartojo jau anksčiau pasakytus žodžius, paraginusius atsiminti „Debiutantės“ pasirodymo laiką.
   — Žvilgterki į datą.
   „Atrodo, spalio pradžioje“, — pamaniau, bet žvilgterėjęs pamačiau, kad „Debiutantė“ atsiradusi truputį vėliau, būtent spalio 9 d., tiksint senajam laikrodžiui ir Vidiniui neužmirštant priminti, kad greitai Visi šventieji. Į veidą įsipliekė raudonis — gėda, dieve, kaip gėda: praėjo Visi šventieji, sudegė uždegtos Vėlinių žvakutės, o iš mano puoselėto didesnio kūrinėlio bepalikę tik nedidukė pradžia, tik „Debiutantė“, sutilpusi poroje mašinraščio puslapių.
   O atmintis apie  neuždegta žvakute?
   Sunkai po sėdmenimis sugirgždėjo kėdė - krėslas... Atleisk, Harker, grįžtu atgal į spalį, būtent į dieną, kurioje gyvena varduvininkai Dionyzas ir Virgailė, girdėję mano pažadą, nepalikti kelio dėl takelio. Tada it susitarę abu sakė, kad greitais susitiksime, o aš tylutėliai šypsojausi žinodamas, kad su jais tegalima bus susitikti tik po metų, kai vėl reikės atversti tą patį kalendoriaus lapelį, nes taip reikalauja susiklosčiusi tradicija: kiekvieną dieną, saulei tekant susitikti su dienos varduvininkais, juodu ant balto savo vardus įrašiusiais „Lietuvio kalendoriuje“.
   Ir štai dabar sugrįžau. Tik kaip patikėti, kad abu jie lyg neišėję, o saulė teka 06:37
   — Būna, būna, dzieduli, kuomet atrodo, kad marias gali perbristi, bet, deja, — supratusi mano savijautą, paguodžiamai pasakė Virgailė.
   — Ką ten — perbristi! Būna, kai atrodo, jog gali šaukštu jas išragauti, bet irgi deja, deja, — atsiliepė į jos paguodą Dionyzas.
   — Besarmačiai. Abu. Juk žinojote, kad man teks sugrįžti.
   — Gal tik numanėme, bet toks kelių dešimčių dienų į praeitį sugrįžimas nei padės, nei pakenks. Svarbiau, kad ryžtasi sugrįžti tikintis, kad šį kartą ketinimai apaugs kūnu ir... — Virgailė įkvėpė daugiau oro ir nutilo.
   — Kas — ir?
   — Ir iki Visų Šventųjų ir Vėlinių bus ateita turtingiau, bent jau neužmiršus atsinešti žvakelę ir uždegti ją Harker atminimui.
   — Betgi žinai, kad...
   — Dzieduli, kone meilei nutraukė mane Virgailė, — neretai sugrįžti protingiau, negu eiti ir nueiti nepaisant kokia negraži netesėtų pažadų uodega iš paskos tempiasi. Su Dionyzu netgi pamanydavome, kad gal giliau į praeitį sugrįši. Bent į gegužės pabaigą, kuomet gegužei pakukuojant ir pats giedojai.

          Nė karto nemačiau,
          Bet šit pasiėmiau ir panešioju.
          Pavasaris atėjo, Harker,
          Tik nežinau, ar daug kas čia
          Atsimenam tave.

          Varnėnai sename lizde
          Dar kartą bando gūžtą išperėti,
         O man baisu, nes:
         O Harker!
         Jei mano inkilas sugrius
         Ir gūžta kris neišperėta?

   Virgailė ne aktorė, deklamavo kaip mokėjo, bet gebėjo šiltai, kaip motinos skaromis apsiglėbti eilėraščio dvasia ir priimti po ją pasišildyti labiau sužvarbusį. Gūžausi, šilau, norėdamas būti ir lengvesniu ir mažesniu, kad jai būtų lengviau tokį mane palaikyti ir buvau laimingas, kad šitaip atsiranda vietos vėl iš naujo paaugti ir pabandyti būti gražesniu. Be dažų, be pudros, be žiūrėjimų į veidrodžius, bjauriai meluojančius apie mano išvaizdos koktumą. Pojūtis būti mažesniu, o paskui ir vėl išaugti iki reikiamų gražiam žmogui kondicijų, teikė gaivą, pasitikėjimą, net gerą įniršį, kuomet nesigailėdamas tuščiai praleistų dienų, kabiniesi už to, ką dar turi ir gebi patikėti, kad pabūsi ilgiau, negu likimui leista. Net ir akmuo įkalbamas pradeda judėti, tad kodėl negalėčiau ir savo likimą kažkaip paveikti man palankesne dalia? O Virgailė deklamavo, kuždėjo, kabėjo:

          Žinau, į medį jau
          Prie inkilo pakilti negaliu,
          Bet jei galėčiau iš aukštai
          Prie savo kojų jį nukelti —
          Koks tuščias liktų prieš akis dangus!

          Todėl ir inkilui senam
          Ir gūžtai jaunai jo tikiu —
          Dar sužaliuosi, Harker, dar giedosi
          Senam sode, kur jauną gūžtą paukščiai peri
          Su tūkstančiais pavasario giesmių.
  
   Paskui atsirado tyla, kurioje kelis kartus kostelėjo Dionyzas, nežinia kodėl — ar save, ar kitus žadindamas. Bet aš jau tvirtai žinojau, kad man pasisekė keliomis dešimtimis dienų sugrįžti atgal. Ant stalo atverstas gulėjo „Lietuvio kalendorius“ ir žibino raidėmis:

                                               VILNIAUS DIENA
                            I939 m. Lietuva atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą

   — Ak, va kur tu, — išgirdau Vidinį, tačiau ne tą, savo kūną išnešusį pro Palėpės apartamento duris, o pasilikusį būti dvasioje. — Vadinasi, išgirdai mane, o kad taip vėlai, tai ką bepadarysi. Privalėjai išgirsti ir tai ne joks mano – tavo nuopelnas ar Dievo dovana, — O atsigręžęs į dienos varduvininkus, rodė į mane ir taip: —Jis dar ne viską mato. Pamatys. Ne dabar, tai per sapną ar Šventoji primins, ar dar kažkas atsitiks, bet sugrįžti giliau į praeiti jau vėlu. Bent taip esu įsitikinęs, todėl atsakomybės sau nenoriu prisiimti. Regis, jau viską padariau, ką galėjęs.
   — Ir mes su Virgaile apie tai dar pamąstysime, — atsiliepė Dionyzas pro šiaurinį apartamento langą, kaip pro teleskopą žvalgydamas snūduriuojančią, apniukusią, neaukštą padangę.
  — Ačiū. Nesistenkite, — nejaukiai burbtelėjau, nepaleisdamas iš akių skaudžiai įsišvietusio kalendoriuje užrašo.

                                                 VILNIAUS DIENA
                              I939 m. Lietuva atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą

   Galop prisiglaudžiau pieštuko šerdele šalia jo prie popieriaus ir nedidukėmis raidėmis prirašiau: O aš dar ir tėvą...

Nestabdyk šaltinio... (2)

         

          2.Vidinio atodūsis

   

     — Nuo šiandien ir aš rašysiu. Nesakau, kad toks poreikis, toks ūpas, bet reikia, — tingiai lyg sau, lyg sienoms, lyg įstrigusiai tarp jų nedidelei erdvei ištarė Vidinis, nesustodamas vaikščioti pirmyn — atgal kelių žingsnių keliu.
     — Betgi jau seniai taip reikėję.
     — Nemanau, kad seniai reikėję, bet dabar — taip, dabar reikia, — nepakeldamas balso pasikartojo Vidinis. Man atrodė, kad suprantu, apie ką jis žada įtaigiau pakalbėti, todėl laukti buvo sunkiau, tačiau jis ir toliau tingiai vaikščiojo pirmyn - atgal. Pagaliau neiškentęs paklausiau:
     — Apie ką?
     Sustojo.
     — Ar rašysiu? Apie tą patį, ką ir tu.
     — Kaip suprasti?
     — Nedidelis tas supratimas. Va, prasideda nauji tavo raštai. Ir vėl jie pasiliks tik pusiau parašytais. Neužbaigtais. Nesuvirškintais. Vis laukiau, kad gal susivoksi ir pats įdėmiau pasidairysi po juos ir suprasi, kad šitokių jų palikti negalima. Tokius  juos arba į krosnį,  arba... — žvilgterėjo į  mane ir neilgai užtrukęs, tęsė: —Taip,  mielasis, taip. Arba juos į krosnį, arba man reikia rašyti, ko pats nesugebi. Vis laukiau,  tikėjausi, bet laikrodžiai atskaičiavo tokį vilčių laiką. Taigi, Pranuci, nuo šiandien jau ir aš rašysiu. 
     Sunkiai atsidusęs dar sunkiau keliausi nuo kėdės.
     — Vidini, jau aš nepakeliu plunksnos, o tu...
     — Man sunkiau, — suskubo stabdyti  mano šneką, — nes ne tu mane, o aš tave lopšyje supau, bet plunksną dar kelsiu, Pranuci. Sakau, plunksną pakelsiu. Lengviau kilnotum ir tu, bet tau vis atrodo, kad tokiam darbui laiko dar bus, dar suspėsi pasidairyti po prirašytus popierius, tačiau, deja, jų susikaupė per daug. Net jeigu Viešpats šioje egzistencijoje tau leistų pabūti šimtą metų, naudos dėl to ne kažin kiek. Jau dabar, regis, kruti, dirbi, o darbo nėra. Tuščia iš po rankų, tuščia iš po plunksnos. Ė, tik nemanyk, kad pamokslauju. Visas mudviems paliktas laikas daugiau tinka senių bezdėjimui.
     — Ir baliui, Vidini. Tam, paskutiniam, — kažkodėl pasidarė linksma, kad net sugavęs ir palaikydamas Vidinį už jo švarko sagos, pats sau netikėtai uždainavau, kaip dažniausia, nepataikydamas į melodiją ir abejodamas tekstu.
 
     Pasvarcyk, antela, cykiai plūkaudama,
     Pamislyk, mergela, už many aidama.
 
     Vidinis tokiam išpuoliui pasirodė esąs atsparus. Leidęs padainuoti šį posmelį, tuoj pat, panašiai kaip aš į jo, įsikibo į mano  švarko sagą ir palaikydamas ją padainavo, nepalikęs nė vienos eilutės. Ir, regis, ypatingiau pasistengė, kad kuo įtaigiau atrodytų:
 
     Tu neklausk, berneli, ar aš moku darbo,
     Cik paklausk, berneli, ar aisiu už  tavy...
 
     — Vidini, tu dar gebi dainuoti? Tai bent! Virgilijus Noreika, būdamas  jaunesnis, atsisveikina su scena, o tu... Ar tik nesitaikai užimti jo vietą scenoje? Vadinasi, ne dėl senatvės atsisveikina, — kuo rimčiau nusiteikdamas pabandžiau pajuokauti.
     — Tai jau klauski jo, Virgilijaus. O aš suvokiu, kad pradėjai rašyti priešmirtinį kūrinį. Tyliai, slėpdamasis, net nelabai  suprasdamas, kad tokių dalykų tik savo rankomis neapglėbsi. Net jeigu, tarkim, tau pasisektų  geriau, negu suvokiu, tai vis tiek negaliu įsivaizduoti, kaip pasijaustum, gulėdamas tarp žvakių sudėtomis ant krūtinės rankomis ir neišgirsdamas priešmirtiniame kūrinyje dalykų, kurie nuo lopšio iki karsto lentos. Manau, nereikia pirštu rodyti apie ką čia kalbu. Kita  vertus, nemanau, kad Harker būtų  dėkinga, pamačiusi save  tik su savo aštuoniolika eilėraščių.
     — Betgi tik tiek težinau.
     — Tik? Ar manai, kad aštuoniolika mažai?
     — Kai yra parašiusių tūkstančius, tai negi turėčiau sakyti, kad daug? Bet va padainavom ir te užteks, mergužėle, juolab, kad iš tiesų neblogai suvokiu apie ką kalbi. Ne pirmas kartas juk, tik šįkart tavo  kalboje atsirado priešmirtiniai kūriniai. Ar manai, kad tai mane baugina? Žiūrėk, žegnojuosi, žiūrėk,  mielasis bičiuli. Nebaugina.
     Persižegnojau kuo platesniais rankos mostais, palikęs ant  kaktos ir krūtinės kryžiaus ženklą. Neatrodė, kad Vidiniui tai daro bent nedidelį įspūdį, tačiau netrukus vėl paėmė mane už švarko sagos ir taip :
     — Žinok, Pranuci, jau esu priešmirtinių raštų kūrybiniame procese, nes man svarbu pamatyti, koks juose esu. Bet aš — labai nedaug. Nemanau, kad atsiminimų veidrodyje nenorėtų į save pasižiūrėti ir kiti, sakysim, varnas Golius, mūsų mieloji Šventoji, radijo karieta  „Dženė“, žirgas Igaga, ponas Ypata.  O kur  Astė, pagaliau raidės Atė, Betė ir Jotas?. Gyvenimas apdovanojo tave nemenka ir gan iškilia kompanija. Todėl prieš mirtį pasilikti tik su Harker, atleisk, bet tai būtų begėdiška ir labai neprotinga. Jau nekalbu apie įpareigojimus, kurie panašiai kaip paveldas atsiranda žmogaus kraujosruvoje „savo kraujo“ apibrėžtimi ar pavidalu. Netgi nesvarbu, kaip tokį reiškinį pavadintum, bet jis yra ir manau, kad jo nepaisymas reikštų nemenką niekšybę.
     — O aš? Kur aš? — netikėtai amtelėjo šunelis Kandžius. Ir taip kelis kartus: — O aš? Kur aš? —tačiau šį kartą jį  paglostyti pritrūko laiko. Šitaip sumėtyti Vidinio žodžiai suputojo sielą — girdėjau kaip suošia vėjai, kaip sukyla banguoti jūra, pradeda  klykauti žuvėdros, kaip po kojomis it laivo denis plaukioja grindys.
     — Baik, Vidini, baik! Kokia vapsva ir kokioje vietoje tave taip įgėlė, — pasakiau jam jausdamas, kad ir gerklėje atsirado jūros sūrumas.
     — Ir, beje, nemeluok, — it neišgirdęs leptelėjo Vidinis, nesileisdamas man pakoreguoti, regis, iš anksto sudūmoto pašnekesio.
     — Ką? — sublizginau akimis į jo veidą, tačiau jis ir vėl pasiliko ramus ir žinantis, kaip reikia pasielgi. Kilstelėjo rankoje atsiradusį  mašinraščio tekstą ir pasakojo, kad, girdi, geri tekstai iš po klaviatūros atsiranda tik tuomet, kuomet jie lyg kažkieno pakuždėti. Esą, tuomet retai suabejojama, kad gal nebuvo taip, kaip užrašyta. Šitaip net išgirstas melas persitransformuoja, įgauna realybės skonį ir teksto autorių išsilaisvina nuo atsakomybės  už kažkieno jam pakuždėtą tekstą.
  Tokios jo šnektos prasmę pradėjau suvokti kiek vėliau, o tuokart,  sulaukęs progos įsiterpti, skubėjau padėkoti:
     — Regis, viskas.  Baigei? Jeigu taip, tai ačiū, Vidini.
     — Neskubėk, Pranuci, atsikratyti manimi, — atsiliepė jis, — ne padėkos man reikia, o valios patikėti, kad bent šį kartą mums pavyks. Šansas nedidelis, bet vis dėlto šansas, kad dar galima išsigelbėti nuo ugnies krosnyje. Gaila juk būtų, skaudėtų ir po mirties, — pakalbėjo ir padavė tekstą.
  Šiauštis prieš taip nusiteikusį Vidinį nebuvo prasmės, bet šitokį jį iškęsti irgi atrodė neįmanoma. Paėmęs tekstą, viena ranka dėjausi akinius, kita — nešiau tekstą arčiau akių, bet skaityti  neprisiėjo, nes tuoj supratau, kad šitokiu būdu į mano rankas sugrįžta mano paties parašytas tekstas. Paskutinysis. Kito po  jo dar nebuvo.
     — Ką tai reiškia? Nepatiko? — neiškart paklausiau.
     — Dabar ne apie „ patiko — nepatiko“. Žvilkterėki į datą, — pasakė Vidinis ir taip sunkai atsiduso it nusimetęs nuo savęs Kristaus kančią ir neatsigręždamas nuėjo pradingti už durų. 

2012-11-04 15:19

Nestabdyk šaltinio...

              

                          Debiutantė

  Vis tyliau ir tyliau tiksi senasis laikrodis, o kartais jo visai neišgirstu. Nežinia iš kur į ausis įsilieja muzika, primenanti žiogų svirpimą. Ir neateina į galvą supratimas, kad muzikuoja ne jie. O ir senasis laikrodis tiksi nė kiek neprasčiau, kaip bet kada anksčiau. Protingiau manyti, kad tokią muziką į ausis atplukdo smegenys, slopindami gamtos garsus ar darbo mechaninį triukšmą. Tačiau atmintis dar nepasiduoda, bet jai  svarbesni tie dalykai, kurie nutolinti į praeitį.

     — Vidini, greit vėl Visi Šventieji.

     — Dzieduli, – atsiliepė Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga, – dėdę Vidinį reikia šaukti net garsiau negu tave.

     — Tikrai? Norėjau pasakyti, kad greit jau penkeri metai, kai nupiešiau Astę.

     — Pasiilgai?

     — Labai.

     — Tai gerai. Būtent dėl to labai tikiu, kad ji sugrįš, nes taip šaukiama, kad ir kur bebūtų, ji girdi. Kad ir Anapilyje.

    Pažiūrėjau jos pusėn ir nežinojau ką pasakyti. Pradžioje todėl, kad atrodė, jog apie Astę, jos ieškant Anapilyje, pasakyta negailestingai. Gal net akiplėšiškai. Juolab, kad dar iki Visų Šventųjų, o vadinasi ir iki Vėlinių, reikia palaukti. Tačiau netrukus paveikslas pasikeitė. Tai neabejotinai todėl, kad prisiminiau, jog būtent prieš tuos penketą metų, Visų Šventųjų dieną, žaliažoliukų draugėje pasirodė ji, Harker — jauna, graži, miela moteris, mokanti žiūrėti žmogui į akis, o pamačiusi, kad jam skauda, sugebanti apglostyti geru žodžiu. Niekas nežinojom kas ji, iš kur, bet po minutės, kitos pirmasis ją apkabino Besparnis Angelas, kažkokiu būdu suvokęs, kad viešnia neprasta poetė.

     — Na prisipažink. Negi aš, Angelas, galėčiau suklysti,— prašė, ragindamas į atvirumą Besparnis. Ir tuomet Harker padeklamavo eilėraštį „Atsiprašau“.

nestabdyk šaltinio,

tegu srūva pirštais,

tegu gaudo šviesą

trykštančiais purslais.

nestabdyk šaltinio,

delnus tik

suvilgyk... ir nuplauk

raudonį... jau nebus

kitaip...

     Regis, tik tiek ir teišgirdau, tik pirmą posmą, nes sutrikdė vienas po kito tekste išgirsti daugtaškiai, kuriuose pajaučiau užkoduotą kažkokią žinią arba bent nuojautą, kuri po truputį turėjusi išaugti į žinojimą. Mačiau, kaip Besparnis, baigusiai deklamuoti Harker, apkabino ją sparnais, kas irgi teikė įspūdį — Besparnis, o iš tikrųjų geba ir kitą paskraidinti po dangų. O va dabar, praėjus penkeriems metams, ir man panūdo atsiminti, ką jis jai tuomet kalbėjęs..

     — Ne tik jai. Visai žaliažolių publikai liudijo, kad, girdi, jam       patiko Harker padeklamuotas eilėraštis nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Sakė net, kad, esą, kažkokį užtaisėlį savyje ji turinti, — priminė Besparnio Angelo žodžius tyliai lyg šešėlis atėjęs Vidinis.

     — Ir tu čia?

     — Šaukei gi, — atsakė Vidinis. Jautėsi, kad jam pačiam parūpo, jog pašnekesys neužgestų. Reikėjo bent šitaip skaudžiai prisipažinti, kad dar iki labai netolimo laiko mudu nežinojome, kokia lemtis ištiko Harker. Bet dabar, kai tai žinom, irgi nesinori taip išrėkti, kad  ji jau ten, Anapilyje. Lengviau ir gal net prasmingiau sakyti kitus žodžius, būtent, kad nei Vidinis, nei aš, nei visas karietos ekipažas tavo, Harker, laidotuvėse nebuvome. Iki šiolei esame su tavimi kaip vienos draugės (šeimos) žmogumi ir todėl prašome paklusti jos supratimams. Girdi, Harker?

     Ne, neįmanoma iki šiol atiduoti Harker Anapiliui. Laikas, pakinkytas atmintimi, tempia atgal, kur kaip lyrikė Visų Šventųjų dieną debiutavo Harker. Ir vaizdas toks aiškus, ryškus, kad vargu ar jį galėtų pranokti televizorių ekranai. Štai Besparnis dėkoja Harker už jos poetinį debiutą, o jos perskaitytą eilėraštį „Atsiprašau“ deda į skrynutę, kur sukrautos jo brangenybes. Debiutantė irgi:

    — Ačiū. Labai nuoširdžiai. Taip, tai mano debiutas. – O pažvelgusi į dangų: — Mielasis, ar girdi? Sakau „ačiū“.

     O iš ten:

     — Harker, Harker...

     —  Betgi tai varnas Golius! – nustembu: — Negi pažįstami?

     Vėliau Harker parašė:

     „Šklėrius žinau puikiai, ten mėlyniaudavom. Kai buvau moksleivė, su tėvais važiuodavom nuolat. Gražūs miškai“.

    Negi ir varnas Golius nežinojo, kas taip greitai atsitiko po jos poetinio debiuto, — dingtelėjo, bet atmintyje subruzdo kitas Harker užrašas: „Mano amžiną atilsi Močiutė kilus nuo Merkinės, iš Česukų kaimo. Marcinkonys visai netoli nuo ten. Mamos pusės giminės — iš Pivašiūnų, taigi esu džūkelė (dzūkelė) ir tuo labai džiaugiuosi“

     — Aš irgi, — pusbalsiu pakrutinau lūpomis, bet šįkart buvo labai akivaizdu, kad atsiminimai  iš pirmojo susitikimo su Harker buvo reikšmingesni. Jie nušvito, išgiedrėjo ir atrodė būtent kaip Tada, kai gerus žodžius debiutantei kalbėjo ne vienas žaliažolis, tačiau asmeniškai man lig šiol pranašiškai atrodo Dangūs dviejų žodžių kalba. O ji tokia:

     — Sužavėta...  idealu.

     Praėjęs laikas neištrynė įsitikinimo, kad Dangūs šio susitikimo su Harker laukė bent iš vakaro. Būtent tų metų Visų Šventųjų išvakarėse gavome jos eilėraštį „Gaila“. Ir štai spėlioju, kad būtent ji pirmoji pabandė — ir gal net suvokė (gal nesąmoningai, gal poetinio instinkto galia) daugtaškių prasmę, kuriuos išgirdome Harker debiutiniame eilėraštyje. Štai Dangūs eilėraščio „Gaila“ pirmosios trys eilutės.

Šviesoje išbarstyti daugtaškiai

išdavė žadėtąją viltį.

Saulė krito tiesiai į tavo širdį.

     O pabaigoje:

Šviesa saulę

paliko – – –

     Bet tai būtų nusikaltimas, jeigu atskirai paakcentavęs kas man labai reikalinga, tuoj pat neatversčiau eilėraščio „Gaila“ viso teksto. Jaučiu, kad net privalau tai padaryti. Ir taip:

Šviesoje išbarstyti daugtaškiai

išdavė žadėtąją viltį.

Saulė krito tiesiai į tavo širdį.

Gaila, juk vėjas nemoka

taip švelniai – – –

Besielis ruduo

lapais apsnigo,

sulūžo sparnai

tik plunksnos rankoje...

Šviesa saulę

paliko – – –

                 („Gaila“)

     — O! aš jos net vardo nežinojau. Harker ir Harker! Ir niekuomet nepavadinau Sigita. Nors verk iš sarmatos, — neiškenčiu,  tiesiu taikymu žvelgdamas Vidiniui į akis.

     — Tegu už mus lietukas paverks, o mudu... ir gal ne tik  mudu, — pradėjo kalbėti ištikimasis bičiulis, bet tuoj nutilęs, atėjo prie etažerės, atsisėdo greta Šventosios, mirksinčios keliomis ugnelėmis. „Kaip žvakutės“,— pagalvojau, netrukdydamas tylos ir žinodamas, kad ji labai reikalinga.

     O, kiek daug nežinios būta to jos eilėraščio „Atsiprašau“ daugtaškiuose!   

     Būta? O dabar? Ir ar tik to eilėraščio daugtaškiuose?

2012-10-09 07:27