— Betgi jau seniai taip reikėję.
— Nemanau, kad seniai reikėję, bet dabar — taip, dabar reikia, — nepakeldamas balso pasikartojo Vidinis. Man atrodė, kad suprantu, apie ką jis žada įtaigiau pakalbėti, todėl laukti buvo sunkiau, tačiau jis ir toliau tingiai vaikščiojo pirmyn - atgal. Pagaliau neiškentęs paklausiau:
— Apie ką?
Sustojo.
— Ar rašysiu? Apie tą patį, ką ir tu.
— Kaip suprasti?
— Nedidelis tas supratimas. Va, prasideda nauji tavo raštai. Ir vėl jie pasiliks tik pusiau parašytais. Neužbaigtais. Nesuvirškintais. Vis laukiau, kad gal susivoksi ir pats įdėmiau pasidairysi po juos ir suprasi, kad šitokių jų palikti negalima. Tokius juos arba į krosnį, arba... — žvilgterėjo į mane ir neilgai užtrukęs, tęsė: —Taip, mielasis, taip. Arba juos į krosnį, arba man reikia rašyti, ko pats nesugebi. Vis laukiau, tikėjausi, bet laikrodžiai atskaičiavo tokį vilčių laiką. Taigi, Pranuci, nuo šiandien jau ir aš rašysiu.
Sunkiai atsidusęs dar sunkiau keliausi nuo kėdės.
— Vidini, jau aš nepakeliu plunksnos, o tu...
— Man sunkiau, — suskubo stabdyti mano šneką, — nes ne tu mane, o aš tave lopšyje supau, bet plunksną dar kelsiu, Pranuci. Sakau, plunksną pakelsiu. Lengviau kilnotum ir tu, bet tau vis atrodo, kad tokiam darbui laiko dar bus, dar suspėsi pasidairyti po prirašytus popierius, tačiau, deja, jų susikaupė per daug. Net jeigu Viešpats šioje egzistencijoje tau leistų pabūti šimtą metų, naudos dėl to ne kažin kiek. Jau dabar, regis, kruti, dirbi, o darbo nėra. Tuščia iš po rankų, tuščia iš po plunksnos. Ė, tik nemanyk, kad pamokslauju. Visas mudviems paliktas laikas daugiau tinka senių bezdėjimui.
— Ir baliui, Vidini. Tam, paskutiniam, — kažkodėl pasidarė linksma, kad net sugavęs ir palaikydamas Vidinį už jo švarko sagos, pats sau netikėtai uždainavau, kaip dažniausia, nepataikydamas į melodiją ir abejodamas tekstu.
Pasvarcyk, antela, cykiai plūkaudama,
Pamislyk, mergela, už many aidama.
Vidinis tokiam išpuoliui pasirodė esąs atsparus. Leidęs padainuoti šį posmelį, tuoj pat, panašiai kaip aš į jo, įsikibo į mano švarko sagą ir palaikydamas ją padainavo, nepalikęs nė vienos eilutės. Ir, regis, ypatingiau pasistengė, kad kuo įtaigiau atrodytų:
Tu neklausk, berneli, ar aš moku darbo,
Cik paklausk, berneli, ar aisiu už tavy...
— Vidini, tu dar gebi dainuoti? Tai bent! Virgilijus Noreika, būdamas jaunesnis, atsisveikina su scena, o tu... Ar tik nesitaikai užimti jo vietą scenoje? Vadinasi, ne dėl senatvės atsisveikina, — kuo rimčiau nusiteikdamas pabandžiau pajuokauti.
— Tai jau klauski jo, Virgilijaus. O aš suvokiu, kad pradėjai rašyti priešmirtinį kūrinį. Tyliai, slėpdamasis, net nelabai suprasdamas, kad tokių dalykų tik savo rankomis neapglėbsi. Net jeigu, tarkim, tau pasisektų geriau, negu suvokiu, tai vis tiek negaliu įsivaizduoti, kaip pasijaustum, gulėdamas tarp žvakių sudėtomis ant krūtinės rankomis ir neišgirsdamas priešmirtiniame kūrinyje dalykų, kurie nuo lopšio iki karsto lentos. Manau, nereikia pirštu rodyti apie ką čia kalbu. Kita vertus, nemanau, kad Harker būtų dėkinga, pamačiusi save tik su savo aštuoniolika eilėraščių.
— Betgi tik tiek težinau.
— Tik? Ar manai, kad aštuoniolika mažai?
— Kai yra parašiusių tūkstančius, tai negi turėčiau sakyti, kad daug? Bet va padainavom ir te užteks, mergužėle, juolab, kad iš tiesų neblogai suvokiu apie ką kalbi. Ne pirmas kartas juk, tik šįkart tavo kalboje atsirado priešmirtiniai kūriniai. Ar manai, kad tai mane baugina? Žiūrėk, žegnojuosi, žiūrėk, mielasis bičiuli. Nebaugina.
Persižegnojau kuo platesniais rankos mostais, palikęs ant kaktos ir krūtinės kryžiaus ženklą. Neatrodė, kad Vidiniui tai daro bent nedidelį įspūdį, tačiau netrukus vėl paėmė mane už švarko sagos ir taip :
— Žinok, Pranuci, jau esu priešmirtinių raštų kūrybiniame procese, nes man svarbu pamatyti, koks juose esu. Bet aš — labai nedaug. Nemanau, kad atsiminimų veidrodyje nenorėtų į save pasižiūrėti ir kiti, sakysim, varnas Golius, mūsų mieloji Šventoji, radijo karieta „Dženė“, žirgas Igaga, ponas Ypata. O kur Astė, pagaliau raidės Atė, Betė ir Jotas?. Gyvenimas apdovanojo tave nemenka ir gan iškilia kompanija. Todėl prieš mirtį pasilikti tik su Harker, atleisk, bet tai būtų begėdiška ir labai neprotinga. Jau nekalbu apie įpareigojimus, kurie panašiai kaip paveldas atsiranda žmogaus kraujosruvoje „savo kraujo“ apibrėžtimi ar pavidalu. Netgi nesvarbu, kaip tokį reiškinį pavadintum, bet jis yra ir manau, kad jo nepaisymas reikštų nemenką niekšybę.
— O aš? Kur aš? — netikėtai amtelėjo šunelis Kandžius. Ir taip kelis kartus: — O aš? Kur aš? —tačiau šį kartą jį paglostyti pritrūko laiko. Šitaip sumėtyti Vidinio žodžiai suputojo sielą — girdėjau kaip suošia vėjai, kaip sukyla banguoti jūra, pradeda klykauti žuvėdros, kaip po kojomis it laivo denis plaukioja grindys.
— Baik, Vidini, baik! Kokia vapsva ir kokioje vietoje tave taip įgėlė, — pasakiau jam jausdamas, kad ir gerklėje atsirado jūros sūrumas.
— Ir, beje, nemeluok, — it neišgirdęs leptelėjo Vidinis, nesileisdamas man pakoreguoti, regis, iš anksto sudūmoto pašnekesio.
— Ką? — sublizginau akimis į jo veidą, tačiau jis ir vėl pasiliko ramus ir žinantis, kaip reikia pasielgi. Kilstelėjo rankoje atsiradusį mašinraščio tekstą ir pasakojo, kad, girdi, geri tekstai iš po klaviatūros atsiranda tik tuomet, kuomet jie lyg kažkieno pakuždėti. Esą, tuomet retai suabejojama, kad gal nebuvo taip, kaip užrašyta. Šitaip net išgirstas melas persitransformuoja, įgauna realybės skonį ir teksto autorių išsilaisvina nuo atsakomybės už kažkieno jam pakuždėtą tekstą.
Tokios jo šnektos prasmę pradėjau suvokti kiek vėliau, o tuokart, sulaukęs progos įsiterpti, skubėjau padėkoti:
— Regis, viskas. Baigei? Jeigu taip, tai ačiū, Vidini.
— Neskubėk, Pranuci, atsikratyti manimi, — atsiliepė jis, — ne padėkos man reikia, o valios patikėti, kad bent šį kartą mums pavyks. Šansas nedidelis, bet vis dėlto šansas, kad dar galima išsigelbėti nuo ugnies krosnyje. Gaila juk būtų, skaudėtų ir po mirties, — pakalbėjo ir padavė tekstą.
Šiauštis prieš taip nusiteikusį Vidinį nebuvo prasmės, bet šitokį jį iškęsti irgi atrodė neįmanoma. Paėmęs tekstą, viena ranka dėjausi akinius, kita — nešiau tekstą arčiau akių, bet skaityti neprisiėjo, nes tuoj supratau, kad šitokiu būdu į mano rankas sugrįžta mano paties parašytas tekstas. Paskutinysis. Kito po jo dar nebuvo.
— Ką tai reiškia? Nepatiko? — neiškart paklausiau.
— Dabar ne apie „ patiko — nepatiko“. Žvilkterėki į datą, — pasakė Vidinis ir taip sunkai atsiduso it nusimetęs nuo savęs Kristaus kančią ir neatsigręždamas nuėjo pradingti už durų.
2012-11-04 15:19
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą