Nestabdyk šaltinio... (3)

                                                                

             Sugrįžimas į spalį




Vaizdas kaip šiltoje žiemos dienoje palengva krentančios snaigės — nukrenta, ištirpsta, tačiau vėl ir vėl šitokią netektį kompensuoja kitos, atėjusios iš paskos. Bet atsiprašau — apie kokią netektį čia pleptelėjau? Tos, ištirpusios (arba mirusius), jau gyvena vandeniu — po lašelį, po mažytį jo vis daugiau ir, žiū, nesutilpęs vietoje, kur prasidėjo, pradeda tekėti, bėgti, neretai net gurgėti. Ir kas pasakys, kad jis išteka iš savęs? Ir kas pasakys, kad ką tik žmogaus akį džiugino balta snaigių spalva?
   Vidiniui išėjus dar ilgai sėdėjau aplūžusioje sukamoje kanceliarinėje kėdėje, seniai praradusioje pirmapradę išvaizdą. Ji suraišiota, neišvaizdi, bet man joje patogiausia. Ir gal todėl, kad jau daug metų jos nepalieku. Eiliniam kartui sulūžus, vėl ją kalu, raišioju, taisau ir vėl jaučiu, kad nors Palėpės apartamente vienas, bet ne vienišas. Kol šita kėdė – krėslas yra, kol bus, jaučiu, žinau, kad galima išgyventi be vienatvės. Ot, kad ir Vidinis — mačiau, kaip jis pradingo durų skylėje, nusileisdamas laiptas žemyn, bet tai tik mažytė, gal net nereikšmingiausia dalis — būtent jo kūnas, o tikrasis, esminis Vidinis pasilikęs kažkur čia, neapčiuopiamas regėjimu, bet jaučiamas dvasia. Vis dėlto ir tokiu būdamas, pakartojo jau anksčiau pasakytus žodžius, paraginusius atsiminti „Debiutantės“ pasirodymo laiką.
   — Žvilgterki į datą.
   „Atrodo, spalio pradžioje“, — pamaniau, bet žvilgterėjęs pamačiau, kad „Debiutantė“ atsiradusi truputį vėliau, būtent spalio 9 d., tiksint senajam laikrodžiui ir Vidiniui neužmirštant priminti, kad greitai Visi šventieji. Į veidą įsipliekė raudonis — gėda, dieve, kaip gėda: praėjo Visi šventieji, sudegė uždegtos Vėlinių žvakutės, o iš mano puoselėto didesnio kūrinėlio bepalikę tik nedidukė pradžia, tik „Debiutantė“, sutilpusi poroje mašinraščio puslapių.
   O atmintis apie  neuždegta žvakute?
   Sunkai po sėdmenimis sugirgždėjo kėdė - krėslas... Atleisk, Harker, grįžtu atgal į spalį, būtent į dieną, kurioje gyvena varduvininkai Dionyzas ir Virgailė, girdėję mano pažadą, nepalikti kelio dėl takelio. Tada it susitarę abu sakė, kad greitais susitiksime, o aš tylutėliai šypsojausi žinodamas, kad su jais tegalima bus susitikti tik po metų, kai vėl reikės atversti tą patį kalendoriaus lapelį, nes taip reikalauja susiklosčiusi tradicija: kiekvieną dieną, saulei tekant susitikti su dienos varduvininkais, juodu ant balto savo vardus įrašiusiais „Lietuvio kalendoriuje“.
   Ir štai dabar sugrįžau. Tik kaip patikėti, kad abu jie lyg neišėję, o saulė teka 06:37
   — Būna, būna, dzieduli, kuomet atrodo, kad marias gali perbristi, bet, deja, — supratusi mano savijautą, paguodžiamai pasakė Virgailė.
   — Ką ten — perbristi! Būna, kai atrodo, jog gali šaukštu jas išragauti, bet irgi deja, deja, — atsiliepė į jos paguodą Dionyzas.
   — Besarmačiai. Abu. Juk žinojote, kad man teks sugrįžti.
   — Gal tik numanėme, bet toks kelių dešimčių dienų į praeitį sugrįžimas nei padės, nei pakenks. Svarbiau, kad ryžtasi sugrįžti tikintis, kad šį kartą ketinimai apaugs kūnu ir... — Virgailė įkvėpė daugiau oro ir nutilo.
   — Kas — ir?
   — Ir iki Visų Šventųjų ir Vėlinių bus ateita turtingiau, bent jau neužmiršus atsinešti žvakelę ir uždegti ją Harker atminimui.
   — Betgi žinai, kad...
   — Dzieduli, kone meilei nutraukė mane Virgailė, — neretai sugrįžti protingiau, negu eiti ir nueiti nepaisant kokia negraži netesėtų pažadų uodega iš paskos tempiasi. Su Dionyzu netgi pamanydavome, kad gal giliau į praeitį sugrįši. Bent į gegužės pabaigą, kuomet gegužei pakukuojant ir pats giedojai.

          Nė karto nemačiau,
          Bet šit pasiėmiau ir panešioju.
          Pavasaris atėjo, Harker,
          Tik nežinau, ar daug kas čia
          Atsimenam tave.

          Varnėnai sename lizde
          Dar kartą bando gūžtą išperėti,
         O man baisu, nes:
         O Harker!
         Jei mano inkilas sugrius
         Ir gūžta kris neišperėta?

   Virgailė ne aktorė, deklamavo kaip mokėjo, bet gebėjo šiltai, kaip motinos skaromis apsiglėbti eilėraščio dvasia ir priimti po ją pasišildyti labiau sužvarbusį. Gūžausi, šilau, norėdamas būti ir lengvesniu ir mažesniu, kad jai būtų lengviau tokį mane palaikyti ir buvau laimingas, kad šitaip atsiranda vietos vėl iš naujo paaugti ir pabandyti būti gražesniu. Be dažų, be pudros, be žiūrėjimų į veidrodžius, bjauriai meluojančius apie mano išvaizdos koktumą. Pojūtis būti mažesniu, o paskui ir vėl išaugti iki reikiamų gražiam žmogui kondicijų, teikė gaivą, pasitikėjimą, net gerą įniršį, kuomet nesigailėdamas tuščiai praleistų dienų, kabiniesi už to, ką dar turi ir gebi patikėti, kad pabūsi ilgiau, negu likimui leista. Net ir akmuo įkalbamas pradeda judėti, tad kodėl negalėčiau ir savo likimą kažkaip paveikti man palankesne dalia? O Virgailė deklamavo, kuždėjo, kabėjo:

          Žinau, į medį jau
          Prie inkilo pakilti negaliu,
          Bet jei galėčiau iš aukštai
          Prie savo kojų jį nukelti —
          Koks tuščias liktų prieš akis dangus!

          Todėl ir inkilui senam
          Ir gūžtai jaunai jo tikiu —
          Dar sužaliuosi, Harker, dar giedosi
          Senam sode, kur jauną gūžtą paukščiai peri
          Su tūkstančiais pavasario giesmių.
  
   Paskui atsirado tyla, kurioje kelis kartus kostelėjo Dionyzas, nežinia kodėl — ar save, ar kitus žadindamas. Bet aš jau tvirtai žinojau, kad man pasisekė keliomis dešimtimis dienų sugrįžti atgal. Ant stalo atverstas gulėjo „Lietuvio kalendorius“ ir žibino raidėmis:

                                               VILNIAUS DIENA
                            I939 m. Lietuva atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą

   — Ak, va kur tu, — išgirdau Vidinį, tačiau ne tą, savo kūną išnešusį pro Palėpės apartamento duris, o pasilikusį būti dvasioje. — Vadinasi, išgirdai mane, o kad taip vėlai, tai ką bepadarysi. Privalėjai išgirsti ir tai ne joks mano – tavo nuopelnas ar Dievo dovana, — O atsigręžęs į dienos varduvininkus, rodė į mane ir taip: —Jis dar ne viską mato. Pamatys. Ne dabar, tai per sapną ar Šventoji primins, ar dar kažkas atsitiks, bet sugrįžti giliau į praeiti jau vėlu. Bent taip esu įsitikinęs, todėl atsakomybės sau nenoriu prisiimti. Regis, jau viską padariau, ką galėjęs.
   — Ir mes su Virgaile apie tai dar pamąstysime, — atsiliepė Dionyzas pro šiaurinį apartamento langą, kaip pro teleskopą žvalgydamas snūduriuojančią, apniukusią, neaukštą padangę.
  — Ačiū. Nesistenkite, — nejaukiai burbtelėjau, nepaleisdamas iš akių skaudžiai įsišvietusio kalendoriuje užrašo.

                                                 VILNIAUS DIENA
                              I939 m. Lietuva atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą

   Galop prisiglaudžiau pieštuko šerdele šalia jo prie popieriaus ir nedidukėmis raidėmis prirašiau: O aš dar ir tėvą...