Nestabdyk šaltinio... (23)

       Plevenantys jonvabaliai

  Sakoma: daug triukšmo dėl nieko, bet negirdėjau, kad kas pavartotų priešpriešinį posakį. Gal toks net neegzistuoja, bet nereikšmingi kelių žmonių, sakytum, dėl nieko pasistumdymai scenoje  – tai žodį kalbat, tai ugnelę kuriant, ją palaikant ar kažkur nunešant, tai vienas kitam nelauktai žvilgterint į akis, tai nusistebint kažkokiu niekučiu – kūrė natūralios būties vaizdą, o autorius jos kolektyvinis – dvi moterys ir keturi vyrai. Išskyrus mane, gal dar Vidinį, kiti, turėdami svarbesnių reikalų, nebuvo pasiryžę užsilikti ilgam laikui. Tačiau toks tikrovės matymas, žiūrint kaip į fotografiją,  yra skurdokas, netikras, be vidujinės arba, sakykim, dvasinės būties, be energijos, išspinduliuotos į pašalius, net nenujaučiant, kad ji ten labiau reikalinga, kad  ji ten panašiai kaip grūdas, paimtas iš aruodo į sėją. Aš irgi jau išmokęs vienuolės eilėraštį „Pasirinkimas“, šešias žodžiais įtalpintą vienoje eilutėje, bet skaitydamas mačiau ir girdėjau ne tik juos: mintis ir dvasią gal net geriau negu jie įtaigojo du daugtaškiai, parašyti eilutės pradžioje ir jos pabaigoje.
 
                              ... Renkuosi tylą, kai  nesugebu parinkti žodžių...

  Taigi, bent taip manau, kad man pasisekė geriau, negu kitiems, nors neneigiu, kad tai gali būti tik iliuzija. O kalbu apie save todėl, kad iki tolei, dar nepažinęs tetos Santos, jau buvau susitikęs su Harker eilėraščių daugtaškiais. Ir nusiteikimas perskaityti jos poeziją sava kūryba, ir būtent dažniau poetine kūryba, išlikęs iki šiol. Patikėjau, pajaučiau, net žinau, kad yra  poezijos, kurioje daugtaškiai reiškia labai daug. O vieną savo kūrinėlį,  įvardijęs „Harker daugtaškiai“, žvilgčioju ir dabar. Bent dalinai ir dėl priežasties, kad būčiau drąsesnis savo įsitikinimuose. Kažin, ar daug skaičiusių vienuolės „Pasirinkimą“ teikė didesnę reikšmę daugtaškio ženklui. Štai kai kurie atsiliepimai, sukaišioti komentarams skirtoje pozicijoje.
 
  – Na čia dabar? Marš atgal.
    – Oi, Santa, nepyk, bet šįkart visai prastai. Jokios paslapties ar naujovės neradau.
  – Skaitau prie žvakės kai lempai neturiu aliejaus.
  – Mėnulio šviesoje dainuoju, kai nėra balso ir melodijos.
  – Pasirinksi čia tylą... Vienas po kito  kas nors vis  įpėdina ir moko, ir moko, ir moko –it aimanuoja dar viena skaitytoja ir prašo tetos Santos: – Priimkite į savą tylą, aš joje tiek gražių žodžių radau.
  – Tyla prabyla, alsuoja miglą godžiai...
  – Man irgi taip būna. 

  Matyti, labai panašiai būčiau pasielgęs ir aš, jeigu ne Harker netikėtai užgriuvę daugtaškiai ir nežinia kažkaip prašnekusi dvasia apie tai, ar nevertėtų užpildyti jų erdvę. Bet kaip? Kokiu būdu tai padaryti? Iš kur gauti ekstrasenso gebėjimų, kad galėtumei bent kiek drąsiau ateiti į jų prieangius? Bet buvo aišku, kad net ir tokiems pamąstymams reikalinga tyla. Tyla ir turbūt jūra. Kad ir neprieita, kad ir nematoma, bet jaučiama, jog ji netoli ir net girdima.
  Scenovaizdis beveik nesikeitė, bet atrodė, kad iš tikrųjų artėjame prie  jūros – į jauseną įsiliejo jos prislopintas, bet man gerai pažįstamas ošimas, tačiau nerimo nekėlė, galgi atvirkščiai – jį migdė, slopino ir taupė smegenų ir raumenų energiją, ošimu kaip primerktomis akimis pritemdydama sumiglojusį dangų.
    – Žiūrėkit, mūsų ugnelės, mūsų jonvabaliai, – išgirdome tetą Santą. Kad jos „mūsų“ niekas negalėjome būti tikri, bet jos buvo tikros, gyvos ir pirmą kartą matydamas tokį jų plevenimą žinojau, kad tai ne sapnų ar vaizduotės regėjimai – ugnelės turėjo sparnelius, turėjo galvytes, pilvelius, po kuriais degė ugneles. Ir ne greitai atėjo į galvą mintis, kad štai kokie maži padarėliai, o... Taip, taip, o su šviesomis ir sau, ir visiems tiems, kas gali matyti ir jausti.
  – O tu kur? – matydama ant savo delno sujudusią ir keliančią sparnelius švieselę, paklausė jos Harker, bet ji jau plazdėjo kartu su kitomis ir pagal jų skaičių žinojome, kad jos mūsų – dar neseniai ir anas penkias, panašiai kaip Harker, laikėme saujose, kol nebuvome paraginti palikti jas sau, parinkus scenoje geriausius būstus ar prieglaudas. Savąją ugnelę priglaudžiau prie senos, vėjų nugenėtos pušelės. Prie jos, matyt, irgi daug kartų ateita žmogaus, nupjovusio jos aukštą, bet, deja, jau džiūstančią viršūnę ir ten užkėlusio gandralizdį.
  – Regis, jau ir užmiršome, ko čia atėjom.
  – O ne, Harker, tikrai – ne, – atsiliepė Vidinis: – Bet scena yra sudėtingas organizmas, ji dar ne visai mums paklūsta, tačiau, ačiū die, talpina daugiau negu galima buvo įsivaizduoti. Sugrįš čia dar ir Mundžio vėliavos su vėliavnešiais, ir politiniai kalinai, ir manau, kad dar daug ką matysime. Bet ar reikia skubinti, neapglosčius kad ir jonvabalio?
    – Nori pasakyti, kad scena ne mūza ir ją galima užlaikyti be daugtaškių?
    – Užlaikyti savaip, nieko nenoriu, te dirba ji, kaip meistro surėdyta, kaip mūsų įsipareigota. O priežiūra, aišku, reikalinga.
  Tai man buvo nauja. Nesinorėjo savo ausims tikėti, ką girdžiu, o juolab, kad girdžiu iš Vidinio. Miglos scenoje padaugėjo.
  – Regis, nuo liežuvio dar ne viskas nuslydo. Ištaręs  A, tark B.
  – Tas B nedaug ką supratimuose pakoreguos Lig šiol vis ieškome nežinia kur ir kaip prapuolusios ar sudaužytos karietos. Reikia suprasti, kad vietoje jos atsiranda scena. Geriau, deja, nebus.
  – O kodėl „deja“?  Ir kodėl manote, kad  mes čia atėjome vaidinti? – panoro sužinoti Mundis. 
  – Ir tikrųjų, kodėl? Ir, žinoma, labai įdomu žinoti, kas tie įsipareigotojai. Nieko apie tai nežinau. Negi neturiu teisės žinoti? – ko ne kaip svetimą paklausiau Vidinio.
  – Dzieduli, rimtai to klausi, ar kad tik pakalbėjus? – jau dabar nustebo Vidinis ir, pakėlęs ranką aukščiau galvos, sužiuro į ištiesintą delną. Netrukus ant  jo nusileido ugnelė. Vidinio pavyzdžiu pasekė Harker, o paskui  ją jau ir mes iškėlėme rankas, laukdami savo švieselių.
    – Nežinau, dzieduli, kas iki tavęs užsiiminėjo daugtaškių šifruote. Dabar jau sunku surasti padorų literatą, kuris bent nebadytų tuo užsiimti. Visi kaip į aukso paieškas išėjo. Štai kad ir mūsų bičiulis Jonas iš Griškabūdžio. Pamatęs daugtaškį pamanydavo, kad pritūkusi alyvos gęsta lempa ir skubėdavo uždegti žvakę. Bet taip anksčiau, o dabar...
    – Dabar jis jau išprusęs skaitytojas, – neiškentė vienuolė. – Kas galėtumėte paneigti, kad teta Santa klysta? 
    Jonas nebėgo į krūmus.
    – Gal ne aukščiausiu lygiu išprusęs, bet ir pats žinau, ir  kitiems sakau, kad, mielieji, gerai tie daugtaškiai, kai supranti, ką jie reiškia, bet kal kas nedrąsu pasakyti, kad taip suprantančių yra daug. Gal daugiau tokių, kuriems daugtaškiai dar vis kiškio, ožkos, avies ar net pelės spira...
  – Ar nejaučiate, ponai, kad ugnelės maištauja. Joms,  matyt, mieliau spurdėti, lekioti, pleventi, – pasakė  Harker ir priėjusi prie manęs paprašė perskaityti eilėraštį. Jau šeštą, kuris atsirado bandant sava poezija perskaityti jos eilėraštį „Atsiprašau“ Tai buvo išankstinis susitarimas, todėl tuoj paklusau jos prašymui:

                        Pro  šviesų dangaus stiklą nusiplauna žvaigždės,
                        Išnyksta rūkas, debesys, gamtos vaizdai,
                        Net mano sodo inkilai,
                        Kur daug paukštukų išperėta,
                        Išnyksta iš akių ūmai,
                        Kai  jaunatim paveikslas moteries įeina,
                        Gal net netyčia, bet aš netikiu,
                        Kad  galim būti,
                        Kur nereikia ar nenorim būti taip.
 
                        Ir šitoje tiesoj lengviausia pasakyti:
                        Atrodo, klystu!
                        Bet jei – ne,
                        Tai senas, moterie, atleisk,
                        Jog negirdžiu, ką čia sakai,
                        Tik iš toli dar ataidi:
 
    Harker  esant greta pamaniau, kad dabar pati pratęs deklamaciją strofos, kurią iš jos eilėraščio įkėliau į saviškį. Nedviprasmiškai žvilgterėjau jai į veidą, tačiau jinai tik kiečiau sučiaupė lūpas ir aukščiau kilstelėjo ant  jos delno ugnelę kūrenantį  jonvabalį.  Strofą gi prakalbėjo lyg  būtų įsupta  į jūros ošimą. Iš toli toli. 

                        cigarete nakties veidą
                        iki skausmo sudraskyk.
                        bet tylėk,
                        nes buvę tyli,
                        buvę lieka atmintyj

  Man jau neatrodė, kad galima imtis bent sekundei kad ir  mažiausio darbo. Žiūrėjau tai į jos, tai į  kitų, tai į savo pakeltas ugneles ir kalbėjau kaip kunigui per išpažintį:

                        Tai va, jau nemažai dienų,
                        Kai prie eilėraščio  ATSIPRAŠAU
                        (Tavo  eilėraščio, o Harker)
                        Norėdamas suvokt – už ką,
                        Tau, jaunai, tekusi tokia dalia.

                        Nurinko laikas nuo dangaus žvaigždes
                        Ir rūkas dingsta iš akių,
                        Tai atmintis įsikuria i šviesą.

  Jūros ošimas nesiliovė, o jonvabaliai, pakilę nuo delnų, vėl pleveno, skraidino po erdvę ugneles, atrodė, kad žegnoja ir ją, ir kiekvieną iš mūsų su sava lemtimi, ir seną, vėjų aplaužytą pušį su nukirsta viršūne ir įkeltu gandralizdžiu, ir tolimą jūros ošimą. Net vienas kitam  nepriminėm, kad šituo eilėraščiu paketinta pradėti tradiciją, kartu  baiminantis, ne tik kad  ji neprigys, bet ir kad netaptų citata – kaip buvo šiandien, nereikia kad taip kartotųsi kitą kartą. Mergelė ta pati, bet suknelė kas kartą vis kita.

 

2013-01-24 00:11

Nestabdyk šaltinio... (22)

                               

            Kam reikalinga scena

Žinau, ateis laikas, kai  liausiuosi klausti ir domėtis, kur Palėpėje nuo scenos dingsta ką tik matyti daiktai ir iš kur į jų vietą ateina kiti. Tačiau būna laike nuotrupų, kurias gyveni nepaisydamas, kas dedasi kad ir labai netoli tavęs – esi it užburtas savyje ir atlieki veiksmus mechaniškai, atlieki juos kaip pasakoje kažkam prašant ar įsakant. Čia rodau į save, bet šitaip elgėsi ir kiti scenos paveikslo dalyviai, taigi net ir ponas Mundis, atėjęs į Palėpę su vėliavomis ir būreliu vėliavnešių. Ugnelės švietė ant rankų delnų ir bent aš asmeniškai nelaukiau žinios, kas bus toliau. Viskas atrodė taip, kaip reikėjo, kad taip būtų.

    – Tikėkim, ponai, kad greitai prireiks uždegti ir septintą ugnelę. Tačiau kad ir šešios, vis tiek gražu, ar ne, – kalbėjo Harker, akimis paglostydama tai vieną, tai kitą ir jos žodžiuose buvo nemažai šventės: – O, kaip miela būtų, kad tai taptų tradicija. Bet, regis, dar nesuvokiate apie ką kalbu.

  – Kai gražu, tai ir be tradicijos gražu.

  – Nejauku man, kad anksčiau nesuskatau savyje išgirsti šventą mintį: štai parašo žmogus eilėraštį, išneša jį į publiką pirmam skaitymui ir prie jo užsidega švieselė. Aš būtent apie tai, būtent, – kalbėjo Harker lyg sau, lyg mums, laikantiems saujose ugneles, lyg visiems, kas nori girdėti. Kalbėjo neskubindama savo žodžių it norėdama, kad jie nepavargtų, išnešiodami mintį visiems, kam svarbu ir reikalinga, kad žmoguje būtų gera ir šviesu. – Suprantat? – kalbėdama vis paklausdavo, bet suprasti ją nebuvo sunku, apie tradicijos gerą paslaugą – taip pat: –Suprantat? Tradicija padeda neužsimiršti svarbiuose žmogaus dvasiai dalykuose – neabejodama reiškė mintį Harker: – Va, tik pažiūrėkite, kaip gražiai šviečia, – kilstelėjo Harker į viršų savo ugnelę, kuri tuoj laimingai, jautriai suspurdo, atrodė, juokiasi pati savimi ir šitą džiaugsmą išspinduliuoja į visus, kas ją mato. Mes irgi kilstelėjome savo švieseles aukščiau, bet jos taip mielai neatrodė. Jų šviesoje matėsi šešėlių atšvaitai, bet suprasti ir pasakyti kodėl taip, regis, ne vienas nesugebėjom, tačiau Harker jau buvo ant žirgo, padovanoto jai dar nežinomo filosofo.

  – Eilėraštis juk irgi nori švenčių, o jos atsiranda ne todėl, kad taip užrašyta kalendoriuose ar surikiuota sekmadieniai. Reikia abipusio susipratimo: gėlė  - į žmogų, o žmogus - į gėlę. Tuomet miela, gražu, tuomet atsiranda šventė.

  Tik dabar Harker pasakė, kad pagal jos sumanymą, kiekviena ugnelė simbolizuoja po eilėraštį, tačiau tos penkios, kurias laikė vienuolė Santa, Jablonskynės valdytojas Jonas iš Griškabūdžio, vėliavnešių vadas Mundis  ir mudu su Vidiniu, negalėjo būti atvirai žaismingos, matėsi, kad stokoja energijos, kuri taip laimingai kūreno Harker laikomą ugnelę. Jos eilėraštis dar laukė premjeros, laukė pirmo skaitymo. Kitų gi penkių liepsnelių eilėraščiai jau anksčiau buvo perskaityti. Tačiau reikia manyti, kad šešėliai jų šviesoje  atsiradę dėl kitos priežasties, būtent: visi jie vienodai man buvo reikalingi, kad jais perskaityčiau Harker „Atsiprašau“, bet, deja, atsitiko taip, kad pirmieji penki į sceną išėjo nesulaukę tokio pakylėjimo ir todėl suprantama, kodėl jų šviesoje plevena užsilikę šešėliai. Tačiau toks suprantamas Mundžiui nesutrukdė nesuprantamai priimti dalykus, kuriuos patyrė atėjęs į Palėpę ir būdamas jos scenoje..

  – Kaip čia taip? Atleiskite, kad nelabai suprantu apie ką kalbama. Scena pirmiausia gal todėl, kad ji padėtų suvokti esminius dalykus ir žmoguje, ir jo gyvenime. O čia? Kad ir dabar? Daug šviesos, bet aiškumo nėra. Arba bent jo labai stokoja. Nesuprantu, kur išnyko vėliavos, o juolab vėliavnešiai. Kaip Stalino laikais po trijulės teismų: buvo žmogus ir nėra žmogaus kartu su visomis jo problemomis.

  – Oho, koks mostas. O liepsnelę laikote gražiai. Pasimokyki iš  jos santūrumo, ponas Mundi. Bus tavo vėliavos, bus vėliavnešiai. Šioje scenoje niekas nedingsta. Net ir adata, – patikino Vidinis.

    – O mielas žmogau, – atsiduso šalia jo stovėjusi teta Santa. Moteris moterį geriau supranta. Ar galėtumei pasakyti, pone, kodėl šis abitas mane rengia. Suprantama, kad gali būti daug priežasčių, bet tarp jų yra ir ta, kad nusėmus jį, labai tikėtina, jog vėliavos iškristų iš tamstos vėliavnešių rankų.

  – Iš mano rankų taip pat, velniai jas griebtų. Vienas dalykas laikyti rankose ilgą lazdą su visokių spalvų audeklais ir visai kitas reikalas apkabinti jomis moterį. O kad ji vienuolė... Nuo tikro vyro joks abitas jos  nepasaugos. Taip, taip, nepasaugos, – smagiai pakalbėjo Jonas.

    – O tuomet... mielas žmogau kaip? Užsikurti ir... pačiam sudegti ar vienuolę sudeginti? – norėjo žinoti teta Santa.

  – Še tau, Jonai, devintinės! – pats sau aiktelėjo jis ir jau

žemesniu balsu: – Ė, nepykite, ponai. Va kalbėta, kam reikalinga scena. Daug kam, bet labai svarbu, kad žmogus pasigerėtų savimi, mokančiu džiaugtis, būti linksmu, kartais net valiūkišku. O vėliavos... Jos neretai perrišamos juodais gedulo kaspinas. Neginčiju, kad tai prasminga, bet ką norit, tą sakykite, tačiau man nepatinka. Štai pasižiūrėkite, kaip suvirpo mano ugnelė. Regis, tokia mano pozicija jai labai miela.

  Harker jautė, kad šitaip suklegus scenos žmonėms, neverta skubinti perskaityti eilėraštį, kuriuo įteisintų mažytę, bet mielą tradiciją: šviesti eilėraščiu ne tik į dvasią, bet ir pašviesti jam kelią į ją, užkuriant prie jo ugnelę. Dabar jų buvo per daug ir viena kitai net trukdė. Savąją pasilikusi laikyti rankose, Harker paprašė kitas padėti ten, kur joms būtų geriausia. Padėjau kaip, beje, ir kiti, nepaskubėdamas, atidžiai ieškodamas vietos, kur ji atrodytų išvaizdesnė. Ir buvo smagu suvokti, kad ne tik žmogus ieško kur jam geriau, bet jis to paties ieško ir savo šviesai.

    Erdvėje priešais sceną kaupėsi ir ščiuvo tyla. Iš jos degė ir pono Ypatos it katino akys. Žiburėliais mįslingai švysčiojo Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga Į Palėpę telkėsi Balsių sodų artimesni gyventojai – gyvieji ir mirusieji – ir niekam neatrodė, kad kažkas ne taip, kad šitaip neturėtų būti. O scenoje vėl vienuolė Santa.   

  – Apie tai, ką kalbėjo mieloji Harker, esu irgi mąsčiusi. Net  eilėraštį parašiau. Man tai buvo reikalinga. Atrodė, vienintelis toks, prie kurio galiu glaustis ir su juo draugauti. Net gyventi pagal jį.

    – Ar tik kalbate ne apie tą, sutalpintą vienoje eilutėje? Nors ir pavadinimą turi, - gan atžagariai įsiterpė Jonas iš Griškabūdžio.

  – Taip, mielas pilieti, savo mieste nepasiklystate. Kalbu apie tą, sutalpintą vienoje eilutėje ir pavadintą „Pasirinkimu“.

  – Taip, taip, „Pasirinkimas“. O patį  eilėraštį jau ir pats atsimenu – pasakė Jonas ir vienu  mirksniu padeklamavo viso labo šešis jo žodžius:

  ... Renkuosi tylą, kai  nesugebu parinkti žodžių... 

    – Ir viskas? – vėl teta Santa.

    – Ir viskas.

    – Tai tau viskas, pone, o man – ne. Man tai labai sunkus eilėraštis, kurį rašydama it regėjau, kaip užrakinusi namus, išeinu prie jūros. Net pasirodė, kad einu Elės, žalčių karalienės paliktų žingsnių pėdomis, gerai žinodama, jog ne tiesa, kad ji iš pasakos ir kad josios karalius yra žaltys, tačiau tiesa, kad jos karaliaus jau nėra. Šit ir jūra, o prie kojų dar viena banga, suputota jo krauju. Bet, et, – pradėjo graudentis vienuolė, – regis, ne apie tai dabar reikia kalbėti. Atsirašau, ponai,  dar ne visa parėjusi iš tylos, bet, ačiū die, jau parėjusi.

  Jonas kažką kimtelėjo, bet tik sau, tačiau to pakako, kad išgirstų:

  – Netiki? Tad žiūrėk  į mano akis. Matyk, girdėk. Ir tegu kiti išgirs ir paregės, ką jose matai.

  Jautėsi, kad Jonas mintyse sumojo, greit suvokė, kaip jai atsakyti, tačiau tai frazei ar kelioms frazėms pasakyti pritrūko laiko: vyriškai stipriai, tiesiog riteriškai kūnu išaugęs vyras pradėjo linguoti, slidinėti it po jo kojomis įslydo ledo luitas.

    – Tu, tu... Ką? Tu iš tikrųjų esi Eglė? Žalčių karalienė?

    – Atsargiai, ugnelės neužtrypk – pasergėjo Vidinis, prilaikydamas jo nelengvą kūną.

    – Neužtryps – kažkodėl už Joną pasakė Harkr.

    – Bet  jeigu tu Eglė, jeigu karalienė, vadinasi, nesi vienuolė. Ir gal net ne teta,  gal dar...

    – Sakiau, kad dar ne visa sugrįžusi iš tylos. Dar turiu  joje celę. Ten galiu pabūti ir be abito.

(Iš „Nestabdyk šaltinio“)

2013-01-21 09:54

Nestabdyk šaltinio... (21)



Harker (Sigita)



 

      Harker su ugnelėmis


  Kai nežinai kas čia pat tiesiog panosėje vyksta ir, beje, labai triukšmingai, kai supranti, kad dėl tokio sujudimo ir pats prikišęs pirštus, ne taip lengva ištverti nepasijaudinus, nesusidirginus. Truputį vėliau džiaugiausi, kad nelengvu momentu pavyko neužsimiršti ir netingėti atsiminti, kad atgalinio sugrįžimo iš lapkričio į spalį priežastis buvo ta, jog atsitiko taip, kad per Vėlines nebuvo atsiminta Harker ir apsieita be uždegtos jai žvakutės. Numanau, kad tokį neįprastą savikritišką savęsp vertinimą išgirdo ir aukštesni dievai ir tokį apsisprendimą laimino, padedami nemenka dvasine talka. Tai, kas plika akimi atrodo paprasta, visuomet kartu yra ir sudėtinga. Harker  buvo čia pat, bet dažniau pasimesdavo, išnykdavo, užleisdama akims reginius, kurie atsiranda be mūsų pastangų juos čia matyti ir turėti. Pirmoji į mūsų nenumatytą veiklą atėjo būtent ji, teta Santa – atėjo paprastai, kaip ateinam kiekvienas, kad ir pasisveikinti ar kažko pasiteirauti. Bet nuovokesnis protas jau anksčiau galėjęs pastebėti, koks didelis pasaulis atsineštas jos akyse. Žiūri, matai, bet nenori tikėti, kad  matai. Lengviau suprasti, kad gal taip sapnuoji, o tuomet vykstantys reiškiniai darosi labiau priimtinesni. Nelauktai Palėpės apartamente sugrįžo ne tik seniai matytas ponas Ypata, bet ir Harker, o kartu  su jais ir Paulina Valentukevičienė iš Šklėrių, jau senokai gyvenanti mirtyje. Iš jos, mirties, ir mano tėvas su daug politinių kalinių, kurie taip pat jau atėję iš mirties, tačiau neatrodo, kad jie tai žino. Jie čia  dar atkarpėlėje laiko, kuris iki 1940 -jų ir tėvas dar neperšokęs Jėzaus Kristaus metų ir atrodantis taip, koks jis buvę 1939 metais. Ir kaip betark, kaip bemanyk, o vis tik neišeina ateistiškai  ištarti: mirė, ir  sudiev, nėra. Net jų vietos mums, gyviesiems, paliktos.
  – Reikia, kažką daryti, dzieduli. Nežinau kodėl, bet nieko nesuprantu, kas čia vyksta. Ar dažnai taip? – prisilietė prie peties šiame sąjūdyje labiausi užmiršta Harker.
  – O aš? Manai, kad supratu. Neprisimenu, kad taip kada buvę. O priežastis? Numanau, kad ją geriau supranti. Aš tik įtariu. Kol kas net nelabai aiškiai, bet... bet labai prašau tavęs: nesupyk, kad taip atsitiko.
    – Aš turbūt labai pavargusi. Jau nelabai ir tave suprantu ką šneki. Kodėl turėčiau supykti?
  – Patikėk, Harker. Šventais žodžiais kalbu, kad ilgą laiką nežinojau, kad tu mirusi.
  – Mirusi? – nustebo Sigita (Harker).
  – Palauk, palauk.  Žinau, kad nemirusi, bet mūsų kalboje, deja, taip sakoma. Taigi pagalvojau: prapuolė Harker kažkur. Parašė mums 18 eilėraščių ir prapuolė. Bet kodėl jai neprapulti, jeigu dar jaunystė. Jauna moteris. O paskui, kai sužinojau ir atėjo Vėlinės, užmiršau uždegti žvakutę. Ten, Vievio kapinėse. Ir ką daryti, kai šaukštai po pietų? Bet taip tik sakoma, kad po pietų. O truputį geriau pagalvojus suvokiau, kad reikia sugrįžti atgal. Pradžioje net nemanėme, kad būtinai į spalį ir būtent į Vilniaus dieną. Bet taip atsitiko, kad dabar joje.  Ir jau sunku iš jos išeiti. O kai ilgiau užtrukęs išeini - atrodo, kad iš numirusių prisikėlęs: kažkas jau gyvena kitaip. Nelabai net suvoki, kas aplink darosi. Ir save vos beatpažįsti: nei žinai apie ką su sutiktu žmogumi kalbėti, nei kaip kalbėti.
    – Palauk, dzieduli, palauk.  Mudu suka į sceną, – paėmė už rankos Harker.
    – Kaip – suka?
    – Ot taip. Regis, tapsime atskiru scenos paveikslu. Trečiu, ketvirtu. Nežinau, kelintu, bet...
    – Vyra, moterys, ką darote? – žvalgydamasis po besikeičiantį scenovaizdį nenorėjau būti kažkur kitur, bet tuo metu kartu su Mundžiu priėjo Vidinis.
    – Jonas iš Griškabūdžio ateina, – pasakė ir atrodė, kad jis tokiu pranešimu paaiškina, kas, sergėk Dieve, dar  galėtų mums būti neaišku: ir kodėl keičiamas scenovaizdis, ir kokio turinio paveikslą nusitaikyta atlikti mudviems su Harker, ir bendrai – kodėl tokia netvarka, kai, regis, esi verčiamas kažkokius dalykus pasakyti atsiradęs scenoje, būdamas po jos žvaigždynais. Mundnis, pažinęs Harker, netikėtai stabtelėjo ir  atsišliedamas atgal:
  – O aš maniau...
  – Ką manei, žmogau? Ką tu manei? – nervingai subruzdau užstodamas Harker plačiu kūnu nuo jo ir kitų akių.
    Būtent tuomet pasirodė masyvus Jono iš Griškabūdžio siluetas. Pamatęs mus įstrigo kaip aplietas vandeniu ir suledėjęs Senis Šaltis.
  – Negi tiesa, kad nėra Harker?..
  – Tu ką? – pakilo į karą Vidinis. – Tu ką? – pakartojo kelis sykis, dar labiau slėpdamas savimi Harker, bet jis irgi matė, kad Jono kelias pas mus buvo labai greitas ir todėl jau atlaidžiai: – Pirma pasisveikink, mielas kaimyne. Ir mokėk atskirti grūdus nuo pelų. O melą pažink net neprisileidęs jo prie ausų.
  – O Viešpatie, koks tu gailestingas! – lengva širdimi už visą Griškabūdį atsiduso Jonas.
  Nežinia kaip šalia atsirado ne kurie apyvokos daiktai, o tarp jų ir mano rašomasis stalas. Pakėliau Gaudento rašytą  laiškutį, pradžioje norėdamas paslėpti jo turinį nuo nelauktai atsiradusio svečio, tačiau netikėtai apsisprendžiau priešingai. Ištiesiau ranką su rašteliu Jonui iš Griškabūdžio.
    – Štai ir Cieksas Želbungis rašo. Skaityk! Ir kitiems pasakyk, kad  žinios apie Harker mirtį yra prasimanymas ir tik.
      O raštelyje jo parašyta:
    Labas, labiausiasHarker tą patį pavasarį mirė nuo plaučių vėžio. Deja, toks gyvenimėlis.  Jono rankos suvirpo, į veidą įsimėtė raudonis. Bet tai imlaus proto žmogus, todėl greit suvokė, suprato, kad tokių žmonių kaip Harker – jaunų, gražių, talentingų – seniai neturi teisės laidoti. Ypač tokie, kaip mudu su Vidiniu, tačiau ir jis, būdamas gerokai jaunesnis ir puoselėdamas draugystę, solidarizavosi savo būsena (ar vaidinimu) bent mintyse pasivadindamas seniu.
  – Prisėsk, Jonai, – pakvietė Vidinis.
  – O Viešpatie, koks tu gailestingas, – sudejavo Jonas iš 
Griškabūdžio, ieškodamas užpakaliu kėslo. – Ir kas man galėtų pasakyti, iš kur tokie  gandai? Kodėl jie kažkam reikalingi? Kam prireikia laidoti gyvus žmones?
  – Taigi, – sausai burbtelėjo Vidinis ir pats nepataikydamas paskui plūgą pėduoti ariama vaga, jau taip: – Sarmata prisiminti, kad ketvirtuose metuose sužinojome, jog mūsų pašonėje yra nežinoma mirtis. Bet gal tokie dalykai ne šiaip sau? Galbūt net ne šiaip sau, kad per Vėlines užmiršome uždegti žvakutę Vievio kapinėse?
    – Galima buvo tai padaryti ir be kapinių. Persižegnojai pats, peržegnojai uždegtos žvakės ugnelę. Daug galimybių yra paminėti žmogaus netektį, nepaisant kur bebūtum, tačiau  deja, deja. - nesmagu buvo atsiminti.
  – Žinoma, kad taip, – atsiliepė Harker, išeinama iš už mūsų nugarų. Dabar jos rankose degė mažytė ugnelė – gal žvakutės, gal gintarėlio, o gal saujoje laikė jonvabalio švieselę. Atrodė jau nebe ta, kurią ką tik matėm. Dabar jos rūbas buvo  labai panašus į tetos Santos. Ne abitas, bet kaip abitas. Kažkodėl niekas nesuskatome nustebti, kaip ji čia tokia taip netikėtai atsiradusi. Netgi neatrodė, kad tai galėtų būti įsimintinas įvykis. Ot, prasiplėšė debesėlis ir pro properša pasirodė gilesnio dangaus skiautelė. Buvo rami, natūrali, visai ne kaip scenoje, o ir  mums nebuvo jokio ūpo rodyti save, nes patys tapome žiūrovais gilesnio dangaus lopinėlio.
  – Taip, ponai, yra daug būdų, kaip žmogų prisiminti. O Vievio kapinėse, kad ir per Vėlines, man šaltoka. Tik, prašau,
nepriimkite išgirstus žodžius kaip priekaištą. Oi, ne! Gal kas prisimenate, gal – ne, bet pirmas iš aštuoniolikos mano eilėraščių pavadintas „Atsiprašau“. Kas gal skaitėte, kas – ne, bet atrodytų keista, kad ir dziedulis dar jo neperskęs. Ir štai sakau: Dieve, laimink šitokį  jo neperskaitymą. Mat sumanęs dziedulis eilėraštį perskaityti eilėraščiu.
  – Eilėraščiu perskaityti „Atsiprašau“ nepasisekė. Nepasisekė įveikti jo net keliais eilėraščiais, - prisipažinau nepasigėdydamas ir dar: - Manau, kad gal pavyks perskaityti septintuoju. Netikras, kad pavyks, bet labai tikiu, -  pasakiau taip įprastai it šį kalba būtu užsiteisusi iki nuobodumo.
  Kažkiek tylos buvo, bet tik ausyse, kuomet atrodo, kad apie ją galima kalbėti geriau - blogau. O iš tiesų, ji, tyla, mano supratimu,
tik tam, kad dar geriau išgirstume, kaip gelia ar skauda žmoguje, kaip nelengva ryžtingiau priimti vienokį ar kitokį sprendimą: į prarają ar į dar vieną  kalniuką, už kurio ta pati praraja.
  – Ponai, kiek čia mūsų yra? – dabar jau paklausė Harker ir pradėjo skaičiuoti:  – Vienas, du, – skaičiavo Harker save, mane, Joną iš Griškabūdžio, Vidinį, Mundį, o pritrūkusi šešto, pasakė, kad, girdi, būtų gražu, jeigu atsirastų tas, kas juo panorėtų būti. Dar po ramios  sekundėlės jau kvietė į kompaniją ateiti tetą Santą. Netrukus jos paprašyti, ištiesėme po dešinę ranką ir ant mūsų delnų pradėjo šviesti ugnelės, panašios į tą, kuri švietė ant Harker rankos delno.
(Iš „Nestabdyk šaltinio“)

2013-01-12 20:49

Nestabdyk šaltinio... (20)

   

Palėpės apartamende

              Nauji potyriai  

   Nebuvo lengva suvokti, kas vyksta Palėpės erdvėje. Joje visąlaik yra kitaip negu bet kur kitur, tačiau ypatingesnių pastangų iki šiol neprireikdavo dalykus suvokti taip, kaip jie to verti. Dabar netgi pasirodė, kad tie keli, kurie čia esam kaip senbuviai, vienaip ar kitaip rūpinamės tapti vienas už kitą viršesni. Kurį laiką irgi dar laukiau, kad gal išgirsiu kažkokių paaiškinimų iš Vidinio, bet senis buvo prisirpęs veikla ir net atrodė, kad jis gerokai jaunesnis už mane. Štai stabteli prie tetos Santos:

   – Tai sakai, kad net sunku tau pačiai save atsiminti? Mano galva rodo, kad ne taip, – pasakė jai ir lyg skaitydamas iš „Užrakintos moters svajų“:

   Šiandien noriu tavo nusilenkimo ir bučinio į kojas. Būtent šiandien. Ryt jau viso šito nebereiks. Šiandien noriu nuolankaus tavo žvilgsnio ir žinojimo, kad niekada manęs neišduosi. Nenoriu mokyti ištikimybės. Nereikalausiu pagarbos, jei neverta. Tad, jei nors sekundei suabejojai ar aš – Ta, kurios ieškai, kurios šešėliu nori tapti, eik šalin ir... būk laimingas. Aš – ne ta ir tu ne tas, kurio man reikia.

   – Sakyk, o kodėl būtent šiandien, o ne vakar? – Mano galva tai būtų mieliau. Tuomet vilties daugiau.

   – Ai, mielas Vidini. Kai moteris kalba apie kažką, konkrečiai neparodydama apie ką, tai kiekvienam vyrui atrodo, kad kalbama apie jį. Paprastai kalbama apie konkretų vieną, o jeigu yra tie keli, kurie šalia jo, tai jai gėdos nedaro. Galimybė rinktis arba paįvairinti kasdienybę yra jos užgaidų reikalas. Bet, regis, pradėjai klupčioti. Dirbi ir užsimiršti, ką dirbi. Scena reikalinga. Vaidinimas laukia.

   – Betgi ne skubos tvarka. Nors, regis, jau paskubėjau su vėliavomis ir vėliavnešiais. Nelabai išmanau, ką su jais turėtume daryti. Kodėl man jų scenoje prireikę.

   – Ar tau neatrodo, kad šitos vėliavos nebus numestos man prie kojų. Vienas gal koja išspardysiu, bet gali būti, kad kuriai nors pati  kaip vėliava šyptelėsiu. Tai, ką turime scenoje, suprantu, kad negali būti aplenkta vaidinimu.

   – Ak štai kaip! Šiandien noriu tavo nusilenkimo ir bučinio į kojas. Būtent šiandien. Ryt jau viso šito nebereiks. Ar manai, kad galėčiau suabejoti? Blogiau, jog aš pats pasiruošęs patalkinti, kad šitos vėliavos būtų numestos tau po kojom. Turint tokį pagalbininką  kaip Kūdzavaris tai netgi įmanoma.

   – Na gerai, pajuokavome ir užteks, – pasakė teta Santa, o Vidinis pašaukė: - Dzieduli, žvilgtelėk. Ne  į tetą Santą, o į sceną... į sceną žvilgtelėk.

   Kartu su juo scenoje buvusi teta Santa tuoj ištrūko iš mano akių. Visai nelauktai pamačiau, kaip ten atsiranda palėpės pietinis langas su už jo matoma rudenėjančia Balsių sodu panorama. Šioje jo pusėja nemenka dalis ankstesnės Palėpės su jos, nors ir mažai pasikeitusia, bet vis dėlto ankstesne apystata. 

   – Kaip čia taip? Vidini, fokusais užsiimi.

   – Tai kad ne aš. Ė, ne aš. Scenovaizdis ne mano valioje. Pats stebiuosi, kad viskas lyg savaime.

   – Tai ne taip paprasta, kaip atrodo. Tekstas yra, bet kaip padaryti, kad jis įsikūnytų, kad atsikartotų jo vaizdas natūroje taip, kaip aprašytas.

   Pasirodė, kad Vidinis šitokiu būdu sumanęs ir pats pamatyti, ir kitiems parodyti kaip čia buvo atgabenta erdvė, gebanti raiškiai išsiskirti savimi ir išlaikyti tik jai būdingus ypatumus. Nelengva dabar pasakyti, kaip dėl tokio sumanymo būčiau sureagavęs anksčiau, kol šaukštai dar ne po pietų, bet nemanau, kad jis būtų sudominęs. Kitą vertus, įdomu gi pamatyti, kaip atrodo vaidinimu tapęs esė, kažkada parašytas savo ranka ir pavadintas „Su Dievu pro langą“.

   Tuomet rašiau:

  

   Labiau nusistebėti nebuvo laiko.

   Už lango, priešais jo stiklus, pakibo masyvus balionas ir beveik į veidą išgirdau pažįstamą varno Goliaus balsą...]

   Bet  dabar taip ir buvo, kaip rašyta: už lango pakibo balionas ir išgirdau kaip anuomet varną Golių.

   – Kvarkt, kvarkt. Imkit žagres art, art, art.

   – Tu čia, juodasis? Iš kur?  Net nesusapnuotas. Ir kodėl taip? Dar nepasisveikinai, o jau art, art, art. Kokie vėjai tave atpūtė? Kas atsitiko? Ar sparnų neturi, kad baliono prireikė? – barsčiau klausimus, nelaukdamas ką kranksės Golius. Atrodė, kad man svarbiausia buvo netylėti. O Golius išdidus tupėjo baliono viršūnėje ir, pakėlęs sparnus, pamojavo, matyt, rodydamas, kad juos turi.

   – Varškė, varškė! – kranktelėjo.

   – Ką?

   – Langą atidaryk! Laikas suprasti, vežėjau, ką kalba tavo mielas bičiulis, – nuo etažerės mestelėjo žodį Gražuolė.

    – Gražuolė? Blakė? – betgi iš kur ji čia? – neiškarto mokėjau suprasti ir atsiminti, kad mano esė toks personažas yra. Dabar, kai esė likimo valia tapo vaidinimo scenarijumi, kuris stengiasi dekoracijomis ir personažais pakartoti anksčiau būtą realybę, toks  etažerės atsiradimas su Blake ant jos buvo natūralus, tikras. Bet netikėtai suprantu, kad ir aš dvigubėju: į aną Pranucį, kuris dabar scenoje, kaip personažas ir tokį Pranucį, kuris stebi save buvusį, regi ir prisimena.

    Atidariau langą. Ir tik dabar pastebėjau, kad baliono pakabuke (kabinoje) stovi stiprus oreivis. Taip sprendžiau pagal jo galvos apdangalą, panašų į šalmą, kuomet juo apdengta visa galva. Tačiau jautėsi, kad šalme nė žiupsnelio plieno ar plastmases. Lyg jis būtų pagamintas iš gumos ar kitos tamprios tamsios medžiagos, gebančios, aptempus kūną, išryškinti visas jo linijas. Buvau įsitikinęs, kad šitaip uniformuotą žmogų esu kažkur matęs. Tačiau kaip dažniausia – kai labiausia reikia, dievai neleidžia atsiminti.

   Nelaukdamas kol pasisveikinsiu, oreivis kilstelėjo ranką.

   – Labas, labas, – atsiliepiau. O varnas, stryktelėjęs nuo baliono kupolo, tuoj atsirado ant mano (personažo) peties ir kaip visuomet po ilgesnio nesimatymo:

   – Mano vaiks, mano vaiks!..

    Truputį pasiglostėm, pasišildėme vienas kito artuma. Kažką palesė iš barzdos ir, šuneliui Kandžiui leptelėjęs sparnu per uodegą, perskrido ant etažerės pas Gražuolę. Nelabai galėjau suvokti, kodėl toks pasimatymas, tačiau Golius nebuvo ramus, o Blakės šviesos etažerėje irgi sumirksėjo įvairiomis spalvomis. Paskui netikėtai varnas pasiėmė Gražuolę į snapą ir pro langą sugrįžo atgal ant baliono.

   – Jūs – ką? Juokaujate?

   – Ne, ponas vežėjau. Kai tiek daug darbų, juokams pritrūksta laiko, - pasakė oreivis. – Beje, o kur ponas Vidinis?

   – Vidinis? Jūs pažįstate Vidinį?

   – Na taip. Dievas leido pažinti. Tačiau ir jus pažįstu. Taip, ponas Pranai. Pažįstu.

   – Vadinasi, esate ne tikras oreivis. Neatsimenu nė vieno oreivio, su kuriuo būčiau pažįstamas.

   – Jeigu nematyčiau šalia šunelio Kandžiaus, turbūt ir aš jūs nepažinčiau. Bet man pasisekė. Jeigu dar paimtumėte šunelį ant rankų, tai neliktų jokių abejonių, kad tai jūs, karietos vežėjau. Tiesa, buvęs.

  

  Ir išgirstas tekstas, kaip parašyta esė, o vaizdas irgi kaip anąkart. Bet iš kur vaidintojai?. Iš kur aš, kokiu anąkart buvau? Iš kur varnas Golius ir Blakė? Iš  kur kiti?

  Pasaulis  švystelėjo kažkokia iki šiol mažai matyta ar juntama savo dalimi ir reikėjo net didžiulės vaizduotės, kad scenos veikėjus  suvoktume kaip šešėlius, pasilikusius praeitame laike. Kita vertus, galima manyti paprasčiau – kažkas rodo anksčiau susuktą panoraminį filmą ir štai esame tokie, kokie buvom. Ar verta  stebėtis, jei žinai, kad tokie dalykai yra, kad jie galimi. Tai faktas, kurį pats savo rankomis, akimis protu čiupinėji ir suvoki, todėl kažkokie kitokie paliudijimai nereikalingi.  

   Asmeniškai man tapataus pobūdžio apsireiškimai yra nutikę anksčiau, nors dabar labiau įtikėtina, kad tai sapnų atminties dalykai, tačiau – ne. Atsisakyti nesuprantamų apsireiškimų kaip realybės arba perkvalifikuoti juos į kitokios egzistencijos pavidalus visuomet yra neprotinga.

   Jau nelabai gebėjau suvokti, kur vaidinimas, kur  tikrovė. Tai, kas buvo scenoje, persimetė ir į mano vidų. Regis, nereikėjo jokių pastangų ateiti į beveik prieš penkerius metus prasidėjusį rudenį. Atrodė, esu kaip prieš tą laiką, o esė „Su Dievu pro langą“ dar reikės parašyti. 

   – Atsiprašau, ponas Mundi, – išgirstu Vininį, bet nesiryžtu spręsti, ar jis kaip vaidinimo personažas, ar... Bet tai truko neilgai, nes greit suvokiu, kad tvarkomi neišspręsti nūdienos reikalai. Scenai it kryptelėjus pasikeičia scenovaizdis, kuomet žiūrovų dėmesys  sutelkiamas į vėliavas ir vėliavnešius su jų lyderiu bei jį egzaminuojančiu Vidiniu. Akys ieško tetos Santos, bet jos nematyti. O Vidinis nesmagiai iškalba:

   – Taigi, atsiprašau, ponas Mundi. Jūs teisybę sakėte. Jokių abejonių dėl jūsų asmenybės neliko. Smagu jus matyti po penketo metų.

   – Beveik po tiek. Bet kodėl tokia prievarta? Su šunimis genate nežinia kur. Kodėl neleidžiate būti su mūsų vėliavomis, kur mums patogiau?

   – Ak, gerbiamas Mundi, – papriekaištavo Vidinis, –  sakai, su jūsų vėliavomis, o esate nežinia kur. Bent aš taip suprantu, kad kiekvienai vėliavai nevalia būti „nežinia kur“. Jūsų vėliavos, regisi, šito nežino...

   – Jos ir neprivalo to žinoti. Kita vertus, jūs, pone Vidini, irgi klausiate bet ko, tik ne to, ko reikia. Būtent: kas gi mes, vėliavnešiai, esame? Kokio sukirpimo.

   – Tai kad ir taip aišku. Pagal šitas vėliavas aišku, kas esate, – tarė Vidinis ir neskubiai atėjęs prie sumestų vėliavų ir paspirdamas vieną jų koja: – Ateiki, mielasis, o  aš tau jau dabar sakau, kad esi rudmarškinis.

   

   Tai buvo tas momentas, kuomet jau ir aš praplyšau:

   – Vidini, baik komedijas!

   – Tau tai komedija? – sudirgo jis. – Bet tuomet ne į mane žiūrėk, o į tikresnius komediantus. – Ir aukštai pakėlęs galvą, dar aukštesniu balsu pakvietė: – Ponai politiniai kaliniai, prašau, kviečiu – ateikite! Eilute, pagal sąrašą...

   Sujudo masė žmonių. Beveik visi, kas buvome Palėpės apartamento erdvėje. Kitaip nebuvo įmanoma, nes pirmoji  sujudo  daina:

          Augo kieme klevelis,

          Augo kieme žaliasai,

          Po tuo klevu po žaliuoju

          Gul bernelis jaunasai, -

   šiltai, jaukai jau pirmu savo posmu iki pilnaties, pripildžiusi ir dangų, ir mirusių ir gyvų sielas, ir Palėpę su jos neįprastos sandaros scena.

       

          Viens, du, trys... graži Lietuva

          Kaip gėlelė žydi visada, –

   galingai aiktelėjo priedainis, regis, prilipdytas  prie  dainos posmų jau vėlesniais laikais.

   Pirmasis, nešdamas trispalvę, į sceną išėjo studentas Silva Blaževičius. Mano tėvas Vincas Karlonas pasirodė devintuoju, o paskutinis vorą užbaidė 157 numeriu sąraše pažymėtas Aleksandras Ceska.

 

          – Kelkis, kelkis, berneli,

          Gana ilgai miegoti,

          Laikas joti į karužę,

          Ginti laisvę Lietuvos.

    Nesinorėjo, kad daina nutiltų, bet ji jau artėjo prie pabaigos. Buvę Vilniaus krašto politiniai kaliniai išsitempė, išsilygiavo it kareiviai ir atrodė, kad didžiausia likimo jiems dovana yra tai, kad buvo tuo, kuo buvo ir yra, kuo yra. O kai nutilo paskutinis posmas, iš scenos gilumos išbėgo teta Santa ir apsivijusi rankomis aplink Veronikos Valinčienės kaklą:

   – Betgi iš kur tu čia, moteriške!..

   – Klausi lyg būčiau viena. Dar dvi Veronikos, dvi Onos ir Antosė. Ščesnulevičienė Antosė šiame sąraše, – išsilaisvindama kaklą iš apsikabinimo kalbėjo Veronika pirmoji, o paskui pašaukė kitoms moterims: – Nagi aiktelėkime! – Ir anos kaip susitarusios:

        

          Viens su puse, du su puse graži Lietuva

          Kaip gėlelė žydi visada.

   – Tark žodį, ponas  Mundi... Tark jiems žodį apie vėliavas.

   – Apie vėliavą. Mes ją vieną tik ir teturime, - kažkuris atsiliepė iš buvusių politinių kalinių.

   – Girdi, ponas Mundi? Tik vieną ją teturi.

Nestabdyk šaltinio... (19)

  

Vinco Karlono (sėdi dešinėje) kalėjimo draugai 

      Ramybės jums     

                  linkiu

  

   — Kaip manai? Ko dar reikėtų mūsų scenai? — paklausiau Ypatą.  
   — Ar manai, kad  vėliavų?   — Nusupratau.
   — Aš irgi nesuprantu, bet matau. Vėliavos, vėliavos... Kokios paklausi, tokią gausi.   Tik dabar pamačiau, kad palėpės erdvė pagausėjo vėliavnešiais. Ėjo ten, kur daugiau žmonių, matyt, nežinodami, kad  jie visi ten iš Vilniaus krašto lietuvių, buvusių politinių kalinių, sąrašo. Jiems vėliavų nereikėjo, nes visiems, regis, pakakę  vienos ir kiekvienas jų galėjęs dar neataušusiais Lukiškių kalėjimo žodžiais kalbėti, kodėl ji jiems tokia. Toks vėliavos pasirinkimas ir poreikis turėti ją vieną išliks ir laikas neištrins kol bus gyvi. Beveik po 60 metų rašytojas Kazys Saja, susitikęs su Vincu Karlonu prie Šklėrių kryžių,  „Lietuvos aide“ (1998 08 11)“ parašė:    
   Reikėjo laiko, kad atsiminčiau apie ką ji kalba, bet atsiminiau ir pasakiau:

   Karloną lenkai suėmė 1938 m. pavasarį. Darydami kratą  net  nuo sienų popierius nudraskė. Vincui surakino rankas, užrišo akis ir nuvežė į Poriečę. Ten rūsyje per surištas rankas ir  kojas perkišo pagalį, pakabino ant dviejų stalų ir ėmė tvatyti gumine lazda per kojų padus, kad viską kuo greičiau prisipažintų.   Gardine tardymo kambarys  buvo įrengtas moderniau, kankinant dalyvaudavo gydytojas. Suimtajam specialiam krėsle pagaliukais  buvo laužomi pirštai, prie sprando kaišomi elektros laidai, panagės badomos adatomis.   Faktiškai nebeegzistuojanti „Ryto“ draugija ‚ Vincui Karlonui parūpino advokatą, tačiau jis mažai tegalėjo padėti – Vilniuje žvalgas buvo nuteistas 12 metų ir uždarytas į Lukiškių kalėjimą. Ten būdamas Vincas sužinojo, kad  jo žmona Stefanija  susilaukė pirmagimio sūnaus, kuriam parinko Pranelio vardą.     
  
   Atrodytų, kokie dalykai jau galėtų ramiai dulkėti archyvuos, bet pasirodęs vėliavnešių būrelis juos netikėtai krestelėjo.     
   — Kas atsitiko? Kam čia prireikė vėliavų ir kodėl  tiek daug? — pasiteiravo vėliavnešių vedlio iki galvos laisvės atėmimu teistas studentas Silva Blaževičius. Ir nužvelgdamas savus: — Ė, bičiuliai, čia mums  dovanų pagal pasirinkimą. Sakykit tie,, kurie teisti  iki gyvos galvos, kokią vėliavą imsime. Tokių mūsų dvylika. Tai ar kiekvienam  po vieną, ar visiems vieną.   
   — Nebūkime gobšūs,  užteks vienos,— pasakė Julys Kalanta.
   — Mums irgi užteks vienos, — patikino ir Augustas  Lukianskas,  irgi studentas,  nuteistas dvylikai metų kalėjimo. Tokių čia buvo keturi. O kiti po dešimt, dar  mažiau ir tie, kuriems teismo nuosprendis nebuvo paskelbtas ir Vilniaus krašto politinių kalinių sąraše įvardinti kaip tardomieji.   
   — Ponai, ar  girdėjote, kaip staugė vilkai. Atrodo, kad  jums tai patiko. Tuomet prašome  į sceną. Visi. Kartu su savo vėliavomis. Žengte, marš! — netikėtai sukomandavo Vidinis ir tokį jį mačiau pirmą kartą. Piktai suurgzgė šuo Kūdzavaris, ištemdamas nugarą šuoliui ir pasirengęs kaip spyruoklė iššokti.   
   — Ponas Vidini, - jūs turėtumėte mane atsiminti, — pratarė vėliavnešių vedlys.  
   — Pirmą kartą matau,— nepaisė jo Vidinis.   
   — Taip, nes tuomet buvau su šalmu ir vadinausi Mundžiu... Mundžiumi.   
   — Ak, buvai su šalmu ir vadinaisi Mundžiu. O dabar? Bent iki vakaro kuo dar suspėsite būti? Kokia prie savęs vėliavą dabar glaudžiate?  
   - Prašau manęs  neįžeidinėti. Aš irgi sugebu. O kad šį scena yra, tai gal ir mano nuopelnai. Būtent aš šią erdvę atskraidinau iš Šklėrių į šią palėpę. Ir visi, kam reikėję, žinojo, kad esu Agricola. Toks ir  dabar. 
   — Prašau  visus vėliavininkus  į sceną. Ten pasikalbėsime. O dabar...  žengte marš! — piktai urzgiant Kūdzavariui  dar kartą sukomandavo Vidinis ir vėliavnešiai vienas  po kito kilo į sceną, nešdamiesi savo vėliavas. Man irgi pasirodė, kad jų vedlio nepažįstu, tačiau žodžiai privertė  suklusti: gal tik kartą, ar du esu tematęs Agricolą be šalmo, uždengiantį visą jo veidą, o šiaip vis su juo. Praėjo metai ir  keli...   
   — Ponas Ypata, patraukit  karietą. Šitam veiksmui toks  peizažas netinkamas.   
   — Prašau.  Tuoj pat, — pakluso Ypata ir  karieta, išlaipinusi giedorę Pauliną Valetukevičienę, pasitraukė į atokų paribį.   
   — Betgi, dzieduli, jis teisingai pasakoja. Tai Agricola ir tuomet  jis vadinosi Mundžiumi,—pakuždėjo Biblijos knyga.
   — Rodos, bet netikras.
   — Kai rodos, žegnokis, dzieduli.  Užtat man nesirodo, žinau. Ir dar: prašau, kad  niekuomet, o niekuomet manęs nevadintume Gražuole. Te ja pasilieka būti Blakė. Oi, kaip ji gražiai ant  etažerės švysčiojo, kur dabar mane padedate. Viskas. Daugiau manęs ir ant  etažerės nekelkite. Antraip – bliausiu, šauksiu, vilku staugsiu. Visiems bus negerai, dzieduli. O man jau ir dabar negerai.
   — O taip, kad ir gražuolė esi, bet tu teisi. Kaip Biblijos knyga esi reikalingesnė. O Blakė? Ji irgi velnioniškai graži. Atsimenu. 
  — Daugiau man toks dalykas neįdomus. Aš renkuosi moters gyvenimą ir iš elektroninės būtybės galbūt... galbūt pavyks tapti  biologine,— ramiai, bet įtaigiai pasakė ir pačiauškėjusi savyje, pažybčiojusi, tarė: 
   — Va, imkite, bet aš neskaitysiu. Skaitykite patys, — ir į mano rankas nukrito tekstas, pažymėtas  2008 metų rugsėjo  7 d. data:  — Čia pabaiga,— dar pasakė , o Vidiniui irgi: — Dziedulis jums kažką paskaitys ir jokių nesusipratimu nebus. Skaityk, dzieduli. 
  — Neskubėk, brangute, neskubėk, — pašoko teta Santa, painiodamasi abite ir paimdama iš manęs  Biblijos Šešiasdešimt Septintąją ir tekstą. Ir dar: — Nuo šiol, dzieduli, aš ne tik teta Santa, bet ir vaidinimų, kurie vyks šioje scenoje, scenografijos arba, sakykim, scenovaizdžio kūrėja. Toks Vidinio verdiktas.   
   — Verdiktas?
   — Deja. Istorija, regis, kartojasi: veni, vidi,vici — atėjau, pamačiau  nugalėjau. Julijaus Cezario pergalė prieš Ponto karalių Farnaką įvyko arba... Vidinis  ant žirgo ir darbe.   Taip, Vidinis buvo ne tik  ant žirgo, bet ir kartu su į šunį pasivertusiu vilku Kūdzavariu. Jo įtakoje  neabejotinai atsiradusi ir teta Santa, ir...
   — Ir visi, kas kokiu būdu scenos dalyviais būsime. Ten, regis, jau  jis Viešpats, — pasakė šalia sustojęs Ypata ir paimdamas už alkūnės: —Tokia Aukščiausiojo valia, bet  sukrutimo čia būsią daug. Nejudančių dalykų nebus. Net ir titnagui prisieis pakrutėti.
   — Regis, stengdavomės  krutėti ir anksčiau. 
   — Taip, bet paklausyk, o paskui pasakyk, ką tai reiškia,— pasakė Ypata ir tyliau negu tyla padeklamavo:          
         Ramybės  Jums linkiu 
         O aš dar molio saują rankoje laikau – 
         Dar kursiu  Ievą.
         Manau, atėjo laikas
         Šonkaulį  grąžint  Adomui
         Ir pasijaust  ne vyro nuosavybės dalimi         
  
   — Dabar lauki, kad kažką  tau pasakyčiau. Ką?
   — Mano „dabar“ nereiškia „tuoj pat“, bet laukiu, - nepatenkintas pasakė, o paskui: — Suprask, Pranuci, kad ne pažiopsoti čia atvažiavęs. Kai atsiranda  įtartinos publikos, ką belieka daryti...   — Reikia  Blakės paramos prašyti.
   — Apie  tai nekalbu, tačiau  pasiteirauti ir  sužinoti, kas pasėtoje alyvmedžių giraitėje molio ieško moteriai kurti, vis tik verta, - pasakė ir tęsė deklamaciją:
         O Moterie, tikiu tokia tavim —
          Nurenk mane, kaip aš nurengdavau tave
          Ir nežinokime, kuriam
          Gimdyt prireiksią - tau ar man...