NEGRAŽI PELĖDA

                        2. Zylės

Žinau, suprantu, kad užsibūnu žvalgydamasis po vėlyvą rudenį, tačiau šį kartą dėl to savęs nebaru, nes panūdau neskubėti gyventi – pabūti prie kiekvieno reiškinio, nepaisant ar didelis jis ar mažas, įsižiūrėti atidžiau ir padėkoti, kad tokį jį galiu pamatyti.
Neatrodo, kad žiema jau „ant nosies“, tačiau zylės, zylės, zylės... Jos spurda, skraido aplink langus, tūpia, vėl kyla ir, regisi, net laukia greičiau sniego pasirodant. Dabar jau pusbalsiu zylėms:
– O prie žmogaus jums vis dėlto smagiau, a? Bet ir aš nežinau, kodėl taip atsitiko, kad ištikimiausi krašto paukščiai nedažnai susilaukia geresnio žodžio. Oi, nemanykite, kad taip apie jus, zylės. Kad ir žvirblio dydžio, kad ir nepalygintinai spalvingesnės už jį, bet anas jam ištikimas kaip akmenėlis. O jūs? Neįsitikinęs ir dabar, ar vietinės, ar praskrendančios, bet žinau, kad daug jūsų savo kiemo nepalieka. Ką? Klausiate, kur aš susiruošęs?
Tuo laiku pasąmonėje išgirdau, kad mane mini Vidinis.
– Ha! Kas atsitiko? Ko nerimauji? Bet kad jau toks esi, Vidini, tai toks ir būk! Ateis laikas ir pažiūrėsim, kaip atrodys vaikas, – burbteliu, bet mintis subruzdo, pagyvėjo ir jau ne taip paprasta ja atsikratyti. Net senatvė – bent kol dar smegenys veika – mudviem su Vidiniu paliko galią jausti vienas kitą ten, kur bebūtume, nepaisant toli ar arti vienas nuo kito. O kuomet Vidinis tampa poetu ir nori, kad jį tokį išgirsčiau, tokia, kaip įpratome sakyti, pajauta „per smegenų žievę“, padidėja, suaktyvėja, tačiau ir be jos retai kada mudviems ateina noras paimti telefoną ir paskambinti. Daugsyk bandėme pasiaiškinti, kokie dievai mudu apdovanojo tokia pajautimo galia. Ir – kodėl? Tai ne tas pats, kuomet žmogus nujaučia ateinančią nelaimę ar laimę, dažniausia net nenutuokdamas, nesuvokdamas iš kurios pusės ir kaip tai pasireikš tikrovėje. Tačiau jau senokai praėjo tie laikai, kai mudu su Vidiniu kamavomės, bandydami suprasti, kokie stebuklai vyksta mudviejų kasdienybės dvasioje, kad būdami vienas nuo kito nežinia kaip toli, mokėdavome ne tik jausti, kad esame, bet ir sugebėdavome bendrauti, vienas kitam pasiųsdami mintyse sukauptus tekstus. Ne visus. Nelengva buvo patikėti tokia realybe, kad daug tekstų, kuriuos išgirsdavau kažkurioje smegenų žievės dalyje, man, deja, nepriklauso. Tačiau tie tekstai irgi ne bet kokie, ne be kažkieno atrankos. Vidinis galėjęs šaukti, barti, ginčytis, tačiau smegenys neatsišaukdavo, pasilikdavo užsiskleidę, užsiblokavusios, tačiau tereikia informaciją pateikti poezijos kalba ir tuomet galėdavau deklamuoti lyg iš magnetofono įrašų. Ir dabar, kad ir netriukšmaudamas, nereklamuodamas, tačiau įsitikinęs, kad poezija priimantys smegenys yra jautriausi visoje smegenų sandaros sistemoje. Va toks mudviejų kažkokia valia sustyguotas bendravimas per nuotolį mums patiems sunkiai įtikėtinas, tačiau suvokiame, kad jis kitoks, ypatingesnis, skiriasi nuo bendravimo su kitais, netgi tos pačios aplinkos žmonėmis. Kažkokios biologinės srovės „subanguoja“ tapačiomis amplitudėmis, smegenų žievėje "nupiešdamos" tapačias minties sąvokas. Nesakytumei, kad taip atsitikę nuo lopšio laikų, tačiau pėdsakai veda į ten, kur šiliniai, kur Šklėriai.
„Betgi jis ruošiasi paskambinti, – suvokiau – telefonu paskambinti. Nagi, nagi! Kas atsitiko, kad telefono prireikė?“
Ir jau netrukus išgirstu:
– Laukiam parvažiuojant ir nesulaukiame. Negi pasiliekate žiemoti?
– Va tau! Iš kur tai nugirdai?
– Knygutė atiduota spaudai ir dabar reikia laukti. Atrodo, kad neilgai. Panašu, kad „Eilėraščio sėja“ aplenks Kristaus gimimą.
– Betgi ne dėl to skambini.
– Ė, neklausk. Pavargau. Tiesiog neišeina iš galvos tai, ko nei pats suprantu, nei kitam moku paaiškinti.
– Gal žinai, kiek metų zylė gyvena?
– Kas, kas gyvena? Zylė? Na, ačiū, regis, pasišnekėjome. Beje, suskaičiavau, kad knygutėje būsią beveik pusantro šimto eilėraščių. Vadinasi, per metus vidutiniškai rašai du eilėraščius.
– Oho, kokia sparta! Bet kodėl –aš? Jeigu ne tavo parama, ko gero, vidutiniškai ir vieno nebūčiau gebėjęs parašyti.
– Baik! Vyriškai sutarėme, kad apie mane nekalbam, - pastorino balsą Vidinis ir atsikvėpdamas: - Reikėjo matyti, kaip atrodžiusi Asta su Daina. O ir raidžių trijulė, ypatingai Bėtė! Man regisi, kad paliktus už knygelės borto eilėraščius išmoksime greičiau ir geriau, negu sutalpintus „Eilėraščio sėjoje“.
–Tai todėl ir skambutis, kad žinočiau, kas už borto palikta? Ačiū, bet nesistenk!
– Kaip suprantu, toks erzelis neilgai truks, tačiau visi dabar baiminasi, kad leidyba tave sunaikins. Ir dvejų eilėraščių per metus negebėsi parašyti. Tiesą pasakius, aš taip pat baiminuosi.
Atsikvėpiau ir:

„Per tūkstantmečio vardą – LIETUVA -
Pavargę vyčiai grįžta į namus...“

Papūgėlės irgi sukruto:
– Supratai?- paklausė viena
– Ką reiškia „supratai“? Mes jau ne zoologijos sode ir nepririštos šalia lankytojų takų. O tu?
– Bandau įteigti sau, kad ką tik gimusi. Net jeigu būčiau su ūsais, vis tiek reikia suvokti, kad ir laisvėje būtis prasideda nuo pirmo žingsnio. Atrodo, dar jo, to pirmo, nežengiau, dar vystykluose, - pakalbėjo Nadežda, o Eženas:
– Nori pasakyti, kad ne ką supratai?
– Nieko nesupratau. Bet ar tai reiškia, kad kažką prarandu? Buvome kaip dvynės vieną į kitą panašios, taip ir pasilikome. Matyt, kad taip ir Vidinis su dzieduliu. Jiedu irgi labai panašūs. Net nepasakysi, kuriam priklauso jų deklamuojamų eilėraščių autorystė. Bet neatrodo, kad ir patys žino.
Matyt, kad tokia publika man buvo tinkama – ten, Vilniaus Naujininkuose, Vidinis su telefonu, čia, galvoje, sukrutusios dvi papūgėlės. Nedaug eilėraščių gebėjau padeklamuoti mintinai, bet šis buvo būtent toks ir todėl neklupinėdamas tęsiau:

Ant sienos – surūdijus pasaga.
Ir lyja lietūs į akis
Stiklais sudužusių langų

Man ne vis vien -
Mylėsim? Nemylėsim?
Pats ašaras erškėtrožių surinksiu...
Tiktai prašau: padėkite surasti man
Jų – vyčių – motinas,
Kad grįžtančius
Namo priimtų.
(„Prašau“, 2008-01-20)

Bet dabar gi ruduo. Vėlyvas. Reikia ir į turgų važiuoti, ir vėlėms pirtį iškūrenti. Neturiu teisės pabėgti į tolimesnius prisiminimus. O papūgėlės irgi stebi, klauso ką dar išgirs iš žmonių gyvenimo pamokų, bet svarbiausia dabar - per rudenį vis spartesniais žingsniais ateinantis Adventas. Ir man darosi nesmagu, kad apie jį žinau daugiau negu reikia. Man jau nekyla klausimas - kodėl Adventas? Mintyse, atsimindamas Jėzų, vis dažniau pasirodau kaip priekaištų reiškėjas.
- Ar jis negalėjo kito laiko rinktis? – klausiu pusbalsiu nežinia ko,apžvelgdamas papilkėjusius, apnykusius spalio pabaigos Vilniaus miesto pakraštyje esančius Balsių sodus. Atsakymo, ar Jėzus galėjo rinktis laiką gimimui, žinoma, nelaukiu, nes tai visai nesvarbu. Sodų žaliasis sezonas baigiasi, užmigdydamas gamtos gyvastį ir ištrindamas dar neseniai šviesiai žydėjusias spalvas nepaisant, kad žmogaus gyvenimas čia pasilieka. Tiesa, jo gerokai mažiau negu vasarą ar net rudens pradžioje, bet daugiau negu užbaigiant ankstesniuosius sezonus, nes ir vėl ne viena šeima suspėjo įsikurti nuolatiniam gyvenimui soduose. Truputį pavydu, o zylės mieliau glaudžiasi prie namų su žmogumi ir vėl lyg pirmą kartą matau, kokie tai gražūs, nuostabūs, laimingi, linksmi paukščiai.