Nežinojau ką pasakyti
– Cogito ergu sum, – ne pirmą kartą išgirstu Kandžių.
Žodžių trijulė man žinoma ir tikiu, kad jų tikrasis savininkas yra Dekartas (mąstau, vadinasi
Kovas, 2016,
21
PIRMADIENIS
|
egzistuoju). Panūdau užsimerkti, nes jau egzistuoju įnikau Savęsp ertmėje
atsirandančius dalykus apžvelgti atidžiau. Galbūt net įtikėjęs, kad lašelis po
lašelio persimetu gyventi į šitą erdvę. Ji man darosi vis labiau sava ir
suprantu, kad ji niekuomet man nebuvo visai nežinoma, nes daug kas būtent iš
jos atsinešta į pasaulį, kurį Dievas tvėręs per šešias dienas. Beje, šitaip
parašęs žinau, kad būsiu parodytas kaip, neva, leptelėjęs nemenką kvailystę,
bet – ar reikia skubėti vertinti? Iš tiesų sakau, kad ir anksčiau neabejojau,
kad daug kas iš Savęsp atnešta į paveikslus, knygas, pasakas, dainas,
eilėraščius... Tačiau, bet, o, vis
dėlto neskubėkime. Pasak Servito ir Birutės Gugų: dramblio, Pranuci, neapžiosi,
neprarysi; jį reikia valgyti po truputį, valgyti kąsneliais.
Taigi užsimerkiau...
Kai sunkiai įsivaizduojamos arba net neįsivaizduojamos tiesos sužiūri į akis, kai jų negali atsikratyti ir esi priverstas kalbėti apie buvusio šuns sumanymą persitvarkyti į žmogų, o die, kaip tai nepaprasta savijautoje, bet... gyvenimas dėl to nesidaro kitoks. Jau be nusistebėjimų įpratau dairytis ir po Savęsp. Užsimirštu jame ir nelabai paisau atsiminti, kur esu su savo raštais – ten, kur laikas matuojamas Grigaliaus kalendoriumi, ar Savęsp, kur jis nelabai rūpi ir dvasiniai vaizdai protingai persimeta į atvaizdus, regėjimus, mistiką, kur jiems nesunku būti visur ir visokiais pavidalais. Bent pats manau, kad jau išmokau Savęsp surasti po užmerktų akių vokais ir, atėjus ten, būti jo piliečiu. Jau nėra reikalo įtaigoti save, kad gal ne taip suprantu, kai reikėtų. Taip, žinau, tokia tiesa neįtikėtina. Ji netgi, sakyčiau perauga supratimą, kai netgi neišmokus ją įtikėti, o prisieina apie ją kalbėti, eiti dėl jos į viešumą ir prisiimti patyčias. Net nenusistebėčiau, jeigu ir popiežius Pranciškaus nebūtų palankus. Matyt, yra valia, kuri pasiryžusi ir nuo kryžiaus kalbėti į kryžių. Mano daliai tenka nedaug, bet žinok, kad kreipiuosi į Aukščiausią Esatį Tavyje.
Taigi užsimerkiau...
Kai sunkiai įsivaizduojamos arba net neįsivaizduojamos tiesos sužiūri į akis, kai jų negali atsikratyti ir esi priverstas kalbėti apie buvusio šuns sumanymą persitvarkyti į žmogų, o die, kaip tai nepaprasta savijautoje, bet... gyvenimas dėl to nesidaro kitoks. Jau be nusistebėjimų įpratau dairytis ir po Savęsp. Užsimirštu jame ir nelabai paisau atsiminti, kur esu su savo raštais – ten, kur laikas matuojamas Grigaliaus kalendoriumi, ar Savęsp, kur jis nelabai rūpi ir dvasiniai vaizdai protingai persimeta į atvaizdus, regėjimus, mistiką, kur jiems nesunku būti visur ir visokiais pavidalais. Bent pats manau, kad jau išmokau Savęsp surasti po užmerktų akių vokais ir, atėjus ten, būti jo piliečiu. Jau nėra reikalo įtaigoti save, kad gal ne taip suprantu, kai reikėtų. Taip, žinau, tokia tiesa neįtikėtina. Ji netgi, sakyčiau perauga supratimą, kai netgi neišmokus ją įtikėti, o prisieina apie ją kalbėti, eiti dėl jos į viešumą ir prisiimti patyčias. Net nenusistebėčiau, jeigu ir popiežius Pranciškaus nebūtų palankus. Matyt, yra valia, kuri pasiryžusi ir nuo kryžiaus kalbėti į kryžių. Mano daliai tenka nedaug, bet žinok, kad kreipiuosi į Aukščiausią Esatį Tavyje.
Aukščiausioji Esatis
Tavyje
Kas JI? Iš kur išgirsta?
|
– Tu jau čia Kandžiau? – klausiu buvusio šuns.
– Ar reikia stebėtis?
– Nesistebiu. Džiaugiuosi, kad įnikai mokytis kitų kalbų.
– Posakius, dzieduli, lotyniškus posakius gliaudau: ultra posse nemo obligatur (niekas neįpareigotas tai, ko negalima)
– O kaklaraištį pasirišti išmokai?
– Ai, dzieduli, šioje erdvėje reikalingiau būti toks, koks esi. Čia kitokiu būti nepriimta. Esi toks, tai ir būk juo. Argi nežinai?
– Betgi tavęs labai prašiau ir prašau. Sakiau, kad jis mums reikalingas ne dėl šios erdvės.
– Nesistebiu. Džiaugiuosi, kad įnikai mokytis kitų kalbų.
– Posakius, dzieduli, lotyniškus posakius gliaudau: ultra posse nemo obligatur (niekas neįpareigotas tai, ko negalima)
– O kaklaraištį pasirišti išmokai?
– Ai, dzieduli, šioje erdvėje reikalingiau būti toks, koks esi. Čia kitokiu būti nepriimta. Esi toks, tai ir būk juo. Argi nežinai?
– Betgi tavęs labai prašiau ir prašau. Sakiau, kad jis mums reikalingas ne dėl šios erdvės.
Kandžius atsiduso it verčiamas ant savęs
Puntuką užsikelti. Vėl, prisiminęs save kaip šunį, ir unkštė, ir amsėjo, kad
tik neversčiau jo pertvarkyti būties, sukauptos per penkiolika šuns gyvenimo
metų. Tačiau man regėjosi, kad šaukštai po pietų. Ne dėl klounados kažkokios
galybės padaryta, kad Kandžiaus organizmas persitvarkytų į žmogų. Kita vertus,
ne mano sumanyta, ne mano pasapnuota, kad kažkur toli, kitoje šalyje ar nežinia
kur, atsisagstęs, atsilapojęs švarką, vaikštau miesto gatvėmis
su įaugusiu ties krūtine Kandžiumi. Kuomet tokią žinią išgirdau iš Dainos K.,
šypsojausi ir nežinojau, ką jai pasatyti. Betgi ar reikėjo stengtis, jeigu ir
pats žinau, kad kokių tik sapnų nesusapnuojama. Ir toks, kaip šis, atrodė
vienas keistesnių, bet vis dėlto – tik sapnas. Tačiau būtent tuomet
ir atsitiko, ko jau nepavadinsi sapnu.
– Kandžiau, girdi, ką Daina pasakoja. Gal
atsimeni, kur mudu buvome ir kaip atrodėme. Ateik. Kur dingęs? – Ir
tai vėlgi pirmas kartas, kai pašauktas ateiti, Kandžius visu kūnu atsistojo ant
užpakalinių kojų ir nepaskubėdamas drabnais (smulkiais) žingsneliais atėjo prie
manęs.
– Sapnai, dzieduli, visuomet pranašiški. Tik ar kas iš žmonių juos supranta? Aš irgi tik dabar ryžtuosi pasirodyt, kad sugebu ne tik šuniu būti. Sakoma, gera vieta laisva nebūna. Pažiūrėsim, kaip man seksis.
– Bet aš turbūt užsimerkęs, vėl po Savęsp bastausi, o į galvą papūgos sugrįžo?
– Ne, dzieduli. Dabar tu neužsimerkęs. Girdi tai, ką ir matai: mane, savo Kandžiuką, Kandžių, savo šunį, – pasakė jis, o atsigręžęs į Dainą, irgi: – Prašau, paliudyk dzieduliui, kad yra kaip yra.
– Taip, taip, Kandžiau, – atsiliepė Daina. – Liudiju. Tai šventa tiesa, tai yra tai, kas akivaizdu, bet neįtikėtina. Tačiau tik pradžioje taip. Tik pradžioje neįtikėtina.
O Kandžius ir vėl man:
– Džiaugiamasi, kad beždžionė padovanojo žmogų ir kažkodėl nematoma, kad labai netobulą. Tikiuosi, dzieduli, kad man pavyks geriau. O akys tavo atviros atviros... Kelk prie krūtinės. Glausk. Dešimt kilogramų sveriu.
– Ir loti moki?
– Moku. Bet ne laukinis gi. Kai labai reikia. Kai prisieina gintis nuo laukinių.
Paėmiau Kandžių, kėliau prie krūtinės, o jis ir vėl:
– O eilėraštis tavo, dzieduli puikus. Nebijok, kai prie kryžiaus kals. Nereikia būti Kristumi, kad nebijotumei savęs.
Apie kas jis? – nemokėjau suprasti jo, tačiau pagalbos paprašyti neprireikė.
– Sapnai, dzieduli, visuomet pranašiški. Tik ar kas iš žmonių juos supranta? Aš irgi tik dabar ryžtuosi pasirodyt, kad sugebu ne tik šuniu būti. Sakoma, gera vieta laisva nebūna. Pažiūrėsim, kaip man seksis.
– Bet aš turbūt užsimerkęs, vėl po Savęsp bastausi, o į galvą papūgos sugrįžo?
– Ne, dzieduli. Dabar tu neužsimerkęs. Girdi tai, ką ir matai: mane, savo Kandžiuką, Kandžių, savo šunį, – pasakė jis, o atsigręžęs į Dainą, irgi: – Prašau, paliudyk dzieduliui, kad yra kaip yra.
– Taip, taip, Kandžiau, – atsiliepė Daina. – Liudiju. Tai šventa tiesa, tai yra tai, kas akivaizdu, bet neįtikėtina. Tačiau tik pradžioje taip. Tik pradžioje neįtikėtina.
O Kandžius ir vėl man:
– Džiaugiamasi, kad beždžionė padovanojo žmogų ir kažkodėl nematoma, kad labai netobulą. Tikiuosi, dzieduli, kad man pavyks geriau. O akys tavo atviros atviros... Kelk prie krūtinės. Glausk. Dešimt kilogramų sveriu.
– Ir loti moki?
– Moku. Bet ne laukinis gi. Kai labai reikia. Kai prisieina gintis nuo laukinių.
Paėmiau Kandžių, kėliau prie krūtinės, o jis ir vėl:
– O eilėraštis tavo, dzieduli puikus. Nebijok, kai prie kryžiaus kals. Nereikia būti Kristumi, kad nebijotumei savęs.
Apie kas jis? – nemokėjau suprasti jo, tačiau pagalbos paprašyti neprireikė.
– Dzieduli, Kandžius kalba apie tavo eilėraštį,
- pasakė Daina
– Ar dar vis nesuprantamai kalbu? – sunerimo Kandžius,
– Taip, taip, kalbu apie eilėraštį:
Vis moko, moko
Ir eilėraštį rašyti moko
Lyg kam kitam skaudėtų už mane.
Štai ta kelionė, kai sutikęs žmogų
Bijausi pažinties ir, Dieve gink, užuojautos
Labiau negu akmens.
– Aš skaitysiu tavo (ar Poe) eilėraščius ir mokysiuosi juos suprasti sąžiningai. Kad ir jie patys, ir aplinkiniai žinotų, kam jie reikalingi, iš kokių paskatų atsiranda. Ir nereikia, dzieduli, nereikia va taip:
Ir eilėraštį rašyti moko
Lyg kam kitam skaudėtų už mane.
Štai ta kelionė, kai sutikęs žmogų
Bijausi pažinties ir, Dieve gink, užuojautos
Labiau negu akmens.
– Aš skaitysiu tavo (ar Poe) eilėraščius ir mokysiuosi juos suprasti sąžiningai. Kad ir jie patys, ir aplinkiniai žinotų, kam jie reikalingi, iš kokių paskatų atsiranda. Ir nereikia, dzieduli, nereikia va taip:
Nuleidęs galvą,
Nueinu nelyg nematęs.
Čia priėjo dar kažkas (turbūt Kindzulis):
– Eilėraštis, dzieduli, toks, kad būtų dar geresnių. Gerai, kad skauda dėl jo, bet vis dėlto jis pagirtas tarp moterų. Kita vertus, Jėzus irgi buvo prikaltas, o ne pats prisikalė. Mes esam būtent čia, kur atsiradusi valia perkurti žmogų. Tačiau kodėl tokio ryžto imasi Kandžius, imasi šuo, tarkime, kad bent kol kas to nežino ir Kindzulis..
O akmenys jau iš po kojų
Prašo, kalba į akis:
– Tik neskubėkite, tik atsargiau,
Kad vėl dėl pasekmių
Nebūtume kalti...
Nueinu nelyg nematęs.
Čia priėjo dar kažkas (turbūt Kindzulis):
– Eilėraštis, dzieduli, toks, kad būtų dar geresnių. Gerai, kad skauda dėl jo, bet vis dėlto jis pagirtas tarp moterų. Kita vertus, Jėzus irgi buvo prikaltas, o ne pats prisikalė. Mes esam būtent čia, kur atsiradusi valia perkurti žmogų. Tačiau kodėl tokio ryžto imasi Kandžius, imasi šuo, tarkime, kad bent kol kas to nežino ir Kindzulis..
O akmenys jau iš po kojų
Prašo, kalba į akis:
– Tik neskubėkite, tik atsargiau,
Kad vėl dėl pasekmių
Nebūtume kalti...
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą