Taip ilgai su Pranu seniai bebuvome išsiskyrę. Tačiau ir tuomet, kai išsiskirdavome, neatrodė, kad tai trukdo mums bendrauti. Lemties palepinti telepatijos dovana, vienas apie kitą žinojome tiek, kiek reikia ar netgi daugiau – kiek nepatingėdavome žinoti. Tai buvo natūralu, kasdieniška, savaime suprantama ir net nemokėjome tuo nei pasidžiaugti, nei pajausti, koks tai nemenkas turtas žmogaus gyvenime. Nei ant kupros, nei kišenėje ar kitaip jo nešioti nereikėję. Net ir telefonų – ne. Panašiai kaip žinojimo, kaip mokslo, kuomet ir patarlė priversta prabilti: ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Tačiau pasirodė, kad ir tokie dalykai mums baigėsi anksčiau, negu manyta.
Neiškart patikėjau, kad telepatijos „baterijos“ išsenka ir atsitinka, ko anksčiau nebūta. Ir štai prieš akis rankoje laikau išdarkytą, duobėtą, gurkšniais iškalbėtą, nepilnai užrašytą jos paslaugų dėka atsiradusį tekstą.
Kai metai jau už odą storesni
ir pajauti, kad greit gali nebūti,
nei nuoskaudų dėl to,
nei nerimo,
kad šitaip atsitinka, –
išgirdau Savęsp erdvėje padeklamavusį Praną ir tuoj pat pašaukusį:
– Vidini, ar girdi? Aūūū!
– Aūūū, aūūū! Girdžiu, Pranai. Kalbėk
– Išroviau paskutinį dantį. Ech, velnias! Kur dingai? Negirdžiu, tavęs, Vidini. Sakau, paskutinį dantį išroviau. Neskaudėjo. Sakau tik, kad „išroviau“, o iš tiesų pats iškrito.
Netyčia žvilgtelėjau į Grigaliaus kalendorių.
Iš atversto jo lapo įsišvietė 2016 metų gegužės devynioliktoji. Dabar ji pasilikusi atmintyje kaip diena, kuomet mudu dar bandėme susiekti sau įprastu telepatijos būdu.
Jis manęs jau negirdėjo, aš jį iškarpomis, citatomis.
Kažkas nežinomo,
tačiau labai svarbaus
išeina iš lemties,
o vietoje savęs
nei dievo, nei šėtono nepalieka.
– Ar girdi, Vidini? Aūūū!...
– Ne kaip, bet girdžiu. Sakyk, kas atsitiko? – tačiau atsako iš Prano neišgirdau. Užtat atsirado kitas darbas, būtent: kuo toliau nuo savęs nuvyti nesmagią mintį, kuri, net ir bežode būdama, atrodė, kad Savęsp tyloje griaustiniu griaudžia. O pamatęs ant palangės atskridusį varną Golių, net nedavęs laiko pasisveikinti, ištariau:
– Negali taip būti, kad jau... Ne, ne, dar – ne!
– Žinau, kad judu ir per atstumus susiuostydavote, susikalbėdavote, bet pamaniau, kad gal ne visuomet taip, – atsiliepė Golius. – Nesmagu buvo skristi, bet, kaip regi, jau čia.
– Labas, Goliau. Taip, taip, pastaruoju metu jautėsi, kad mudviejų susižinojimo priemonė darosi vis labiau įtartina, it suskaudusi, ligota, o šiandien Pranas manęs visai negirdi. Aš jį irgi nuotrupomis.
– Suprantu, kad jis karietoje.
– Va tau! Tai bent naujieną tari. Pirmą kartą girdžiu.
– Abejodamas taip kalbu. Tačiau jeigu tai ne Pranas, tai jo muliažas karietoje. Kaip vežėjo.
– Goliau, iš proto išėjai? Kaip čia taip? Pas tave jo niekuomet nepritrūkdavo. Ateidavome skolinti ir, ačiū, bent man niekuomet neatsakei.
– Ne skolos atskridau. Mačiau karietos pasostėje jį. Praną gi. Negi manai, kad galėčiau nepažinti. Iš išvaizdos, kaip nupieštas. Betgi tai ne piešinys ir ne portretas. Apkūnus. Sunkus. Ne bet ant kokių svarstyklių tokį užkelsi. Šaukiau: Pranai, Pranai, bet jam it tuščia vieta būčiau. Gieda ir tiek...
– Gieda?
– Aš gi nekrankiu, Vidini, o žmogaus balsu kalbu. Ir manau, kad ne taip blogai, kad reikėtų vertėjo, – pyktelėjo varnas Golius. – Taip, gieda ir būtent:
Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Ir atvažiuoja karieta
Parvežt Dangun į balių.
– Stop, Goliau, stop. Giesmininkas iš tave ne geriausias, bet ne todėl tariu „stop“, bičiuli. Tai sena giesmė. O jai žodžius padovanojo būtent jis, Pranas. Gal ne prieš dešimt, gal prieš mažiau metų, bet laikas dabar greitesnis ir giesmės, kaip ir visa kas, sensta kur kas greičiau.
– Kad judu su Pranu nesusikalbate telepatijos būdu, jau ir tamstos neturėtų stebinti. Va, mudu vienas prieš vieną sustoję dantimis žaibuojame, o nesusikalbame.
– Turbūt skrisi pranešti, kad atskridęs pas Vidinį suradai ne jį patį, o jo iškamšą arba, tarkim, jo muliažą. Linksmos tavo kelionės, Goliau. Sakei, Prano muliažas dainavo. Aš irgi padainuosiu. Ir, tikiuosi, geriau negu tu, – pasakiau, ko gal nereikėję, o juolab dainuoti.
Dzingul dzingul – kojomis į priekį.
Dzingul dzingul – ačiū už gėles.
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį,
Būk ištikima.
– Nepeikiu, nepeikiu. Giedoti dar aš taip nesugebu, bet pasakiau, ką maniau, kad reikia pasakyti, - ramiai atsiliepė varnas. – Aną karietą atsimenu iš tų laikų ir giesmės neužmiršęs. Netgi žinau, kad esate jos žodžių bendraautoriai. Tačiau nei tu, Vidini, nei Pranas ta karieta niekuomet nevažiavote. O šį kartą mačiau joje Praną kaip vežėją. Lyg būtų pasišovęs mirusių sielas išvežioti kažkuri į Ten, į Anapilį.
– Nepatikėti tavimi, Goliau, nemoku, bet gal šį kartą pavyks. Taip, tokia karieta nei jis, nei aš nevažiavome, bet šitą dainą nė kartą dainavę ir visuomet būdavo smagu. Net labai. Ir juoktis gebėjome, neretai kažkodėl pažvengdami kaip kumeliai. Dabar gal supranti ką pasakiau? – įsisegiau akimis į varno Goliaus akių žirnelius.
– Žinai, Vidini, kad pas ligotus labai retai nuskrendu, o ir tuomet tik taip, kad niekas nepamatytų. Spalva neleidžia būti pas ligotus viešumoje, nes jeigu giltinė jų neapleidžia, tuoj visi prisimena juodą varną. Kaip žmogaus lemtį padiktavusį pranašą. Todėl ne pas jį, o pas tave atskridau. Rūpi ir man, kad šitaip, kodėl šitaip...
Nutilom. Dar kartą Savęsp tyloje pabandžiau pasišaukti Praną. Neabejojau, kad yra, kad ir jis stengiasi prisikviesti mane, bet jam nesiseka ir jis nežino, kad nors ir nuotrupomis, tačiau dar jį išgirstu. Stebint varnui, dar užrašiau jo mintį:
„ Negi girtas? Antai, ir „Rašyke“ juodu ant balto ekrano: Na prablaivėk „poete“. Sakė, nugriūvi prie kompo pergėręs.
Seilinuką paduot? “
Aūūū, Vidini...
Kai katastrofos laikas jau atlėgęs buvo
negreit atsiminiau
kad net eilėraščius rašiau,
burnoj kaip akmenėlis nugulė liežuvis
ir aušo protas, kaip diena
į darganą ar snaudulį įkritusi.
Nejaugi vėl reikės sugrįžt atgal
girdėti, kai aplink visi meluoja
ir aš kartu su jais...
– Viskas? – pasidomėjo varnas, pamatęs nutilusi šratinuką.
– Ir nė žodžio apie karietą. Anksčiau taip pat – ne.
– Ką gi, ačiū. Galvoju, kad gal reikia nuskristi ir pas jį.
– Tikrai? Tuomet neskubėk, Goliau. Keliausime kartu.
– O užrašą reikia pastudijuoti, – atsiliepė varnas Golius.
Neiškart patikėjau, kad telepatijos „baterijos“ išsenka ir atsitinka, ko anksčiau nebūta. Ir štai prieš akis rankoje laikau išdarkytą, duobėtą, gurkšniais iškalbėtą, nepilnai užrašytą jos paslaugų dėka atsiradusį tekstą.
Kai metai jau už odą storesni
ir pajauti, kad greit gali nebūti,
nei nuoskaudų dėl to,
nei nerimo,
kad šitaip atsitinka, –
išgirdau Savęsp erdvėje padeklamavusį Praną ir tuoj pat pašaukusį:
– Vidini, ar girdi? Aūūū!
– Aūūū, aūūū! Girdžiu, Pranai. Kalbėk
– Išroviau paskutinį dantį. Ech, velnias! Kur dingai? Negirdžiu, tavęs, Vidini. Sakau, paskutinį dantį išroviau. Neskaudėjo. Sakau tik, kad „išroviau“, o iš tiesų pats iškrito.
Netyčia žvilgtelėjau į Grigaliaus kalendorių.
Iš atversto jo lapo įsišvietė 2016 metų gegužės devynioliktoji. Dabar ji pasilikusi atmintyje kaip diena, kuomet mudu dar bandėme susiekti sau įprastu telepatijos būdu.
Jis manęs jau negirdėjo, aš jį iškarpomis, citatomis.
Kažkas nežinomo,
tačiau labai svarbaus
išeina iš lemties,
o vietoje savęs
nei dievo, nei šėtono nepalieka.
– Ar girdi, Vidini? Aūūū!...
– Ne kaip, bet girdžiu. Sakyk, kas atsitiko? – tačiau atsako iš Prano neišgirdau. Užtat atsirado kitas darbas, būtent: kuo toliau nuo savęs nuvyti nesmagią mintį, kuri, net ir bežode būdama, atrodė, kad Savęsp tyloje griaustiniu griaudžia. O pamatęs ant palangės atskridusį varną Golių, net nedavęs laiko pasisveikinti, ištariau:
– Negali taip būti, kad jau... Ne, ne, dar – ne!
– Žinau, kad judu ir per atstumus susiuostydavote, susikalbėdavote, bet pamaniau, kad gal ne visuomet taip, – atsiliepė Golius. – Nesmagu buvo skristi, bet, kaip regi, jau čia.
– Labas, Goliau. Taip, taip, pastaruoju metu jautėsi, kad mudviejų susižinojimo priemonė darosi vis labiau įtartina, it suskaudusi, ligota, o šiandien Pranas manęs visai negirdi. Aš jį irgi nuotrupomis.
– Suprantu, kad jis karietoje.
– Va tau! Tai bent naujieną tari. Pirmą kartą girdžiu.
– Abejodamas taip kalbu. Tačiau jeigu tai ne Pranas, tai jo muliažas karietoje. Kaip vežėjo.
– Goliau, iš proto išėjai? Kaip čia taip? Pas tave jo niekuomet nepritrūkdavo. Ateidavome skolinti ir, ačiū, bent man niekuomet neatsakei.
– Ne skolos atskridau. Mačiau karietos pasostėje jį. Praną gi. Negi manai, kad galėčiau nepažinti. Iš išvaizdos, kaip nupieštas. Betgi tai ne piešinys ir ne portretas. Apkūnus. Sunkus. Ne bet ant kokių svarstyklių tokį užkelsi. Šaukiau: Pranai, Pranai, bet jam it tuščia vieta būčiau. Gieda ir tiek...
– Gieda?
– Aš gi nekrankiu, Vidini, o žmogaus balsu kalbu. Ir manau, kad ne taip blogai, kad reikėtų vertėjo, – pyktelėjo varnas Golius. – Taip, gieda ir būtent:
Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Ir atvažiuoja karieta
Parvežt Dangun į balių.
– Stop, Goliau, stop. Giesmininkas iš tave ne geriausias, bet ne todėl tariu „stop“, bičiuli. Tai sena giesmė. O jai žodžius padovanojo būtent jis, Pranas. Gal ne prieš dešimt, gal prieš mažiau metų, bet laikas dabar greitesnis ir giesmės, kaip ir visa kas, sensta kur kas greičiau.
– Kad judu su Pranu nesusikalbate telepatijos būdu, jau ir tamstos neturėtų stebinti. Va, mudu vienas prieš vieną sustoję dantimis žaibuojame, o nesusikalbame.
– Turbūt skrisi pranešti, kad atskridęs pas Vidinį suradai ne jį patį, o jo iškamšą arba, tarkim, jo muliažą. Linksmos tavo kelionės, Goliau. Sakei, Prano muliažas dainavo. Aš irgi padainuosiu. Ir, tikiuosi, geriau negu tu, – pasakiau, ko gal nereikėję, o juolab dainuoti.
Dzingul dzingul – kojomis į priekį.
Dzingul dzingul – ačiū už gėles.
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį,
Būk ištikima.
– Nepeikiu, nepeikiu. Giedoti dar aš taip nesugebu, bet pasakiau, ką maniau, kad reikia pasakyti, - ramiai atsiliepė varnas. – Aną karietą atsimenu iš tų laikų ir giesmės neužmiršęs. Netgi žinau, kad esate jos žodžių bendraautoriai. Tačiau nei tu, Vidini, nei Pranas ta karieta niekuomet nevažiavote. O šį kartą mačiau joje Praną kaip vežėją. Lyg būtų pasišovęs mirusių sielas išvežioti kažkuri į Ten, į Anapilį.
– Nepatikėti tavimi, Goliau, nemoku, bet gal šį kartą pavyks. Taip, tokia karieta nei jis, nei aš nevažiavome, bet šitą dainą nė kartą dainavę ir visuomet būdavo smagu. Net labai. Ir juoktis gebėjome, neretai kažkodėl pažvengdami kaip kumeliai. Dabar gal supranti ką pasakiau? – įsisegiau akimis į varno Goliaus akių žirnelius.
– Žinai, Vidini, kad pas ligotus labai retai nuskrendu, o ir tuomet tik taip, kad niekas nepamatytų. Spalva neleidžia būti pas ligotus viešumoje, nes jeigu giltinė jų neapleidžia, tuoj visi prisimena juodą varną. Kaip žmogaus lemtį padiktavusį pranašą. Todėl ne pas jį, o pas tave atskridau. Rūpi ir man, kad šitaip, kodėl šitaip...
Nutilom. Dar kartą Savęsp tyloje pabandžiau pasišaukti Praną. Neabejojau, kad yra, kad ir jis stengiasi prisikviesti mane, bet jam nesiseka ir jis nežino, kad nors ir nuotrupomis, tačiau dar jį išgirstu. Stebint varnui, dar užrašiau jo mintį:
„ Negi girtas? Antai, ir „Rašyke“ juodu ant balto ekrano: Na prablaivėk „poete“. Sakė, nugriūvi prie kompo pergėręs.
Seilinuką paduot? “
Aūūū, Vidini...
Kai katastrofos laikas jau atlėgęs buvo
negreit atsiminiau
kad net eilėraščius rašiau,
burnoj kaip akmenėlis nugulė liežuvis
ir aušo protas, kaip diena
į darganą ar snaudulį įkritusi.
Nejaugi vėl reikės sugrįžt atgal
girdėti, kai aplink visi meluoja
ir aš kartu su jais...
– Viskas? – pasidomėjo varnas, pamatęs nutilusi šratinuką.
– Ir nė žodžio apie karietą. Anksčiau taip pat – ne.
– Ką gi, ačiū. Galvoju, kad gal reikia nuskristi ir pas jį.
– Tikrai? Tuomet neskubėk, Goliau. Keliausime kartu.
– O užrašą reikia pastudijuoti, – atsiliepė varnas Golius.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą