Nėra sunkesnio darbo kaip laukti (tai varno Goliaus žodis)

  – Jeigu dar galėtum pusdienį palaukti, mums, keturiems, būtų geriau, – kitos dienos ryte, truputį mįslingai, pasakiau mielam svečiui.

  – Nėra, Vidini, sunkesnio darbo, kaip laukti. Dėl to, žmogau, net nežinai, neįsivaizduoji, kaip užjaučiu akmenį.– neskubėdamas atsiliepė varnas Golius.   

   Neužkibo, nepaklausė, kas tie keturi. Ir tuomet jam:

   – Tai dėl avižų taip. Pražioplinau. Galėtume apsieiti  ir be jų, tačiau kad nereikėtų dairytis po pašales, trenktis dėl jų į svetimus kiemus, bent nemenką pusmaišį avižų gerai būtų turėti.    

   Varnas akių guzikėliais (sagomis) sužiuro į mane. Pamaniau, kad –ak! – kiek gražių nuotraukų, paveikslų išnyksta neužfiksavus tuoj pat reiškinio foto aparato spragtelėjimu ar nesugebant būti dailininku. Ar ne dėl šios priežasties daug personų, ypatingai jaunumėje, nusitaiko patapti menų išpažinėjais tikėdamiesi, kad būtuosius dalykus bent panašiai įmanoma atgaivinti ateities laike. Vargu. Tačiau įbristi į pažįstamą upę niekuomet nevėlu.

   Iš štai toks dialogas.

   – Tikiuosi, kad avižomis pasirūpinti suskatai ne dėl manęs. Man jos  buvo  nebuvo.

   – Niekuomet, varnai, nesidomėjau tavo  mitybos racionu. Ir  manau, kad bet kokios mėsos kąsnis tavo skrandžiui labiau vertingesnis negu bet koks grūdas. O štai mūsų žirgams, deja, deja...

   – Pasakas pradėjai sekti. Kaip ir visi seneliai. Man jau irgi smagu jas išgirsti.  

  – Kelias mudviejų neartimas. Žirgams jį įveikti irgi prireiks laiko ir  poilsio kelyje. Don Kichotui ir jo ginklanešiui, kovojusiems su malūnais, avižų  problemėlė nebuvo iškilusi. Mums tai aktualu.

   – O paspirtukas? Kam jis čia? Ar avižoms gabenti?

   – Paspirtukas? Ak tu, juodasis, – per šypseną papriekaištavau Goliui. Prisėdau prie palangės. Užmiršęs avižas ir kitką, mintimis nučiuožiau į ten, kur karo laike Vilnius ir kur nuo Tauro kalno prožektoriai šlavinėja po vakaro ir nakties padangę, ieškodami ten taikių. Kitokių ten tokiu laiku tuomet nebuvo. Tik karo lėktuvai. Savi prožektoriams nerūpėję, bet pasitikėti padange, net esant toli nuo frontų, nebuvo priimta. Pasitaikydavo, kai suspragsėdavo zenitiniai  ginklai. Gal pasidrąsindami, gal iš tikrųjų suradę taikinį.

   – Jau ir metai, ir kiti, Goliau, kai ruošiuosi paspirtuką padovanoti  Pranui. Nė  karto neišgirdau, kad kada nors prisimintų. Būtent paspirtukas buvo jo pirmoji  transporto  priemonė, kuriam jis pats ir benzinas, ir keleivis, ir  vairuotojas.

   – Karas. Vilnius. Skaičiuokim, kiek jam metų tuomet? O ir vyras toks, kad labiau panašus špygulę saujoje – po netrumpos tylos tęsiau pasakojimą iš savo tolimų regėjimų, bet  varnas ir šįkart  neatsiliepė. Tik paskui:

    – Sakyk, Vidini, kas atsitiko, kad  Pranas taip ir  neišleido  antros knygos. Nors jos rankraščių tekstai paruošti, net sudėlioti į puslapius. Versk puslapį po  puslapio  ir  skaityk, kaip  kad  dabar aš padarysiu. Beje, nesupyk, kad pasirinkau tekstą, kur Pranas tave mini taip lyg ieškodamas. Kaip dabar mudu jį. Būk atidus ir paklausyk.

   – Nagi, nagi,– dar tepasakiau, kai iš varno Goliaus skaitomo  teksto išgirdau Praną. Pasakojo,  mąstė, šaukė  mane:   

  – Vidini, kur tu? - pagaliau atsigavau iš neįprastos savijautos, kurioje atrodė, kad  niekuomet netekę būti. Atrodė, esu lengvas kaip dūmas, bet nekartus, – Vidini, kur tu?  
   Vidinio nebuvo. 
   Paėmiau mintyse dar nė karto rankose nelaikytą „Eilėraščio sėją“, verčiau įsivaizduojamus lapus, ieškodamas „Karietos giesmės“, bet ir jos nebuvo. Ir nemokėjau suvokti – kodėl? Puiki giesmė gi. Tik, žinoma, ją reikia mokėti pagiedoti. Kaip aš kad dabar ir mintyse. Ir, žinoma, sutariant su choru. Pagaliau, ir giedoti reikia ne bet kur,  kad  būtų  va taip:

Aš 
Kai nusipelniau kiek geriau 
Trispalvėj Lietuvoj gyventi, 
Bažnyčia pasiuntė mišias – 
Kviečiu visus į šventę. 

Choras: 
Dzingul dzingul – kojomis į priekį 
Dzingul dzingul - ačiū už gėles 
Veža baliun Dievo avinėlį 
Kryžium padabinta 
Aukso karieta. 
  

  Šį kartą man neatrodė, kad varnas Galius blogiau gieda negu Pranas, o ir pats nebuvau tikras, kad gebėčiau už varną geriau. Giedojimas jo santūriai linksmas, Tačiau nuotaiką reikšmingiau kūrė ne giesmė ir jos giedojimas, o prozos teksto skaitymas. Atrodė, jog imk ir nepatikėk, kad girdi varną ir esi  čia, kur esi.. Labiau tikra buvo, kad esu ten ir tada:

      

   Diena namuose šlaistėsi, trepsėdama keliais laikrodžiais, bet greitesnė nebuvo, nepaisant kad laikrodžiai atvežti iš Kinijos. Įsiklausiau į juos nesuvokdamas, kad jie taip „trepsi“ ir manydamas, kad taip kažko kažkur kuičiasi mano ieškomas Vidinis.

„Eik, Vidini,- paraginau mintyse. – O tavo kepurė, kaip mano tėvo. Labai panaši. Dėk ją ant galvos ir eik. Aha, tėvo kepurės jau irgi, beje, nėra.

  O laikrodžiai trepsėjo: nė - ra, nė - ra...

  Jis ten. Vidini. Tuomet irgi buvo ruduo ir tėvas laukė gimtadienio. Nedaug beliko laukti. Kelių dienų. O jau tuomet... oho! Jau devyniasdešimt ketveri tuomet. Tačiau gal ne tiek daug, jeigu jau man per septyniasdešimt“

Mintys plaukiojo, klajojo, kamuoliavosi, pasiekdamas Kiniją ir net tolimesnius kraštus. Greitas žmogus, kai užmiršęs fizinį save, persimeta į dvasinį save, Galiausiai pajutau, kad tai aš, Pranas, Pranucis, Pranciškus,  kitose  auditorijose dar vadinamas  Pelėda, Tai aš šitaip trepsiu, šlaistausi, tik ne po pirkią, po namus, o po savo galvos smegenis. Tai aš su kepurė  ant  galvos, labai panašią į  tėvo

 

   – Palauk, Goliau. Dabar reikia patylėti, – neiškentęs įtampos dvasioje, paprašiau Goliaus.  Jo skaitymas toks, kad  regėjosi, jog būtasis  laikas išstūmė esamą ir  atsirado jo  vietoje. Nėra čia avižų, nėra  ruošos kelionei, nėra  net Goliaus ir net  manęs, koks dabar. Užtat yra  Pranas, skaitinėjantis  tekstą  būsimai  knygai. Ir pasirodė it  būčiau iš  dangau  nukritęs, kai pagaliau  vėl prakalbome apie būtą  laiką iš esančio.

   – Suprantu, kad  tu čia  skaitinėji tekstą iš neišleistos  Prano  knygos.

   –  Būtent iš  parašytos, bet neišleistos.

   – Seniai reikėję ją turėti. Tuoj po to, kai iš spaustuvės išėjo jo „Eilėraščio sėja“, Pirmoji knygelė.  

   – Kodėl, Vidini, taip atsitiko? Įsitikinęs, kad priežastis  žinai, tačiau, jeigu  pasakysi, kad  nežinai.  aš  patikėsiu. Visąlaik gerbiu, kaip tiesą  žodyje  gebanti ištverti žmogų, o  tai  labai  daug. Tačiau mano, seno  varno Goliaus  nuojautoje, kaip  dvasioje:  tu, Vidiniai  tai  žinai.

  – Gal padainuokime,  a? Abu.

  – Tyliai.  Savyje,– pakėlė sparną varnas  kaip dirigentas batutą. – Kad vaizdams  būtų erdviau...