1. Tebūnie knyga (pertvarka)

Tėviškės ( Šklėriuose) kiemas

 (1939 - 2019)

  Tai buvo nauja

  – O aš rašau knygą...
  – Ką? Knygą?
  – Ar lietuviškai nesupranti? Rašau knygą. Kad pasijuoktų. Kad  pajuoktų, nepatikėtų. Kad pavydėtų. Tačiau tai darau visų akivaizdoje. Te mokosi, kaip reikia rašyti geras knygas, šunie... Oi! – pagaliau žioptelėjau susivokęs, kad mudviejų padėtis kardinaliai pasikeitusi, – Oi...

      Kandžius, pritūpęs  priešpriešiais, rudomis, nemirksinčiomis  akimis žiūrėjo man į veidą. Kokios jos gilios, a? Jo akys. Švarios kaip dangaus lašas. Ir drėgnos kaip ankstyvas gražiai išaušusio pavasario rytas. Kokios jos patiklios, a? Kandžiaus  akys. Šiltos. Ištikimos. Ir kas pasakys, ko reikia, kad jos tokios būtų. Ir ko reikia, kad visa tai persimestų į mane?  Kaip? Kokiu  būdu? Kokių dievų galia taip sukauptą dvasios turtą įmanoma perteikti į  mane? Ko reikia, kad visa tai taip jautriai pajaustum?

   O Kandžiau!  Kandžiau! Mielas mano bičiuli. Matyt, tik vienas ir težinai, kaip labai  man  norisi kilstelėti tave aukščiau. Ir petys į petį, žingsnis į žingsni, išeiti į pasalį, parodyti jam tave, koks iš  tiesų tikras, gražus esi. Ne, ne... Jau ne šuva tu man, ne...

   Kandžius nenuleidžia akių. Ištiesiu  delną,  dedu  jam  ant  galvos. Kalbu:
      – Atsiprašau, mielas  Kandžiau. Iš tikrųjų dar neseniai 

Atsiprašymas Kandžiui: nepyk, brolau...

(turėtum atsiminti) tu šuo, šunelis, bet šiandieną tu Kandžius ir mudu vienas į kitą labai panašūs. Nepyk, brolau, kad šunimi  pavadinau. Netyčia. Tai įpročio reikalas.
  – Nepyk ir tu, jeigu pasirodys, kad man loti smagiau. Kad ir iš įpročio, – atsiliepė Kandžius, sėsdamasis į šalimai prie stalo pastatytą fotelį. Tai buvo, kai tikėtasi išgirsti geros būsimos knygos gerą pradžią. Pats sau buvau ją skaitęs kelis kartus, bet tik sau. Dabar vaizdas atrodė kilnesnis. Iš dviejų – manęs ir Kandžiaus – publikos  nesukurpsi, bet tai daugiskaita; buvome du, dviese. 

   – Pats skaitysi, ar man? – jaučiau pareigą paklausti.  Mudviejų kalba irgi dvasių  išnešiota, išausta ar kitaip  sumegzta,  bet tikra. Labai tikra 

    – Na jau! Kažkada paskaitysiu ir aš, bet ne dabar. O jeigu beklausydamas snūstelėčiau, tai irgi budink, – giliau ir patogiau fotelyje būti įsitaisė Kandžius. – Kai šuo, kai vakar ir visąlaik, specialiai ateidavau pasiklausyti tavo skaitymų, kad miegas būtų prasmingesnis. Snūduriuoju ar  miegu ir sapnuoju ką skaitai 

Snūduriuoja ar miega ir sapnuoja, ką skaitau

  
 Sapnuoja, ką skaitau? Betgi tai prabanga,– pamąsčiau imdamas į rankas būsimos knygos įvadinį tekstą. Kaip čia taip atsitikę, kad apie tokį turtą tik dabar išgirstu.
  – O gal tu miegok ir sapnuok, a? – palaukęs valandėlę abejodamas teiravausi. – Tik kaip sužinoti, ką tu sapnuoji? Ar tikrai tai, ką skaitau?
  – Manau, kad tai, ką skaitai.
  – Manai ar žinai?
  Kandžius  neiškart  atsiliepė.

  – Niekuomet apie tai negalvojau. Nebuvo svarbu žinoti iš kokių paskatų formavosi sapnų turinys – pamąstęs pakalbėjo kaip apie įprastą dalyką Kandžius. – Tingu buvo ar gal neatrodė prasminga gaišti laiką, kapstantis smegenyse dėl žinojimo neesminių dalykų..
  Tai buvo nauja, ko nežinojau apie Kandžių, kaip buvusį šunį. Jau netrumpas laikas, kai mane domina erdvės, atsirandančios po užmerktų akių vokais ir ten susispietusi fiziškai neapčiuopiama būtis. Tiesa, kol kas tik spėlione, tik įtarimu, tik nuojauta, tačiau pajaučiau, kad netikėtai atsiranda proga plačiau pasidairyti po dvasinio pobūdžio būtį (egzistenciją). Atrodė, kad šis  fiziškai neapčiuopiamas dalykas tarsi pats rodo iniciatyvą, rodo pastangas materializuotis, išsivystyti, subręsti  į reiškinį, kai darosi labiau akivaizdu, kaip žodis tampa kūnu. Ir atvirkščiai: kai kūnas vėl sugrįžta į žodį. Dėl tuomet  dar nesuvoktų priežasčių man labai pasinorėjo, kad Kandžius greičiau užmigtų. Todėl delsiau, tempiau laiką kaip gumą, vis laukdamas, kol jis tai padarys ir iš savęs siunčiau bebalsį prašymą: užmik, Kandžiau,  užmik, bičiuli. Galbūt šis tavo miegas visą likusį mudviejų gyvenimą keis.. Užmik, miegok, brolau. Per visą gyvenimą tik šuo, šuo, šuo ir  vis dėlto... pagaliau... prisikėlimas. Iš šuns į žmogaus  apraišką kaip į dangų 
  Tekstas, paruoštas skaitymui, nedidelis, bet tikėjau, kad tai labiausiai įsimintinas, kokį kada turėjau prieš akis. Pagaliau paregiu, kad  Kandžiaus  ausys  aplepo – aha, .užsnūdo. Tekstą skaičiau irgi taip lyg nemokėčiau kvėpuoti.
  

 ,                                   Labas,

Tekstas ir jo skaitovai: aš

  Tai aš, Pranas, dažniau Pranuciu vadinamas. 
  – Žinok: jei esi dzūkas, tai ir būki juo. Ar Marcinkonių – Druskininkų kraštų šiliniuose, ar Vilniaus Naujininkuose ir Balsiuose. Šaukinyje – irgi. –  atrodytų, seniai, gal jau prieš šimtą metų, pakalbėjo Algirdas Kratulis, tuomet dirbęs „Kalba Vilniaus“  savaitraščio vyr. redaktoriumi. Kažin, kur jis dabar? O aš va dar vis būnu. Ir Vilniuje, ir Dzūkijos šiliniuose, ir šaukinyje, ir, žinoma, Savęsp., Čia man  jaukiausia,  saugiausia. Ir jeigu dar pagiedu, tai tik iš čia: 

Sakyčiau, nesistenk, 
neužgesinsi jos. 
Ji visata, Savęsp vardu, 
ji tai, ko iki pakraštėlių nežinau – 
tiesiausia  linija į begalybę skuodžia, 
palikus kūną nuošalėje 
kaip laikrodį ant sienos laikas. 
Čia daug nežinomo, tačiau 
neskubinu į piešinėlį įsisprausti. 
Dažnai svarbiau paklausti 
ir nežinot iš kur atėjęs, kur eini. 

   

Tekstas ir jo skaitovai: Kandžius

Atsikvėpiau. It pauzė  atsirado,bet nustebti nesuspėjau, kai išgirdau lyg  turguje būčiau dėl kažko susiderėjęs:

   – Na, gerai, gerai. Pabūsiu ir tavimi, Pranuci, – iš sapno atsiliepė Kandžius ir netrukus skaitė žodžius lyg jie būtų sulesioti iš mano teksto ir nunešti į jo burną.

Ji visata, ji – visada 
Savęsp vardu. 
Jos būsenas vis rankioju ir medyje, ir akmeny, 
 terankioju Visur, 
ir žodyje –  taip pat. 

  Smagu, kad Savęsp būdamas, ir ten išgirstu mane pašaukiantį Pranuciu. Tačiau tai nereiškia, kad neišgirstu, kai mane šaukia Pranu, Pranciškumi ar Františeku. 
  Va toks šis mano pasisveikinimas, mano „Labas“. Iš tikrųjų manau, kad  jeigu dar gebu į kažką parodyti, kažką įdomaus pamatyti, tai tik dairydamasis po Savęsp. Beje, kokia šiandien diena pagal Grigaliaus kalendorių? Tačiau neabejoju, kad labiau reikšminga ir nuostabu, jog esu, nes Savęsp erdvėje tai reiškia, kad ir būsiu. 
                  --------------------------------------
     – Tu buvai persikūnijęs į mane? – paklausiau vos pajautęs atsibudusį Kandžių.
     – Truputį sapnavau.
     – Tu taip manai?
     – O kaip man kitaip manyti? Sapnavau. Panašiai kaip tada, kai aš dar šuo. Pasitaikydavo, kai sapne juo nebūnu. Pasitaikydavo, kai savo vietoje tave, Pranuci, mačiau...
    Taip, taip... Ko tik nepasitaiko  žmogaus  gyvenime. Šįsyk galbūt  abudu  mudu snustelėjome, – pamaniau, tačiau su Kandžiumi savo pamanymu  nepasidalijau.Jeigu ir taip, vis tiek  buvo gera manyti, kad šventas darbas  prasidėjo.