Kai liga nepagydoma
Atrodytų, kad niekas neverčia taip mąstyti, kaip mąstau, tačiau šis procesas išsiliejo ir man nepavyksta jo sulaikyti. Baugu? Nesakau, kad – ne, tačiau baigiau, kad nežinai, kaip ilgai taip bus? Ar neatsitiks taip, kai susitaikius su tokiu (nauju) savimi, kažkas ir vėl nepatvenks mąstymų tėkmės, nepakels jos potvyniu ir tuomet – ką bedaryti? Ar ir vėl, atsiradus toli nuo krantų, plūduriuoti tikintis, kol jie priartės ir būsi jų priglaustas, būsi išganytas.
Kelintą kartą taip?
Šį kartą jau atrodė, kad save kaip šieno kupetą sukrovęs į vežimą, parvažiavau namo. Iki kiemo vartų beliko nedaug ir galima pašaukti:
– Petrai, atidaryk.
Petras krustelėjo, sušmėkščiojo taip pasirodydamas, kad jis yra, bet vartai pasiliko uždaryti.
– Atidaryk. Aš rašau knygą.
Matyt, pagalvojo: aha, dar rašo. Tegu, tegu... Tačiau tokį knygos „rašymą“ pats sau aiškinausi labai ne taip, o savo aplinkos žmonėms patikėjusiems, kad ją rašau kaip įprasta, irgi atviresnis ir pasakau panašiai kaip, pavyzdžiui, Mintautei:
–Tai nerimtai, Mintaute. Rašau, kad, ot, pirštais pabaksnočiau į klaviatūrą ir neužmirščiau abėcėlės. Kartu tai užsiėmimas stebėti save saulėlaidoje“
– O iš tiesų? – vėl iš smegenų paklausia lyg būtų Kindzulis priėjęs. Jo neieškau, nesidairau, nes suprantu, kad tai jau aš pats savęs teiraujuosi ir tai darau iš kitos būties. Iš Savęsp.
Kas ji (ar jis)?
Buvo laikas, kai Vidiniui taip kalbėjau:
– Nežinau, Vidini, kada tai atsitiko, bet Savęsp (i) vardą išgirdau vienąkart atsivertęs lietuvių kalbos žodyną. Ko man ten prireikė, net nežinau, bet atsimenu, kad akis užkliudė įrašo eilutė: savęsp (i) prv. psn. prie savęs, į save. Neabejok tuo, ką čia cituoju. Į šią eilutę žodyne daug kartų žiūrėjau. Sapnuose ją ir dabar pasapnuoju
– Manau, kad supratai, jog tas savęsp reiškia prieveiksmį. Dargi pasenusį, – pasiteiravo.
– Tačiau aš nepatikėjau, Vidini, kad tai prieveiksmis. Suvokiau, kad tai klaida, kad šį neva „prieveiksmį“ reikia rašyti didžia raide ir priskirti prie daiktavardžių. Galbūt tai reiškia net didžiausios šalies pavadinimą. Kol kas ją vadinu šalimi, bet nenustebčiau, jeigu kas Savęsp įvardintų, sakykime, planeta, pasauliu, galbūt kosmosu.
– Taip, taip, skaičiau ir net atsimenu, – pasakė tuomet Vidinis ir padeklamavo eilėraščio „Šalis Savęspi“ paskutinį posmą:
Tiek daug surinkusi
Ir nieko nepraradus,
Žmogaus būtyj kaip amžinybė
Dvasingai spindi, virpa
Ta šalis didi –
Nuo lopšio, kryžiaus
Lig žvaigždėtos begalybės...
Tai buvo laikas, kai dar bent truputį tikėjau, kad, ko gero, galėčiau parašyti knygą. Kaip Vidinis taip ir aš anuo metu mėgau savo eilėraščius panešioti mintyse. Prisiėjus atsimeni tą, kuris tai progai reikalingas ir girdi kai jis išsipasakoja nesibaimindamas, ar kam patinka, ar – ne. Man šis patikęs. Ir dabar jį išgirstu be užrašų:
Štai ji, Savęspi!
Žodynas neužmiršęs jos,
Nors iš toli atėjus – iš toliau nei raidė.
Ji man kaip didelė valstybė, kaip šalis,
Gyventi į kurią įkėlė
Dievas ir lopšys..
Meldžiu, Savęspi,
Nepradinki toliuos praeities!
Lukštenkis iš savęs, jei molio neužtenka –
Iš supratimo ir pasaulio dieviškos būties,
Kuri įkritusi į žmogų
Buvo 2010 metų laplritis, kai istorikas ir rašytojas Agricola, išgirdęs tai, palepino mane:
– Pranuci, daraisi patriotas. Sveikintina.
Neprisimenu, kaip tuomet jam atsiliepiau, tačiau dabar norėčiau, kad težinotų bent tiek: iš tikrųjų, mielas žmogau, darausi tos Savęsp būties patriotas, vis didesniu savęs kiekiu pereidamas į ją. Tai viena. Kitas man nemenkiau svarbus dalykas, kad ir dabar, kad ir netyčia pasakęs, jog rašau knygą, esu neįgalus sumeluoti. Rašau savimi. Rašau ir tuomet, kai nei popierius, nei rašalas, nei spausdinimo mašinėlė ar kitoks raštininko instrumentas tokiame procese nedalyvauja. Maža to. Manau, kad ir visi kiti, kas net nepagalvoja apie savo knygą, vis dėlto rašo ją.
– Sakyk, Pranuci, kaip tas Savęsp pas mudu atsirado? Plaukioju lyg miglose. Jokios atminties. Lyg ne tave, o mane būtų ištikusi amnezija, – prisėsdamas prie palangės paklausė Vidinis ir kilstelėjęs akis į mano akis: – Kaip beįvardintume, visgi tai ypatinga šalis – visuose linksniuose tik Savęsp.
Susitikusios akys tyliai nusišypsojo.
– Ai, Vidini, – mostelėjau ranka. – Aš nesėkmes galiu priskirti mane ištikusios amnezijos ligai. Tau sunkiau.
– Sunkiau?
– Sunkiau, bičiuli. Apie mane bent galima pasakyti: Pranucis sirgo. Liga visiškai neišgydoma, todėl bent truputį visuomet esu ligonis. Apie tave taip nepasakysi.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą