Virvių vaidinimas prie
„Durnių laivo“
Nadežda pakėlė sparnus: skrisiu, ieškosiu, surasiu, bet jie buvo
sunkūs. Net nenujautė, kad jos, papūgos, sparnai galėtų būti tokie, it išlieti
iš švino. . Ir suplasnojus jais, į dangų nepakeltų. „Ech, Eženai... Eženai
Potjė, kur tu? — skaudžiai atsiduso. Žengė žingsnį, kitą, dar, dar... Jie
nedideli, taigi papūgos žingsniai. Oi, kiek jų daug prireiktų, nueinant bet
kiek tolesnį kelią. Bet ar neprireikia?
— Ech, Eženai, — pasigavo atodūsį aidas, pagausindamas sau repertuarą, o Nadežda netyčia, instinktyviai grįžtelėjusi atgal pamatė, kad palikusi knygą, iš kurios perskaitytas sakinys, dar vis nerimauja aidėdamas po apylinkę kartu su „velnio tuzinu“: tryliktoji, tryliktoji... Vėl kilstelėjo sparnus, bet pakilti skrydžiui jėgų nebuvo. Pėstute sugrįžusi, rado knygą užverstą, o iš jos viršelio dviem kaminais dūmino laivas. Gerklę graužiantys ir akmens anglimis dvokiantys dūmai aukštai ir tirštai, it norėdami užgesinti šviesą, kilo į padangę, o niauriame, murziname fone baltai, linksmai švietės kapitono vardas ir pavardė:
— Ech, Eženai, — pasigavo atodūsį aidas, pagausindamas sau repertuarą, o Nadežda netyčia, instinktyviai grįžtelėjusi atgal pamatė, kad palikusi knygą, iš kurios perskaitytas sakinys, dar vis nerimauja aidėdamas po apylinkę kartu su „velnio tuzinu“: tryliktoji, tryliktoji... Vėl kilstelėjo sparnus, bet pakilti skrydžiui jėgų nebuvo. Pėstute sugrįžusi, rado knygą užverstą, o iš jos viršelio dviem kaminais dūmino laivas. Gerklę graužiantys ir akmens anglimis dvokiantys dūmai aukštai ir tirštai, it norėdami užgesinti šviesą, kilo į padangę, o niauriame, murziname fone baltai, linksmai švietės kapitono vardas ir pavardė:
VYTAUTAS
PETKEVIČIUS
—Tai bent! — žioptelėjo Nadežda.
— Kas tave stebina, gražuole. Laivo nemačiusi? Jo kapitono nepažįsti? — išgirdo ji, bet kaip atsakyti, nesumanė. Dar neseniai knygą laikė ant kelių, skaitė iš tryliktojo jos puslapio. Atrodė, kas čia neįprasto. Bet jau tuomet prireikė nusistebėti, išgirdus jos perskaitytų žodžių aidesį. Iki šiol nerimsta it kažko ieškodami ar reklamuodamiesi. Gal todėl ir atsitiko taip, kad nežvilgterėjusi į knygos viršelį, nepasidomėjusi, kas jos autorius.
— Dar nenubudai? Nemanyk, kad sapnuoji. Ten buvo leidžiama, net skatinama sapnuoti, o čia... Čia ne taip, ne taip. Turėtum suvokti, Nadežda, kad revoliucijų laike ir sapnuose poilsio nebūna.
— Žinai mano vardą? O aš net nematau tavęs. Nematomas.
—Ir tavo vardą, ir Potjė žinau. O kad nematomas, tai ne yda. Nematomų pasaulis kur kas galingesnis ir įvairesnis. Nuo Dievo iki tuštumos. Bet, sakyk, kur šleivoji? Eženo ieškai?
—Taip, pone, žinai ir Potjė vardą. O tai irgi neįmanoma, kadangi esame tik papūgos... Potjė taip pat juk.
— Na taip, Potjė taip pat. Bet smagu, kad dalyvaujate eksperimente ir — bent kol kas — sėkmingai. Ir šį kartą sugebėjote nubusti ir, prašau, esate liudininkė...
— Atsiprašau, — mašinaliai nutraukė Nematomo šnekėjimą Nadežda, — ar taip kalbate tik apie mane, ar apie mudu.
— Pabūk kantresnė, gražuole. Žinoma, kad ir apie Eženą Potjė. Taigi, esi liudininkė, kaip kas galvoje atrodo ne per mintį, suvokimą, o tiesiog plika akimi. Žiūri ir matai, turi ausis - ir jos girdi. Taip juk?
— Kad akys mato, ausys girdi, tai ne stebuklas, bet... bet kai atsimeni, jog tokie dalykai vyksta galvoje, patikėk Nematonas: papūgai jie beveik neįkandamas riešutas.
— Va, va, beveik neįkandamas, — pasiskubino atsiliept balsas ir dar raiškiau pakartojo žodelį beveik. — Tai labai esminga, — tarė ir aiškino, kad, girdi, ir moksluose priimta manyti, kad žmogaus galva yra performuota beždžionės galva: — Girdi, Nadežda? Bet jeigu esi bažnytininkė, tai tuomet supraski, kad ji panaši į Dievo galvą, nes vis dėlto pasakyta:
Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą;
Pagal Dievo paveikslą jį sutvėrė;
Sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę.
— Oi, — atsiduso Nadežda, — oi, knygos viršelyje nupieštas DURNIŲ LAIVAS vis tik piešinys, nuotrauka, paveikslas, o čia...
— O čia jis gyvas: plaukia ir šaukia. Ir žinai kas dar, gražuole, labai svarbu? Klausiu, ar žinai?
— Kas?
— Kol nors vienas kvailys yra anapus dziedulio galvos, laivas nerūdija, — pasakė jau nepaisydamas, ką sako arba toks sakymas, neradus lygiaverčio pašnekovo, jam darėsi nuobodus. Juolab, kad bekalbant panūdo padovanoti Nadeždai siurprizą, būtent atmintį apie jos ir Eženo vergovę.
— O žinai, — tarė, — kad prasideda Bobų vasara. Gaila tik, kad iki šiol kažkodėl nepamanyta, kad tai puiki proga dovanoms. Vyrams gal – ne, bet moterims — labai. Sakyk, kokias dovanos norėtum gauti iš manęs? Kad surasčiau Eženą Potjė?
— Pakaktų žinoti, kad jis yra, kad gyvas.
— Nesielvartauk dėl to Nadežda. Mielai padovanosiu atmintį apie vergovę. Gal net linksmai.
Ūktelėjo laivas, kaminais išmesdamas dar daugiau dūmų.
— Pradėkim nuo vaidinimo. Vis dėlto prasideda Bobų vasara.
Tik vėliau Nadežda susigodojo apie kokį vaidinimą prašnekęs Nematomas. Iki reginio jau buvo netoli, kuomet pamatė artėjančias nesuprantamos išvaizdos būtybes. Galima buvo numanyti, kad jų sandaroje panaudotos virvės, tačiau patikėti, kad būtent taip, atrodė tolygu „Durnių laivui“ — jos šliaužė, rangėsi kaip žalčiai ar gyvatės, bet nepaprasčiausia buvo matyti, kai jos susiveja į įvairių formų figūras ir pakyla nuo žemės žmonių ir gyvūnų atvaizdais.
— Žiūrėk ir trūks — plyš, įveikdama užmarštį, bandyk atsiminti, — Nadeždai pasakė Nematomas, o pats pradėjo deklamuoti. Bet taip, kad po kiekvieno žodžio pasilikdavo netrumpa tylos pauzė. Prailgdavo sulaukti ištariant sekantį. Ir taip po kiekvieno žodžio, net ir tuomet, kai jame tik viena raidė.
Pasiėmiau bitę į saują
Ir uždengiau sauja kita
Nelaisvėje bitė gyvena
Ar žino, rainoji
Kodėl ir už — ką?
Nadežda klausėsi lėto deklamavimo, nesunkiai suvokdama kiekvieną ištartą žodį ir turėdama laiko apmąstyti kone paliepimu atrodantį patarimą trūks plyš atsiminti Tai jai netrukdė matyti vis arčiau prišliaužantį vaidinimą. Tylus jis, kaip bebalsis, neįgarsintas kinas, tik vaizdai, bet jie „vejami“ taip, kad atrodo, jog du talentingi dailininkai juos taupiai ir talentingai piešia, kad papūgai Nadeždai būtų kuo geriau, kad galėtų kažką svarbaus atsiminti. Ir šit paregėjusi taip „‚nupieštą“ moterį ir vaiką, tikriausiai jos sūnų, Nadežda kilstelėjo į viršų antakius.
„Betgi, — toptelėjo jos galvoje, — betgi tai tikra, tai yra tai, kas būta ar galėję būti Tada, kai ji su Potjė pririštos zoologijos sode. Taip, taip, moters ir vaiko vaizdas iš ten“ — neabejojo savo atmintimi Nadeža it net žiojosi pranešti, kad ji atsimena, tačiau Nematomas dar vis deklamavo:
Nežino, nežino rainoji
Kam reikia va taip ir už ką,
O sodai pavasariu ošia
Žydėjimu svaigsta gamta...
Prišliaužiantis vaidinimas buvo taip arti, kad atrodė įšliaužė į sceną. Ir jau viskas buvo iš tikro, kaip vaidiniame, kuomet gyvenimas perkeliamas į sceną. Bet ši kartą scenoje buvo dvi papūgos, kurios nebandė dėtis tikromis – buvo personažai ir regėjosi, kad joms svarbu, jog neduokdie žiūrovas jų nepriimti, kaip tikras. Abejų atvaizdai „numegzti“ iš virvių. Atsirado kalba.
— Ir taip, — tarė pirmoji ir it dirigentė batuta mostelėjo sparnu. Ir išgirdo Nadežda ne tik „Internacionalą“, bet atpažįsta ir Eženo Potjė balsą. O ta, diriguojanti, ar ne ji?
Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn!
Ir pertraukusi giedojimą:
— Jau kiek laiko, kai laisvėje, o jos nejaučiu, — pasiskundė dainininkas. — Ar ne todėl, kad kiek beatsimenu, vis būdavom supančiotos, pririštos.
— Kiek beatsimeni? Ir aš taip: kiek beatsimenu. Bet tam senukui kažkas galvoje pasimaišė. Tik žagt! — atkirpo tavo raištį. Dar sykį žagt — atkirpo mano. Esą, skriskit, papūgėlės! Laisvos! O kur? Kai nežinai, kur skristi — netoli nuskrisi.
— Taigi, taigi! Kai žinai, kas tik per sprindį nuo nosies, toli nenuskrisi. Arba nuskrisi nežinia kur. Tačiau laimė kaip ir nelaimė - viena nevaikšto. Ir va, gyvenam.
Ir vėl kibo į „Internacionalą“.
Pirmyn, vergai nužemintieji...
—Tai bent! — žioptelėjo Nadežda.
— Kas tave stebina, gražuole. Laivo nemačiusi? Jo kapitono nepažįsti? — išgirdo ji, bet kaip atsakyti, nesumanė. Dar neseniai knygą laikė ant kelių, skaitė iš tryliktojo jos puslapio. Atrodė, kas čia neįprasto. Bet jau tuomet prireikė nusistebėti, išgirdus jos perskaitytų žodžių aidesį. Iki šiol nerimsta it kažko ieškodami ar reklamuodamiesi. Gal todėl ir atsitiko taip, kad nežvilgterėjusi į knygos viršelį, nepasidomėjusi, kas jos autorius.
— Dar nenubudai? Nemanyk, kad sapnuoji. Ten buvo leidžiama, net skatinama sapnuoti, o čia... Čia ne taip, ne taip. Turėtum suvokti, Nadežda, kad revoliucijų laike ir sapnuose poilsio nebūna.
— Žinai mano vardą? O aš net nematau tavęs. Nematomas.
—Ir tavo vardą, ir Potjė žinau. O kad nematomas, tai ne yda. Nematomų pasaulis kur kas galingesnis ir įvairesnis. Nuo Dievo iki tuštumos. Bet, sakyk, kur šleivoji? Eženo ieškai?
—Taip, pone, žinai ir Potjė vardą. O tai irgi neįmanoma, kadangi esame tik papūgos... Potjė taip pat juk.
— Na taip, Potjė taip pat. Bet smagu, kad dalyvaujate eksperimente ir — bent kol kas — sėkmingai. Ir šį kartą sugebėjote nubusti ir, prašau, esate liudininkė...
— Atsiprašau, — mašinaliai nutraukė Nematomo šnekėjimą Nadežda, — ar taip kalbate tik apie mane, ar apie mudu.
— Pabūk kantresnė, gražuole. Žinoma, kad ir apie Eženą Potjė. Taigi, esi liudininkė, kaip kas galvoje atrodo ne per mintį, suvokimą, o tiesiog plika akimi. Žiūri ir matai, turi ausis - ir jos girdi. Taip juk?
— Kad akys mato, ausys girdi, tai ne stebuklas, bet... bet kai atsimeni, jog tokie dalykai vyksta galvoje, patikėk Nematonas: papūgai jie beveik neįkandamas riešutas.
— Va, va, beveik neįkandamas, — pasiskubino atsiliept balsas ir dar raiškiau pakartojo žodelį beveik. — Tai labai esminga, — tarė ir aiškino, kad, girdi, ir moksluose priimta manyti, kad žmogaus galva yra performuota beždžionės galva: — Girdi, Nadežda? Bet jeigu esi bažnytininkė, tai tuomet supraski, kad ji panaši į Dievo galvą, nes vis dėlto pasakyta:
Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą;
Pagal Dievo paveikslą jį sutvėrė;
Sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę.
— Oi, — atsiduso Nadežda, — oi, knygos viršelyje nupieštas DURNIŲ LAIVAS vis tik piešinys, nuotrauka, paveikslas, o čia...
— O čia jis gyvas: plaukia ir šaukia. Ir žinai kas dar, gražuole, labai svarbu? Klausiu, ar žinai?
— Kas?
— Kol nors vienas kvailys yra anapus dziedulio galvos, laivas nerūdija, — pasakė jau nepaisydamas, ką sako arba toks sakymas, neradus lygiaverčio pašnekovo, jam darėsi nuobodus. Juolab, kad bekalbant panūdo padovanoti Nadeždai siurprizą, būtent atmintį apie jos ir Eženo vergovę.
— O žinai, — tarė, — kad prasideda Bobų vasara. Gaila tik, kad iki šiol kažkodėl nepamanyta, kad tai puiki proga dovanoms. Vyrams gal – ne, bet moterims — labai. Sakyk, kokias dovanos norėtum gauti iš manęs? Kad surasčiau Eženą Potjė?
— Pakaktų žinoti, kad jis yra, kad gyvas.
— Nesielvartauk dėl to Nadežda. Mielai padovanosiu atmintį apie vergovę. Gal net linksmai.
Ūktelėjo laivas, kaminais išmesdamas dar daugiau dūmų.
— Pradėkim nuo vaidinimo. Vis dėlto prasideda Bobų vasara.
Tik vėliau Nadežda susigodojo apie kokį vaidinimą prašnekęs Nematomas. Iki reginio jau buvo netoli, kuomet pamatė artėjančias nesuprantamos išvaizdos būtybes. Galima buvo numanyti, kad jų sandaroje panaudotos virvės, tačiau patikėti, kad būtent taip, atrodė tolygu „Durnių laivui“ — jos šliaužė, rangėsi kaip žalčiai ar gyvatės, bet nepaprasčiausia buvo matyti, kai jos susiveja į įvairių formų figūras ir pakyla nuo žemės žmonių ir gyvūnų atvaizdais.
— Žiūrėk ir trūks — plyš, įveikdama užmarštį, bandyk atsiminti, — Nadeždai pasakė Nematomas, o pats pradėjo deklamuoti. Bet taip, kad po kiekvieno žodžio pasilikdavo netrumpa tylos pauzė. Prailgdavo sulaukti ištariant sekantį. Ir taip po kiekvieno žodžio, net ir tuomet, kai jame tik viena raidė.
Pasiėmiau bitę į saują
Ir uždengiau sauja kita
Nelaisvėje bitė gyvena
Ar žino, rainoji
Kodėl ir už — ką?
Nadežda klausėsi lėto deklamavimo, nesunkiai suvokdama kiekvieną ištartą žodį ir turėdama laiko apmąstyti kone paliepimu atrodantį patarimą trūks plyš atsiminti Tai jai netrukdė matyti vis arčiau prišliaužantį vaidinimą. Tylus jis, kaip bebalsis, neįgarsintas kinas, tik vaizdai, bet jie „vejami“ taip, kad atrodo, jog du talentingi dailininkai juos taupiai ir talentingai piešia, kad papūgai Nadeždai būtų kuo geriau, kad galėtų kažką svarbaus atsiminti. Ir šit paregėjusi taip „‚nupieštą“ moterį ir vaiką, tikriausiai jos sūnų, Nadežda kilstelėjo į viršų antakius.
„Betgi, — toptelėjo jos galvoje, — betgi tai tikra, tai yra tai, kas būta ar galėję būti Tada, kai ji su Potjė pririštos zoologijos sode. Taip, taip, moters ir vaiko vaizdas iš ten“ — neabejojo savo atmintimi Nadeža it net žiojosi pranešti, kad ji atsimena, tačiau Nematomas dar vis deklamavo:
Nežino, nežino rainoji
Kam reikia va taip ir už ką,
O sodai pavasariu ošia
Žydėjimu svaigsta gamta...
Prišliaužiantis vaidinimas buvo taip arti, kad atrodė įšliaužė į sceną. Ir jau viskas buvo iš tikro, kaip vaidiniame, kuomet gyvenimas perkeliamas į sceną. Bet ši kartą scenoje buvo dvi papūgos, kurios nebandė dėtis tikromis – buvo personažai ir regėjosi, kad joms svarbu, jog neduokdie žiūrovas jų nepriimti, kaip tikras. Abejų atvaizdai „numegzti“ iš virvių. Atsirado kalba.
— Ir taip, — tarė pirmoji ir it dirigentė batuta mostelėjo sparnu. Ir išgirdo Nadežda ne tik „Internacionalą“, bet atpažįsta ir Eženo Potjė balsą. O ta, diriguojanti, ar ne ji?
Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn!
Ir pertraukusi giedojimą:
— Jau kiek laiko, kai laisvėje, o jos nejaučiu, — pasiskundė dainininkas. — Ar ne todėl, kad kiek beatsimenu, vis būdavom supančiotos, pririštos.
— Kiek beatsimeni? Ir aš taip: kiek beatsimenu. Bet tam senukui kažkas galvoje pasimaišė. Tik žagt! — atkirpo tavo raištį. Dar sykį žagt — atkirpo mano. Esą, skriskit, papūgėlės! Laisvos! O kur? Kai nežinai, kur skristi — netoli nuskrisi.
— Taigi, taigi! Kai žinai, kas tik per sprindį nuo nosies, toli nenuskrisi. Arba nuskrisi nežinia kur. Tačiau laimė kaip ir nelaimė - viena nevaikšto. Ir va, gyvenam.
Ir vėl kibo į „Internacionalą“.
Pirmyn, vergai nužemintieji...
— Jau giedojai. Ir apie išalkusią minią taip pat. Bet vis tiek
smagu, kad mes laisvos papūgos. O kiek nedaug pastangų reikėjo iki mūsų
laisvės! Priėjo senukas, čirkšt — nukirpo, čirkšt dar kartą — ir abi laisvos.
Pasaulį seną išardysim,
Iš pačių pamatų ir tuo
Naujai pasaulį atstatysim
— O kas jis, kuris čirkšt, žagt? Tas senukas...
— Kas sužinos, kas jis, jei neįsiminėme ar nenugirdome jo vardo ar pavardės. Kaip netoli per daug metų iki laisvės būta! Tereikėjo ateiti jam ir čirkšt - žagt, žagt-čirkšt. Bet dabar liūdna pagalvojus, kad lankytojai, mokėję pinigus, nepamatys nei tavęs, nei manęs. Niekam iki tol nerūpėjo, ar mes pririštos nepririštos, bet lankytojų akims mielos buvome. Sakyk, ar reikalinga tokia laisvė, kai atėję žmonės negalės pasidžiaugti tavimi manimi? Negalės, nes ten jau mūsų nėra.
— Stop! Aš, regis, moku skaityti.
— Moki skaityti!? O! tai jau kitas paveikslas, kita scena, — pasakė dirigentė ir Nadežda matė, kaip mikliai scenos papūgos išyra į virveles ir tvarkingai susiviję į kamuoliukus, parituoja prie jos kojų.
„Dieve, negi ir vėl nelaisvė, — pašiurpsta Nadežda,
Pasaulį seną išardysim,
Iš pačių pamatų ir tuo
Naujai pasaulį atstatysim
— O kas jis, kuris čirkšt, žagt? Tas senukas...
— Kas sužinos, kas jis, jei neįsiminėme ar nenugirdome jo vardo ar pavardės. Kaip netoli per daug metų iki laisvės būta! Tereikėjo ateiti jam ir čirkšt - žagt, žagt-čirkšt. Bet dabar liūdna pagalvojus, kad lankytojai, mokėję pinigus, nepamatys nei tavęs, nei manęs. Niekam iki tol nerūpėjo, ar mes pririštos nepririštos, bet lankytojų akims mielos buvome. Sakyk, ar reikalinga tokia laisvė, kai atėję žmonės negalės pasidžiaugti tavimi manimi? Negalės, nes ten jau mūsų nėra.
— Stop! Aš, regis, moku skaityti.
— Moki skaityti!? O! tai jau kitas paveikslas, kita scena, — pasakė dirigentė ir Nadežda matė, kaip mikliai scenos papūgos išyra į virveles ir tvarkingai susiviję į kamuoliukus, parituoja prie jos kojų.
„Dieve, negi ir vėl nelaisvė, — pašiurpsta Nadežda,
— Pažįstu jau... pažinau ir savo
virvę, ir Eženo. Negi ir vėl? “
2013-12-14 06:18
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą