Traukinys kitaip (11)

                  Po sprogimo

  

  Ilgą laiką ir Eženui, ir Nadežai neparūpę, kas atsitikę, kad jie atskirti. Gyvena ir nekvaršina galvų, kad yra taip, nes užmiršę, kad neseniai būta kitaip – gyveno kartu, giedojo  „Internacionalą“, šnabždėjosi su dzieduliu ir buvo laisvi jo galvoje būti, kur panorę. Tik vėliau, liovęsis čiaudėti, Eženas susigriebė, kad kažkas įvykę, ko jis nežino ir dabar gyvena tokį abejingą aplinkai ir savo reikmėms gyvenimą. Net ir Nadežda dingo taip, lyg jos niekuomet nebuvo. Ir ką? Ogi nieko. Štai esi pats, tai ko norėti daugiau? Kvėpuoji ir to pakanka.
  Nubusdama iš užmaršties, panašiai iš naujo save atrado ir Nadeža. Pradėjusi atsiminti, dar ilgą laiką nejautė poreikio žinoti, kaip ji ir kokioje aplinkoje atrodžiusi anksčiau. Sąmonė aušo, budo neskubėdama ir nenorėdama įsileisti bent  kiek daugiau atminties. Nebuvo Potjė, ir nereikėjo, net ir pati sau nerūpėjusi: suprato, kad esanti ir tai buvo tiek, kiek reikia — snūduriuoja gyvendama, gyvena snūduriuodama. Kaip, beje, ir Eženas – nebuvo „Internacionalo“ ir nereikėjo. Abu tingiai kas sau žvalgėsi po aplinką ir, kaip sakoma — sotūs ir laimingi. Nei vienam laikrodžiai ir kalendoriai nebuvo reikalingi: svarbiausia būti. Todėl tik paspėlioti galima, kada Nadeždai ūktelėjo laivas, kai pamačiusi prie savęs pamestą knygą, įsispoksojo žiūrėti į skaičių 13, žymintį atverstą jos puslapį.
  — Betgi, betgi 13, — tingiai abejingai ištarė, ilgai neatitraukdama nuo jo akių it prisotindama energetika, tačiau „velnio tuzinui“ to nereikėjo. Kilstelėjusi akis į puslapio viršų, Nadežda tingiu, mieguistu balsu perskaitė: Bet kur išnyko V. Kudirkos irJ. Basanavičiau tradicijas puoselėjusi inteligentija, tautos sąžinė ir protas?  Sakinys jai atrodęs tuščias, beprasmis, neįdomus. Pakėlė knygą ir, padėjusi sau ant kelių, užspaudė jį viršeliais, net nežvilgtelėjusi, kas yra sakinio, o vadinasi, ir knygos autorius. Pasirąžė, pažiovavo ir taikėsi sugrįžti atgal į snūduriuojančios Nadeždos  būseną, bet tai pasidarė neįmanoma: išgirdo, kaip pradėjo aidėti. Ir čia, ir ten, ir toliau. Visa aplinka pildėsi aidesiu, nuolat kartodama skaičių 13 ir Nadeždos perskaitytą sakinį, neretai suplėšytą į dalis ar sumontuotas į  jungtis:Kur išnyko? Inteligentija kur? Jonai, Vincai, kur, kur, kur... Bet  gausiausiai ir garsiausiai aidėjo „velnio tuzino“ skaičius: trylika, trylika...  Ką tik taip skaniai snūduriuojanti Nadežda dingo it vėjelio pūstelėta, o jos vietą užėmė kita, beveik užmiršta, tačiau dabar atsigaunanti ir gerokai pastabesnė, kuri kartu su Potjė įsigudrino atsirasti dziedulio galvoje, pasilikti ten ir jos protą įkalbėti nesipykti su papūgomis. Nežinojo tada savo vardo Nadežda, nežinojo ir Potjė – buvo dvi zoologijos sodo papūgos, atsitiktinai išgirdusios:
  — Papūgos, sūneli, tavo galvoje. Papūgos čiauška – krebžda, vėjams švilpaujat. Būna taip, būna... O kaip jos ten atrodo? Va, pažiūrėk. Labai panašios, — kalbėjo motina sūnui ir smagiai rodė į prie medžio pririštas papūgas. Ir abu buvo smagūs, buvo laimingi.
  — Papūgos, sūneli, tavo galvoje, papūgos, — neiškentė nesučiauškusi artimiausioji, o jai tuoj pat  storesniu balsu pritarė antroji:
  — Papūgos, sūneli, tavo galvoje, papūgos, — ir pirmą kartą ryžosi padainuoti:

  Debout! les damnés de la terre
  Debout! les forçats de la faim

  Tai buvo tiek, kiek mokėjo, tačiau pasisekimas nepaprastas: praeiviai, atidėję skubius reikalus, telkėsi prie motinos su sūnumi ir dviejų papūgų. Iš artimesnių sodo pašalių rinkosi poilsiautojai — knietėjo bent sužinoti, koks nutikimas taip greitai buria žmones į telkinį.
  Bet tai TADA, kai priežastis tokio sujudimo aiški, nekėlė abejonių. O DABAR?...
  — Eženai, kur tu? — atsiminusi Potjė ir apieškojusi akimis artimiausias prieigas, sunerimo Nadežda: — Eženai, ar girdi? — šaukė ji, nepraverdama burnos, šaukė savimi, siela, intuicija. Jau žinojo, kad galvos pasaulyje tokio pobūdžio paieškos veiksmingesnės ir todėl tikėjosi, kad ir pati atsišaukiantį Potjė geriausiai išgirs savo siela.
  Eženas, atsitokėdamas iš užmaršties, jau irgi kistelėjo keliais laipteliais, irgi žvalgė aplinką, atidžiausias grabaliodamasis aplinkui save ir taip ieškodamas „juodosios dėžės„. Net patikėjo, kad jos nėra ir nebus, kad įvyko neįtikėtinas dalykas. Jo ausys apkurtintos, o jis pats įsitikinęs, kad galvą stipriu trenksmu krestelėjusi „juodoji dėžė“.
  Krapštinėdamasis po ją, Eženas suvokė, koks nemenkas turtas sukrautas „juodojoje“. Ne, ne bet kam jis turtas, tačiau galbūt jis brangus ne tik dzieduliui, kuris nepatingėtų pėsčiomis utėlę geležinkelio bėgiais iš Šklėrių nuvaryti į Maskvą, kad tik galėtų iš ten sugrįžti Radijo karieta. Kad ir brangus auksas, bet „juodosios“ vertė jam nepalyginamai didesnė. Tai todėl, kad joje sukaupta galimybė gyventi dar vieną tapatų gyvenimą.
  Eženas virpo, vaizduodamasis dziedulį lopšyje, o šalia savęs supančią lopšį Nadeždą. Tačiau jo neapleido ir aukštesnė mintis, būtent kad konkrečios personos gyvenimą gali pakartoti bet kuri kita, panorusi tapti dziedulio personažu. Gerai tai ar ne, Eženas Potjė apie tai nemąstė, bet galvos atradimuose jautėsi Kolumbas... Cristaforo Colombo, atradusiu ir Europos civilizacijai padovanojusiu Ameriką.
  Iš štai Cristaforo Colombo it prie kryžiaus, po kuriuo kaip Atlantida nugrimzdusi, išnykusi jo Amerika.   
  „Kodėl taip, a? Ir kaip galėję taip būt, jeigu net papūgoms neblogai žinoma, kad „juodųjų dėžių“ paskirtis net ugnyje nesudegti, nesudužti nukritus iš didelių aukščių.. O čia? Kodėl taip, a? Koks kvailys ryžęsis šioje dėžėje įmontuoti sprogmenį?" — juodai mąstė Eženas Potjė, slysdamas įsivaizduojamo kryžiaus kambliu iki jo skersinio...